V. Vasiliauskas BNS patvirtino, kad penktadienis yra paskutinė jo darbo diena Vyriausybės kanceliarijoje, o darbą Vašingtone jis pradės sausio 17 dieną.

„Gaila, kad dėl užsitęsusios iš esmės legalistinės, o ne turinio diskusijos nepavyko sulaukti viešo administravimo struktūrinės pertvarkos galutinio patvirtinimo, bet neabejoju, kad parlamentinių diskusijų rezultatas bus pozityvus, nes tai seniai pribrendę namų darbai“, – BNS sakė premjerės patarėjas.

V. Vasiliauskas TVF valdyboje 2023-2026 metais atstovaus Šiaurės ir Baltijos šalių grupei. Tai pirmas kartas, kai jai atstovaus Baltijos šalių deleguotas atstovas.

Kalbant apie ateitį, tai šie prasidėję metai nebus paprasti tarptautiniams finansams ir globaliai ekonomikai, todėl TVF, kaip stabilizatoriaus, vaidmuo bus labai svarbus.

„Kalbant apie ateitį, tai šie prasidėję metai nebus paprasti tarptautiniams finansams ir globaliai ekonomikai, todėl TVF, kaip stabilizatoriaus, vaidmuo bus labai svarbus”, – pridūrė jis.

Į šį postą tuometinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas paskirtas dar 2021 metų kovą bendru aštuonių Šiaurės ir Baltijos šalių centrinių bankų sutarimu. Grupei priklauso Lietuva, Latvija, Estija, Danija, Islandija, Norvegija, Suomija ir Švedija.

V. Vasiliauskas pakeis kadenciją baigusį Suomijos atstovą Mika Poso. Pagal Šiaurės ir Baltijos šalių susitarimą teikti savo kandidatą į grupės vykdomojo direktoriaus poziciją šalys gali rotacijos principu.

Jo misija ir atsakomybė bus užtikrinti, kad šių šalių interesams ir suderintoms grupės narių pozicijoms būtų kuo geriau atstovaujama priimant TVF sprendimus.

Vadovaudamas centriniam bankui V. Vasiliauskas 2011–2021 metais buvo TVF valdytojų valdybos narys.

Vilniaus apygardos teismas (VAT) ketvirtadienį atmetė S. Jakeliūno apeliacinį skundą ir paliko galioti jam nepalankią pernai balandį priimtą Vilniaus apylinkės teismo nutartį.

Išanalizavęs teiginių paskleidimo aplinkybes, kontekstą, turinį lingvistiniu, gramatiniu, sisteminiu aspektais, taip pat vėlesnę S. Jakeliūno viešą reakciją į tokius teiginius teismas nusprendė, kad jie yra bendro pobūdžio, o ne skirti konkrečiam asmeniui.

„(...) be papildomų paaiškinimų, teiginių, interpretacijų nė vienas pašalinis asmuo negalėtų informacijos priskirti būtent ieškovui, o priešingai, teiginiai vertintini kaip bendro pobūdžio, apibūdinantys apskritai požiūrį į visą parlamentinį tyrimą ir jame dalyvaujančius (į jį įsitraukusius) asmenis, o ne konkrečiai ieškovą Stasį Jakeliūną“, – rašoma VAT nutartyje.

V. Vasiliausko teigimu, jam svarbu, kad po kelerių bylinėjimosi metų byloje pagaliau paskelbta įsiteisėjusi nutartis, kad jis nepadarė nieko neteisėto.

„Byla pagaliau baigėsi įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo man priskirti ieškovo (S. Jakeliūno – BNS) teiginiai buvo pripažinti kaip nepažeidžiantys ieškovo garbės ir orumo dėl to, kad aš tokių teiginių paprasčiausiai nesakiau, o jie buvo tiesiog pačio ieškovo gražiai, selektyviai sudėlioti“, – BNS penktadienį sakė V. Vasiliauskas.

S. Jakeliūnas BNS teigė, kad Lietuvos teismai buvo šališki, todėl šį teismo sprendimą jis planuoja skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT), o jei jo sprendimas netenkintų – Europos Žmogaus Teisių Teismui.

„Naujausia nutartis vis dėlto rodo, kad didžia dalimi Lietuvos teismai yra šališki. Aišku, kad vakarykštį sprendimą skųsiu Aukščiausiajam Teismui, o esant neigiamam rezultatui teks kreiptis ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą“, – BNS sakė S. Jakeliūnas.

Konfliktas kilo, kai tuometinis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas S. Jakeliūnas 2018 metų kovą vadovavo 2009-2010 metų ekonominės krizės aplinkybių tyrimui ir kreipėsi į Lietuvos banką dėl informacijos.

Anot S. Jakeliūno, tuometinis LB vadovas V. Vasiliauskas banko darbuotojams išsakė išankstinę skeptišką nuomonę apie tyrimą, vėliau jį lygino su „marodieriavimu“, „santykiais su lavonais“, o parlamentinio tyrimo vadovus vadino „atskirais visuomenės atstovais, kurie, jei nemoka kurti, tai geriau kapstosi po praeitį“, „melagingų naujienų skleidėjais“, „plokščios žemės teorijos šalininkais“.

Pasak S. Jakeliūno, šie teiginiai buvo skirti būtent jam.

Seimo BFK atlikto tyrimo išvadose konstatuojama, kad 2009-2010 metų krizę Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse sukėlė čia veikę užsienio kapitalo bankai, o Lietuvos bankas neužtikrino tinkamos jų priežiūros, be to, 2008 metais biudžetas buvo priimtas pažeidžiant fiskalinę drausmę, o Vyriausybė užuot skolinusis iš tarptautinių institucijų pigiau, ėmė paskolas rinkoje su didesnėmis palūkanomis.

Išvadose, be kita ko, buvo siūloma Vyriausybei išnagrinėti galimybę sukurti valstybinį komercinį banką, sukurti nuo centrinio banko nepriklausomą priežiūros instituciją, finansuojamą finansų įstaigų įnašais.

V. Vasiliauskas LB valdybos pirmininku dirbo nuo 2011 iki 2021 metų balandžio. Dabar jis yra premjerės Ingridos Šimonytės patarėjas. 

S. Jakeliūnas į Seimą pateko 2016 metais, pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašą, tačiau kadencijos nebaigė, nes 2019 metais buvo išrinktas į Europos Parlamentą.

