V. Tarasovas sako, kad „tai – vidiniai menininkų žaidimai, kai kūrėjai turi galimybę žaisti garsu, tekstu ir vaizdu savo malonumui. Nesistengiant įtikti žiūrovams, klausytojams ir vengiant šablonų bei standartų. O žiūrovai tampa ne tik šio vyksmo liudininkais, bet ir, žinoma, jo dalyviais.“

O prof. V. Landsbergis papildo – „Muzika visada gelbsti. Nuovargio valandą taip pat. Tai beveik geriausia poilsio forma. Galimybė perkelti save į tobulesnį pasaulį, grožio pasaulį, ir nutolti nuo varginančių dalykų. Muzika ne vargina, muzika išlaisvina. Kaip sakė muzikos mokytojas Ignas Prielgauskas: „Žavėkis, ką nors išgalvojęs.“ Reiktų žmogų skatint, kad jis būtų tas išgalvotojas, arba – kaip mūsų klasikai sakydavo – „pramaniūgas“. Pramaniūgas yra gyvas žmogus.

Organizatorių nuotr.

Muzika man yra daug. Bendriausia prasme – vartai į pasaulį, į jo supratimą, žmogaus supratimą. Į savęs paties supratimą… Tai galimybė daug ką atrasti: ko dar nežinojai, ko dar nebuvai palietęs. Be to, žinoma, tai sritis, kurioje aš daug dirbau įvairiais kitais atžvilgiais, kur yra įvairių padarytų ir dar nebaigtų darbų, bet ne jie man yra svarbiausi. Kartais pamąstydavau apie muziką – kaip apie pasaulio modelį, apie jo esmės išraišką pačiu švariausiu, gražiausiu būdu. Tai ne nauja mintis. Apie tai gudresni už mane žmonės kalbėjo susivokę jau labai senoj senovėj.“

Organizatorių nuotr.

Buvo senukas muzikos

mokytojas

mokė negalima muzikos

nieko išmokyti

reikia pačiam išmokti

reikia

jausti ko reikia.

Tapti unikalaus ir itin reto vyksmo liudininkais kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Bilietus platina kakava.lt ir likus 1 val. iki renginio vietoje.

Pasaulinio garso būgnininkas

V.Tarasovas – vienas Lietuvos džiazo mokyklos pradininkų, už tai apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Tai pasaulinio garso būgnininkas, išradingas perkusininkas, kompozitorius ir vizualiojo meno kūrėjas. Jis valdo daugybę muzikos stilių, tačiau pagrindiniai jo interesai – laisvasis džiazas ir improvizacinė muzika.

Su trio GTČ (V.Genelinas, V.Tarasovas, V.Čekasinas), kitais muzikantais, orkestrais bei solo V.Tarasovas įrašė ir išleido daugiau nei 100 vinilinių ir kompaktinių plokštelių.

Jį galima pristatyti ir kaip kompozitorių – V.Tarasovas kuria solines kompozicijas, muziką kino filmams, dramos ir šokio spektakliams. Jis kuria vizualiojo meno bei tarpžanrinius projektus, rengia performansus, instaliacijas, solinius rečitalius. V.Tarasovo vaizdo ir garso instaliacija „Pirmoji upė“ bei solinis būgnų rečitalis 2007 m. buvo pristatyti ir Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika“ klausytojams.

Barokas ir XXI a. improvizacinis džiazas yra panašūs savo prigimtimi ir būtent dėl to V.Paukšteliui ir V.Tarasovui įdomūs kaip muzikinio junginio elementai.

Pianistas ir tapytojas

Aukščiausios klasės ritmo pojūtis, nuoširdus, tvirtas ir uždegantis muzikavimas – štai, kas atkreipė spaudos dėmesį į V.Paukštelį po koncerto Niujorko „Carnegie Hall“. Atlikėjas aktyviai koncertuoja Lietuvoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, dalyvauja Lietuvos ir tarptautiniuose festivaliuose. Išleido ne vieną kompaktinę plokštelę, kuriose – J.S.Bacho, F.Liszto, C.Debussy ir kitų kompozitorių muzika.

Skirtingų kartų atstovus V.Tarasovą ir V.Paukštelį sieja ne tik bendri muzikiniai interesai. Abu kūrėjai yra ir vizualaus meno atstovai, rengia parodas. V.Paukštelis neretai savo tapybą pristato atlikdamas muziką ir taip vienu metu jungdamas abu savo talentus – ekspresijos ir dinamikos kupinus tapybos darbus demonstruoja skambant baroko ir romantizmo kompozitorių kūriniams.

