Atsisakė nakvynės

V. Milius ir A. Bubinas važiavo išskirtinai žvyrkeliais ir siaurais miško takeliais, esančiais kuo arčiau pasienio. Daugiau nei 1 600 km kelionėje jie kliovėsi pikapo „Ford Ranger Raptor“ galimybėmis.

Keliautojai misiją užbaigė vienu prisėdimu, nestoję miegoti. Jie startavo vasario 14-ąją, o žemėlapyje Lietuvos kontūrus išryškino prieš pat Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną.

„Idėja apvažiuoti Lietuvą gimė iš progos. Mūsų šalies situacija geopolitiniu požiūriu – įtempta, turime sieną, kurią reikia saugoti. Mes, važiuotojai, mažai daugiau ką mokame, tad nusprendėme palei sieną apvažiuoti šalį“, – sakė „Auto Bild Lietuva“ žurnalo redaktorius V. Milius.

Tiek jis, tiek A. Bubinas yra pasiekę ne vieną tolimiausių, greičiausių ir netikėčiausių kelionių rekordą: Vitoldas – automobiliu, Aidas dažniau motociklu. Jie ne kartą yra ir Lietuvą apsukę, tačiau ši kelionė buvo kitokia.

Išbandymai: „Ford Ranger Raptor“ ekipažas įveikė visas kliūtis. / velocita.lt nuotr.

Teko sukti atgal

Keliautojai važiavo naudodamiesi ankstesnių metų „Perimetro“ varžybų turizmo klasės trasų ir APL („Aplink Lietuvą“) motociklų kelionių maršrutais.

Bekelės varžybos Lietuvoje vyksta mažai naudojamais ar jau visai nenaudojamais ir sunkiau išvažiuojamais keliais.

„Buvo visokiausių atkarpų: ir neblogų, ir labai sudėtingų, pasitaikė užvirtusių medžių, netgi nepravažiuojamų ruožų, kai reikėjo apsisukti, grįžti atgal ir ieškoti kito kelio. Tas kelias gali būti visai neblogas, pavyzdžiui, gilią žiemą, kai susiformavęs įšalas, arba vasarą, bet dabar jis pavirtęs pelke. Važiavome tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Nelindome ten, kur nebuvome tikri, ar išvažiuosime, ir viskas sekėsi gerai“, – papasakojo V. Milius.

Viešnagė: kai kuriuos miestelius teko aplankyti jau sutemus. / velocita.lt nuotr.

Pikapas nenuvylė

„Ford Ranger Raptor“ turėjo ne vieną progą parodyti, ką gali stipriai modifikuota sportinė „Fox“ adaptyvioji pakaba ir 3 l benzininis V6 variklis su dviem turbinomis.

Važiavome tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Nelindome ten, kur nebuvome tikri, ar išvažiuosime.

„Šiam iššūkiui pasirinkome kone patį tinkamiausią automobilį rinkoje. Yra daug patikimų, geru pravažumu pasižyminčių pikapų, bet šis – kito lygio, dar tvirtesnis ir pajėgesnis. Nesvarbu, kokia kelio danga, visuomet jauti, kad viskas bus gerai, jam nebaisios duobės ar didesnės kliūtys, nors ir kokiu greičiu riedi. Kartais svarsčiau, ar manęs automobilis neapgauna, nes atrodė, kad į kai kurias vietas jau per drąsiai įvažiuodavome. Vis dėlto dėl specifinės pakabos jo galimybės yra gerokai didesnės, nei mums atrodo. Jis pranoko įsivaizdavimą apie tai, kaip būtų galima važiuoti automobiliu“, – kelionės įrankį apibūdino V. Milius.

Ekipažo teigimu, su kitais automobiliais galbūt būtų buvę ir daugiau nuotykių, tačiau pikčiausias ir pajėgiausias „Ford“ gamos pikapas su visomis užduotimis susitvarkė be didesnio vargo ir keliautojus lepino komfortu. Apsisukti teko tik prieš akivaizdžiai nepravažiuojamas vietas.

velocita.lt nuotr.

Civilizacijos pokyčiai

Važiuodami miškų ir pievų keliukais, vyrai galėjo įvertinti ne tik šalies pasienio vaizdą, bet ir stebėti tiek nykstančios, tiek ir besikuriančios civilizacijos užuomazgas ir gamtos grožį ten, kur įprastai niekas nesugalvotų kojos įkelti.

„Radome tikrai įdomių vietų, kur propaguodamas įprastą gyvenimo būdą niekada nepapultum, nes nei sugalvosi ten belstis, nei kada nors atsiras koks reikalas ten dangintis. Tačiau keliukai yra ar bent jau buvo, tad galima gana toli nuo civilizacijos pamatyti griūvančių daugiabučių, mokyklų. Kadaise gal buvo koks kaimelis, dabar – dingo. O kitose vietose – įkurtuvės. Trauki apleistu vieškeliu, atrodo, toli nuo bet kokio kaimelio ir staiga prieš akis – nauja elektros skydinė, kažkas namus stato. Tokie vaizdai labai praskaidrina smegeninę keliaujant pamirštomis vietomis“, – pasakojo V. Milius.

Ekipažas taip pat žavėjosi ir menkai civilizacijos paliestos gamtos grožiu ir tuo, kaip ji keičiasi bevažiuojant aplink Lietuvą.

Mūsų šalis žymi gana didele augalijos, reljefo ir išsivystymo įvairove. Gamta vasario mėnesį dar niūroka, ilgiau buvo tamsu nei šviesu, daug purvo, tačiau vaizdai pro „Ranger Raptor“ langus vyrų abejingų savo šaliai nepaliko.

Apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su žurnalo „Auto Bild Lietuva“ vyr. redaktoriumi Vitoldu Miliumi.