Aukšto rango pareigūnai kelerius metus bylinėjosi teismuose, kol šių metų birželį LAT grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Iki tol pirmosios instancijos teismas S. Jakeliūno ieškinį buvo atmetęs, o apeliacinės instancijos Vilniaus apygardos pripažinęs, kad buvęs centrinio banko vadovas teiginiais apie S. Jakeliūną pažemino jo garbę ir orumą.

Buvęs Lietuvos atstovas Europos Centrinio Banko (ECB) Valdančiojoje taryboje atmeta šiai finansų institucijai tenkančius priekaištus, kad griežtinant pinigų politiką sprendimų priėmėjai smarkiai atsilieka nuo kitų centrinių bankų, pirmiausiai JAV Federalinio rezervo sistemos (FED).

„Jeigu kažkuris iš didžiųjų centrinių bankų priima sprendimą, tai nereiškia, kad kitas iš karto tai pakartos“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė V. Vasiliauskas.

Tuo metu kalbėdamas apie šią savaitę taip pat pristatytą pinigų politikos transmisijos apsaugos instrumentą (ang. Transmission Protection Instrument), skirtą kovoti su „nepagrįstais“ skirtumais tarp euro zonos šalių narių skolinimosi kainų, buvęs Lietuvos banko vadovas pažymėjo, kad savo veikimo principu ši priemonė nėra visiškai nauja. Panašias priemones, anot jo, centrinis bankas pasitelkia jau kurį laiką.

Tačiau, pasak buvusio ECB Valdančiosios tarybos nario, rizikos dėl atotrūkio tarp euro zonos šalių narių skolinimosi galimybių kyla pirmiausiai dėl to, kad Europos Sąjungoje neveikia vieningas finansinis mechanizmas, leidžiantis sukurti tokias priemones, kaip euro obligacijos.

„Aš sakyčiau, euro zonos ir apskritai Europos Sąjungos problema slypi truputį kitur. Slypi architektūroje ir tame, kad mes neturime bendro skolos instrumento. Sakyčiau, čia yra esminis momentas. Nuo to prasideda pati fragmentacija ir tokių priemonių būtinybė“, – tikino jis.

Šiuo metu premjerės Ingridos Šimonytės patarėju dirbantis ir už valstybės tarnybos klausimus atsakingas V. Vasiliauskas interviu Eltai taip pat įvertino Seimo opozicijos siūlomų, antiinfliacinėmis vadinamų priemonių, tokių kaip pridėtinės vertės mokesčio (PVM) maistui taikymo galimybes, ir pateikė savo poziciją dėl ekonominės recesijos rizikos.

– Dar eidamas Lietuvos banko vadovo pareigas, praėjusių metų pradžioje įspėjote, kad ECB skatinančiosios politikos atsisakymas turi būti labai atsargus, net jeigu ekonomika ir būtų atsigavusi pagal tuometines prognozes. Ar dabartinis palūkanų kėlimas jūsų vertinimu yra pakankamai atsargus?

– Pradėkime nuo to, kad bet kuris centrinis bankas, taip pat ir ECB sprendimus daro remdamasis faktais. Matyt, situacija lyginant prieš metus ir dabar, visiškai pasikeitusi. Mes turime visiškai kitokią infliacinę aplinką, negu kad ji buvo praėjusių metų pavasarį.

Todėl reaguojant į tai, sprendimai priimti ir manęs visiškai nenustebino, kad pirmas žingsnis buvo ne 25 baziniai punktai, kaip kad buvo planuota ir skelbta, bet 50 bazinių punktų. Manau, kad mes galime tikėtis ir tolimesnio palūkanų kėlimo ir pinigų politikos normalizavimo. Deja, bet tokia infliacinė aplinka kaip ir tik ir reikalauja šių sprendimų.

– Ar visgi nekyla rizika, kad, kaip ir 2011 metais, dabar teks vėl atšaukti sprendimą dėl palūkanų normų pakėlimo? Įžvelgiate tokių rizikų?

– Ne. Nemanau. Visiškai skirtingos situacijos. Tada taip, ir pats centrinis bankas buvo pripažinęs, kad buvo padaryta klaida, neteisingai interpretuoti ekonominiai duomenys ir tuo metu buvo paskubėta. Aš manau, dabar mes turime visiškai fundamentaliai kitokią situaciją.

Galbūt gali kilti klausimas, kodėl tik dabar. Bet vėlgi, sprendimai turėjo būti parengti ir klausimas galėjo būti nebent dėl metų eigos, bet ECB stengiasi būti nuoseklus.

– Tai, jūsų vertinimu, šį kartą Bankas įsivertino aplinkybes ir pagrįstai priėmė sprendimą, kad tokį didinimą galima daryti?

– Be jokios abejonės. Buvo įvertinti visi faktai, naujausi duomenys. Vidutinio laikotarpio perspektyva ir priimti sprendimai.

– Bet buvo girdima kritika ir keliamas klausimas ar nebuvo pavėluota? Ar ta atsargi nuostata dėl palūkanų didinimo nesignalizuoja, kad pigių pinigų politika buvo vykdoma per ilgai, buvo įsivaryta į kampą?

– Mano galva, ECB nuosekliai ėjo link sprendimo. Euro zona susideda iš įvairių jos narių, kurių ekonominės situacijos yra skirtingos. Todėl žiūrint iš paukščio skrydžio, sprendimas priimtas laiku. Taip, karštos galvos sakė, kad FED juda, Anglijos centrinis bankas juda, kodėl Europos nejuda? Bet ekonominiai ciklai skiriasi ir niekada nesutaps. Todėl, jeigu kažkuris iš didžiųjų centrinių bankų priima sprendimą, tai nereiškia, kad kitas iš karto tai pakartos.

Retrospektyviai pasižiūrėsime, ateitis parodys, bet vien tai, kad sprendimas yra ne 25 baziniai punktai, kaip buvo laukta, o 50, sako, kad reikėjo mostelėti plačiau.

– Jūsų vertinimu, kiek per COVID–19 pandemijos laikotarpį vykdyta skatinamoji pinigų politika apskritai prisidėjo prie dabartinės infliacijos. Pabrėžiama, kad pagrindinė priežastis – energetikos išteklių krizė. Bet kiek pinigų politika galėjo prisidėti, nes yra skaičiuojama, kad pinigų masė Lietuvoje išaugo apie 40 proc.?

