Pagrindinė kova virė tarp visą superfinalą pirmavusios Gabrielės Užkurytės ir Jurijaus Veklenko, kuris pasirodė paskutinis. Iki savo – aštuntojo pasirodymo Jurijus buvo priešpaskutinis, tačiau atlikęs itin jautrią Samo Smitho „Wrinting‘s On The Wall“ dainą jis šovė į lentelės aukštumas ir su Gabriele susirungė dėl pirmosios vietos.

Po įtemptos kovos paaiškėjo, kad įspūdingą 10 tūkst. eurų prizą ir populiariausio antrininkų superšou „Mes – vieno kraujo“ antrojo sezono nugalėtojo titulą iškovojo Jurijus Veklenko. Jis surinko 8625, tuo tarpu Gabrielė Užkurytė nusileido jam, surinkdama 5262 žiūrovų balsus.

Komisija projekto dalyviams pateikė staigmeną – nors buvo skelbta, kad jų balsai bus vienodai svarbūs, kaip žiūrovų, tačiau Asta Stašaitytė, Rūta Ščiogolevaitė, Jonas Nainys ir Stanislavas Stavickis-Stano dar superfinalo pradžioje pareiškė, kad dalyviams skirs vienodai aukštus – maksimalius balus, taip visą atsakomybę užkraudami ant žiūrovų pečių.

Dėl pirmą kartą tiesioginio eterio metu balsavusių žiūrovų simpatijų susikovė aštuoni dalyviai: Gabrielė Užkurytė, Linas Lapėnas, Laima Tamulytė-Stončė, Eglė Čepaitė-Keturkė, Marius Kijauskas, Edita Pronckutė, Marija Beržė ir Jurijus Veklenko.

Žiūrovams įspūdingus pasirodymus dovanojo ne tik dalyviai, bet ir pirmojo sezono nugalėtojas Anatolijus Oleinik bei šou vedėjai – naują dainą pristatė Inga Jankauskaitė, o Rolandas Mackevičius nustebino itin nuotaikingu pasirodymu.

„Mes – vieno kraujo“ žiūrovų balsavimo rezultatai:

1. Jurijus Veklenko – 8625;

2. Gabrielė Užkurytė – 5262;

3. Linas Lapėnas – 2631;

4. Eglė Čepaitė-Keturkė – 1790;

5. Marija Beržė – 1217;

6. Marius Kijauskas – 991;

7. Edita Pronckutė – 964;

8. Laima Tamulytė-Stončė – 359.

LNK muzikiniame antrininkų superšou „Mes vieno kraujo“ , rodomame sekmadieniais 19.30 val., duetas atskleis netikėtas aplinkybės, kaip vienas atliktas kūrinys padėjo net įsigyti būstą.

Į projekto atrankas Violeta atvyko kaip solistė. Vis dėlto jai akompanavęs vyras Maksimas taip sužavėjo komisiją, kad buvo pakeistos šou taisyklės ir į tolesnius etapus pora keliavo jau kaip duetas. „Mes visada kartu. Kai pagalvoji, vis tiek būčiau žmoną vežęs į filmavimus, drauge užlipti ant scenos – jau ne problema“, – juokėsi Meno kūrėjų asociacijos prezidentas Maksimas  Bendelstonas.

Vietoje nenustygstanti pora gali pelnytai save vadinti vienais brangiausiai apmokamų atlikėjų Lietuvoje jų atliekamą rusišką romansą „Kaip aš tavęs laukiu“ įvertino net 14 tūkst. eurų. „Pirkome namą ir jo pradinė kaina buvo 50 tūkst. Nusprendėme nusiųsti pardavėjai šį romansą, skirtą namui, kurio taip laukėme. Moteris vėliau skambino, sakė, kad daina ją taip sujaudino, kad ašarojo visą naktį. Rezultatas – būstą įsigijome net 14 tūkst. eurų pigiau ir dar gavome žemės“, – kvatojo atlikėjai.

„Man sakė, kad turiu išsiskirti savo išvaizda ir nebūti kaip visa minia. Tuo metu man buvo 17 metų, tokį komentarą išgirsti buvo be galo skaudu. Man buvo šokas – kaip galima taip pasakyti žmogui? Juk galėjo švelniau: atsiprašom, netinkat... Jie pasirinko pasakyti tiesiai šviesiai“, – nemalonią patirtį prisimena Emilija.