– Greičio matuoklių daugiau nei bet kada, baudų skaičius auga, bet vairuotojai kaip lakstė, taip ir laksto. Kodėl nei matuokliai, ne baudos nepadeda ir gal yra, kas padėtų?

– Visų pirma, tos baudos nėra tokios, kurios atgrasytų žmones nuo važiavimo greitai. Lietuviai yra labai neramūs važiuotojai, visą laiką konkuruoja, skuba, lekia, tai tos baudos ir nesutramdo.

– Jei jos padidėtų, padėtų?

– Sunku pasakyt. Žiūrint kiek. Čia yra ne vienos dienos klausimas, nes tie, kas lakstė, lakstys dar ilgai.

– Na, dažnas vairuotojas sako tarsi tokį pasiteisinimą „važiuoju su srautu“. Ar tai iš tikrųjų pateisinantis elementas, o gal vis dėlto tai pavojinga?

– Su srautu važiuoti yra gerai, su srautu važiuoti pakankamai saugu. Nes didžiausia bėda yra ne pats greitis, o greičių skirtumas. Jeigu mes važiuojam labai įvairiai, nevienodai, mes padarom tokią košę kelyje ir tie manevrai atneša daug nelaimių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Na, dažnas didmiesčių vairuotojas keiksnoja spūstis ir aiškina, kad reikėtų didinti greitį miestuose, mažinti pėsčiųjų perėjų arba galvoti kaip pėsčiuosius kitaip per gatvę praleisti. Jie, atrodo, tarsi ir geriau žino, kaip būti saugesniame eisme, bet ar tai nėra taip pat, kaip kad mes visi „geriau žinome“ kaip žaisti krepšinį ar valdyti šalį?

– Tai visi čia yra geriausi vairuotojai, čia net neginčytina. Bet didinti greitį, jeigu yra tokia infrastruktūra, kokia yra dabar, nepadės, nes mes turim butelio kaklelius ir vis tiek atvažiuosim visi, kokiu greičiu bevažiuotume. Bet sakymas dėl perėjų mažinimo, kurios eina per kelią, padaryti, pavyzdžiui, po žeme, tai taip, tai padidintų srauto greitį ir, aišku, sumažintų spūstis.

– Kitas svarbus dalykas. Kodėl lietuvio vairuotojo kraujyje yra įaugę visada važiuoti bent 10 km/val. greičiau nei leidžia KET? Atrodo, kad kelio ženklai yra tiesiog dekoracijos, kurios puošia kelią.

– Manau, kad tai nebaudžiamumas. Jeigu mes žinome, kad mūsų nebaus už 10 km/val. Būtų 30 km/val. viršijimas nebaudžiamas – tai viršytume tiek. Tikrai, čia yra tik tas.

– Bet ką reiškia 10 km/val. viršyti greitį ir kaip tai gali suveikti avarinėje situacijoje?

Su srautu važiuoti yra gerai, su srautu važiuoti pakankamai saugu. Nes didžiausia bėda yra ne pats greitis, o greičių skirtumas.

– Labai įvairiai. Čia mes turbūt 15 laidų apie tai galėtume padaryti. Mano supratimu, blogiausias dalykas yra net ne pats greitis, bet kaip mes važiuojame. Važiuoti dabar tuose moderniuose automobiliuose yra labai nuobodu ir žmonės nebesikoncentruoja į tai, ką daro. Ir dėl to tai, kad tu važiuosi 10 km/val. greičiau, bet stabdysi laiku yra mažesnis blogis negu kad sėdėsi telefone ir nestabdysi.

– Bet jūs sakot, automobiliai tobulėja. Tikrai taip. Vis daugiau atsiranda automobilių, kur prijungi telefoną ir per programėlę tau rodo ir kur važiuot, ir koks tavo greitis. Ir štai įvairiuose kanaluose vairuotojai diskutuoja, kad reikia važiuot pagal GPS rodomą greitį, nes esą patys automobilių spidometrai meluoja ir visada į mažesnę pusę.

– Taip, meluoja ir visada į mažesnę pusę. Tas melavimo lygis yra skirtingas, nevienodai meluoja. Mūsų kolegos vokiečiai daro nuolatos spidometrų tikrinimo ekspertizes. Ir, taip, praktiškai visi meluoja.

– Į mažesnę pusę? Viskas dėl saugumo?

– Aš nežinau, ar dėl saugumo, ar dėl kažkokių priežasčių. Visokių yra nuomonių, dėl ko tai daroma, bet kad taip daroma, tai tikrai.

– Turbūt dar didesnė problema – sunkvežimiai. Jų vairuotojai sako: „Važiuoju tiek, kiek traukia“. Sunkvežimiuose, aišku, yra įmontuoti greičio ribotuvai, kurie riboja ties 90 km/val. greičiu. Bet ar jūs matėte kokį sunkvežimį, kuris važiuodamas įprastu plentu, įvažiavęs į miestelį, staiga stabteltų iki 50 km/val.?

– Čia yra tam tikras blogis. Iš tikrųjų, sunkvežimių, tolimųjų reisų vairuotojai labai dažnai įvažiavę į miestelį, kaip važiavo, taip ir važiuoja, ypač tuomet, kai žino, kad ten nėra jokios kontrolės. Jiems yra svarbiausia tai, ką rodo jų aparatūra, ne ką sako kelių eismo taisyklės, bet kaip, sakykim, nepažeisti mikroschemos sunkvežimyje. Tai lengvųjų automobilių vairuotojams kartais yra baugu, nes jie nežino, jie laikosi taisyklių, o sunkvežimis juos spaudžia. Tai čia yra bloga praktika.

Vairuotojai techninio patvirtinimo paslaugas galėtų gauti vieno langelio principu, kad ir iš kvalifikuotų automobilių servisų. Kitaip tariant, pats servisas galėtų suteikti vadinamąjį techninį pasą, leidžiantį mašinai dalyvauti eisme.