– Be abejo, kad prisidėjo. Nes likvidumas iš tikrųjų išaugo. Bet visgi esminiai faktoriai dabartinėje situacijoje susiję ne su pinigų politikos priemonėmis, o su kitais veiksniai. Visų pirma susijusiais su energijos kainomis, tiekimo trikdžiais, maisto kainomis. Kitaip sakant, tikrai ne pinigų politikos priemonės lėmė infliacijos lygį.

– Užsiminėte apie tai, kad euro zoną sudaro 19 valstybių. Ta vadinamosios fragmentacijos problema buvo aptarinėjama ir jūsų kadencijoje, kai dar vadovavote Lietuvos bankui. Dabar matome, kad ši problema visgi neišsisprendė. Penktadienį dabartinis Lietuvos banko vadovas Gediminas Šimkus naująją ECB priemonę pavadino „bazuka“, kuri turi padėti įveikti tą fragmentaciją. Ką signalizuoja tai, kad prieš keliant palūkanų normas reikia apsidrausti, jog valstybių skolos euro zonoje nesukeltų krizės?

Vėlgi, aš nepasakyčiau, kad pasiūlyta naujoji priemonė yra visiškai nauja savo prigimtimi. Turime Outright Monetary Transactions priemonę, kuri irgi gali būti naudojama. Taip, kad čia nėra kažkas naujo. Tai papildomas instrumentas į tą instrumentų dėklą ir tiek.

Aš sakyčiau, euro zonos ir apskritai Europos Sąjungos problema slypi truputį kitur. Slypi architektūroje ir tame, kad mes neturime bendro skolos instrumento. Sakyčiau, čia yra esminis momentas. Nuo to prasideda pati fragmentacija ir tokių priemonių būtinybė. Jeigu Europos Sąjunga, kaip tokia, galėtų pasiskolinti, tada mes tą fragmentacijos laipsnį gerokai sumažintume.

Bet tos diskusijos jau vyksta eilę metų. Prie to paties fragmentacijos veiksnio prisideda ir Bankų sąjungos nebuvimas. Čia pagrindiniu elementu yra tai, kad mes neturime bendros indėlių draudimo sistemos. Tolimesni žingsniai link didesnio bendrumo, link federalistinio priėjimo, yra pagrindiniai veiksniai, kurie paveiktų fragmentaciją.

– Tai matytumėt ir tam tikros euro obligacijų priemonės poreikį?

– Taip, be jokios abejonės.

– Žinome, kad ECB mandatas yra siekiant kainų stabilumo. Ar centrinis bankas neviršija savo įgaliojimų, gelbėdamas ir apskritai galvodamas apie fiskaliai nedrausmingas pietines valstybes? Ar visgi veikiama mandato rėmuose?

– Tai labai susiję dalykai. ECB pagrindinio tikslo, kainų stabilumo, 2 proc. infliacijos tikslas yra daugiau susijęs su ta pačia Europos architektūra. Nors pagrindiniu tikslu įvardijama infliacija, bet pinigų politikos sprendimai priimami neignoruojant darbo rinkos, užimtumo. Neignoruojant kitų ekonomikos sričių, kaip finansavimo kaštų ir panašiai. Nors formaliai atrodo, kad kainų stabilumas yra pagrindinis tikslas, bet negali ignoruoti ir kitų tikslų.

O tokia ECB architektūra remiasi pačios Europos Sąjungos architektūra, kuri vėlgi, mano galva turėtų būti tobulintina, nuo konfederacinio aspekto link federacinio. Bet čia mes paliečiame labai ilgų diskusijų kampą.

– Matėme, kad viena iš problemų buvo ir euro kursas. Dabar ir Lietuvos bankas pripažįsta, kad euro silpnėjimas irgi prisidėjo prie infliacijos. Žinome, kad ECB nesitaiko į euro kurso reguliavimą. Kiek euro nuvertėjimas, jūsų nuomone, turėjo reikšmingą įtaką palūkanas didinti 50 bazinių punktų?

– Aš išskirčiau keturis kanalus, kurie veikia infliaciją euro zonoje. Mano jau minėtas energetinis kanalas, toliau maisto kainų kanalas. Toliau, tiekimo grandinių trikdžiai. Na ir ketvirtas kanalas, be abejo, euro ir kitų valiutų kursas. Ypač euro-dolerio santykis. Kadangi aš įvardiju kursą, kaip vieną iš keturių faktorių, kurie prisideda prie infliacijos, tai taip, jis yra svarbus.

Bet yra toks džentelmeniškas susitarimas tarp viso pasaulio centrinių bankų, kad nėra taikomasi į kursą. Tarptautinės finansų struktūros, jau po Antrojo pasaulinio karo, tikslas ir buvo būtent bandyti konkuruoti kursais, bandant paveikti vieną ar kitą ekonominę situaciją.

Be abejo, to negali ignoruoti. Priimant sprendimus iš tikrųjų yra žiūrima į kursą, bandoma prognozuoti, kaip kas pasikeis. Bet kalbant apie euro ir dolerio santykį, tai visą laiką euras buvo stipresnis. Retrospektyviai, esame turėję visokių situacijų. Kai euras buvo gerokai pakilęs dolerio atžvilgiu. Turėjome ir 1,6 dolerio už eurą santykį. Esame turėję ir atvirkštinę situaciją, kai kursas siekė 86 euro centus už dolerį. Tai kažko keisto čia nematyčiau. Tiesiog ekonominiai ciklai skiriasi ir dėl to kursas keičiasi. Tiesiog, tai yra faktorius, kurį reikia įvertinti. Bet nieko stebėtino, kad jis keičiasi. Kaip ir gamtoje, vieną dieną vėjas papučia iš Rytų, kitą iš Vakarų.

– Grįžtant prie valstybių skolų klausimo. Matėme, kad jau prasidėjus pinigų politikos griežtinimui, užbaigiant turto pirkimo programas, išaugo ir Lietuvos obligacijų pajamingumai. Kaip apskritai ECB palūkanų normų didinimas gali paveikti Lietuvos skolinimosi galimybes ir kaštus?

– Euro zonai paskelbus, kad didinamos palūkanos, didėja pajamingumas, natūralu, jog sujudėjo ir vertybinių popierių palūkanos, skolos kaina. Tai manęs nestebina. Kalbant apie Lietuvą, tai įskaičiuojamas ir geopolitinis faktorius. Šiaip ekonominiai fundamentai nepasikeitę. Jie tikrai geri, puikūs. Grynai iš ekonominės perspektyvos, sakyčiau, net ir mūsų reitingai galėtų būti didesni. Tas palūkanų išaugimas, kuris dabar yra apie 3 proc., lyginant su 0 proc., kaip buvo anksčiau, mano subjektyviu vertinimu daugiau nulemtas geopolitinio faktoriaus. Bet pats sujudimas labai natūralus.