Emilija pasakojo, kad po griežto jos išvaizdos vertinimo nuo vaikystės dainuojanti mergina net svarstė nebesieti savo gyvenimo su muzika. „Maniau, kad viskas – nieko nebenoriu. Mąsčiau ne apie išvaizdos pakeitimą, bet apie dainavimo metimą. Vėliau supratau, kad kas iš to – pasiduodama nieko nepasieksiu. Dabar planuoju stoti į muzikos technologijų ar muzikologijos specialybę, todėl muzikos tikrai neapleisiu“, – pasakojo dvyliktoje klasėje besimokanti atlikėja.

Šiemet E. Gogolytė nusprendė savo jėgas išmėginti antrininkų superšou „Mes  vieno kraujo“. „Ta patirtis, kad ir kokia nemaloni, mane sustiprino. Noriu lipti į sceną, parodyti, ką galiu, ir sulaukti įvertinimo ne dėl išvaizdos, bet dėl dainavimo. Nebebijau jokių komentarų – jei komentuoja, reiškia, domisi, jei domisi – rūpiu. Tam žmogui, kuris prieš metus sukritikavo mano išvaizdą, noriu pasakyti, kad aš dar parodysiu, ką galiu“, – optimizmo nestokojo mergina.

Muzikinis antrininkų superšou „Mes  vieno kraujo“ sekmadienį 19.30 val. per LNK.

„Nelaikau pykčio, bet panašu, kad buvo ruošiama dirva mano iškritimui. Kai paprašiau vėjelio, kuris kedentų plaukus, suknelę, buvo atsakyta, kad jo nebus... Juk vėjelis, dūmai – tokie paprasti televizijai dalykai. Dar ir klausimai, kuriuos uždavė komisija, vedėjai... Dar nepradėjusi dainuoti supratau, kuo viskas baigsis“, – anksčiau sakė Dangė.

Projekto kūrėjas ir prodiuseris Laurynas Šeškus teigė, kad muzikiniame šou nė vieno dalyvio likimas nebūna aiškus iki tol, kol jis nepasirodo scenoje. „Šis projektas sukurtas taip, kad nė vienas dalyvis neturi jokio pranašumo prieš kitus. Pirmosiose atrankose niekam nepadeda nei televizijos grimuotojai, nei choreografai. Nuo įvaizdžio iki paties pasirodymo – viskas priklauso tik nuo paties atlikėjo ir komandos, kurią jis suburia aplink save. Jau per pirmąjį sezoną atlikėjai buvo vertinami neatsižvelgiant į jų žinomumą ar sceninę patirtį, todėl tikėtis, kad kuris nors gaus specialių privilegijų, nebuvo pagrindo“, – pasakojo L. Šeškus.

„Man labai gaila, jei kuriam nors dalyviui pasirodė, kad jo tolesnis kelias projekte buvo nulemtas iš anksto. Visiškai pasitikiu mūsų komisijos profesionalumu ir tuo, kad jų sprendimo negali paveikti žinoma ar nepažįstama atlikėjo pavardė, asmeninis santykis su juo. Tai tik dar sykį įrodo, kad per keletą minučių, kol esi scenoje, būtina atiduoti visą save ir įrodyti, kad kito etapo esi vertas labiau nei konkurentai“, – teigė žinomas televizijos prodiuseris.

„Kelyje į žvaigždes“ išgarsėjusi dainininkė į sceną sugrįžo po 12 metų pertraukos ir liko nemaloniai nustebinta – moteriai nepasisekė net dviejuose projektuose, kuriuose ji mėgino savo sėkmę.

„Susideginau, tiesiog susideginau. Į „Euroviziją“ ėjau puikiai žinodama, kad nešu formatui netinkamą savo kūrybos dainą. Jos, kaip kiti atlikėjai, neruošiau pusę metų, akustinį įrašą pasidariau likus vos porai savaičių“, – pasakojo moteris, kurios atliekamas kūrinys nepateko į tolesnius atrankos etapus.