Plačiau apie tai papasakojo žurnalo „Auto Bild“ vyriausiasis redaktorius Vitoldas Milius.

– Didmiesčių vairuotojai dažnai paburba dėl tų eilių techninės apžiūros centruose. Galbūt šis sprendimas galėtų išspręsti eilių problemą?

– Eilės vienareikšmiškai yra blogis. Vairuotojų koncentracija tam tikru metu atrodo labai baisiai. Jei kas nors rastų gerą sprendimą eilių nebuvimui, tai visi džiaugtųsi. Reikia kalbėti apie tai, ar šis sprendimas padėtų išspręsti šią problemą ir ar jis nepadarytų daugiau blogio kažkam šioje srityje.

– Ką rodo kitų šalių patirtis, kur techninės apžiūros yra liberalesnės?

– Yra šalių, kurios turėjusios abiejų patirčių: prieš tai buvo taip, kaip dabar yra pas mus, dabar yra taip, kaip norėtų siūlytojai. Kiek automobilių pereina techninę apžiūrą iš pirmo karto? Lietuvoje 50 proc. praeina iš pirmo karto, o likusieji atvažiuoja pakartotinai dėl rastų trūkumų. Lenkijoje, kurioje yra naujas modelis, 90 proc. automobilių po pirmo karto šauna į gatves. Aš nieko nesakau, aš juk nestoviu ten su žvake ir netikrinu, bet skaičiai pakankamai iškalbingai kalba.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie servisai galėtų teikti techninės apžiūros paslaugas? Kaip juos atrinkti, kaip juos įvertinti, kaip įsitikinti, kad jie tikrai gali tinkamai patikrinti automobilius?

Eilės vienareikšmiškai yra blogis. Vairuotojų koncentracija tam tikru metu atrodo labai baisiai.

– Žodis paslauga man šiek tiek keistai skamba, nes čia toks kaip ir priverstinis dalykas. Mus priverčia važiuoti patikrinti automobilį techninėje apžiūroje dėl mūsų pačių saugumo. Šiam dalykui įgyvendinti tinkamai yra tam tikras reglamentas, kuris nusako, ką ir kaip reikia daryti bei ką reikia turėti tam tikrinimui. Visų pirma, tikriausiai bus atsiremta į tam tikrą įrangos, kurią reikės nusipirkti, aprašą. Kiek aš žinau, servisas, norintis vienu metu tikrinti du automobilius, turėtų investuoti apie 1,5 mln. eurų, kad galėtų tai vykdyti. Jei siūlymas būtų patvirtintas, lauktų kažkoks įsipareigojimas, atsakomybių pasirašymas, kad turi atsakyti, kad išleidai automobilį į eismą.

– Atsakomybių daug, investavimo daug. Verslas tikrai skaičiuos, ar apsimokėtų. Ar tokiu atveju nepabrangtų techninė apžiūra? Sakote, kad vienos vietos įrengimas galėtų kainuoti iki milijono eurų.

– Aš nenorėčiau to vadinti verslu. Verslas negali būti daromas iš priverstinio dalyko, kuriam visi žmonės yra verčiami ir neturi pasirinkimo. Tačiau pavyzdys galėtų būti tos kitos šalys, kurios pakeitė savo sistemą. Ten yra brangiau nei pas mus. Nenorėčiau tikėtis, kad tai labai lems kainą.

– Kaip užtikrinti, kad tuose servisuose, kurie teiktų gyventojams tokią paslaugą, nebūtų sukčiavimo per pažįstamus ar draugus?

– Jeigu monopolistinę sistemą, kuri dabar padėta ant stalo ir žiūrima į ją po padidinamuoju stiklu, išdarkius ir išblaškius, tikimybė tam išaugs iki begalybės. Tai bus sunkiau sukontroliuojama nei yra dabar. Bus reikalingos labai didelės pastangos tam užtikrinti.

– Laisvę atkovojusiai Lietuvai daugiau nei 30 metų. Sakoma, kad einame į Vakarus, bet keliuose – nieko panašaus, nes kultūros stinga, pažeidimų nemažėja. Kas su mumis negerai?

– Negalima teigti, kad visiškai neiname į Vakarus. Tiesiog mes kopijuojame tą elgesį keliuose iš vakariečių ne taip greitai, kaip norėtųsi. Tai, ką matėme paskutinio reido metu, mane šokiravo, kad tiek žmonių sėda prie vairo išgėrę. Kai kurie – ir gana stipriai apsvaigę.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Gal iš tiesų reikalingas tas ministerijos siūlymas grįžti prie baudos balų sistemos?

– Balų sistema yra veiksminga. Ir nebūtinai reikėtų minėti sovietų laikus, nes Vokietijoje ši balų sistema galioja ir dabar. Manau, tai tikrai drausmina vairuotojus. Aš labiau norėčiau pakalbėti apie tuos žmones, pavadinkime juos girtuokliais. O kai kuriuos reikėtų vadinti dar ir recidyvistais. Skirstyčiau juos į kelias grupes. Yra žmonės, kurie bet kokiu atveju sėda prie vairo girti, nors iš jų jau gal dešimtą kartą konfiskuotas automobilis. Ir niekas nepasikeitė. Leisiu sau grubiai pajuokauti. Pavyzdžiui, Indonezijoje leidžiamas linčo teismas. Jeigu girtas vairuotojas padarė avariją, kurios metu buvo sužaloti žmonės, tai linčo teismas įvyksta ten pat – vietoje. Policijos pareigūnai pastovi ir pažiūri. Na, Lietuvoje turbūt nebus taip, kaip ten, bet tiems žmonėms turėtų būti taikomos pačios griežčiausios nuobaudos. Nors kažin, ar yra vaistų, kurie pakeistų tokių žmonių mąstymą, sąmonę, bet galbūt ateityje galima būtų pasitelkti šiuolaikines technologijas, kad automobilis negalėtų važiuoti, jei sėda išgėręs vairuotojas. Kito kelio, kaip sutramdyti tokius pažeidėjus, nematau. Na, o antrai grupei priskirčiau tuos, kuriems gėda, kai juos pagauna pareigūnai. Tokiems reikėtų tiesiog didesnės kontrolės. 