– Kaip suprantu, priimate skolos kaštų augimą kaip procesą, su kuriuo Lietuva turėtų susitvarkyti gan paprastai?

– Čia gamtos dėsnis. Gali sutikti ar nesutikti, bet taip jau yra. Priminsiu, kad kai kainos auga, infliacija yra dviženklė, tai atitinkamai ir bendras vidaus produktas didėja. Santykis tarp skolos ir bendro vidaus produkto keičiasi į teigiamą pusę.

– Visgi, brangstant skolai, galbūt reikėtų pamąstyti apie tam tikrų išlaidų mažinimą arba bent jau nedidinimą? Galbūt ir Seimo opozicijai vertėtų pagalvoti, sumažinti savo pasiūlymus dėl milijardinės vertės antiinfliacinių priemonių? Ar visgi svarstymų apie visas šias priemones nereikėtų atsisakyti?

– Na čia jūs palietėte politinių diskusijų klausimą. Aš sakyčiau, mums reikėtų labai susirūpinti dėl pajamų ir ypač dėl jų stabilumo, šaltinių. Mes niekaip neatitrūkstame nuo 30 proc. nuo BVP perskirstymo. Tai reiškia, kad mūsų mokestinės pajamos pagal mūsų ekonominį išsivystymą yra menkesnės, palyginus su tuo pačiu Europos Sąjungos vidurkiu, kur tas perskirstymas yra 40–45 proc. Tai aš akcentuočiau ne išlaidas, o pajamas.

– Jūs įvardijote keturis veiksnius, bet vidinės paklausos tarsi ir neminėjote. Daug kalbama apie monetarinės politikos poveikį infliacijai, bet kiek, jūsų vertinimu, įtaką kainų augimo tendencijoms padarė fiskalinė politika, biudžeto išlaidų didėjimas?

– Sakyčiau, be abejo, kad turėjo. Viešųjų išlaidų dalies negali ignoruoti. Tai yra dedamoji, kuri atitinkamai prisideda prie vartojimo skatinimo, papildomų piniginių srautų. Bet visgi pagrindinis veiksnys, kalbant apie tokią atvirą ekonomiką, kaip Lietuva, apie 75 proc. infliacijos yra importuota. Infliacija pirmiausiai susijusi su tarptautiniais faktoriais. Visų pirma, energijos kainomis, maisto kainomis ir trečia, tiekimo trukdžiais.

Kartais man keistai atrodo svarstymai, kad valdžia kažko nepadarė ar padarė per daug. Jeigu trys ketvirtadaliai yra susiję su tuo, kad saulė kyla Rytuose, o nusileidžia Vakaruose, tai daryk čia ką nori. Gali bandyti užtemdyti saulę ir tiek. Be abejo diskusijos gali būti, suprantu bandymus politiškai užaštrinti klausimu, bet jie neturi nieko bendro su ekonominiais dėsniais ir gamta.

– Galbūt kritika Vyriausybei buvo susijusi ne tiek su tuo, kad pačią infliaciją nebandoma paveikti, bet su infliacijos amortizavimo priemonių apimtimi. Kad su jomis vėluojama. Kaip vertinate tokius siūlymus, kaip kad dėl PVM lengvatų?

– Mano galva, mokestinių lengvatų įvedimas tokioje situacijoje būtų labai neteisingas kelias. Aš labai skeptiškai žiūriu į tokių šalių vyriausybių mokestinius sprendimus, netiesioginių mokesčių sumažiną. Pavyzdžiui, akcizo, pridėtinės vertės mokesčio sumažinimą. Be abejo, kiekviena valstybė skirtinga, bet noriu priminti Lietuvos mokestinių pajamų struktūrą. Didžiąją pajamų dalį mes gauname iš netiesioginių mokesčių. Tai yra PVM ir akcizų. Turbūt per šiuos du mokesčius surenkami du trečdaliai pajamų. Todėl mums reikia labai atsargiai elgtis kalbant apie šių dviejų mokesčių lengvatas. Kad tai netaptų drambliu porceliano pilname kambaryje. Aš prioritetą teikčiau tikslinėms paramos priemonėms.

Pavėluotai, ar ne. Aš suprantu, kad sprendimai priiminėjami remiantis realia informacija. O reali informacija taip jau sudėliota, kad ji ateina tam tikrais laikotarpiais, kai gauni vadinamus kietuosius duomenis. Jais remiantis darai sprendimus. Jeigu mes sakome, kad vyriausybės vėluoja, tada mes galime taip pat sakyti, kad ECB irgi vėluoja. Kažkada FED irgi pavėlavo. Čia jau toks dalykas. Sprendimai priimami į ateitį, remiantis praeities informacija. Jeigu būtų galima nuspėti, kas laukia ateityje, tai be abejo, sprendimai matyt būtų priiminėjami gerokai greičiau.

– Opozicija daug kalba, kad jau dabar reikia ruoštis rudeniui. Jūs matytumėt kažkokių antiinfliacinių priemonių poreikį, o galbūt užtenka tos pačios krypties, kurios Vyriausybė ir dabar laikosi?

– Aš net neabejoju, kad rengiant kitų metų biudžetą, iš tikrųjų yra svarstomi įvairūs variantai. Bet aš visą laiką buvau šalininkas, kad turi remtis faktais. Sprendimus, kurie yra ekonominiai, finansiniai, pirmiausiai reikia grįsti faktais ir prognozėmis.

Žiūrint, kas vyksta, kaip keičiasi energijos kainos, kurios turbūt tik didės, tada matyt ir bus galvojama apie kompensavimo mechanizmų pratęsimą. Sakyčiau, nereikia mums blaškytis ir krūpčioti. Diskusija apie įvairias priemones turi vykti 2023 metų biudžetinės diskusijos rėmuose. Nes tai yra pagrindinis ekonominis, finansinis dokumentas, kuriuo remiantis valstybė gyvena ateityje.

– Kalbant apie kitus metus, daugelis ekonomistų sutaria, kad vienokia ar kitokia forma recesija yra neišvengiama. Kokios recesijos, jūsų vertinimu, būtų galima tikėtis?