Daugiau panašumų nei skirtumų

Baroko ir šiuolaikinės improvizacijos dialogui pagrindą padės Johanno Sebastiano Bacho, Jeano Philippe’o Rameau, Domenico Scarlatti muzika, kurią V.Paukštelis atliks fortepijonu, o meistriškai perkusiją valdantis V.Tarasovas apipins improvizaciniais elementais. Vis dėlto tai nėra atsitiktinis skirtingų tradicijų derinys – galbūt pažiūrėjus giliau atsivers daugiau panašumų nei skirtumų.

Ne paslaptis, kad baroko muzika kai kuriais bruožais artima šiuolaikinei improvizacijai: ji taip pat dažnai yra pagrįsta bosine linija, melodinė kūrinio linija vystoma pagražinimais, melizmomis, o jų atlikimo kokybė ir originalumas priklauso nuo atlikėjų meistrystės. Kitaip sakant, baroko epochos kompozitoriai suteikdavo žymiai didesnę laisvę atlikėjams nei, pavyzdžiui, klasicizmo ar romantizmo laikais, kai šie buvo stipriau „pririšti“ prie natų, tempinių bei dinaminių nuorodų. Tad barokas ir XXI a. improvizacinis džiazas yra panašūs savo prigimtimi ir būtent dėl to V.Paukšteliui ir V.Tarasovui įdomūs kaip muzikinio junginio elementai.

Barokas ir džiazas, jaunystė ir patirtis, fortepijonas ir mušamieji – publika kviečiama atrasti visas neįprastas kombinacijas koncerte „Improvizacija baroko tema“ spalio 13 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Abstrakti dviejų kūrėjų, kurie savo raiškos formomis yra minimalistai, tačiau rezultato ir proceso prasme – maksimalistai, vaizdo ir garso paroda. Abu kūrėjai yra tos pačios kartos, abu tais pačiais metais apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno premija. Muzikantas ir tapytoja. Abu – vaizdų kūrėjai, gyvenantys tuo pačiu laiku, tačiau niekada nekūrę kartu. Abu susitinka galerijoje „Meno niša“.

Daug metų stebėdama ir analizuodama abiejų kūrėjų R. Katiliūtės ir V. Tarasovo kūrybą, menotyrininkė Sonata Baliuckaitė, anksčiau kuravusi ir asmenines abiejų menininkų parodas, pastebėjo šių kūrėjų bendrystę ir pakvietė juos sukurti bendrą projektą.

„Abu vaizdų kūrėjai gyvena tuo pačiu laiku, tačiau niekada kartu nekūrė. R. Katiliūtė, apskritai, – kūrėja individualistė, todėl paroda su muzikantu, kitu menininku yra reta išimtis jos kūrybinėje biografijoje. O V. Tarasovas yra muzikantas, jaučiantis tiek šalia grojantį kolegą, tiek klausytoją, todėl puikiai moka nuspėti žiūrovą ir sukurti efektą. Jiems abiem svarbi šviesa ir gamta“, – pasakojo parodos kuratorė S. Baliuckaitė.

„Kažkas atsitiko...“ – tai V. Tarasovo kūrinio „Kažkas atsitiko jūroje“ pavadinimo dalis; nuolat atsitinka jūroje, danguje, žmoguje, atsitikimas yra ir šių dviejų menininkų susitikimas bendroje parodoje. Tai meditatyvi ir kartu labai dinamiška tapybos, garso ir video paroda, kurioje ramybės tiek, kiek jos žiūrinčiojo viduje.

Rūta Katiliūtė ir Vladimiras Tarasovas. / Galerijos nuotr.

R. Katiliūtė – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, 2016 m. apdovanota už abstrakčiosios tapybos turtingumą. Menininkė sukūrė savitą ir išskirtinį abstrakčios tapybos stilių, kuris sulaukė pripažinimo Lietuvos ir Europos kontekste. Jos stilius atpažįstamas, individualus ir išskirtinis. Menininkės abstrakcijose užfiksuota erdvė, ji puiki koloristė, itin jautriai priartinanti prie spalvos. Aktyviai kurianti menininkė per pastaruosius penkerius metus surengė net penkias asmenines naujausių kūrinių parodas, jos pastaraisiais metais sukurtus kūrinius galerija „Meno niša“, su kuria menininkė dirba daugiau nei dešimtmetį, pristatė tarptautinėse meno mugėse Vokietijoje, Belgijoje, Lietuvoje, Austrijoje.