Pavyzdžiui, Indonezijoje leidžiamas linčo teismas. Jeigu girtas vairuotojas padarė avariją, kurios metu buvo sužaloti žmonės, tai linčo teismas įvyksta ten pat – vietoje.

 

 

– Na, o kalbant apie tuos jūsų pavadintus kelių recidyvistus, jie juk vis tiek nusiperka automobilį už kokius 200–300 eurų ir lekia į trasą. Gal tokius, kurie prasižengia jau ne pirmą kartą, reikėtų bausti ir laisvės atėmimu?

– Tai jau – ne automobilizmo, o daugiau socialinis, teisinis klausimas, kurį galėtų spręsti tos srities atstovai. Mano akimis, tie žmonės turėtų būti prilyginti nusikaltėliams, recidyvistams ir taikoma pati griežčiausia bausmė. Įvairiose šalyse yra įvairios praktikos. Lietuva kažkokiu būdu turėtų susitvarkyti su šia problema, nes tai nėra normalu.

– Per kraupias avarijas, kaip matome, žūsta žmonės. Gal yra gerų užsienio praktikų, kurias galėtume perimti, pritaikyti?

– Čia dvi atskiros temos. Vienas dalykas – vairavimas išgėrus arba viršytas greitis ar kitos vairuotojų klaidos. Tikrai pastaruoju metu buvo ypač daug skausmingai pasibaigusių avarijų ir visi pradėjo garsiai kalbėti, ką daryti. Bet tai nėra naujai atsiradusi problema, ne šiandien ji staiga iškilo. Tai pasekmė to, kas anksčiau nebuvo padaryta. Na, daugelis nenori, kad būtų kontroliuojami, matuojamas greitis ir pan. Tačiau turbūt tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Austrijoje nelabai kam kyla noras viršyti leistiną greitį, o kitose Europos šalyse gali pamatyti tokių lakstančių. Tai lemia kontrolės mastas, baudų dydis, aplinkinių vairuotojų reakcija ir netolerancija pažeidėjams.

– Vasarą automagistralėje galima važiuoti 130 km/val. Ar tai saugu? Ar neturėtų būti ribojamas iki 110 km/val. dėl kelių būklės?

– Lazda turi du galus. Šią problemą reikėtų spręsti ne ribojimais ir ženklais, o tvarkyti kelius. Tačiau pastaruoju metu kelių būklė prastėja juntamai. Pagrindinių magistralių dalys skiriasi viena nuo kitos, nes skirtingu metu tvarkytos. Galbūt pirma juosta skiriasi nuo antrosios. Važiuoti antrąja juosta saugu, o pirmąja kartais nesaugu. Automobiliai gali būti ne pačios geriausios būklės, ratai – irgi. Daug lietuvių važiuoja su žieminėmis padangomis vasarą. Po lietaus provėžose labai pavojinga. Vairuotojas turėtų sulėtinti ir važiuoti saugiu greičiu. Ar reikėtų mažinti ženklais? Manau, ne. Reikia remontuoti.

– Važiuojant antrąja kelio juosta, kai pirmoji yra laisva, tačiau ji blogos būklės, pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės (KET).

– Taip, aš linkęs jiems atleisti. Tai ir KET pažeidimas, ir bloga praktika. Važiuoti reikia pirma juosta. Tačiau pirma juosta vietomis siaubinga situacija. Važiuojant  antrąja reikia žiūrėti į veidrodėlius ir praleisti važiuojančius greičiau.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kuriose magistralėse situacija prasčiausia?

– Dažniausiai važiuoju su greituoju srautu antrąja juosta, nes pirmoje nemažai sunkvežimių, būna ir lėtesnio eismo vairuotojų.  Tačiau kelyje Kaunas–Klaipėda yra tokių tragiškų vietų. Kai kurie automobiliai ir padangos mažiau reaguoja į provėžas. Nežinau, kodėl subyra keliai, kodėl pilna provėžų.

– Kai tokios magistralės, ką kalbėti apie Molėtų plentą. Jis išvis turėtų būti uždarytas.

– Molėtų plentas – kelių gėda. Neseniai buvau Vakarų Europoje. Ten estakados, kelių aukštų keliai ir tiltai. O mes negalime padaryti vieno kelio. Galime tik susiaurinti viską, padaryti bortelių, pasodinti medžių. Nėra pakaitalo automobiliui ir visiems reikia važiuoti.

– Seniau lygindavome save su lenkais, latviais. Ar situacija pasikeitė?

– Skirtumas yra, nes mūsų pasididžiavimas turbūt liko gilesnėje senovėje, kurioje kažkada gyvenome. Lenkai vienu metu paspaudė akceleratorių ir stipriai atsiliekame.

– Su kokia ES šalimi galime lygintis?

– Tikslios šalies neįvardysiu. Latviai nuo mūsų seniau atsiliko, bet dabar jau nebe.

Vienos įkrovos neišeikvojo

„Mercedes-Benz EQS 450+“ modelį vairavęs tolimųjų kelionių rekordininkas šįkart visą distanciją nuvažiavo viena įkrova, o automobilio kompiuteris rodė, kad dar galėtų nuvažiuoti 191 km. Vidutinės kelionės sąnaudos – 14,2 kWh/100 km.

Anot V.Miliaus, nors niekam nereikia priminti apie Baltijos kelio svarbą, kasmet paminėti šią dieną – tinkama duoklė istorijai.

