Buvęs Petro kolega, kuris oligarchams netrukdė, Seimo mandatu puikuojasi ir kalėjime. Pasijutome nejaukiai, Seimas viešai parlamentaro išteisinimu tautai pademonstravo, kad korupcijos jie nelaiko nusikaltimu, viskas pagal lietuvišką patarlę: „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino.“

Rinkėjai tokį Seimo sprendimą suvokė kaip Petro diskriminaciją – vienam galima valstybe prekiauti, o kitam ir savo koldūnais negalima disponuoti. Rinkėjai sunerimo – Seimas be Petro, tai ne Seimas, todėl Seimui reikia naujo Petro, nes to paties visą dešimt metų į parlamentą nepriims. Naujam Petrui rinkėjai tuos darbus rikiuoja, kurių Petras „pirmasis“ nespėjo „patvarkyti“, o be to, vos ne kasdien atsiranda ir naujų, labai visuomenei jautrių ir skubiai spręstinų problemų.

Nuojauta kužda, kad rinkėjai, netekę gelbėtojo, dabar jau ieškos ne vieno, o keleto gelbėtojų, ypač tokių, kurie pažadės ateiti ir „patvarkyti“. Visuomenė ir šiaip visais laikais linkusi būti nepatenkinta valdžia...

Nepasitikėjimo ir nevilties politika yra blogiausias pasirinkimas, kuris gali smarkiai deformuoti politinę sistemą. Žydų rabino Jonathan’o Sacks’o (mirė 2020 m.) teigimu, 2017 m. populistines partijas visoje Europoje rėmė maždaug 35 proc. rinkėjų, o pavojus tas, anot rabino, „kad ir kokią formą populizmas įgautų, jeigu jis ant bangos – tironija už kampo“.

Nuo 2017 m. populizmo banga tik stiprėja, galbūt todėl šios kadencijos valdantieji dialogo su tauta neužmezgė, nes nuolat didina atotrūkį ir piliečių nepasitenkinimą įvesdami naujus mokesčius, nuolat grasina baudomis, didina vidaus nesutarimus, vidaus politikoje naudoja cinizmą, demonstruoja aroganciją, nesuvaldo korupcijos, vis labiau atriboja dalį piliečių nuo viešųjų gėrybių.

Naujieji metai visus „apdovanojo“ naujais mokesčiais, nors kai kurie jie apskritai sveikam protui nelabai suvokiami. Ar gali realiai mąstantis ministras, žinodamas, kad žemės ūkyje ir pramonėje plačiai naudojamos suskystintosios dujos kaip energijos šaltinis, akcizą nuo nulio padidinti daugiau nei trimis šimtais eurų už vieną toną, pritaikius 21 proc. PVM, galutinę kainą padidinti daugiau nei du kartus už vieną toną. Toks staigus kainų šuolis, be pereinamo laikotarpio, žlugdo verslą, veda prie bankroto.

Kas galėjo inicijuoti tokią provokaciją? Manau, kad tai tų 75 metams įslaptintų buvusių slaptųjų KGB agentų iniciatyva, galbūt jie surado kokį nors būdą apsukti valdantiesiems protą, arba jie patys dar yra įsitvirtinę valdžios struktūrose ir realizuoja savo planus prieš Lietuvą. Taip destabilizuojamas valstybės vidinis saugumas.

Sausio 12 d. žemės ūkio ministras lankėsi pamaryje, susitikimo su ministru proga Šilutėje prieš žemdirbius buvo organizuotas iki šiol šiame krašte neregėtas policininkų išpuolis net panaudojant ašarines dujas. Kaip prieš banditus, nors žemdirbiai nerodė jokios agresijos.

Šilalėje toks susitikimas įvyko, ir žemdirbiai ministro nesuvalgė, o kelionei dar net malkų įdėjo.

