Serbai ir kroatai 1991–1993 m. genocido vieni prieš kitus nevykdė – toks Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) sprendimas. Tiesa, TTT drauge konstatavo, kad dėl žmonių žūčių per šį konfliktą – kaltos abi pusės. Rodos, laikas taikytis, tik ar taikytis yra noro?

Jugoslavijos byrėjimas

1989 m. taikiai griuvo Berlyno siena, 1990 m. susivienijo Vokietija, o netrukus žlugo ir SSRS.

Deja, Jugoslavijos Federacijos byrėjimas buvo aplaistytas krauju. 1991 m. apie savarankiškumą paskelbė Kroatija ir Slovėnija, tačiau Kroatijos serbai, o ir Belgradas pripažinti naujos Zagrebo valdžios nesutiko. Netrukus tarp vietos serbų ir kroatų užvirė mūšiai, į kuriuos įsikišo ir tuometės Jugoslavijos kariuomenė, o galiausiai – ir Kroatijos ginkluotosios pajėgos.

Po metų kruvinas konfliktas kilo kaimyninėje Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur vietos serbai pasipriešino šios šalies nepriklausomybės siekiams.

Kad mūšiai Kroatijoje buvo nuožmūs, byloja iki šiol nemažoje dalyje šalies vietų stūksantys kulkų suvarpyti namai.

1991 m. Kroatija skendėjo liepsnose. Juodkalnijos pajėgos iš tuometės Jugoslavijos net bombardavo šalies istorinį miestą Dubrovniką, o Kroatijos serbų mažumos atstovai buvo užėmę mažų mažiausiai trečdalį šalies teritorijos.

Čia vyko kautynės, ypač tuose regionuose, kuriuose serbai dominavo, o kroatai stengėsi juos išvaryti. 1995 m. taika galų gale buvo sudaryta, tačiau paliaubos konfliktų iki galo neišsprendė.

Teismo verdiktas

Zagrebas 1999 m. apkaltino Belgradą, kad šis vykdė genocidą prieš kroatus. Tuomet serbai atsakė Kroatijai apkaltindami šią šalį tūkstančių serbų išvarymu iš namų. TTT ėmėsi šios bylos, jos nagrinėjimas užtruko beveik šešiolika metų.

Žinoma, nė viena konflikto pusė nebuvo patenkinta JT teismo sprendimu. Kroatijos premjeras Zoranas Milanovičius aiškino, kad sprendimas nepaskelbti Serbijos genocidą vykdžiusia šalimi jį nuvylė. "Esame nepatenkinti teismo sprendimu, tačiau jį priimame civilizuotai", – tvirtino Z.Milanovičius.

TTT, Jungtinių Tautų aukščiausioji teisminė institucija, atmetė Kroatijos skundą, esą serbų pajėgos vykdė genocidą per 1991–1993 m. pilietinį karą šalyje.

Panašų sprendimas teismas priėmė ir dėl atsakomojo Belgrado ieškinio Kroatijai dėl kovos veiksmų, per kuriuos 200 tūkst. serbų buvo priversti palikti savo namus. "Serbija nesugebėjo įrodyti, kad genocido aktas... buvo įvykdytas prieš serbų populiaciją Kroatijoje", – nurodė Hagoje įsikūrusio TTT pirmininkas slovakas Peteris Tomka.

Kiek anksčiau teisėjas konstatavo, kad ir Serbija taip pat nevykdė kroatų genocido per kruvinus Balkanų karus: "Kroatija nesugebėjo pagrįsti savo tvirtinimo, kad genocidą  vykdė Serbija."

Skaičiuojama, kad, vykstant karui tarp Serbijos ir Kroatijos, kuris tęsėsi maždaug nuo 1991 iki 1995 m., žuvo mažiausiai 20 tūkst. žmonių, daugiausia kroatų. Ypač smarkiai buvo nuniokotas serbiškas Vukovaro miestas. Keršydami už šio serbiško miesto puolimą serbai nulinčiavo čia apie 260 kroatų vyrų. 1995 m. kroatai surengė Krajinos regiono, kuriame daugiausia gyveno serbai, bombardavimo kampaniją pavadintą "Audra". Tūkstančiams vietinių serbų tada teko bėgti iš šalies.

TTT drauge nutarė, kad abi šalys per šį konfliktą ne sykį pažeidė teisingo karo taisykles. Bet TTT vadovas etninio valymo, vykdyto tiek serbų, tiek kroatų pajėgų, neįvardijo genocidu.

P.Tomka sakė, kad etninis valymas neturėtų būti tiesiogiai tapatinamas su genocidu.