V. Tarasovas – pasaulinio garso būgnininkas, perkusininkas, kompozitorius bei vizualiojo meno kūrėjas. Muzikantas kartu su kolegomis džiazo kūrėjais Vladimiru Čekasinu ir Viačeslavu Ganelinu 2016 m. taip pat buvo apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno premija. V. Tarasovas – kūrėjas romantikas, kuriam gamta yra pagrindinė įkvėpėja, taip pat – muzika, tiksliau, džiazas. Naujausias V. Tarasovo videoinstaliacijas galėjome išvysti tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, 2018 m. parodoje KUMU Taline buvo pristatyti ir ankstyvieji, ir naujausi V. Tarasovo garso bei vaizdo paveikslai. Praėjusiais metais Radvilų rūmų dailės muziejuje pristatyta įspūdinga V. Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanota meno kolekcija.

R. Katiliūtės ir V. Tarasovo paroda „Kažkas atsitiko...“ galerijoje „Meno niša“ veiks nuo spalio 11 iki lapkričio 13 dienos. 

Šiuos apdovanojimus skiria Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“.

„Šiandien mes skelbiame Tolerancijos žmogumi drąsu ir nuoseklų mąstytoją, publicistą P. Gritėną, kuris per praėjusius kovidu užsikrėtusius metus liudijo būtinybę suprasti ir kitaip galvojantį mūsų žmogų“, – ceremonijoje sakė fondo valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius.

Tuo metu L. Donskio premija „už gyvenimo nuopelnus“ skirta muzikui V. Tarasovui.

„Jau geriau free jazz (laisvojo džiazo – BNS) ritmu mušti būgnus ir lėkščių varį, nei trankyti kitaminčiams per galvą valdžios vėzdu“, – teigė Sugiharos fondo vadovas.

Kasmetinė Tolerancijos žmogaus nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

L. Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą.

Tolerancijos žmogaus premija teikiama nuo 2001 metų.

Joje – apie 500 meno kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros darbų, meninių fotografijų, piešinių, autorinių leidinių.

Geografiniu požiūriu didžiausią kolekcijos dalį sudaro buvusių SSRS respublikų –(Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų – dailininkų darbai, juos papildo ir kitų valstybių (Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir kt.) menininkų dovanoti kūriniai, pranešė muziejus.

„Kolekcijos branduolį sudarantys kūriniai atveria Lietuvoje iki šiol fragmentiškai pristatytą Sovietų Sąjungos nonkonformistinį meną – nuo oficialiosios dailės nutolusių ir jai oponavusių kūrėjų darbus“, – teigiama pranešime.

Nonkonformistinio meno kryptys formavosi XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, kaip atsakas į tuo metu dailėje privalomą socialistinį realizmą. Menininkai jungė iš Vakarų pasiekusias šiuolaikinio meno formas su sovietinėmis politikos, kultūros, visuomenės ir buities aktualijomis. 

Alternatyvios meninės idėjos tuomet sklandė nedidelėse menininkų bendruomenėse, trumpalaikes parodas kūrėjai rengdavo vieni kitų butuose, tekstus platindavo nelegalios, pogrindinės savilaidos (rus. samizdat) leidiniais.

Šiai neoficialiojo meno krypčiai kolekcijoje atstovauja pasaulyje pripažintų menininkų – Iljos Kabakovo, Viktoro Pivovarovo, Eriko Bulatovo, Ivano Čiuikovo, Igorio ir Svetlanos Kopystianskių, Pavelo Peperšteino ir daugelio kitų – kūriniai.

Greta jų ir kiek mažiau žinomų, bet ne mažiau įdomių menininkų kūryba, praplečianti neoficialiosios sovietmečio dailės panoramą.

Kolekcijoje taip pat yra daugiau kaip 30 Lietuvos autorių kūriniai. Tai tapytojų Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko, Algimanto Jono Kuro, Leono Lino Katino, Eugenijaus Cukermano, Raimundo Sližio, Marijos Teresės Rožanskaitės ir kitų autorių kūryba – tapyba, grafika, asambliažai.

Anot muziejaus, kolekciją muzikantas sukaupė ne tikslingai pirkdamas meno kūrinius  – visi joje esantys kūriniai dovanoti V. Tarasovui.