Panašu, kad tai galėjo būti kaimo milicininkų siautėjimas, manau, kad būtų svarbu ištirti, ar tai tikrai buvo policijos pareigūnai. Jei tai tikrai buvo ne persirengėliai, tada žymiai pavojingiau, nes tai reikštų, kad populizmas jau pagimdė valdančiųjų tironiją, kuri ėmė reikštis kasdienybėje. Tikiu, kad tik vietinės valdžios tironija.

Valdantieji nesiteikia piliečiams paaiškinti ir įtikinti nepopuliarių sprendimų būtinumu, nauji mokesčiai atsiranda kaip grybai po lietaus ten, kur žmonės net negalėjo susapnuoti. Nacionalinis transliuotojas dėl savo subjektyvumo prarado autoritetą ir tuo pat metu auditoriją, nesugeba parodyti vykstančios pažangos, pasiekimų, programos skirtos tik žmonių bauginimui.

Politinių partijų konkurencijos kontekste visuomenei skelbiamos žinios tik apie negatyvius įvykius. Įbaugintus žmones lengviau suvaldyti. Politiniame gyvenime dingsta normali politinė konkurencija, o viršų ima politinė neapykanta.

Susidaro įspūdis, kad populizmui ir galbūt tironijai įsitvirtinti trukdo Prezidentas, tame kontekste stebime bandymą sukelti savotišką šutvės karą Prezidentui.

Nedrįsčiau garantuoti, kad ir čia nėra įslaptintų slaptųjų KGB agentų „išminties“ krislų, jų tikslas – destrukcija.

Džiugina tai, kad žmonės dar geba matyti politikus intrigantus ir jų siekį bet kokiomis priemonėmis bandyti riboti Prezidento konstitucines galias, demonstruoti aroganciją ir nesveikas ambicijas.

Kuriamos prielaidos įsitvirtinti populizmui su visomis jo pasekmėmis, turime galvoti, kaip tam užkirsti kelią.

S. Berlusconi buvo pirmasis naujojo tipo politikas, kai į valstybės valdymą žiūrima kaip į verslo projektą su paklausos tenkinimu, bet be socialinės atsakomybės. Jis buvo Europos dešiniųjų populistų kelrodis, pirmasis praktiškai įgyvendino politikos atvirkštinės ekranizacijos schemą. Silvio įrodė, kad iš politinio nieko gali tapti viskuo, iš Il Nano (nykštuko, kaip pašaipiai jį vadino oponentai) – Il Cavalere (riteriu, kuriuo jis save mėgo vadinti). Tam nereikia giliamintiškų politinių programų, vizijų – tik televizijos. Šis žinių sklaidos kanalas tapo pagrindine priemone ir Donaldui Trumpui, ir Vladimirui Putinui. Tik, skirtingai nei jo amerikietiškasis klonas, Silvio nesugebėjo pergyventi technologinės revoliucijos, kitaip nei V. Putinas – neturėjo represinio aparato, kuris iš ekrano apkvailintą minią jėga laikytų toje dirbtinai sukurtoje tikrovėje.

Jis ignoravo, kad nuo 2011-ųjų, kai pagaliau buvo priverstas palikti premjero postą, pasaulis gerokai pasikeitė.

 

S. Berlusconis ir pats liko savojoje susikurtoje tikrovėje. Jauninimo industrijos priemonėmis su senatve beviltiškai kovojęs Silvio nepriėmė ne tik senatvėje neišvengiamų kūno permainų. Jis  ignoravo, kad nuo 2011-ųjų, kai pagaliau buvo priverstas palikti premjero postą, pasaulis gerokai pasikeitė. Dėžes raudonojo vyno mainais į degtinę savo senam draugui į Maskvą Silvio siuntė net ir tada, kai įsiveržęs į Ukrainą V. Putinas pasidarė vis labiau toksiškas. Kai pernai dėl plataus masto Rusijos invazijos apkaltino Ukrainos prezidentą, ir pats S. Berlusconi tapo toksiškas. Pikantiškų „bunga bunga“ vakarėlių mėgėjo viešas seksizmas virto nebetoleruojama beskonybe, už kurią gali grėsti ir teisiniai nemalonumai, o naujo karo sukrėsta Europa politinių gešeftų kultūrą pakeitė vertybiniais susitarimais. S. Berlusconi išėjimas žymi neišvengiamą senojo modelio populizmo eros pabaigą.