Žinoma, pasak teisėjo, etninis valymas gali būti laikomas genocido plano dalimi, tačiau turi būti pateikti įrodymai, kurie patvirtintų, kad pagrindinis planas numato fiziškai sunaikinti kurią nors tautinę, etninę, rasinę ar kitokio pobūdžio, įvardytą JT Genocido konvencijoje, grupę. Būtent tokių įrodymų nei Serbijos, nei Kroatijos pusės neturėjo. Tad TTT verdiktas buvo visai lauktas.

Jau anksčiau buvo kalbama, kad nė viena iš tuo metu kariavusių pusių nėra šventesnė nei kita. Tiek Serbija, tiek Kroatija savo kontroliuojamose teritorijose šiurkščiai elgėsi su kitataučiais.

Tiesa, niekas nesitikėjo, kad šio karo tyrimas nueis tiek toli ir tęsis tiek ilgai.

Kroatija siekė, kad serbai atlygintų šio konflikto nuostolius – tiek moralinius, tiek žalą ekonomikai ir gamtai. Serbija kaltinimus neigė ir 2010 m. atsakė į kroatų ieškinį savuoju.

Ar Balkanai susitaikys?

Tiesa, po TTT verdikto Serbijos pareigūnai, skirtingai nei kroatai, apmaudo neliejo – jie pažymėjo, kad TTT sprendimas pagaliau atvers naują dvišalių santykių lapą.
Tomislavas Nikoličius, Serbijos prezidentas, išreiškė viltį, kad Balkanų regionas nuo šiol klestės, o ne kovos tarpusavyje.

Tiesa, anksčiau Serbijos vadovas yra sukėlęs kroatų pasipiktinimą pareiškęs, kad kroatai neturėtų kraustytis gyventi į Vukovaro miestą, esą šis miestas – serbų, kurie buvo iš ten neteisėtai išvaryti per karą. Kita vertus, Serbijos teisingumo ministras Nikola Selkovičius džiaugėsi, kad nebėra jokių kliūčių megzti naują dialogą su Zagrebu.
Dvišaliai santykiai tarp dviejų Balkanų šalių pastaruoju metu pasitaisė.

Tiesa, 2012 m. Belgradą įsiutino Tarptautinio karo tribunolo Jugoslavijai sprendimas išteisinti operacijos "Audra" karo vadą kroatą Ante Gotoviną, šiam pateikus apeliaciją. Serbai tvirtino, kad per šią operaciją tūkstančiams serbų teko palikti namus, šimtai žuvo ir buvo sužeisti.

O ir Kroatijoje bei Serbijoje gyvenantys žmonės sakė, kad TTT sprendimas jų pernelyg nepradžiugino. Pasak kai kurių, akivaizdu, kad 1991–1995 m. jie patyrė nė ką kita, o genocidą.

Vukovaro miesto, kurį tris mėnesius buvo apgulusios serbų pajėgos, gyventoja Kata Lozančič sakė: "Viskas – nuo kultūrinių iki natūralių ryšių tarp žmonių – buvo sugriauta." Vienas serbas pabėgėlis, šiuo metu gyvenantis Serbijoje, prisistatęs Dragičiaus vardu, reiškė nepasitenkinimą Kroatijos vyriausybės veiksmais.

"Jie mus, serbus, išvarė, o dabar nori pasakyti, kad mes esame nusikaltėliai, o ne jie? Tai absurdas", – piktinosi serbas.

Tiesa, pavyzdžiui, Juodkalnijos politiniai lyderiai už karo nuostolius Kroatijos yra atsiprašę. Milo Djukanovičius, Juodkalnijos premjeras, 2000 m. išreiškė savo apgailestavimą dėl šios šalies, tuomet priklausiusios Jugoslavijai, įvykdytos karinės kampanijos prieš Dubrovniko miestą.

Tiesa, abi šalys kol kas neišsprendė visų dvišalių klausimų, tačiau santykiai yra normalizuoti.

Kroatų santykiai su bosniais ir serbais – sudėtingesni. Kai Bosnijoje 1992 m. kilo karas, kroatai ir bosniai pirmiausia kovojo prieš serbus, tačiau nesutarimų buvo ir tarp bosnių bei kroatų. Todėl šie net padėdavo serbams.

Kroatijos santykiai su Serbija ilgai buvo labai komplikuoti, daugiausia dėl kultūrinių priežasčių. Nors abiejų kalbos – panašios, kroatai yra katalikai, o serbai – ortodoksai. Be to, kroatai naudoja lotynišką alfabetą, o serbai – kirilicą.

Tiesa, nuo 1995 m. abi šalys pripažino viena kitą ir ėmė plėtoti kaimyninius santykius. Vis dėlto apklausos Kroatijoje rodo, kad daugelis jaunų šalies gyventojų jaučia antipatiją serbams. Šie 1991 m. sudarė net 12,2 proc. visų Kroatijos gyventojų, o šiuo metu – vos 4 proc.