Pasak Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Arūno Gelūno, „Vladimiro Tarasovo Lietuvos dailės muziejui dovanojama unikali kolekcija jau yra atkreipusi ne vieno garsaus pasaulio muziejaus kuratoriaus dėmesį, o dabar sukėlusi ir didelį pavydą, jog šis, pasaulyje analogų neturintis, nonkonformistinio meno „muziejus muziejuje“ atitenka ne Prancūzijai, JAV ar Rusijai, o Lietuvai.“

„Mano giliu įsitikinimu, garsas apie šią išskirtinę kolekciją netruks pasklisti tarp meno žinovų ir muziejus sulauks lankytojų ne tik iš kaimyninių valstybių, bet ir iš tokių pasaulinio masto meno centrų kaip Berlynas ar Londonas“, – teigė A. Gelūnas.

Pirmąją parodą, kai bus galima pamatyti kolekcijos kūrinius, planuojama surengti šių metų gegužę Radvilų rūmų dailės muziejuje.

Mančesterio pingvinų garsinė estetika, susidedanti iš daugybės detalių: organiškos minimalizmo genijaus Philipo Glasso braižą primenančios klavišinių partijos, sinkopuota stipri bosinė linija, elektroninės muzikos kanonams artima mušamųjų sekcija – visa tai nepaliko abejingų festivalio klausytojų.

Kitame koncerte didžiulę Šiuolaikinio meno centro salę užliejo ambientinio džiazo šaukliai iš Londono „Portico Quartet“.

ŠMC Kino salėje vyko Showcase Stage koncertai. Į festivalį atvykę ekspertai iš trylikos šalių ir Lietuvos klausytojai mėgavosi mūsų gerai žinomų muzikantų kūryba – penktadienio „vitriną“ pradėjo veteranų trio Juozas Milašius, Skirmantas Sasnauskas ir Arkadijus Gotesmanas, po jų sekė: Leonardo Pilkausko septetas „Birthday“, „Castor Stetson“ ir „Brave Noises“. Sausakimša salė – tai puikus įrodymas, kokio aukšto meistriškumo yra pasiekę Lietuvos džiazo muzikantai ir kokia smalsi ir vis auganti džiazo klausytojų auditorija.

O jau visai prieš vidurnaktį Šiuolaikinio meno centre užvirė festivalio „Vilnius Mama Jazz“ naktinis gyvenimas, kuris tęsėsi iki šios, ketvirtosios, festivalio dienos pradžios.

Šiandien, lapkričio 16 dieną, Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje koncertuos du legendiniai Lietuvos džiazo muzikantai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: saksofonininkas Vladimiras Čekasinas ir būgnininkas Vladimiras Tarasovas. Jų ruošiamos programos koncepciją sugalvojo V. Čekasinas: pasirodymas iš ciklo „Invazija į klasiką“, anot paties meistro, bus „laisva fantazija pagal I. Stravinskio muziką baletui „Ugnies paukštė“.

Jų kūrybinis unikalumas ir originalūs metodai buvo tai, kas įkvėpė ištisas kartas. Ir šiandien tai, ką jie daro, gal nebėra stogą raunanti naujovė, bet visuomet išlieka tikro meistriškumo etalonas. Mes galime labai gerai pažinoti jų braižą, bet niekada negalime žinoti, ką jie atsineš į sceną šįkart.

Šie muzikantai visiems laikams savo vardus jau įrašė į Lietuvos džiazo metraščius. Progų išgirsti tokių dviejų meistrų atliekamą muziką pasitaiko ne taip jau dažnai, todėl esame įsitikinę: tai yra didžiulė festivalio intriga ir, tikėtina, viena būsimų kulminacijų – šios dienos koncertas ŠMC bus toks, apie kokius kalbama ir po keleto metų.

O 22 val. didžiojoje scenoje siautės nepakartojamas bigbendas iš Belgijos „Flat Earth Society“. Nenuoramų šutvė, džiazo anarchistai, džiazuojantys pankai – būtent tokiais skambiais epitetais vadinamas „Flat Earth Society“ kolektyvas. Tai – nutrūktgalviškas, visomis paletės spalvomis žėrintis muzikinis reiškinys, traukiantis ne tik užkietėjusių džiazo išpažinėjų, bet ir roko muziką garbinančių jaunuolių dėmesį.

Būtent todėl, kad lietuviškojo džiazo savastį veikė ir publikos skonį ugdė tokios asmenybės, kaip Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas, „Flat Earth Society“ orkestro siautulys yra toks artimas ir patrauklus vietinio melomano ausiai.

Į 18-ąjį „Vilnius Mama Jazz“ festivalį atvykęs savo gyvavimo dvidešimtmetį švenčiantis kolektyvas pasiruošęs nustebinti net visko mačiusius bei girdėjusius melomanus. Sklinda kalbos, kad tarytum iš ugnikalnio besiveržianti bigbendo energija išties priverčia patikėti, jog Žemė yra plokščia. Būkite atsargūs!