„Žmonės šiandien renka populistus, nes jie žada permainas“, - sakė L. Walesa, kuris už savo taikų indėlį kovoje prieš komunizmą 1983 metais laimėjo Nobelio taikos premiją ir kritus Geležinei uždangai tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Lenkijos prezidentu. L. Walesa pabrėžė, kad populistai teisingai supranta dabarties problemas, „tačiau jų atsakas yra klaidingas“.

Taip L. Walesa kalbėjo šimtams žmonių istorinėje Lenino laivų statykloje Gdanske, kur 1980 metų rugpjūtį ir užgimė „Solidarumo“ judėjimas. “Mes vietoj populistų turime perimti iniciatyvą“, - sakė 76-erių buvęs prezidentas. Esą būtini „protingesni sprendimai ir geresnės struktūros“. Po savo kalbos L. Walesa simboliškai atidarė laivų statyklos vartus, kaip tai padarė prieš 40 metų pasirašius Gdansko susitarimą.

Nepriklausomos lenkų profsąjungos „Solidarumas“ įkūrimas 1980 metų rugpjūčio 31 dieną laikomas svarbiu veiksniu, prisidėjusiu prie komunizmo Europoje žlugimo. Pradžioje protestai Gdansko fabrikuose 1980-ųjų liepą kilo dėl augančių mėsos kainų. Rugpjūčio viduryje tada prasidėjo didžiuliai streikai Lenino laivų statykloje, kurių metu vis garsiau girdėjosi reikalavimai įkurti laisvą profsąjungą. Charizmatiškas „Solidarumo“ judėjimo atstovas buvo tada 35-erių elektrikas L. Walesa, kuris penkeri metai prieš tai buvo atleistas iš laivų statyklos.

„Solidarumui“ vienu metu priklausė 10 mln. žmonių – ketvirtadalis tuomečių Lenkijos gyventojų. 1981-aisiais profsąjunga vėl buvo uždrausta. Aktyvistai iki 1989 metų veikė pogrindyje.

Šiandien „Solidarumas“ turi 500 000 narių, profsąjunga laikoma artima valdančiajai „Teisės ir teisingumo partijai“ (PiS).

„Pirminė prezidento idėja, kurioje siekta subalansuoto sprendimo, yra iš esmės neįgyvendinta. (...) Turbūt yra kelios pamokos iš to. Pirma, kad biudžeto formavimas yra labai sudėtingas procesas ir prezidentui tai yra sudėtinga padaryti. Ypatingai su valdančiąja dauguma, kuri su juo nekomunikuoja, nebendrauja ir nenori palaikyti jo sudėtingesnių sprendimų. Antra, biudžetas bus populistinis, kuo daugiau siekiant balsų sutelkti prieš rinkimus“, – antradienį Seime žurnalistams sakė jis.

Pasak G. Landsbergio, TS-LKD palaiko prezidento Gitano Nausėdos mokestinius siūlymus.

„Mano nuomonė nesikeičia. Aš sakiau, kad prezidento nuostatos, (...) pati idėja jo teikiamose pataisose yra palaikytina. Mes balsavome dėl visų prezidento pasiūlymų, palaikėme viską“, – pridūrė jis.

Kaip ELTA jau rašė, Seime antradienį bus svarstomas siūlymas didinti pensijų bazinį dydį. Projektą pateikė Prezidentūra, o Socialinių reikalų ir darbo komitetas (SRDK), pastarąją savaitę pritaręs šiai iniciatyvai, projektą papildė pasiūlymu didinti ir kintamąją pensijos dalį.

