M. LASINSKAS: ŽMOGUS TURI KEISTIS, TAPTI GERESNIS, TIK TADA PASVEIKSTAMA

Tikriausiai neapsirikčiau sakydama, kad Mariaus Lasinsko pristatyti nereikia, mat jį pažįsta ar bent jau žino daugelis. Žolininkas, švietėjas, mokslininkas, lektorius, rašytojas. Toks būtų trumpasis sąrašas. „Tėtis, vyras, sūnus, anūkas, bičiulis, draugas – šie titulai gal net svarbesni“, – šypsojosi Marius.

Šaknis įleido Neveronyse

Neveronys yra Mariaus tėčio gimtinė. „Maždaug prieš 30 metų pabėgome iš Kauno, tėveliai čia pasistatė namą, o neseniai – ir aš. Visi gyvename ant tos pačios žemelės, turime savo šaknis. Telpame 1 ha, net ir seneliai iš mamos pusės“, – paklaustas tradicinio klausimo, kas pašnekovą sieja su Kauno rajonu, pasakojo M. Lasinskas.

Žolininko giminėje nebuvo gydytojų ar vaistininkų, o draugystė su augalais, anot Mariaus, prasidėjo ne nuo vaikystės vasarų Neveronyse pas senelius iš tėčio pusės, o gerokai anksčiau. „Prieš kelerius metus mama, ravėdama juozažolių lysvelę, prisiminė, kad, kai manęs laukėsi, dirbo Babtuose, tuomečio instituto Prieskoninių augalų skyriuje, pas profesorę Mariją Baranauskienę. Gal tai ir užprogramavo mano pasirinkimą“, – samprotavo pašnekovas.

Kelias – vingiuotas

Vis dėlto neveroniškio kelias į dabartinę veiklą nebuvo tiesus. Prieš penkiolika metų M. Lasinskas baigė Kauno medicinos universiteto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos fakultetą. „Mokiausi devynių rūšių chemijos, gerai išmaniau vaistus, bet, metus padirbęs vaistinėje, paskui – farmacijos kompanijoje, pamačiau, kad vaistai neišsprendžia ligos priežasčių, įveikia tik padarinius“, – pasakojo jaunas vyras.

Tuomet diplomuotas farmacininkas vaistų pradėjo ieškoti gamtoje, augino ir rinko vaistažoles, jas ruošė, pakavo ir prekiavo, pradėjo tyrinėti. „Savo gyvenimo kelyje sutikau nemažai žymių šalies žolininkų, iš jų pasisėmiau patirties. Prieš metus apsigyniau daktaro disertaciją, tapau mokslininku, gavau priėjimą prie duomenų bazių ir įrangos, galiu toliau tyrinėti augalus“, – gyvenimo posūkiu džiaugėsi M. Lasinskas.

VDU Žemės ūkio akademijoje, kurioje įgijo daktaro laipsnį, Augalų biologijos ir maisto mokslų katedroje jis studentams dėsto augalų fiziologiją, morfologiją. Paskaitų medžiaga sugulė į dvi knygas: „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir „Vaistažolių pasakos ir sveikatos receptai visai šeimai“.

Marius Lasinskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Tapo švietėju

Tačiau nutiko taip, kad, anot Mariaus, žinios galvoje ir širdyje pradėjo netilpti, todėl nusprendė jomis dalytis. Tuomet ėmėsi švietėjiškos veiklos – pradėjo važinėti po Lietuvą ir skaityti paskaitas.

„Mano klausytojai yra nuo trejų iki 103 metų, – patikino pašnekovas. – Važiuoju į vaikų darželius, mokyklas, visuomenės sveikatos biurus, pas Trečiojo amžiaus universiteto lankytojus. Žinoma, visada smagiausia, kai pakviečia į Neveronis, Kulautuvą ar Zapyškį, bet mielai važiuoju ir į kitus miestus ir miestelius visoje Lietuvoje, pasakoju, kaip rinkti vaistažoles, kaip būti sveikesniems ir laimingesniems, ir čia matau didelę prasmę“, – patikino žolininkas.