Šiandien – intensyviausia „džiazo vitrinos“ diena, kuri prasidės anksti (14 val.) ir bus paženklinta itin aukštu spontaniškos improvizacijos procentu bei lygmeniu – Kino salėje koncertuos: „Veronikos ChiChi kvartetas“, „Tiesulas“, „Aureolė / Nimbus“, Jano Maksimovičiaus ir Dmitrijaus Golovanovo duetas, Nedos Malūnavičiūtės, Vytauto Labučio ir Richardo Banio trio.

Po koncertų Kino salėje vyks „Vilnius Mama Jazz Paraštės“: Kas papasakojo Louis Armstrongui apie Vilkiją? Litvakai džiazo kultūroje. Moderatorius Viktoras Bachmetjevas.

Diskusijų ciklas „Paraštės“ – tai dar viena svarbi tekstinė „Vilnius Mama Jazz“ dalis, kuri šiais metais skirta itin įdomiai ir intriguojančiai temai – litvakų vaidmeniui pasaulio džiazo kultūroje. Apie jo mastelį dažnai nesusimąstome, tačiau ne tik Louis Armstrongas buvo auklėtas litvakų šeimoje. Bennio Goodmano motina buvo kilusi iš Kauno, George’o Gershwino tėvai (Geršovičiai) – iš Vilniaus. Vien šie plačiai žinomi pavyzdžiai yra labai svarūs, ryškūs ir lemtingi visai džiazo istorijai. Šis susitikimas ŠMC Kino salėje suteikia progą sužinoti daugiau apie šį retai akcentuojamą džiazo istorijos aspektą.

Šiuolaikinio meno centro Kino salėje vyksiantys koncertai ir diskusija „Vilnius Mama Jazz paraštės“ bei parodos – tai nemokami festivalio renginiai.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Šio pojūčio kupina bus ir dviejų „džiazmenų“, Nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatų, ruošiama programa, kurios koncepciją sugalvojo V. Čekasinas.

Pasirodymas iš ciklo „Invazija į klasiką“, anot paties V. Čekasino, bus „laisva fantazija pagal I. Stravinskio muziką baletui „Ugnies paukštė“.

„Man šis projektas įdomus tuo, kad daugelis „džiazmenų“ sako, jog sinkopė gimė tik džiaze, apie 1930-uosius, bet Stravinskis parašė „Pavasarį“ daug anksčiau, dar XX amžiaus pradžioje. Mano manymu, Stravinskio muzika labai stipriai įkvėpė džiazą“, – teigė V. Tarasovas

Kaip sako, menininkai, tai bus „muzikinis koliažas su akustiniais ir elektroniniais instrumentais, bei V. Čekasino balsu“.

„Nieko naujo. Viskas jau buvo sukurta prieš 200 metų“, – juokaudamas sakė V. Čekasinas.

Jau bene 50 metų kartu muzikuojantys kūrėjai pirmą kartą sugrojo dar 1971 metais, tačiau net ir prabėgus pusei amžiaus kartu groti yra didelis malonumas.

„Mes jau seni krokodilai“, – su šypsena veide tvirtino V. Tarasovas.

Retai Lietuvoje dėl didžiulio užimtumo besilankantis būgnininkas su kolega tik grįžo iš gastrolių Kinijoje, Šendženio miesto, kuriame atsidūrė „Vilnius Mama Jazz“ dėka, kuomet jų pasirodymą 2017 metų festivalyje Vilniuje išvydo kinų melomanai.

Kalbėdami apie dabartinę džiazo situaciją Lietuvoje, kūrėjai teigė, kad per 50 metų daug kas pasikeitė ir, nors asmenybių trūkumą galima pajusti, visgi perspektyvių menininkų tikrai yra. V. Tarasovas pabrėžė, kad džiazo jaunimo vystymuisi Lietuvoje bene daugiausia ir davė V. Čekasinas.

„V. Čekasinas yra lyg pieninga karvė. Jo mokinių yra krūvos, beveik visi yra jo tiesioginiai ar netiesioginiai mokiniai. Visa Lietuvos džiazo mokykla – Vladimiras Čekasinas“, – teigė V. Tarasovas.

Anot kūrėjų, dėl susiklosčiusių aplinkybių ir valdžios dėmesio trūkumo daugelis jaunų džiazo muzikantų Lietuvoje nepasilieka gyventi, pasklinda po visą Europą, todėl džiaugu, kad „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje atsirado vieta jaunų talentų „showcase'ui“.