Vis dėlto įvairūs dviejų šalių ryšiai plėtojasi. Kroatijos verslas domisi galimybėmis Serbijoje, o serbų mažuma Kroatijoje turi nemenką politinę įtaką. Serbijoje populiari kroatiška muzika, o ir daugelis serbų keliauja praleisti atostogų į kaimyninę šalį.

Tiesa, dar jaučiama baimė, kad automobiliai su Serbijos numeriais gali būti nusiaubti kokių nors radikalų. Bet tokių išpuolių vis mažėja.

Be to, Kroatijos pareigūnai vis dažniau talkina kolegoms serbams, kad šie galėtų kuo sklandžiau prisijungti prie Europos Sąjungos.

Karas stadionuose

Turbūt daugiausia problemų kyla per futbolo rungtynes. Serbijos futbolo aistruoliams visai neseniai buvo uždrausta atvykti į Kroatiją stebėti šalies nacionalinės rinktinės pasirodymo, nes bijota, kad gali kilti riaušės.

Kroatijos aistruoliai nušvilpė Serbijos nacionalinį himną, o po to per visas rungtynes  skandavo šūkį: "Nužudyk serbą!"

Kroatijos nacionalistai neseniai nusiaubė kirilica užrašytus kelio ženklus Serbijos tebegyvenamame Vukovaro mieste. Ten kilo kelios protesto akcijos. Serbijos pusė pasipiktino tokiais išpuoliais.

Bosnijoje taip pat yra problemų. Pavyzdžiui, vietos kroatai, kurių šalyje gyvena maždaug 14 proc., gali gauti Kroatijos pilietybę, taigi, jie tampa ES piliečiais, nes Kroatija – Bendrijos narė. Bet daugelis bosnių tokios teisės neturi. Jiems sunkiai sekasi patekti į Kroatijos rinką – ypač eksportuoti maisto produktus.

Kroatai Bosnijoje anksčiau aktyviai dalyvavo vietos rinkimuose, tačiau pamažu jie tolsta nuo Bosnijos ir gręžiasi Kroatijos link. O čia veikia įvairios nacionalistinės partijos, kurios bando daryti įtaką kaimyninės šalies politikai.

Šešios šalys

Jugoslavija tapo socialistinė netrukus po Antrojo pasaulinio karo. Šiai federacijai priklausė šešios valstybės – Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Slovėnija, Makedonija, Juodkalnija ir Serbija. Jugoslavija ėmė byrėti 1991 m. Visos, išskyrus Juodkalniją, nuo Jugoslavijos atsiskyrė iki 1995 m.

Paskutinė nepriklausoma šalimi iš buvusių Jugoslavijos respublikų tapo Juodkalnija. 2006 m. ši šalis atsiskyrė nuo Serbijos ir panaikino anksčiau gyvavusią Serbijos ir Juodkalnijos sąjungą.

Genocidas

Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Pagal Ženevos konvenciją – planuoti veiksmai, skirti tam tikros tautos arba gyventojų grupės sunaikinimui įgyvendinti, naikinant kultūrą, finansinę ir politinę bazę, sveikatos apsaugą ir t. t., siekiant, kad ta grupė žmonių ilgainiui išnyktų:

• tokios grupės narių žudymas;
• sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
• tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
• priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
• prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.
Genocido atvejai:
• holokausto metais nacių vykdytas žydų tautos genocidas.
• Turkijoje vykdytas armėnų, asirų ir graikų genocidas 1914–1923 m. Turkijos vyriausybė neigia, kad tai buvo genocidas;
• indėnų genocidas.
• Kampučijoje raudonųjų khmerų vykdytas gyventojų genocidas (apie 1,5 mln. aukų);
• bosnių genocidas, vykdytas Jugoslavijos armijos Serbų Respublikoje 1992–1995 m., per  Bosnijos karą;
• Ruandos genocidas 1994 m. tarp vietinių etninių grupių (nužudyta apie 800 tūkst. žmonių).

Lietuva

Lietuvoje išskiriama keletas periodų, kai viena ar kita dalis gyventojų buvo naikinama, nutautinama ir pan.:

• baltų genocidas XIII–XVI a., vykdytas kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų;
• lietuvių asimiliacija, Rusijos imperijos vykdyta 1830–1833 m. ir 1864–1904 m.;
• antisovietinių elementų (partizaninio judėjimo) naikinimas, vykdytas 1939–1954 SSRS;
• žydų genocidas – holokaustas, vykdytas 1941–1945 m.