– Aš remiuosi tik skaičiais. Savo nuomones mes galime turėti, bet jos turbūt niekam neįdomios. Aš imu du pagrindinius šaltinius – Lietuvos banką ir Finansų ministeriją, sakančius, kad mes šiuos metus, kalbant apie ekonomiką, turime baigti su pliusu. Skaičiai yra panašūs. Finansų ministerija prognozuoja, kad augimas bus maždaug 1,6 proc., o Lietuvos bankas prognozuoja, kad mes metus baigsime su 2 proc. augimu. Mano prognozė, kad mes tikrai turėtume išlikti teigiamoje teritorijoje.

– Nemokumas yra nesugebėjimas įvykdyti savo kreditorinių įsipareigojimų. Tai yra ne tik principinės arba pagrindinės skolos grąžinimas, bet ir negalėjimas sumokėti palūkanų. Šiuo atveju Rusija užsienio kreditoriams nesumokėjo palūkanų.

– Kaip paaiškintumėte tai, kad Kremlius sako, jog šios situacijos nemokumu vadinti negalima, nes Rusija sumokėjo, o pinigai tiesiog pastrigo tarpinėje stotelėje?

– Čia yra žaidimas vidaus auditorijai, kaip ir sakymas, kad tai yra techninis nemokumas. Nemokumas yra tada, kai kreditorius negauna pinigų, kaip šiuo atveju ir yra įvykę. Priežastys – antraeilis dalykas.

– Kuo šis nemokumas skiriasi nuo praėjusių?

– Teisiniu požiūriu situacija niekuo nesiskiria, nes pinigai pas kreditorius nepateko. Priežastys skirtingos, nes 1998 metais jie nepateko dėl sunkios viešųjų finansų būklės bei ekonominės situacijos Rusijoje. Šiuo metu jie nepateko dėl Rusijai pritaikytų sankcijų.

– Kodėl šis nemokumas užtruko daug ilgiau, negu buvo prognozuojama?

– Palūkanos turėjo pasiekti kreditorius gegužės pabaigoje, paskui įsijungė vieno mėnesio pereinamasis arba lengvatinis periodas, pilkasis periodas, per kurį dar yra galimybė įvykdyti įsipareigojimus. Jeigu neįvykdo, tada paskelbiamas nemokumas.

– Kas dėl to bus Rusijos ekonomikai?

– Dėl šio dalyko nieko nebus, nebus kokių nors greitų pasekmių. Rusija susigadino savo kredito istoriją.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tai jausis ekonomikai bei žmonėms?

– Manau, kad ne. Nebent reikėtų kalbėti apie gerokai tolimesnę perspektyvą, kuomet Rusija grįš į tarptautines rinkas, tada jos kredito istorija bus vertinama ir skolintis jai bus brangiau. Apskritai, Rusijai užsienio skola niekada nebuvo didelė problema, nes Rusijos skola užsieniui yra maždaug penktadalis jos BVP, tad skaičiai tikrai nėra dideli.

– Kodėl dabar rublis yra geriausioje pozicijoje per pastaruosius septynerius metus, lyginant su Amerikos doleriu?

– Rublio paklausa yra didelė. Rusijos centrinis bankas, reaguodamas į sankcijas, puikiai suprato ir įvedė kapitalo kontrolės priemones. Įmonės, kurios gauna valiutines pajamas, iš karto jas turi konvertuoti į rublius. Tarptautine valiuta atsiskaitymai nelabai gaunasi. Tad įvesta visiška kapitalo kontrolė ir dėl to visas atsiskaitymas įmanomas tik rubliais. Rublio kursas stiprėja. Sakyčiau, kad tai yra dirbtinis kvėpavimas ir vėliau pamatysime tą tikrąjį rublio kursą.

LAT birželio 6 dieną patenkino V. Vasiliausko skundą ir panaikino dalį pernai rugsėjį priimtos Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria pripažinta, kad buvęs centrinio banko vadovas teiginiais apie S. Jakeliūną pažemino jo garbę ir orumą.

Tarp tokių teiginių nurodomi: „atskiras visuomenės atstovas, kuris nemoka kurti, tai geriau kapstosi po praeitį“, „melagingų naujienų skleidėjas“.

Aukščiausiojo Teismo nuomone, ar šie teiginiai buvo įžeidūs, iš naujo turėtų nagrinėti Vilniaus apygardos teismas, ginčą nagrinėjęs apeliacine tvarka.  

„Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog ieškovas (S. Jakeliūnas – BNS) įrodė atsakovą (V. Vasiliauską – BNS) paskleidus apie ieškovą nurodytus teiginius, vadovaudamasis vien tuo, kad atsakovas nepateikė visuotinių banko tarnautojų susirinkimų įrašų. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas neatitinka kasacinio teismo praktikos, (...) atitinkamai išvada dėl minėtų teiginių turinio padaryta netinkamai įvertinus įrodymus“, – rašoma LAT nutartyje.

Vilniaus apylinkės teismas pernai balandį atmetė S. Jakeliūno ieškinį V. Vasiliauskui pripažinęs, jog europarlamentaras neįrodė, kad būtent V. Vasiliauskas paskleidė nurodytus teiginius.

Tuo metu Vilniaus apygardos teismas pernai rugsėjį pripažino, jog centrinio banko tarnautojų susirinkimuose V. Vasiliausko išsakytos frazės yra S. Jakeliūną įžeidžianti nuomonė.

Konfliktas tarp jų kilo tuomet, kai buvęs Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas S. Jakeliūnas 2018 metų kovą vadovavo 2009-2010 metų ekonominės krizės aplinkybių tyrimui ir kreipėsi į Lietuvos banką dėl informacijos.

Anot S. Jakeliūno, tuometinis LB vadovas V. Vasiliauskas banko darbuotojams išsakė išankstinę skeptišką nuomonę apie tyrimą, vėliau jį lygino su „marodieriavimu“, „santykiais su lavonais“, o parlamentinio tyrimo vadovus vadino „atskirais visuomenės atstovais, kurie, jei nemoka kurti, tai geriau kapstosi po praeitį“, „melagingų naujienų skleidėjais“, „plokščios žemės teorijos šalininkais“.

Pasak europarlamentaro, šie teiginiai buvo skirti būtent jam.

Seimo BFK atlikto tyrimo išvadose konstatuojama, kad 2009-2010 metų krizę Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse sukėlė čia veikę užsienio kapitalo bankai, o Lietuvos bankas neužtikrino tinkamos jų priežiūros, be to, 2008 metais biudžetas buvo priimtas pažeidžiant fiskalinę drausmę, o Vyriausybė užuot skolinusis iš tarptautinių institucijų pigiau, ėmė paskolas rinkoje su didesnėmis palūkanomis.