Prezidentūra siūlo nustatyti, kad nuo kitų metų indeksuojamai bazinei pensijai taikomas apskaičiuotas indeksavimo koeficientas būtų didinamas 1,83 procentinio punkto, o tuo tarpu nuo 2021 m. sausio 1 d. indeksuojamai bazinei pensijai taikomas apskaičiuotas indeksavimo koeficientas didinamas 1,91 procentinio punkto.

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas (BFK) Prezidentūros siūlymams nuo kitų metų didinti pensijas buvo nepritaręs. BFK argumentavo, kad tam tiesiog nėra pinigų. Netrukus po to, prezidentas G. Nausėda LRT televizijai duotame interviu tvirtino, kad, nepaisant nepalankaus Seimo komiteto sprendimo, jis ketina siekti, jog Prezidentūros siūlymai dėl pensijų didinimo sulauktų parlamento pritarimo.

„Be jokios abejonės, mes ketiname siekti, kad šitas sprendimas būtų įgyvendintas. Toli gražu čia dar niekas nėra prarasta, kadangi sprendimai keliasi ir į Socialinių reikalų ir darbo komitetą, kuris, beje, yra pirminis šiuo požiūriu“, – LRT laidai „Dienos tema“ kalbėjo G. Nausėda.

„Akivaizdu, kad Vokietijoje juos (populistinius judėjimus) reikia vertinti tam tikrame kontekste – mūsų praeities kontekste. Tai reiškia, kad mums reikia būti budresniems nei kiti“, – sakė ji interviu kanalui CNN.

A. Merkel taip pat pasmerkė Vokietijoje augantį antisemitizmą ir sakė, kad „tarp mūsų, deja, visuomet buvo kažkiek antisemitų“.

„Šiandien nė viena sinagoga, nė vienas žydų darželis ar mokykla negali apsieiti be vokiečių policininkų apsaugos“, – teigė kanclerė.

A. Merkel pripažino, kad tampa vis sunkiau priminti žmonėms apie praeities pamokas, tačiau „jas turi išmokti kiekviena nauja karta“.

Vokietijai A. Merkel vadovauja pastaruosius 13 metų, tačiau ji yra paskelbusi, kad pasibaigus šiai kadencijai ji nebesieks užimti šalies kanclerio posto. Jos kadencija baigiasi 2021-aisiais.

Neprivilegijuotieji tautos atstovai irgi nepatenkinti. "Kiek sumažins, iki 121?! Kodėl tiek mažai? Pakaktų ten ir 70 judančių metano terminalų", – redakcijoje staugė nepatenkintas skaitytojas.

Žodžiu, peizažas tas pats – visi nelaimingi, kaip dažnai įprasta Lietuvoje, nes tie "visi" yra patys sau reikšmingi, turi savą vienintelę teisybę, kurios kiti nepaiso. Paradoksas, bet būtent dėl šito latentinio nepasitenkinimo dažniausiai ir bijomasi pajudinti tuos sustabarėjusius stereotipus arba struktūras, kurias vis tiek ateina laikas keisti. Kaip kažkada buvo laikas keisti bolševikus Aukščiausiojoje Taryboje.

Akivaizdu, jog iniciatyvos ėmęsi išrinktieji šįsyk atliepė tautos įsitikinimą, kad politikos taboras yra per didelis, neefektyvus ir ekonomiškai varginantis. O aiškinimai, esą sumažėjus parlamentarų nebus atstovaujamos kaimiškosios apylinkės (lyg Seime joms kas nors dabar realiai atstovauja), arba priekaištai, jog referendumas rengiamas tik manipuliacijoms per rinkimus, tėra tas pats atspindys kovos tarp dviejų Lietuvų: viena ji – ponulių, kita – vargo.