Žoliauja Marius iki šiol: basas išėjęs iš namų, čia pat esančiame darže renka augaliukus arbatai šeimai ir artimiesiems, o daugiausia – edukacijoms, nes, anot pašnekovo, joms reikia vaizdinių priemonių. Iš atsivežtos puokštės gaminama žalioji druska, verdama arbata.

Mano klausytojai yra nuo trejų iki 103 metų.

„Suaugusiesiems skiriu dvi valandas, jiems reikia kuo daugiau, kuo sudėtingiau, įmantriau kalbėti. Su šia amžiaus grupe lengva. O štai per kelias minutes sudominti, pasiekti vaiko širdelę ir ką nors į ją įdėti – aukštasis pilotažas. Džiaugiuosi, kad Dievulis man davė galimybę pajusti vaikų pasaulį, o ir pats kartais vis dar būnu vaikas. Su visais smagu dirbti, bet su vaikais – įdomiau. Greičiausiai dėl to pirmosios mano knygelės skirtos vaikams. Be to, čia matau didžiulę prasmę: jei vaikas išmoks mylėti gamtą, mylės žmogų ir Dievulį“, – įsitikinęs žolininkas.

Paskaitą M. Lasinskas visada pradeda nuo trijų žolininko taisyklių. Pirmoji – pasiruošimas ir nusiteikimas. Jo žodžiais, anksčiau žolininkai iš vakaro pasiruošdavo švarius, tvarkingus šviesius drabužius, geriausiai – lininius. Ryte atsikėlę su niekuo nekalbėdavo, susikaupdavo, sukalbėdavo maldelę ar sudainuodavo dainelę. Jei nuotaika būdavo bloga, neidavo rinkti vaistažolių, nes jos neveiks, gali tapti net nuodu.

Antroji taisyklė – suvokti, kad visos gamtos stichijos prisideda, kad žolelės užaugtų, ir už tai reikia padėkoti. „Jei randi kokią šiukšlelę, būtina ją pakelti – vaistažolės padės labiau, jei padarysi nors ir mažą gerą darbą“, – patikino Marius.

Trečioji taisyklė – mažiau sau, o daugiau gamtai. Jei randi dvylika žolelių, paimk tik tris. „Atrodo, taip paprasta, bet žmonėms tai  sudėtinga: radę čiobrelių krūmą, rauna visą su šaknimis, o kitais metais stebisi, kad toje vietoje jų jau nebėra. Jei elgiesi tinkamai, gamta pakužda geriausių receptų, o jei turi tokį krepšelį kaip mano, žolelės pačios į jį sulipa, – šmaikštavo pašnekovas. – Tačiau šiandien mažai kas tomis taisyklėmis vadovaujasi. Vis dėlto bent jau dėkingumo jausmo nereikėtų užmiršti.“

Švietėjas džiaugiasi, kad vis rečiau išgirsta, jog žolelės – tik sveikiems žmonėms. „Kol nebuvau mokslininkas, nelabai ir galėjau argumentuotai taip kalbantiems atsakyti, gal tik: graužk gaurometį nesukęs galvos, tikėk, kad padės, ir padės. Tada prasidėdavo: kokių veikliųjų medžiagų turi šis augalas, kaip veikia tos medžiagos ir ką? Taip Dievulis sudėliojo, kad dar reikia baigti doktorantūrą, gauti laipsnį, kad turėčiau žinių ir galėčiau atsakyti“, – pasakojo M. Lasinskas.

Klausytojai: M. Lasinskui įdomiausia edukuoti vaikus. / M. Lasinsko asmeninio albumo nuotr.

Mėgstamiausi – gauromečiai

Marius – visada besišypsantis, charizmatiškas, geranoriškas. Galbūt jis žino ir vartoja kokią nors žolelę, programuojančią pozityvumą? Nusijuokęs užkrečiamu juoku, prisimena, ką pokalbio išvakarėse sakė per paskaitą: kai galvai gerai, džiaugiasi visi, kas žemiau galvos.

„O galvai geriausia – gauromečiai. Jie išties gerina nuotaiką, atbaido depresiją, tonizuoja, balansuoja, suteikia jėgų, o vakare – ramina. Vis dėlto tai šalutinė priemonė. Pozityvumą programuoja suvokimas, kad gimsti ką nors gražaus Žemėje nuveikti, kad pasaulis taptų nors kruopele geresnis“, – įsitikinęs žolininkas.