„Visuomet stengiuosi dalyvauti minint šią svarbią dieną. Teko prisijungti prie ta proga rengtų bėgimų, sukarti visą atstumą įprastu automobiliu, padėti organizuoti renginius. Šiais metais prisiminęs, kad jau yra visą distanciją galinčių įveikti elektromobilių, nusprendžiau imtis tokio iššūkio“, – pasakojo idėjos autorius.

Maršrutas Vilnius–Talinas svarbus ne vien istoriškai, bet ir praktiktiškai – pirmiausia keliaujantiems darbo reikalais.

Praktinis aspektas

Kartu su istorine data V.Miliaus kelionė turėjo ir praktinį aspektą. Pasak jo, maršrutu Vilnius–Talinas darbo reikalais lietuviai keliauja dažnai.

Jam pačiam ne kartą teko vykti į susitikimą Estijoje ar, pasiekus šią šalį, keltu judėti toliau į Skandinaviją. Vis dėlto elektromobiliu tokią kelionę įveikusių tautiečių vis dar nedaug, todėl informacijos trūksta.

„Lietuviai elektromobilio galimybes ilgą laiką vertino pagal tai, ar su viena įkrova galima iš sostinės nukakti iki pajūrio. Keliaujantiesiems darbo reikalais ne mažiau svarbus yra maršrutas Vilnius–Talinas. Todėl norėjosi visą atstumą įveikti elektromobiliu ir pasidalyti savo patirtimi su panašią kelionę planuojančiais vairuotojais“, – komentavo pašnekovas.

„Mercedes-Benz EQS 450+“ elektromobiliu V.Milius be sustojimų jau yra nuvažiavęs nuo Vilniaus iki Palangos ir grįžęs atgal. Vyras išbandė elektromobilio galimybes ir lėkdamas iš sostinės į pajūrį didžiausiu leistinu greičiu. Šis bandymas vairuojant šį modelį taip pat nebuvo didelis iššūkis – tikslą keliautojas pasiekė dar turėdamas nemažą energijos likutį.

Dvejonių nekilo

Viena įkrova įveiktas visas maršrutas nuo Vilniaus iki Talino – geras praktinis pavyzdys, kokią pažangą per pastarąjį dešimtmetį padarė į elektra varomus automobilius persiorientuojantys gamintojai.

600 km realiomis sąlygomis gali nuvažiuoti ne tik „Mercedes-Benz EQS“, bet ir „Tesla Model S“ ar BMW iX, o sąrašas sparčiai plečiasi.

Gamintojas skelbia, kad 107,8 kWh bateriją turinčio „Mercedes-Benz EQS 450+“ nuvažiuojamas atstumas (pagal WLTP testus) siekia iki 780 km. V.Miliaus teigimu, žinant šio modelio parametrus ir jau išbandžius jį ilgesnėse išvykose, dėl galimybės įveikti visą atstumą viena įkrova pernelyg daug dvejonių nekilo.

Net jeigu būtų tekę stabtelėti, kelionė nebūtų pernelyg prailgusi, nes šio modelio bateriją galima krauti iki 200 kW galia. Įkrovimas nuo 10 iki 100 proc. tuomet trunka vos pusvalandį.

Pasiteisino „Eco+“

„Maršrutas Vilniaus–Talinas elektromobiliams yra labai palankus, nes jame daug greičio ribojimų. Magistralė tęsiasi tik iki Panevėžio, o toliau tenka judėti su srautu. Dėl didelio sunkiasvorių transporto priemonių srauto riedėti pernelyg lėtai negalėjau, nes taip būčiau trukdęs kitiems eismo dalyviams. Tad buvau dėmesingas, tačiau niekur neskubantis eismo dalyvis“, – dėstė patyręs vairuotojas.

V.Milius automagistrale važiavo šiek tiek mažesniu, nei leistina, greičiu. Jo žodžiais, ilgoje kelionėje galėjo pasitaikyti netikėtumų, todėl jau iš pradžių išnaudoti pernelyg daug energijos būtų buvę neracionalu.

Kaitra alsuojančią vasaros dieną taip pat labai pravertė „Mercedes-Benz EQS“ modeliuose diegiama energijos sąnaudų valdymo sistema. Tai leido smarkiai nesumažinant nuvažiuojamo atstumo visą kelią naudotis oro kondicionieriumi.

„Įjungus „Eco+“ funkciją, klimato kontrolės veikimas šiek tiek susilpnina jos pajėgumą. Nors salonas neatvėsinamas tiek, kad ant nosies kabėtų varveklis, siekiant komforto to visiškai pakanka. Netgi nėra prasmės visiškai išjungti vėdinimo, o multimedijos įrangos ar garso sistemos sąnaudos yra pernelyg menkos, kad turėtų įtakos įveikiamam atstumui“, – apie vieną svarbiausių elektromobilio pranašumų aiškino pašnekovas.

Skandinavijoje – slidu

Sudėtingomis žiemiško klimato sąlygomis V.Milius ir A.Bubinas elektromobiliu „Peugeot e-Traveller“ sėkmingai įveikė visą suplanuotą 5 000 km maršrutą.

Oficialiai bus užfiksuotas ir pirmasis greičiausios kelionės aplink Baltijos jūrą elektromobiliu rekordas – 110 valandų.

Bendražygiai, iš Vilniaus išvažiavę vasario 7 d. ir sugrįžę namo vasario 11 d., pripažino nesitikėję lengvos kelionės: sudėtingiausia buvo važiuoti per Suomiją ir Švediją. Skandinavijoje keliai buvo labai slidūs – neatsitiktinai visi vietos vairuotojai naudoja dygliuotąsias padangas.

Iš Vilniaus išvažiavę vasario 7 d. ir sugrįžę namo vasario 11 d., bendražygiai sėkmingai įveikė 5 000 km.

Lietuviai jų negalėjo rinktis dėl kitose šalyse taikomų apribojimų, todėl judėdami į šiaurę privalėjo išlikti ypač budrūs.