Antrininkų superšou Dangė įkūnijo popkaraliene tituluojamą Madonną, tačiau sulaukė net keturių komisijos „ne“ ir į kitą projekto etapą nepateko. „Nelaikau pykčio, bet panašu, kad buvo ruošiama dirva mano iškritimui. Kai paprašiau vėjelio, kuris kedentų plaukus, suknelę, buvo atsakyta, kad jo nebus... Juk vėjelis, dūmai – tokie paprasti televizijai dalykai. Dar ir klausimai, kuriuos uždavė komisija, vedėjai... Dar nepradėjusi dainuoti supratau, kuo viskas baigsis“, – pasakojo Dangė.

Dar nepradėjusi dainuoti supratau, kuo viskas baigsis.

„Juk prieš eterį dar buvo nefilmuojamos atrankos. Jei matai, kad žmogus projektui netinka, galima  taip ir pasakyti, kad neverta. O dabar – rodėsi, kad viskas klostysis geriau, o gavau tokį atsaką... Nenoriu pilti purvo, esu žmogus, išlaikantis pagarbą kitiems, bet tai buvo tikras smūgis į paširdžius, gavau keturias strėles į nugarą. Jie taip norėjo sužaisti, jie taip sužaidė... mano kortomis. Nebuvo labai malonus faktas, skaudu“, – teigė moteris.

„Negaliu pasakyti, kad uždarau visas duris televizijai, bet prieš eidama į kokį projektą dabar pagalvočiau labai rimtai. Žinomumą puikiai pažįstu, jo net šiek tiek pasiilgau, bet norisi nešti kūrybą ir priminti apie save klausytojams per kitą prizmę. Akivaizdu, kad televizijos eteris kiekvienam kūrėjui svarbus, bet jis turi savo kainą. Tik nepagalvokite, kad dabar labai pykstu ar esu nusivylusi. Juk viskas – tik žaidimas“, – atviravo televizijos virtuvę jau daugiau nei dešimtmetį pažįstanti Dangė.

„Mes vieno kraujo“ – sekmadieniais 19.30 val. per LNK.

Tiesa, į LNK muzikinio antrininkų superšou „Mes – vieno kraujo“ filmavimus vyras čia pasirodančios dainininkės neatlydėjo.

„Visi klausia, ar jis palaiko mano siekius dalyvauti tokiame projekte. Ką čia palaiko – jau kelintą dieną neatrašo, nežinau, kuriame pasaulio krašte trankosi. Tik prasižioji, kad turi mielą draugą pasimatymams, jis dingsta...“, – kvatojo geros nuotaikos nestokojanti atlikėja.

Donalda atskleidė, kad dalyvauti muzikiniame šou ją paskatino ir malonūs išvaizdos pokyčiai. „Kai buvau nutukusi, neturėjau jėgų, energijos, niekur nevaikščiojau, nelindau iš namų… Dabar tik didėja noras kažkur išlįsti, padainuoti, pabūti, susipažinti su žmonėmis. Gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių!“ – džiaugėsi žinoma moteris.

Visi klausia, ar jis palaiko mano siekius dalyvauti tokiame projekte. Ką čia palaiko – jau kelintą dieną neatrašo, nežinau, kuriame pasaulio krašte trankosi.

Paklausta, ar į projektą atkeliavo dėl 10 tūkst. eurų prizo, moteris teigė, kad jos tikslas – visai kitoks. „Nieko gyvenime nedarau, kad nugalėčiau kitus, tik tam, kad būtų smagu ir gera. Labai tikiuosi, kad pavyks pasirodyti bent keliose laidose, susipažinti su kitais dalyviais. Juk čia – ne tik dainininkai, bet ir ypatingos, spalvingos asmenybės“, – pasakojo D. Meiželytė.

„Žinau, kad labiausiai nenorėčiau įkūnyti jaunųjų Lietuvos atlikėjų. Visos pundziūtės, monikutės... Jaunimas dar neturi savo stiliaus, nėra susiformavę kaip asmenybės, tiesiog džiaugiasi gražiais balsais. M. Pundziūtė-Monique turėjo mėlynus plaukus, bet ir tuos persidažė raudonai – koks čia išskirtinumas... Labiausiai norėčiau įkūnyti vyrus: R. Ciciną, K. Kerbedį... Bet būti moterimi šiame projekte yra nedėkinga. Vyrai užsidėję suknelę ir aukštakulnius atrodo komiškai, jiems norisi duoti daug balų. Moteris su parudintomis raukšlėmis atrodo ne juokingai, o graudžiai ir neestetiškai“, – norus atskleidė muzikinio įsikūnyjimų šou dalyvė.