Menininkai pabrėžė, kad džiazo muzikos atlikimo vietų ir mokytojų trūkumas yra pagrindiniai Lietuvos džiazo edukacijos minusai.

„Reikia meistrų, kurie veda, kurie duoda pagrindus, parodo. Ir tuomet mokinys išmoksta. O tuomet jis jau gali negalvoti apie tai, nes meno pagrindų užmiršti neįmanoma (…) Tu gali save parodyti tik tada, kai pažįsti visą mokyklą, gali parodyti savo techninius sugebėjimus“, – sakė legendinis būgnininkas.

„Ir aš, ir Čekasinas pradėjome groti, kai mums buvo 12-14 metų. Mes jau viską žinome apie tradiciją, mes galime per naktį sugroti visą Charlie Parkerį (…) Mes negalvojam kaip sugroti, mes tai žinom, ir ieškom savo muzikinės kalbos“, –sakė muzikantas.

Anot V. Tarasovo, tik išmanydamas elementarius dalykus, „džiazmenas“ gali būti laisvas ir pradėti ieškoti savų išraiškos priemonių, o kol kas Lietuvoje to trūksta.

„Laisvė yra ne daryti, ką nori, išties tai yra absoliučiai apribota forma ir tu turi joje save surasti. Mes juk taip ir gyvename: nuo A turi nueiti iki B, nuo B – į C. Tarp jų – improvizacija, bet formą tu turi išlaikyti“, – kalbėjo „džiazmenas“.

„Prisiminėm praeitį, gyvenam šiandien ir vos žvilgtelim priekį“, - pokalbį baigė džiazo legenda.

V. Tarasovas ir V. Čekasinas kartu su Viačeslavu Ganelinu visame pasaulyje išpopuliarėjo kaip džiazo trio (GTČ). 1971-aisiais susibūrusi grupė penkiolika metų koncertavo kone visose Europos valstybėse, už tuometės Sovietų Sąjungos ribų pagarsėjo kaip kolektyvas, sugebėjęs iš free džiazo, folkloro, kamerinės muzikos pasisemti įkvėpimo ir sukurti kažką visiškai naujo ir originalaus.

1976-aisiais pasirodžiusi plokštelė „Con Anima“ laikoma pirmuoju džiazo albumu, išleistu Lietuvoje. Iki 1986-ųjų gyvavęs trio laikomas iki šiol nepralenktu Lietuvos džiazo reiškiniu – tiek kūrybingumo, tiek melomanų pripažinimo požiūriu.

Šie muzikantai visiems laikams savo vardus įrašė į Lietuvos džiazo metraščius.

Progų išgirsti tokių dviejų meistrų atliekamą muziką pasitaiko ne taip jau dažnai. Todėl lapkričio 16 dienos koncertas Šiuolaikinio meno centre bus toks, apie kokius kalbama ir po keleto metų.

„Mes visi laimingi ne dėl to, kad mus įvertino, bet dėl to, kad pripažino, kad Lietuvos džiazas egzistuoja, kad pripažinta, jog mes sukūrėme džiazo mokyklą - tai labai svarbu visiems džiazmenams. Aš galvoju, kad bus lengviau džiazmenams groti, atkreipti ministerijos dėmesį“, - BNS sakė šiuo metu kartu jau nebekoncertuojančio trio perkusininkas.

Jis sako, kad šiemet švenčiami du jubiliejai: sukanka lygiai 45 metai nuo trio susikūrimo ir lygiai 30 nuo jo iširimo. Muzikantas prisimena, jog trio vėl trumpam susibėgo 2002-aisiais, Frakfurto knygų mugėje, kurioje Lietuva dalyvavo garbės svečio teisėmis.

„Kai įvyko Frankfurto knygų mugė, mes grojome Italijoje, Londone, Anglijoje. Dabar mes kiekvienas turime savo kelią, savo muziką, savo idėjas. Ačiū Dievui, kad mes, nei aš, nei Čekasinas, nei Ganelinas nepasikeitėme. Mes turime tą pačią energiją, kaip man atrodo. Aišku, mes draugai, kaipgi kitaip gali būti?“, - nedvejojo jis.