Tenesupyks kalbos puoselėtojai, bet gaurometį pavadinsiu mylimiausia Mariaus žolele.

„Augalai, kaip ir žmonės, turi vardus ir pavardes. Tik augalų pirma įvardijama pavardė: siauralapis, o tada jau vardas: gaurometis. Šis augalas mane gelbėjo, kai nepadėjo vaistai nuo rūgštingumo, refliukso, kai kamavo dirgliosios žarnos sindromas, o nervų sistema buvo labili. Man patarė gerti gauromečių arbatą, aišku, kad padėtų, prireikė pusės metų. Iš pagarbos šiuos augalus pasirinkau studijų objektu universitete, apsigyniau daktaro disertaciją. Su gauromečiais iki šiol draugaujame – atlieku įvairius tyrimus, tyrinėjame savybes, saugančias ir gydančias nuo vėžio, ir matome, kad augalas veikia, koks jis stiprus antioksidantas. Gauromečiai turi 250 skirtingų biologinių medžiagų, galiu jas visas išvardyti pavadinimais ir miligramais“, – pagrindžia savo simpatijas.

Žolininko 83-ejų metų seneliui nustatyta trečios stadijos tulžies latakų karcinoma. „Jokie kiti gydymo būdai nepasiteisino, gydytojas sakė: „Paprašykite Dievulio pagalbos ir žolelių gal kokių pagerkite.“ Nudžiugino, kad pasąmonėje jis tiki žolelių galia. Atrinkau, kokių žolelių arbatas gerti. Dabar senelis daugiau jėgų už mane turi: į kitą vietą perkėlė komposto dėžę, 70 kibirų obuolių surinko ir sunešė žiemai, karučiu veža daugiau moliūgų nei aš“, – džiaugėsi Marius.

Kitas pavyzdys, kurį pateikė neveroniškis, – Janina Danielienė, kuriai prieš 30 metų buvo nustatyta ketvirtos stadijos onkologinė liga ir pasakyta atsisveikinti su artimaisiais. Šiandien moteris – sveika, dalija patarimus išgirdusiems panašią diagnozę, ketina išleisti knygą – marių dugno istoriją, mat ir pati yra iš tų vietų kilusi.

Būdas: kartais augalus tenka rinkti ir taip. / M. Lasinsko asmeninio albumo nuotr.

Pagrindinis principas

Paklaustas, kokių vaistų dar galima rasti šiuo metu gamtoje, žolininkas vardijo: galima pasiskinti šermukšnių, juodauogių šeivamedžių uogų, kai grybštelės šalnos – pasirinkti eglių, pušų, kadagių spyglių.

Lietuvoje yra apie 1,5 tūkst. vaistinių augalų. Paprašytas įvardyti savo dešimtuką, Marius pirmąją vietą skyrė gauromečiams, paskui rikiavo kiaulpienes, dilgėles, raudonėlius, čiobrelius, liepos žiedus, vingiorykštes, spygliukus, ramunėles, melisas. „Turėk šių dešimt augalų, vartok juos, nes gulėdami lentynoje tikrai nepadės, ir gali būti ramus“, – užtikrino žolininkas. Pajuokavus, kad nepaminėjo mano mėgstamiausių – pelynų, patikino, kad jie taip pat verti būti dešimtuke, o už borto liko dėl paprasčiausios priežasties – retai kam patinka jų kartumas.

Paklaustas, kaip vertina kitose klimato juostose augusius vaistinius augalus, kuriems priskiriamos supergalios, prisipažino, kad jau nėra toks griežtas kaip anksčiau. Vis dėlto vietoj ženšenių jis mieliau renkasi kiaulpienes, vietoj imbierų – krienus, nes jie visada švieži, nepurkšti.

„Negana, kad žmogus geria žolelių arbatas, tiki, kad jos padės. Jei jis pyksta, barasi, apkalba, valgo, kas papuola po ranka, sveikatos bėdos sugrįžta. Žmogus turi keistis, tapti geresnis, tik tada pasveikti padeda pats mažiausias augalėlis“, – akcentavo pašnekovas.