Gerai pažįstami veidai ir dar neatrasti talentai – muzikiniame antrininkų superšou „Mes – vieno kraujo“ jau šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

I.Jankauskaitė neslepia, kad antrojo muzikinio šou sezono ji laukia ne mažiau, nei žiūrovai. „Mums visiems šis projektas įsiminė tuo, jog nė vienas iš mūsų nesijautė dirbantis. Mes neįtikėtinai smagiai ir lengvai leidome laiką. Taip nedažnai būna, todėl ypač vertinu, kai įvyksta tarpusavio chemija ir sutampa bangos. Labai tikiuosi, kad ir šį sezoną ant scenos išvysime  talentingus, neeilinius ir, svarbiausia, savikritiškus, nežiūrinčius į save pernelyg rimtai, atlikėjus. Žodžiu, asmenybes, kurios gali ir moka ne tik dirbti, bet ir žaisti“, – atskleidė viena mylimiausių televizijos laidų vedėjų Lietuvoje.

Šį sezoną žiūrovų ir  I.Jankauskaitės laukia ne tik puikiai pažįstamas ir mylimas projektas, bet ir naujovės. Vedėjos partneriu scenoje taps Rolandas Mackevičius, pirmojo sezono metu užėmęs komisijos nario kėdę.

Mes jau daug sezonų esame kartu, tik ne viename kadre, o skirtinguose studijos taškuose. Tai nieko nekeičia! Rolandas yra puikus!

„Mes jau daug sezonų esame kartu, tik ne viename kadre, o skirtinguose studijos taškuose. Tai nieko nekeičia! Rolandas yra puikus! Talentingas, sąmojingas, greitas, puikus improvizatorius... Kaip ten Donatas Montvydas dainuoja? „Mums viskas bus gerai!“ – juokėsi I.Jankauskaitė.

Moteris atskleidė, kad iš naujojo vedėjų dueto galima tikėtis žaismės ir pokštų: „Labiausiai mūsų komandoje vertinu žaidimą ir lengvumą, be jokio tikslo įžeisti ar užgauti. Linkiu mums kas kartą geros žodinio teniso partijos!“

Muzikinio antrininkų superšou „Mes – vieno kraujo“ antrojo sezono premjera – jau vasario 11 d. per LNK televiziją.

Dėl pergalės ir 10 000 eurų prizo kovėsi aštuoni finalistai – Živilė Gedvilaitė, Gopalas Michailovskis, Indrė Launikonytė, Justinas Stanislovaitis, Germantė Venskaitienė, Anatolijus Oleinik, Valerija Iljinaitė ir Linas Barauskas.

Finalinė transliacija vyko dviem etapais – pirmame pasirodymus vertino komisija ir žiūrovai, o į antrą etapą patekę trys geriausieji buvo atiduoti žiūrovų teismui. Pirmame raunde dalyviai sulaukė daugiau kaip 16 000 žiūrovų skambučių. Susumavus juos su komisijos balsais paaiškėjo, kad į antrąjį superfinalo raundą pateko Gopalas Michailovskis, Valerija Iljinaitė ir Anatolijus Oleinik.

Gavę progą dar kartą atlikti savo dainas, trys superfinalistai iš naujo rinko žiūrovų balsus. Per vos kelias minutes dalyviai sulaukė daugiau kaip 13 000 žiūrovų skambučių. Daugiausiai palaikymo – 6833 skambučių sulaukė ir projekto nugalėtoju tapo Anatolijus Oleinik, superfinale įkūnijęs atlikėją Princą.

Antroji vieta teko Gopalui Michailovskiui, sulaukusiam 5242 skambučių, o trečioji, su 1215 skambučių, atiteko Valerijai Iljinaitei. Projekto nugalėtojas A. Oleinik gavo 10 000 eurų prizą.

Artėjant atomazgai kyla ir konkurencijos įtampa, tačiau bent vieno finalininko ji nepasiekia. "Nekonkuruoju su projekto dalyviais ir neketinu. Džiaugiuosi, kad pavyko to išvengti. Dar Konfucijus yra sakęs, kad konkurencija priveda prie kur kas blogesnių dalykų: pavydo, keršto, pykčio. Be to, viso pasaulio nenukonkuruosi – nuvažiuok į Latviją, Estiją, ir ten gal atsiras keli už tave kur kas geresni. Projekte konkuruoti reikia su įkūnijamu atlikėju, su savimi pačiu, ir tai žymiai įdomiau", – šou išvakarėse "TV dienai" kalbėjo kaunietis baritonas Gopalas Michailovskis.