Šiuo metu V.Tarasovas groja su bosistu Eugenijumi Kanevičiumi ir saksofonininku Liudu Mockūnu. Pianistas ir kompozitorius V.Ganelinas šiuo metu gyvena Izraelyje, tačiau apsilanko ir Lietuvoje - šiemet jis koncertavo su saksofonistu Petru Vyšniausku ir perkusininku Arkadijumi Gotesmanu. Trečiasis trio narys džiazo saksofonininkas, klarnetininkas ir multiinstrumentalistas V.Čekasinas koncertuoja Lietuvos ir užsienio džiazo festivaliuose, taip pat ir su V.Tarasovu.

Visi trio nariai dirbo Vilniaus Balio Dvariono meno mokykloje, kurioje išugdė kelias džiazo muzikantų kartas. Šį darbą, anot V.Tarasovo, tęsia Gediminas Laurinavičius, Vytautas Labutis, Olegas Molokojedovas.

Muzikantas sutinka, kad Lietuvoje yra daugybė džiazo festivalių, tačiau pasigenda dėmesio atskiriems džiazo koncertams. Jis sako ką tik grįžęs iš Estijos, kur koncertai organizuojami ne tik festivaliuose ar muzikos klubuose, tačiau ir didelėse erdvėse, filharmonijose. Pasak jo, Lietuvoje džiazo muzikantų rengimas yra pakankamas, bet nesukuriama sąlygų jiems koncertuoti, todėl jie priversti groti populiariąją muziką.

„Tai labai svarbus dalykas, svarbu jaunam muzikantui. Jis negali juk groti vieną kartą per metus festivalyje. Manau, kad šitai tikrai padės“, - premijos naudą Lietuvos džiazui įvertino jis.

V.Ganelinas, V.Čekasinas ir V.Tarasovas Nacionalinei premijai nominuojami nebe pirmus metus. Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė sako, kad apdovanojimą jiems galima pavadinti skolos grąžinimu.

„Sutikčiau su tuo, kad atėjo toks momentas, kad skola yra aiški, procentai auga - kuo greičiau grąžinsime, tuo bus geriau“, - BNS sakė V.Daujotytė.

Startavusi prieš septynerius metus šiandien mugė, kaip teigia jos vadovė Diana Stomienė, yra didžiausia šiuolaikinio meno mugė tūkstančiu kilometrų aplinkui, sulaukianti gausybės svečių iš Europos, garsėjanti tarp kolekcionierių ir sugebanti priimti apie 20 tūkstančių lankytojų.

– Menas ir mugė, rodos, du sunkiai suderinami dalykai?

– Pasaulyje meno mugės vyksta daugiau nei pusė šimto metų. Tai Lietuvoje mes iki 2009-ųjų nieko neturėjome, vyravo nuomonė, kad mūsų šalies meno rinka silpna, o valstybė menui neturi lėšų. Prieš septynerius metus, kai Vilniuje vyko Europos kultūros sostinės renginiai, paskutinę valandą elektroniniu paštu pateikiau šiuolaikinio meno mugės idėją. Mūsų projektas buvo įtrauktas į „Vilnius Europos kultūros sostinė“ renginių programą ir mašina pajudėjo. „ArtVilnius“ vyksta kiekvienais metais, mugė auga ir sulaukia vis daugiau meno žmonių dėmesio.

Šis festivalis – tarsi meno Kanai, kur suvažiuoja garsiausios galerijos, nuosavais lėktuvais atskrenda kolekcionieriai, kur gali gyvai bendrauti, konsultuotis su galerijų savininkais, menotyrininkais, menininkais. Čia mezgasi daugybė kontaktų, randasi meno pasaulyje taip svarbūs tinklai, apsikeitimų programos. Mugės svečiams organizuojame ekskursijas ne tik po galerijas ir muziejus, bet ir parodome Lietuvą. Žinau nemažai tokių, kurie jau po pirmojo karto įsimylėjo Vilnių ir grįžta čia atostogauti.

Lietuvoje turime daugybę puikių menininkų, o „Litexpo“ parodų ir kongresų centras menui – itin tinkama erdvė. Kurioje dar Vilniaus galerijoje ar muziejuje galima pastatyti 5 metrų aukščio skulptūrą?

– Kodėl pasirinkote geltoną mugės spalvą? Netgi geltoną kilimą svečiams nutiesėte.

– Lietuvoje bent pusę metų būna tamsu. Geltona primena saulę ir šviečia labai ryškiai. Norime, kad kuo daugiau žmonių atkreiptų dėmesį į meną, nes atkreipti dėmesį tikrai yra į ką. Nuo pirmosios mugės didžiausio palaikymo susilaukėme iš užsienio šalių ambasadų. Atrodo, jie geriau nei mes patys supranta, kad menas kalba pasauliui apie mūsų šalį. Kasmet į Vilnių kviečiame galerijų savininkus, menotyrininkus, parodų kuratorius, meno centrų vadovus, kolekcininkus, žurnalistus.