Išvadose, be kita ko, buvo siūloma Vyriausybei išnagrinėti galimybę sukurti valstybinį komercinį banką, sukurti nuo centrinio banko nepriklausomą priežiūros instituciją, finansuojamą finansų įstaigų įnašais.

V. Vasiliauskas LB valdybos pirmininku dirbo nuo 2011 iki 2021 metų balandžio. Dabar jis yra premjerės Ingridos Šimonytės patarėjas. 

S. Jakeliūnas į Seimą pateko 2016 metais, pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašą, tačiau kadencijos nebaigė, nes 2019 metais buvo išrinktas į Europos Parlamentą.

– Jūsų žiniomis, kiek yra lietuviško kapitalo firmų Rusijoje, kurios gali susidurti su sunkumais?

– Tikrai sunku vertinti, nes tie skaičiai labai varijuoja, o pasitikėti tos šalies statistika būtų labai sudėtinga. Po paskutinių antisankcijinių režimų situacija labai pasikeitusi ir Rusija nėra ta rinka, į kurią orientuojasi arba kurioje steigdami įmones veikia mūsų verslai.

– Palyginimui: ar prieš karą tai buvo šalis, kurioje veikė daug lietuviško kapitalo įmonių?

Rusijos ekonomikos dydį galima būtų lyginti su Italija, bet jeigu atimtume žaliavų eksportą: dujas, naftą, anglis, plieną, tai ta ekonomika yra labai maža.

– Jau nebe. Pirmas smūgis buvo 1990 m. krizė ir taip palaipsniui... Krymo aneksija ypatingai. Manau, galėtume kalbėti apie minimalias investicijas.

– Tai, ką daro Rusija – žada perimti pasitraukusių įmonių turtą, darbuotojus. Ar tai būtų sėkmingas žingsnis ekonomiškai?

– Tai yra daugiau viešųjų ryšių kampanijos, visiškai politinis žingsnis, su ekonomika tai nieko bendro neturi. Tai yra daugiau parodymas, kad mes žaidžiam vėl tą patį antisankcijų žaidimą ir bandom įtvirtinti tvirtovės koncepciją. Priminsiu, Rusijos ekonomikos dydį galima būtų lyginti su Italija, bet jeigu atimtume žaliavų eksportą: dujas, naftą, anglis, plieną, tai ta ekonomika yra labai maža. Be žaliavinio faktoriaus pridėtinės vertės ten daugiau nėra sukuriama, taip kaip mes įsivaizduojam šiuolaikinę ekonomiką.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar Rusijos verslininkai galėtų sėkmingai valdyti, pavyzdžiui, „McDonald's“ restoranų tinklą, „IKEA“ gamyklas arba „Mercedes“ fabrikus?

– „McDonald's“ pavyzdys: 98 proc., bent jau viešoje erdvėje, įsigijimų, tam, kad parduoti galutinį produktą, buvo viduj. Ką reiškia „McDonald's“ išėjimas? Tai reiškia, kad nutrūksta visa grandinė. Tarptautinės kompanijos, kurios paskelbė apie išėjimą, elgiasi labai geranoriškai. Jos sako, klausykit, mes išlaikysim darbuotojus keletą mėnesių, mokėsim jiems algas, bet dėl karo, reputacinių dalykų, mes pasitraukiam. Po poros mėnesių, matyt, prasidės problemos ir darbo rinkoje. Teoriškai įmanoma valdyt, praktiškai, na, aš sunkiai įsivaizduoju, nes tarptautinės kompanijos buvo tarptautinių tiekimo grandinių dalimi. 

– Ar tos tarptautinės firmos, kurios sulauktų iš Rusijos tokio žingsnio ir būtų perimtas jų turtas, galėtų išsireikalauti kompensacijos už tą turtą?

– Rusija turi sutarčių tinklą, vadinamų investicijų apsaugos sutarčių. Lietuvos atžvilgiu mes irgi turim abipusio investavimo ir investicijų apsaugos sutartį, kuri buvo sudaryta atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Visi ginčai susiję su tokiais perėmimais sprendžiami pagal šią sutartį, o tai reiškia arbitražas, konkrečiau Stokholmo arbitražas. Tai atitinkamai kompensacijų klausimai ir t.t. Čia iš karto prasideda investicinis ginčas ir aš manau, jeigu tokių žingsnių bus imamasi iš Rusijos pusės, o tokių prielaidų yra, nes yra pakeisti įstatymai, tiesiog prasidėtų teisiniai procesai.

– Ar Rusija galėtų perimdama turtą laikinai sustabdyti šitą nedarbo šuolį ir kitų firmų subyrėjimą taip pat?

–  Teoriškai – taip, praktiškai, kaip sakiau, išjungiami iš grandinės.

– Dabar daug kalbama apie tai, kad Rusija gali bankrutuoti. Ką tai reikštų? 

– Rusijos bankrotas nėra esminis dalykas, nes Rusijos užsienio skola nėra didelė. Jie buvo sukaupę pakankamai rezervų ir įvairių fondų, kur dėdavo naftos, dujų pinigus, jie skolinosi tarptautinėse rinkose minimaliai. Be abejo, turint omeny pritaikytas sankcijas, ypač kai yra suspenduotas centrinio banko turtas, o tai yra tikrai smarkios sankcijos, tiesiog gali pritrūkti valiutinių resursų tam, kad aptarnauti, kad ir tą mažą skolą.

Kalbant apie vidaus skolą centrinis bankas spausdins rublį, bet tai reiškia infliacinių procesų įsijungimą. 

Apskritai finansinėse rinkose Rusija, įvardinkim tiesiai šviesiai, yra niekas. Rusija yra svarbi pasaulio ekonomikai kaip žaliavų tiekėja, tai vienintelis koziris, kurį jie turi.

– Kai įvyko vienas Rusijos bankrotas 1998 m. poveikis ypač buvo jaučiamas Lietuvoje. Ar dabartinis bankrotas sudarytų lygiai tokį pat poveikį Lietuvos ekonomikai? 

– Tikrai ne ir apskritai finansinėse rinkose Rusija, įvardinkim tiesiai šviesiai, yra niekas. Rusija yra svarbi pasaulio ekonomikai kaip žaliavų tiekėja, tai vienintelis koziris, kurį jie turi. Atskirų šalių finansiniam stabilumui, kurie turi portfelius Rusijoje, galbūt gali būti svarbu, bet prieš laidą žiūrėjau Europos centrinio banko vertinimą, kuriame labai aiškiai pasakyta: euro zonos bankams tai neturės reikšmingos įtakos ir finansinis stabilumas yra užtikrintas.