Padėjo ir ankstesnė patirtis – pernai šie keliautojai elektromobiliu „Peugeot e-Expert“ įveikė 1 500 km maršrutą nuo Laplandijos iki Vilniaus.

Staigmena: lietuviai, vairuodami elektrinį keleivinį mikroautobusą, stebino ne vieną užsienio vairuotoją. / velocita.lt nuotr.

Kaupė informaciją

V.Milius pažymėjo, kad pagrindinis tikslas buvo ne užfiksuoti naują rekordą, o surinkti informaciją, kuria vėliau galėtų pasidalyti su ilgesnes keliones planuojančiais elektromobilių entuziastais.

Anot keliautojo, visos informacijos internete rasti tiesiog neįmanoma ir netgi anksčiau jų sukauptos žinios važiuojant per aštuonias skirtingas šalis ne visais atvejais leido išvengti nesusipratimų.

Profesionalus vairuotojas atkreipė dėmesį į tai, kad, ruošiantis į panašias ar netgi trumpesnes keliones, reikėtų gerai žinoti tikrąsias savo elektromobilio galimybes.

Pavyzdžiui, keleivinio modelio elektromobilyje „Peugeot e-Traveller“ sumontuotą 75 kWh talpos bateriją keliautojai kiekvieną kartą įkraudavo maždaug iki 80 proc. ir su tokiomis energijos atsargomis nukakdavo apie 200 km. Įskaičiavus sustojimą įkrauti, filmuoti ir buities reikalams, vidutinis kelionės greitis siekė 45 km/val.

„Elektromobilio vairavimas yra kiek kitoks nei įprasto automobilio. Nori to ar ne, vis tiek turi dažniau stoti ir šiek tiek pailsėti, nes baterijos įkrovimas trunka nuo 45 minučių iki vienos valandos. Įveikiamas atstumas taip pat nėra nekintamas rodiklis, nes įtakos turi greitis, aplinkos temperatūra ir netgi vėjas – Danijoje jis buvo itin stiprus“, – kalbėjo pašnekovas.

Dalydamasis patirtimi, V.Milius pridūrė: ieškant įkrovimo stotelių neužtenka vien tik žinoti jų buvimo vietas. Svarbu įsitikinti, kad stotelės veikia, taip pat, norint kuo mažiau laiko praleisti laukiant, kol įsikraus baterija, papildomai vertėtų pasidomėti ir maksimalia įkrovimo galia. Pagal tai keliautojai ir planavo sustojimus.

Tebeplečia infrastruktūrą

Daugelyje šalių automobilių įkrovimo stotelės įrengtos ten, kur jau yra tam tikra infrastruktūra – degalinės, parduotuvės ir restoranai.

V.Milių maloniai nustebino tai, kad daugeliu atvejų rengiama ne viena stotelė.

Labiausiai išsiskyrė Danija: atvažiavę į numatytą vietą, keliautojai neretai pamatydavo 20 naujų stotelių. Per visą kelionę jie naudojosi tik greitojo įkrovimo stotelėmis, kurių įkrovimo galia 100 kW.

Infrastruktūra: automobilių įkrovimo stotelių šalyse aplink Baltiją – vis daugiau. / velocita.lt nuotr.

„Prie įkrovimo stotelių nustebinome ne vieną elektromobilio vairuotoją – žmonės nesitikėjo pamatyti mikroautobusą, turbūt pamanydavo, kad ne ten pataikėme, ir tik mums prisijungus suprasdavo, kad keleivinis „Peugeot“ tikrai varomas elektra. Tai vis dar retas atvejis, nors lengvuosius automobilius vairuojančių taksistų netrūksta“, – prisimindamas aplinkinių reakciją juokėsi keliautojas.

Taisyklės – skirtingos

Įkrovimo kainos, anot V.Miliaus, labai įvairios. Taip pat skiriasi ir jų nustatymo metodai – vienur skaičiuojamos energijos kilovatvalandės, kitur fiksuojamas prisijungimo laikas, o tam tikrais atvejais mokama už prisijungimo sesiją. Tuomet žiūrima ne į įkrovimo trukmę ar energijos kiekį, o nuskaičiuojama fiksuota suma.

„Mokėjimo būdai irgi skiriasi – vienur reikalaujama programėlės, kitur užtenka nuskaityti QR kodą, tarkime, Lenkijoje teko mokėti ir degalinėje. Skirtingi operatoriai nustato savas taisykles, todėl sumaišties netrūksta. Stengėmės naudotis tais tinklais, prie kurių prisijungti buvo lengviausia, o stotelių pakeliui – pakankamai daug“, – įkrovimo paslaugų subtilybes atskleidė keliautojas.

V.Milius juokavo, kad, kitaip nei maisto produktai ar degalai, elektra Lenkijos viešosiose automobilių įkrovimo stotelėse anaiptol nėra pigi.

Ilgesnėje išvykoje numatyti elektros išlaidas, pasak pašnekovo, apskritai sunkiai įmanoma – net ir naudojantis to paties operatoriaus tinklu kainos gali smarkiai skirtis.

Važiuodami aplink Baltijos jūrą, rekordo autoriai fiksavo įkrovimo kainas, visos kelionės vidurkis už kilovatvalandę siekė 50 centų.

„Dyzeliniu automobiliu didelius atstumus įveikti nėra sunku, tereikia gerai suplanuoti sustojimų grafiką, tinkamu laiku pervažiuoti intensyvaus eismo vietas ir nešvaistyti laiko kitose situacijose. Važiuojant elektromobiliu sunku numatyti tikslų kelionės laiką, nes neįmanoma iš anksto įvertinti įkrovimo stotelių apkrovos, važiavimo greičio ir kitų niuansų“, – teigė „Auto Bild Lietuva“ žurnalo redaktorius V. Milius.