– Kaip pats vertinate savo debiutą televizijoje?

– Visko būna. Projekte pavyko išlaikyti aukštas pozicijas, nepasisekė gal tik Ricky Martiną įkūnyti – nesijaučiau patogiai. Girdėjau, kad televizija – gyvatynas, dirbtinumas, nieko ten tokio nemačiau, man patinka žmonių santykiai, galėčiau net atrasti paralelių su teatru. Bet jei žmogus savy yra negatyvus, toliau skleidžia negatyvias mintis, jis tai ir matys aplink save. Aš stengiuosi gerai su visais sutarti. Projekto komanda šauni, rūpinasi savo produktu, dalyviais, nežiūri pro pirštus, tad jaučiuosi patekęs į geras rankas, ir nė kiek nepadlaižiauju.

– Koks jausmas, kai jūsų, akademinės muzikos atstovo, įkūnytas Luciano Pavarotti sulaukė daugiau kritikos nei pagyrų?

Svarbu turėti šviesų protą ir išminties, o pinigai laimės neatneš. Gal atneš laisvę, bet ko ji verta, jei neturėsi vidinės laisvės.

– Pirmiausia, L.Pavarotti įkūnyti neįmanoma – ne tik todėl kad jis tenoras, o aš baritonas, – todėl, kad tokie atlikėjai tiesiog nepakartojami. Be to, man atrodo viena populiaru, televizijoje – kita. Pvz., Francesco Paolo Tosti yra gana populiari muzika, o atėjęs į televiziją, supratau, kad čia nelabai. Kaip ir L.Pavarotti – vėliau pagalvojau, kad reikėjo verčiau dainuoti "O, sole mio" ar kitą plačiau žinomą dainą, nors savo pasirodymo tikrai nelaikau fiasko. Sakė,  pasirinkta daina ilga, nuobodoka, bet kaip galima sutrumpinti klasikos kūrinius? Ateini į operą, o ji sutrumpinta perpus, kad klausytojams neprailgtų? Manau, kad padariau pakankamai šou su Ingos Valinskienės, Enrique Iglesias vaidmenimis, nė nerodydamas vokalo, todėl bent kartą suteikti pirmenybę kažkam iš klasikos repertuaro, atskleisti dainos grožį, pasikviesti pianistą Povilą Jaraminą į sceną, gal nėra didelis nusižengimas. Jei žmonės klauso ausimis ir širdimi, ne tik pagal nusistovėjusius stereotipus, manau, kad išgirdo, ką norėjau padainuoti.

– Reportažuose save vadinate laimėtoju. Nebijote būti palaikytas arogantišku?

– Pakarpius pasisakymus iš šono gali pasirodyti, kad aš, kaip koks kvailys, vis sakau, kad esu laimėtojas. Bet jokiu būdu nelaikau savęs projekto nugalėtoju, tik noriu pasakyti, kad žmogus gyvenime turi save laikyti laimėtoju. Juk jau gimdamas jis laimėjo gyvenimą. Laimėtojas jau yra tas, kuris sugeba pakilti į sceną, tad negi eidamas į konkursą, projektą turi jaustis pralaimėtoju. Vienas dalyvis pradėjo kalbėti, kad gal verčiau iškristi jam, tai pasiūliau savanoriškai sėsti ant iškritimo kėdės, bet persigalvojo. Tai kam tada sapalioti, kad nori pralaimėti. Jaustis laimėtoju – tavo optimistinis požiūris į gyvenimą. Kiekvienas įveiktas kalnelis, kiekvienas pasiruoštas kūrinys yra laimėjimas, kiekviena perskaityta knyga yra laimėjimas prieš savo tinginystę, taisyklių laikymasis – laimėjimas prieš savo laukinį būdą. Aš renkuosi tokius mažus laimėjimus, todėl save ir laikau laimėtoju apskritai, bet ne konkretaus projekto nugalėtoju.

– Prizą skirtumėte studijoms?