G. Bartuškos / ELTOS nuotr.

– Ukraina taip pat buvo svarbi šalis iki karo, kur vyko daug gamybos ir žaliavų iš ten atkeliaudavo. Koks bus šito karo poveikis iš Ukrainos pusės?

– Pirmiausia, tai, be abejo, poveikis Ukrainai. Ukrainos ekonomika iš principo sugriauta. Teko kalbėti su buvusiais kolegom iš centrinio banko ir jie sako, kad ten kaip puodas ir mes bijom atidaryti dangtį, pamatyti, kas ten iš tikrųjų vyksta. Tai funkcionuoja, bet infrastruktūrai didžiulė žala, bankai funkcionuoja dėl to, kad turi rezervines sistemas Vakarų Ukrainoje arba užsienio šalyse.

Makroekonominius rodiklius dabar prognozuoti yra labai sudėtinga. taip, Ukraina buvo labai svarbi tiekimo grandis tam pačiam aliuminiui, angliai, specifinėms dujoms. Gamyklos sustabdytos. Nepamiršti reikėtų maisto, nes Ukraina tikrai rimtas žaidėjas grūdų ir aliejaus rinkose Pasaulyje. Kadangi veiksmai vyksta ten, tai tikrai bus įtaka derliui. 

Apibendrinant, manau, įtaka infliacijai, kainų kilimui bus juntama. Pirmiausia, energetiniai ištekliai, paskui maistas.  

Vienas projektų yra valstybės tarnybos pertvarka, apimanti vadovų paieškos ir atrankos modelio kūrimą bei sprendimus, susijusius su viešojo sektoriaus žmogiškųjų išteklių atotrūkiu.

„Čia dirba Vyriausybės strateginės analizės centras ir jo atlikto tyrimo pagrindu priimsime sprendimus“, – ketvirtadienį paskelbtame interviu visuomeninio transliuotojo LRT naujienų portalui sakė V. Vasiliauskas.

Pasak jo, antras projektas apima funkcijų peržiūrą ir optimalaus institucijų tinklo kūrimą, o tai daroma siekiant ministerijose koncentruoti sprendimų priėmimą, o jų įgyvendinimą perkelti į agentūras.

V. Vasiliausko teigimu, siekiama, jog tokios agentūros apimtų keletą ministerijų sričių, kad „neturėtume ministerijų siloso bokštų situacijos, kai aš pažįstu savo urvelį, o kas darosi kitoje oloje, man nelabai rūpi“.

„Kita kryptis – viešojo valdymo agentūrizacijos studija, po kurios turėtų atsirasti siūlymų, kaip stiprinti sprendimus įgyvendinančias institucijas. Ta studija turėtų būti pabaigta iki metų pabaigos ir kitąmet planuojame įgyvendinti pasiūlymus“, – kalbėjo premjerės Ingridos Šimonytės patarėjas.

Tikslas – dalies paslaugų atsisakyti, dalį paslaugų permesti nevyriausybinėms organizacijoms, išspręsti funkcijų dubliavimo klausimą.

Trečias pertvarkos projektas yra administracinių ir viešųjų paslaugų projektas, kurio esmė yra šių paslaugų inventorizacija, teigia V. Vasiliauskas.

„Aiškinsimės, kokios paslaugos teikiamos, kokia yra tų paslaugų apimtis, kokia kaina. Tikslas – dalies paslaugų atsisakyti, dalį paslaugų permesti nevyriausybinėms organizacijoms, išspręsti funkcijų dubliavimo klausimą“, – sakė jis.

Anot patarėjo, siekiama pertvarką patvirtinti per šiuos ir kitus metus, jos tikslas nėra savaime mažinti etatų skaičiaus.

„2023 metais turime savivaldybių tarybų rinkimus, tad manau, kad 2022-ųjų pabaigoje tas politinių galimybių langas užsidarys“, – teigė V. Vasiliauskas.

Reformai numatyti 27 mln. eurų.

Jo pavardė minima Vyriausybės puslapyje nurodytame patarėjų sąraše. Jame nurodoma, kad V. Vasiliauskas ministrei pirmininkei patars valstybės tarnybos klausimais.

Premjerė I. Šimonytė žurnalistams Seime ketvirtadienį patvirtino, kad V. Vasiliauskas pradėjo dirbti šią savaitę, jis kuruos valstybės tarnybos, ypač aukštesnio rango vadovų pritraukimo klausimus.

„Labai puikiai matome, tas pats Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pavyzdys, kad turime daug institucijų, kurios yra be galvos, ir jos yra be galvos ne todėl, kad kas nors kam nors saugo kokią nors vietą, o todėl, kad valstybės tarnybai vis sunkiau ir sunkiau sekasi pritraukti kompetentingų vadovų, ir tai labai svarbi problema“, – Seime sakė premjerė.

Ji teigė, kad Vyriausybė planuoja teikti Seimui siūlymus, kaip „būtų galima išties sukurti bent palyginamas sąlygas su privačiu verslu o ypatingai – su valstybės valdomomis įmonėmis“.

Vyriausybės spaudos tarnyba pranešė, kad V. Vasiliauskas į pareigas paskirtas trečiadienį.

48-erių teisininko išsilavinimą turintis V. Vasiliauskas iki šių metų balandžio dvi kadencijas ėjo Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas, paskutiniu metu buvo Europos centrinio banko valdančiosios tarybos narys. Prieš tai jis buvo Dalios Grybauskaitės prezidento rinkimų štabo vadovu, dirbo advokatu, dar anksčiau yra ėjęs finansų viceministro pareigas. Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje buvo atsakingas už Lietuvos ir ES teisės aktų suderinimą.

Pasak teismo, S. Jakeliūnas neįrodė nei paties žinių paskleidimo fakto, nei to, kad V. Vasiliausko žodžiai buvo skirti būtent jam.

„Teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, remdamasis byloje surinkta medžiaga, šalių paaiškinimais, sprendžia, jog byloje nepakanka įrodymų žinių paskleidimo faktui nustatyti ir pripažinti, jog žinios buvo apie ieškovą. Pastarajam neįrodžius nurodytų juridinių faktų viseto, būtino garbės ir orumo pažeidimo konstatavimui, ieškinys negali būti tenkinamas“, – rašoma teismo nutartyje.