Maršrutas gerai žinomas

Iš Nordkapo į Tarifą V. Milius yra rekordiškai greitai nuvažiavęs jau du kartus. 2011 m. rudenį kartu su Aidu Bubinu bei Audriumi Sutkumi „Hyundai i40“ automobiliu visą atstumą įveikė per 52 val. 20 min.; 2015 m. vienas 5 777 km nuvažiavo per 55 val. 5 min.

Nė viena kelionė neapsiėjo be netikėtumų. 2011 m. suplanuotą startą teko pavėlinti viena para – šiauriausiame Europos taške kilo štormas ir eismo sąlygos neleido važiuoti saugiai, ką jau kalbėti – greitai. Pasiekus Vokietiją V. Milius negalėjo padidinti planuoto vidutinio greičio, teko susitaikyti su didžiuliu eismu ir vargti skinantis kelią Pietų link, o artėjant prie kelionės tikslo – su netikėtomis spūstimis mažuose Ispanijos miesteliuose.

2015 m. V. Milius važiuodamas vienas tapo didelės avarijos liudininku – turėjo pralaukti bene valandą kelyje, kol bus patraukti eismo įvykyje suknežinti automobiliai.

Ne išimtis ir ši kelionė: dėl siaučiančios pūgos ir uždarytų kelių teko koreguoti pačius pirmuosius kelionės kilometrus bei pavėlinti numatytą starto laiką.

Pajėgiausias elektromobilis Lietuvoje

„Hyundai Kona EV“ yra daugiausia kilometrų realiomis sąlygomis galintis įveikti Lietuvoje parduodamas elektromobilis. 64 kWh talpos bateriją turintis elektromobilis, gamintojo duomenimis, gali įveikti 482 km vienu įkrovimu matuojant pagal naująją WLTP metodiką. Tačiau pats V. Milius yra pasiekęs geresnį rezultatą – praėjusį pavasarį jis Vilniaus mieste įveikė 710 km.

Nedidelis „Hyundai“ krosoveris yra ir ganėtinai galingas – jo variklis pasiekia 204 AG ir 395 Nm sukimo momentą, o iki 100 km/val. įsibėgėja per 7,6 sek.

„Nuvažiuoti 700 km viena įkrova nesieksiu. Kur kas realesnis rezultatas bus apie 300–400 km, manau, jog bandysiu palaikyti apie 90–100 km/val. vidutinį kelionės greitį. Važiuoti greičiau yra neefektyvu dėl didelių energijos sąnaudų, o lėčiau stabdyčiau eismą“, – aiškino keliautojas.

Efektyvumą užmiestyje „Hyundai Kona EV“ taip pat jau įrodė – pavasarį vykusiose elektromobilių lenktynėse iš Vilniaus į Palangą jis nuvažiavo be sustojimo papildomam įkrovimui ir 337 km distanciją įveikė per 3 val. 28 min.

Minėtos kelionės elektromobiliu buvo atliktos šiltuoju metų laiku, o dabartinė vyks žiemą. Tai apsunkina ne tik planavimą, bet ir mažina elektromobilio pajėgumą, mat dalį energijos resursų teks sunaudoti salonui šildyti.

Ketvirtadienį startavęs iš Nordkapo V. Milius neturi užsibrėžęs konkrečios dienos, kada turi būti Tarifoje. Tačiau laiko jis švaistyti nežada ir sustojęs tikisi užtrukti kuo trumpiau.

Šiandien ne tik visureigių, bet ir kitų automobilių degalų sąnaudos yra gerokai mažesnės nei buvo praėjusį dešimtmetį, o tam kelią atvėrė novatoriškos į variklius diegiamos technologijos bei įvairūs ekonomiją didinantys sprendimai.

Ekonomiško vairavimo specialistas Vitoldas Milius teigė, kad mitus apie neva neekonomiškus visureigius suformavo stereotipai. Su analogiškais mitais kovoja ir kiti gamintojai – juk vieni automobiliai neva labai rūdija, kiti yra nepatikimi, o dar kiti – labai saugūs, nors šioje srityje jau seniai turi juos pralenkusius konkurentus.

"Vienas dažniausių tokių mitų yra apie amerikietiškų visureigių neekonomiškumą. Juk tai JAV gaminys, kuris anksčiau būdavo gaminamas tik su didelio darbinio tūrio varikliais. Tokių modelių sąnaudos buvo didelės – aš pats turėjau seną "Grand Cherokee", tai mažiau kaip 15 l benzino norint nuvažiuoti 100 km neužtekdavo", – savo patirtį prisiminė V.Milius.

Tam tikrą įtaką vairuotojų nuomonei turi ir degalų sąnaudų matavimo metodika – juk kiekvieno automobilio dokumentacijoje nurodomas jo ekonomiškumas. Dabar gamintojai turi nurodyti pagal naująjį WLTP (Worldwide Harmonized Light Vehicles Test Procedure) standartą išmatuotas automobilių degalų sąnaudas – jos daugmaž atitinka realaus važiavimo duomenis. Tačiau daugiau nei 20 m. sąnaudos buvo matuojamos pagal NEDC (New European Driving Cycle) metodiką, kuri visus automobilius paversdavo itin ekonomiškais. "Ekologinių ralių metu mes tokias sąnaudas sugebėdavome pasiekti, tačiau važinėjant kasdien tai neįmanoma – realybėje jos didesnės dešimtimis procentų. Vairuotojai ilgą laiką matė netikslias parašytas sąnaudas ir todėl dabar jiems sunku suvokti, kad dokumentacijoje nurodyti skaičiai yra gana tikslūs. Net ir visureigių", – sakė V.Milius.