– Taip, vienareikšmiškai. Norint tobulinti vokalą, pvz., Italijoje, reikia nemažai lėšų. Viena pamoka – 70 eurų, bet reikia iki Italijos nuvykti, kažkur pernakvoti. O jei paskaičiuoji, kad bent kas du mėnesius vyktum trim savaitėms, susidaro įspūdingos sumos.

– Jaučiate gerbėjų palaikymą?

– Gerbėjų tikrai padaugėjo ir tai gerai. Džiaugiuosi, kad yra nuoširdžiai mane palaikančių žmonių, kurie kartu eina į priekį. Kiekvienam stengiuosi atsakyti, o jei negaliu, bent feisbuke paspaudžiu "patinka". Mano misija – nešti šviesą, todėl vertinu visus, kurie ją pamato, – visi gerbėjai man yra brangūs.

Iš šono gali pasirodyti, kad aš, kaip koks kvailys, vis sakau, kad esu laimėtojas. Bet jokiu būdu nelaikau savęs projekto nugalėtoju, tik noriu pasakyti, kad žmogus gyvenime turi save laikyti laimėtoju. Juk jau gimdamas jis laimėjo gyvenimą.

– Nekyla pagunda nerti į popmuziką?

– Klasika eina šalia manęs ir niekur nepabėgs. Aš su ja ir ja noriu gyventi. O kalbant apie popmuziką, daug italų dainininkų – Claudio Villa, Domenico Modugno, kiti – labai gražiais balsais dainavo estradines dainas, kaip ir mūsų Virgilijus Noreika. Estrada – puikus dalykas, ir man, kaip atlikėjui, padėjo suprasti nemažai dainavimo dalykų. Svarbu, kad žmogui tai tiktų, ir jei man tinka dainuoti  popklasiką, kodėl to negalėčiau padainuoti ir taip nudžiuginti platesnį klausytojų ratą. Turiu minty keletą kompozitorių, kuriuos būtų galima "paelektroninti", ir jie labai įdomiai skambėtų, leistų kitu žvilgsniu įvertinti klasiką. Labai neblogai atrodo André Rieu, kuris yra profesionalus muzikantas, pateikiamas klasikos variantas, kitokios jos spalvos.

– Vienoje sostinės progimnazijoje dirbate muzikos mokytoju. Kaip sekasi jaukintis šį vaidmenį?

– Labai įdomus mokytojo darbas, džiaugiuosi juo ir man atrodo, sekasi. Neblogai sutariu su vaikais. Stengiuosi muziką perteikti per kūrybos prizmę. Prisimenu Donato Katkaus paskaitą apie saviraišką, jis sakė: "Jūs visi esate gabūs." O studentai taip ir rašo: "Mes visi esame gabūs." Tai ir vaikams sakau: "Nesirašykite to, kas ir taip suprantama, muziką reikia pajausti." Kam tas biurokratinis raštas, parodantis, kad dirbai.

Šiais laikais susipažinus su mergina sakyti, kad esi mokytojas, dažnai reiškia ir pažinties pabaigą. Kita vertus, kokia mergina, jei tave vertina pagal "mersedesą".

– Kokiu mokytoju save laikote?

– Nespraudžiu savęs į autokratiško mokytojo rėmus, prisiimu jauno, perspektyvaus, galinčio vaikams kitaip perteikti dėstomą dalyką mokytojo, kuriam ne gėda nusileisti iki vaikų lygio, vaidmenį. Man patinka būti tokioje bendrystėje, pačiam pasimokyti iš vaikų, kurių yra tiek įdomių ir gabių. Žinoma, yra ir tokių, kurie trikdo darbą, yra judrūs, dėl to kartais kyla pyktis, bet tuomet iškart prisimenu save – juk irgi buvau "pagerintas". Pamokoje turi būti ir juoko, bet svarbiausia – darbas. Ir prilipo man šis darbas, su kolegomis, rodos, irgi sutariame – stengiuosi nesivelti nei į draugystes, nei į intrigas. Manau, reikia eiti savo proto keliu, būti tvirtam ir ryžtingam. Tokia dvasia stengiuosi ir savo mokinius užkrėsti. O muzikinis auklėjimas jaunuolio gyvenime privalomas dalykas – reikia žinoti tokius elementarius dalykus, kas yra forte ir piano, iš ko susideda akordas.