– Praėjusiais metais „ArtVilnius“ mugėje meno kūrinių buvo parduota beveik už 200 tūkstančių eurų. Vadinasi, žmonės čia ateina meno ne tik pažiūrėti, bet ir pirkti?

– Pirmosiose mugėse žmonės labiau dairėsi. Pasaulyje susiklosčiusi tradicija, kad į garsiausias šiuolaikinio meno muges Londone, Madride, Bazelyje suvažiuoja ne tik kolekcininkai, menu besidomintys turtingi verslininkai, bet ir įžymybės. Bazelyje, vienoje kviestinėje peržiūroje, akis į akį susidūriau su Holivudo aktoriumi Bradu Pittu. Kitą dieną visi laikraščiai skelbė, ką jis mugėje nusipirko ir kiek mokėjo. Pirkti meno mugėje – prestižas. Lietuvoje ši nuostata dar tik formuojasi, nors drąsiai galiu teigti, kad „ArtVilnius“ nėra atsitiktinio meno, programą sudarė profesionalūs menotyrininkai, sulauksime ypatingai gerų galerijų. Taigi, rizikos, kad pinigai bus išmesti į balą, nedaug.

– Ar galėtumėte išvardinti didžiausias „ArtVilnius 2016“ žvaigždes?

– Lietuviai Vladimiras Tarasovas, Vladas Urbanavičius, Eglė Rakauskaitė, Gintautas Trimakas. Užsienio žvaigždes, garsiausius menininkus išskirtinai pristato „Lewben Art Foundation“, tokius kaip Hansas Op de Beeckas, Jake & Dinos Chapman, Bertrandas Lavier, lenkai Natalia LL, Zuzanna Janin, Tomaszas Cicierskis ir kiti.

– Kuo labiausiai džiaugiasi mugės lankytojai, kokių kūrinių jie ieško?

– Lietuviai tik dabar pradeda atsisukti į šiuolaikinį meną. Juos domina kūriniai, kuriuose naudojamos naujos technologijos, priemonės, formos, kuriuos galima ne tik pamatyti, bet ir palytėti, pajausti. Nuostata, kad menas – tai paveikslas ant sienos, keičiasi, mes sakome: menas eina kartu su gyvenimu, kalba apie šiandienai svarbius dalykus. Praėjusias metais tarp lankytojų nepaprasto populiarumo sulaukė Vladimiro Tarasovo vaizdo instaliacija „Šešiasdešimtieji“. Suaugusiuosius pakerėjo muzikos ir vaizdo dermė, vaikus – tikras, kvepiantis šienas, ant kurio jie galėjo pagulėti. Esu tikra, jei geras – šiuolaikinis menas patinka visiems.

– Ir vis dėlto, įprasta manyti, kad meną supranta tik išrinktieji, o garsūs menininkai niekuomet neprilygs pramogų pasaulio žvaigždėms...

– Lietuviai menininkai, galbūt pernelyg uždari, būti populiariais jie baiminasi, bijo tapti kičiniais, patekti į pseudomenininkų srautą, kuris šiandien liejasi laisvai. Tačiau jei išties esi stiprus, tavęs niekas neįveiks, o tavo kūriniai anksčiau ar vėliau atsiras garsiausiose galerijose ir muziejuose. Turime galybę tokių pavyzdžių – Žilviną Kempiną, Deimantą Narkevičių, Svajonę ir Paulių Stanikus.

Meno ir verslo sinergija svarbi, todėl jau antri metai yra rengiamas ypatingojo mugės partnerio „Lewben group“ kviestinių svečių vakaras, ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos pristatymas. Neabejojame, kad itin vertingos yra edukacinės programos. Kiekvienas mūsų turi neatskleistų gabumų, menas išlaisvina kūrybą. Ir kas žino – gal „ArtVilnius 2016“ kažkam taps pirmuoju žingsniu į meno pasaulį.

Meno mugės „ArtVilnius‘16“ darbo laikas:

Birželio 9 d. (ketvirtadienis) įėjimas su bilietais nuo 15 val. iki 20 val.

Birželio 10 d. (penktadienis) 11.30–20 val.

Birželio 11 d. (šeštadienis) 11.30–20 val.

Birželio 12 d. (sekmadienis) 11.30–18 val.

Birželio 9-12 d., „Litexpo“, Laisvės pr. 5, Vilnius.