Automobiliai pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė ir ypač – ekologiniai sprendimai. Geriausiai tokie skirtumai matomi palyginus skirtingu laikotarpiu pagamintus, panašaus galingumo automobilius. Pavyzdžiui, dar 2004 m. gamintas antros kartos "Jeep Grand Cherokee" turėjo V8 benzininį variklį, kuris pasiekia 258 AG pajėgumą ir 425 Nm sukimo momentą. Iki 100 km / val. toks modelis įsibėgėja per 8,3 sek., tačiau jo dokumentacijoje nurodomos vidutinės benzino sąnaudos – net 16,5 l / 100 km. Realiomis sąlygomis jos – gerokai didesnės. Šiandien naujas "Jeep Grand Cherokee" tokį galingumą pasiekia su dyzeliniu varikliu – "3.0 V6 MultiJet" jėgainė išvysto 250 AG ir 570 Nm. 100 km / val. greitį šis modelis pasiekia dar greičiau, per 8,2 sek., o degalų, skaičiuojant pagal naująjį realaus važiavimo WLTP ciklą, vidutiniškai vartoja vos 9,8 l / 100 km. Galia bei įsibėgėjimas – tokie pat, tačiau degalų sąnaudos skiriasi maždaug du kartus.

Išskirtinės kelionės – kiekvienais metais

Kiekvienais metais maratoninių Palangos lenktynių metu keliautojai sugalvoja kokį nors iššūkį. V. Milius yra vienas važiavęs atbulomis visą naktį bei tokiu būdu Palangos lenktynių trasoje įveikęs daugiau nei 300 km, o kartu su A. Bubinu pernai Lietuvoje elektromobiliu „Kia Soul EV“ per 21 valandą 33 minutes įveikė 1000 kilometrų.

Šiemet jie maksimaliai greitai aplink Baltijos jūrą apvažiuoti sieks dyzeliniu automobiliu „Kia Proceed GT Line“ – 136 AG pasiekiantis jo variklis suporuotas su automatine 7 laipsnių pavarų dėže.

„Šiuo metu Lietuvoje aktyviai diskutuojama apie neva dyzelinių automobilių blogį, jų sukeliamą taršą. Tačiau daugelis žmonių tiesiog neturi kito pasirinkimo – nuvažiuojant kad ir 30 000 kilometrų per metus, dyzelinio automobilio ekonomija alternatyvų neturi. Puikus pavyzdys – mūsų kelionėje naudojamas „Kia Proceed“, kurio 50 litrų talpos baką pripildžius sklidinai, automobilio kompiuteris rodo daugiau nei tūkstančio kilometrų nuvažiuojamą atstumą. O juk tai – erdvus, šeimai tinkamas didelę bagažinę turintis automobilis“, – teigia kelionės idėjos autorius, žurnalo „Auto Bild Lietuva“ redaktorius V. Milius.

Jis kiekvienais metais atlieka bent po kelis rekordinius važiavimus. Gegužės mėnesį V. Milius elektromobiliu „Hyundai Kona EV“ Vilniuje be papildomo įkrovimo per daugiau nei parą nuvažiavo 710 kilometrų, kai pats gamintojas užtikrina tik 449 kilometrų įveikiamą atstumą, o balandį baigė kelionę aplink Australiją ilgiausiu pasaulio greitkeliu – 14 300 kilometrų atstumą įveikė per mažiau nei 11 parų.

A. Bubino pasiekimų sąrašas ne ką mažesnis, tik jis dažniau dalyvauja įvairiose kelionėse ir varžybose motociklu – yra užėmęs prizines vietas „Ladoga Trophy“, „Balkan Offroad Rallye“, „Breslau rallye Poland“ varžybose, prieš kelerius metus vienas motociklu per 12 dienų įveikė 14 545 kilometrų atstumą nuo Lisabonos iki Vladivostoko.

Tikslaus maršruto numanyti neįmanoma

Šioje kelionėje nebus siekiama ekonomijos rekordų – vienintelis tikslas yra pasiekti finišą, „Aurum 1006 km lenktynių“ miestelį, per kuo trumpesnį laiką. Startavę ketvirtadienio rytą, 10.30 val., kelionę baigti jie tikisi šeštadienį iki dvidešimtųjų Palangos maratoninių lenktynių finišo.

„Bendras maršrutas yra apie 5 000 kilometrų – maždaug tiek daugelis lietuvių šeimų įveikia per savo atostogų keliones. Didelę dalį atostogų išlaidų sudaro degalai, todėl mes sieksime įvertinti, kiek dyzelino tokiomis pagreitintos kelionės sąlygomis vartoja „Kia Proceed“. Kiekviename kelyje važiuosime tiek, kiek numatyta kelių eismo taisyklėse – maksimaliu leistinu greičiu“, – kelionės strategiją nupasakojo V. Milius.

Greičiai šalyse išties skirsis. Lietuviai iš Palangos pajudės priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi – į Latviją, o iš ten – į Estiją, Suomiją, Švediją, Daniją, Vokietiją, Lenkiją ir grįš į Lietuvą. Suomijoje daugelyje magistralinių kelių leistinas vos 80 km/val. greitis, Švedijoje – 110 km/val. Tuo tarpu Lenkijos greitkeliuose nuo Vokietijos sienos iki pat Varšuvos bus galima važiuoti 140 km/val., o pačioje Vokietijoje teks pasivažinėti ir tokiais keliais, kuriuose greitis apskritai neribojamas.

Vis tik mažas greitis Šiaurės Europoje labiausiai didina kelionės laiko sąnaudas. Abu vairuotojai skaičiuoja, kad daugiausia laiko teks sugaišti plaukiant keltu iš Estijos į Suomiją – apie 4 valandas praleisti nenuvažiuojant nei kilometro.

Vitoldo Miliaus asmeninėje feisbuko paskyroje žmonės kviečiami spėti laiką, kiek truks kelionė, vidutines degalų sąnaudas ir dalyvauti kituose kelionės metu rengiamuose konkursuose.