– Nesijaučiate "neformalu" – operos dainininko darbas nėra jaunuolio geidžiamiausiųjų sąraše, ką jau kalbėti apie mokytojavimą ir šios profesijos "prestižą"?

– Lietuvoje iš operos tikrai sudėtinga pragyventi, bet net nesiruošiu užstoti šio nuostabaus meno ir kažkam kažką įrodinėti. Kvailys ir taip nesupras, kas ta opera ir kam jos reikia, – paaiškinti nėra beprasmiška, bet ginčytis dėl jos vertingumo vienareikšmiškai beprasmiška. Neplaukiu prieš srovę – einu savo širdies keliu. Mokytoju dirbti niekad nesvajojau, mano siekis – dainuoti, bet jei pasiryžau juo būti, pareigą stengiuosi atlikti padoriai, sąžiningai. Žinoma, nesuvokiu, kas sugeba mokytojui mokėti tokį atlyginimą, už kurį jis nesugeba prasimaitinti, komfortiškai gyventi. Jei toks vyriausybės požiūris į mokytojus, kurie davė pirmą raidę, žodį, pirmą skaičių, kurių dėka patys "sprendėjai" iškilo, jei siekiama mokytojo darbą padaryti atgrasų, sudaryti įspūdį, kad jis blogas, todėl ir apmokamas blogai, tai ko galima tikėtis iš ateities? Ar apskritai bus tų norinčių būti mokytojais?

Mokytojas yra labai garbinga profesija, bet į finansinę šio darbo pusę skaudu žvelgti ir nesinori žvelgti. Visgi, kadangi aš turiu galimybę būti mokytoju, žvelgiu į tai kaip Konfucijus ar Laodzi, kurie dirbo už duonos kąsnį ir šviesą, gerą mintį nešė net be pinigų. Visokių mokytojų būna, bet manau, nė vienas blogo nelinki. Dievas – mūsų visų mokytojas, ir jis skleidžia savo išmintį per savo apaštalus – mokytojus. Toks ir mokytojo darbas.

– Visgi merginoms patrauklesnis dažniau atrodo jaunas verslininkas nei jaunas mokytojas.

– Aišku, šiais laikais susipažinus su mergina sakyti, kad esi mokytojas, dažnai reiškia ir pažinties pabaigą. Kita vertus, kokia mergina, jei tave vertina pagal "mersedesą". Tokiomis smulkmenomis – žaisliukais, blizgučiais, plastmasiukais – aš nesidomiu. Mano amžiuje aktualu tai, kas dar gali padėti augti mano asmenybei. Svarbu turėti šviesų protą ir išminties, o pinigai laimės neatneš. Gal atneš laisvę, bet ko ji verta, jei neturėsi vidinės laisvės. Kam tas rūmas, jei jame nėra princesės, kam mašina, jei ja savo meilės nevežiosi, kam tos gėlės, jei nėra, kam jų dovanoti.

– O jūs turite, kam jų dovanoti?

– Merginų dėmesio tikrai yra, bet... Mano gyvenime dar neatvėsusi praėjusi meilė ir į naujus santykius nenoriu pulti. Meilė – visa kuriantis ir visa griaunantis jausmas, kurį patirti linkėčiau kiekvienam. Mano meilės istorija prasidėjo labai gražiai ir baigėsi labai gražiai. Meilė buvo nelaiminga, bet ji buvo, ir esu už tai dėkingas.

– Vadinasi, įprastos svajonių jaunikio nuotraukų galerijos su besikeičiančiomis merginomis nesitikėti?

– Imtis nuspėti ateitį būtų neteisinga. Visgi tikiu, tikiuosi, kad mano dabartinis požiūris į santykius neprives prie vėjavaikiškumo ar tokio psichodelinio rodymosi su besikeičiančiomis merginomis, tokio dėmesio troškimo. Norėčiau ateiti į vakarėlį su savo meile ir ją visiems pristatyti.

– Nebus taip, kad taip ir liksite Italijoje su 10 tūkst. eurų?

– Nesiruošiu niekur bėgti, galų gale, XXI amžiuje atstumas nėra kliūtis koncertuoti. Kad ir kaip būtų, dabar jaučiu žmonių palaikymą ir po projekto planuoju jiems paruošti koncertinę programą.