Nustatęs, kad nebuvo įrodyti pirmieji du juridiniai faktai, teismas nevertino kitų teisinių argumentų dėl teiginių priskyrimo nuomonės ar žinios kategorijai, jų žeminančio pobūdžio ir argumentų apie saviraiškos laisvės ribas – jie laikyti nereikšmingais.

Ieškinyje buvęs Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas nurodė, kad komitetas nuo 2018 metų kovo vykdė 2009-2010 metų ekonominės krizės aplinkybių tyrimą ir kreipėsi į Lietuvos banką dėl informacijos pateikimo.

Anot S. Jakeliūno, tuometinis LB valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas banko darbuotojams išsakė išankstinę skeptišką nuomonę apie tyrimą, vėliau jį lygino su „marodieriavimu“, „santykiais su lavonais“, o parlamentinio  tyrimo vadovus vadino „atskirais visuomenės atstovais, kurie, jei nemoka kurti, tai geriau kapstosi po praeitį“, „melagingų naujienų skleidėjais“, „plokščios žemės teorijos šalininkais“.

Anot S. Jakeliūno, tuometinis LB valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas banko darbuotojams išsakė išankstinę skeptišką nuomonę apie tyrimą, vėliau jį lygino su „marodieriavimu“, „santykiais su lavonais“.

Pasak europarlamentaro, šie teiginiai buvo skirti būtent jam.

S. Jakeliūnas tikino, kad tokie teiginiai neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą bei menkiną reputaciją. Jis teigė, kad dėl V. Vasiliausko išsakytų teiginių jam kilo sudėtingų situacijų, susijusių su jo profesine veikla ir viešųjų pareigų vykdymu.

Ieškinyje S. Jakeliūnas teigė patyręs didžiulę neturtinę žalą, tačiau sakė neturintis tikslo pasipelnyti iš situacijos, tad teismo prašė priteisti tik simbolinę vieno euro sumą ir bylinėjimosi išlaidas.

Teismo vertinimu, V. Vasiliausko teiginiai buvo pasakyti skirtingu laiku ir skirtingose vietose, galbūt ir skirtingame kontekste, kuris, S. Jakeliūnui nepateikus pirminių ir nefragmentuotų šaltinių, nebuvo atskleistas.

„Atsižvelgiant į tai, kad būtent ieškovui kyla pareiga įrodyti ginčo teiginių paskleidimo faktą, o taip pat ir faktą, kad žinios yra apie jį, akivaizdu, kad ginčo teiginių kvalifikavimui toks selektyvus duomenų pateikimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad būtent tokie teiginiai, kuriuos ieškovas prašo pripažinti kaip žeminančius jo garbę ir orumą, atsakovo buvo paskleisti“, – pabrėžiama nutartyje.

Taip pat pažymėta, kad S. Jakeliūno nurodytų teiginių konstrukcija skiriasi nuo iš tiesų V. Vasiliausko pasakytų sakinių.

Be kita ko pabrėžiama, kad buvęs Seimo BFK pirmininkas ginčijo teiginius, kuriuos V. Vasiliauskas pasakė Lietuvos banko darbuotojų susirinkimo metu ir nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad jis tokius žodžius būtų pasakęs žiniasklaidai ar visuomenei.

Teismas taip pat konstatavo, kad pats S. Jakeliūnas vienoje spaudos konferencijoje V. Vasiliausko išsakytus žodžius įvardino kaip skirtus visam parlamentui, o ne konkrečiai jam.

„Kadangi visi esame protaujantys žmonės ir elementarios loginės dedukcijos būdu galime suprasti, kad kalbama apie tuos, kurie vykdo tą tyrimą, o šiuo atveju tai ir visas parlamentas, kad čia užsiimama marodieriavimu ir santykiavimu su lavonais“, – 2018-ųjų rugsėjį spaudos konferencijoje sakė jis.

Anot teismo, tai įrodo, kad S. Jakeliūnas „nepriskyrė minėtų ginčo teiginių sau asmeniškai ir tuo tik patvirtino, jog nurodytos frazės yra bendro pobūdžio ir nebuvo nukreiptos į konkretų asmenį“.

S. Jakeliūnas į Seimą pateko 2016 metais, pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašą, tačiau kadencijos nebaigė, nes 2019 metais buvo išrinktas į Europos Parlamentą.

Lietuvos bankas dėl jo pasisakymų buvo kreipęsis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, tačiau ši atsisakė vertinti jo elgesį, nes išrinkus jį į Europos Parlamentą, jo, kaip Seimo nario įgaliojimai nutrūko.

Sulaukus centrinio banko skundo, tokį Seimo etikos sargų sprendimą šių metų vasarį patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Seimo BFK atlikto tyrimo išvadose konstatuojama, kad 2009-2010 metų krizę Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse sukėlė čia veikę užsienio kapitalo bankai, o Lietuvos bankas neužtikrino tinkamos jų priežiūros, be to, 2008 metais biudžetas buvo priimtas pažeidžiant fiskalinę drausmę, o Vyriausybė užuot skolinusis iš tarptautinių institucijų pigiau, ėmė paskolas rinkoje su didesnėmis palūkanomis.

Išvadose, be kita ko, siūloma Vyriausybei išnagrinėti galimybę sukurti valstybinį komercinį banką, sukurti nuo centrinio banko nepriklausomą priežiūros instituciją, finansuojamą finansų įstaigų įnašais.

V. Vasiliauskas Lietuvos banko valdybos pirmininku tapo 2011 metais, antroji jo kadencija baigėsi prieš savaitę.

Kaip BNS teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis, G. Nausėda padėkos už dešimties metų darbą vadovaujant Lietuvos bankui.

Naujuoju Lietuvos banko valdybos pirmininku praėjusią savaitę paskirtas Gediminas Šimkus. Jis pakeis dvi kadencijas centriniam bankui vadovavusį V. Vasiliauską, kurio kadencija baigiasi balandžio 7 dieną.

G. Šimkaus kandidatūrą pasiūlęs prezidentas G. Nausėda apibūdino jį kaip puikų ekonomikos ir finansų ekspertą.

Naujasis vadovas žada, kad centrinis bankas imsis aktyvesnio vaidmens, reaguojant į gyventojų ir verslo nepasitenkinimą dėl kai kurių bankų paslaugų prieinamumo ir įkainių. 

G. Šimkus šalies centriniame banke dirba nuo 2002 metų ir nuosekliai kilo karjeros laiptais. LB valdybos nariu jis yra nuo praėjusio rugsėjo.