"Mes – vieno kraujo" – sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Finalui – dovana iš Granados

"Mes – vieno kraujo" finale Gopalas taps antrininku azerbaidžaniečio Muslimo Magomajevo, legendinio buvusios Sovietų Sąjungos dainininko. Operos solisto, kuris stažavosi ir "La Scaloje", repertuarą sudarė daugiau nei 600 kūrinių: rusiškų romansų, klasikos ir estrados kūrinių bei Neapolio dainų. "Man M.Magomajevas yra didelis autoritetas ir jį įkūnydamas jaučiuosi gerai ir tvirtai. Savo gyvenimą jis daugiau paskyrė popmuzikai, taip pat buvo puikus muzikantas, lyg Sovietų Sąjungos Frankas Sinatra. Atliksiu jo "Granadą" – labai efektingą kūrinį – ir tikiuosi, žiūrovams jis patiks", – sakė G. Michailovskis.

Į superfinalą pateko aštuoni dalyviai: Germantė Venskaitienė, Anatolijus Oleinik, Valerija Iljinaitė, Linas Barauskas, Gopalas Michailovskis, Indrė Launikonytė, Živilė Gedvilaitė ir Justinas Stanislovaitis. Visi kaunasi dėl pagrindinio prizo – 10 000 eurų.

„Man šis šou vėl pažadino suvokimą, kad žmogus, jeigu tik nori, iš tikrųjų yra beribis, – kalba viena iš projekto komisijos narių Asta Stašaitytė-Masalskienė. – Atrodo, kad ten, kur reikia save pilnai aukoti, kur reikia dirbti paromis, turėtų lįsti tik jauni, tačiau mes turėjome daugybę vyresnio amžiaus žmonių, taip pat ir visai be jokio meninio išsilavinimo. Turiu pasakyti, kad šis projektas labai sužadino ir mano kūrybinius pojūčius, gal net idėjas, planus. Man tai tikrai buvo primintukas, kaip malonu yra dirbti su muzika, su švente“.

„Labai laukdavau šių filmavimų. Čia tinka žodžiai „malonus jaudulys“ – čia eidavau kaip į šventę, tačiau ir jaudinausi, nes tai buvo ir atsakingas darbas, jaudinausi už kiekvieną dalyvį. Buvau pamiršusi, kad yra tiek žmonių, kurie vietoje bambėjimo ar problemų ieškojimo sau kuria šventę. Vardan ko jie daugiau ten eina? Juk švęsti gyvenimo!“ – džiugiai kalbėjo A. Stašaitytė-Masalskienė.

Yra tiek žmonių, kurie vietoje bambėjimo ar problemų ieškojimo sau kuria šventę. Vardan ko jie daugiau ten eina? Juk švęsti gyvenimo!

„Mačiau iškrentančius dalyvius, ir tai, kaip jie vis tiek visi draugauja, kaip jie bičiuliaujasi, kaip jie serga vienas už kitą. Iškritę net ateidavo pažiūrėti bičiulių pasirodymų. Tai rodo didelę šventę. Tai man labai svarbus dalykas. Dar man įsiliejimas į naują kolektyvą yra didelė asmeninė šventė. Nuo komisijos ir vedėjų bendravimo iki komandos darbo užkulisiuose – esu nuoširdžiai viskuo sužavėta. Neįmanoma surašyti scenarijaus tam, kas ten vykdavo. Tokie dalykai arba gimsta, arba ne, tiesiog reikia kažkokios bendros energetikos“, – kalba A. Stašaitytė-Masalskienė.

„Manau, mes patys sau tapome maloniu netikėtumu – kokie galime būti išprotėję ir tuo pačiu labai džiugūs, mylintys. Aš esu labai jautri kolektyvo atmosferai, todėl jei man būtų nepatikę, aš net nesvarstydama būčiau po trijų filmavimų susiveikusi kokią nors gydytojo pažymą ir sakiusi „ne, nenoriu“, – nusijuokia komisijos narė.

Visi finalininkai skaičiuoja paskutines pasiruošimo dienas prieš tiesioginę superfinalo transliaciją. Kas išlaikys galutinį išbandymą? Kas įrodys, kad yra vieno kraujo su ryškiausiomis muzikos žvaigždėmis ir kam atiteks 10 000 eurų?

„Mes – vieno kraujo“ superfinalas – šį sekmadienį 19.30 val., tiesiogiai per LNK.