Simboliška ir tai, jog pats Seimas parodė, kiek iš tiesų pajėgus gelbėti savo šiltąsias kėdes, – balsuoti dėl referendumo susirinko tik 102 parlamentarai. Kur buvo kiti 39, gal Seimo viešbutyje skalbė "triusikus"? O gal už biudžeto pinigus degalinėje į kanistrus pylėsi dyzelino, kaip darė iš posto grūdamas pūkuotas mergišius? Jeigu jie už savo pačių ateitį neįgalūs balsuoti, tai ką čia kalbėti apie žmonėms aktualius reikalus.

Jauniems žmonėms turi būti perteikta XX amžiaus istorija kartu su abiem pasauliniais karais, „kad jie nedarytų tų pačių klaidų ir žinotų, kaip populizmas plinta“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas antradienį Romoje.

Kai renginyje viena pagyvenusi moteris, mokanti pabėgėlius itališkai, pasiskundė dėl didėjančio priešiškumo migrantų atžvilgiu, Pranciškus pabrėžė, kad Biblija liepia rodyti svetingumą migrantams. Tačiau kartu valstybės esą visiškai turi teisę riboti imigraciją. Todėl visai Europai taip svarbu susitarti migracijos klausimu.

ES šalys, turinčios išorės sieną Pietuose, pavyzdžiu, Italija, Ispanija ir Graikija, neturėtų būti pernelyg apkraunamos, kalbėjo popiežius.

„Mes turime sukilti, jei nekliudomai ims reikštis dešinės keliamas pavojus“, – kalbėjo jis iškilmėse, skirtose Austrijos Respublikos įkūrimo 100-osioms metinėms. Jei „kvailas populizmas ir bukas nacionalizmas skinsis kelią“, tai turi būti sustabdyta „kol dar ne vėlu“, – pabrėžė Komisijos vadovas.

Jis patikino nenorįs nieko įžeisti, ypač - euroskepitikų, kuriuos jis visiškai suprantąs. Yra daug žmonių, kurie iš esmės nėra prieš Europą, tačiau kelia pagrįstus klausimus, sakė J. C. Junckeris. Užuot ignoravus jų susirūpinimą, esą būtina su jais kalbėtis ir diskutuoti.

Austrijoje nuo 2017 metų gruodžio valdžioje yra koalicija, kurią sudaro kanclerio Sebastiano Kurzo dešinioji Liaudies partija (OVP) ir dešinieji populistai (FPO). Vicepremjeras ir FPO pirmininkas Heinzas-Christianas Strachė jaunystėje reiškėsi kaip dešinysis ekstremistas.

Šį kartą R. Paksas siūlo radikaliai pasukti Lietuvos užsienio politikos kursą ir iškėlė idėją demilitarizuoti NATO aljansui priklausančias Baltijos valstybes bei labiausiai militarizuotą Europos dalį - Rusijai priklausančią Kaliningrado sritį.

„Pasisakyčiau už tai, kad Lietuva inicijuotų Baltijos valstybių ir Karaliaučiaus srities demilitarizavimo susitarimą, kaip ilgalaikę taikos Europoje ir visame pasaulyje programą“, - savo internetiniame puslapyje rašo R. Paksas.

Tačiau tiek politikai, tiek ekspertai tokią europarlamentaro iniciatyvą vertina ne tik kaip utopišką, bet ir labai pavojingą. Pasak Lietuvos karo akademijos (LKA) docento Giedriaus Česnako, tokios R. Pakso kalbos nebetelpa į populizmo rėmus ir tiesiog kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tarptautinės politikos ekspertas svarsto, kad pastaraisiais savo pareiškimais europarlamentaras sąmoningai ar ne, bet siūlo kelius, kaip suorganizuoti finansinę ir saugumo katastrofą šalyje.

Tuo tarpu R. Paksas, pabrėždamas, kad kiekvienas politikas turi turėti svajonę, teigia, jog Lietuvos užsienio politikos strategija dabartinių iššūkių kontekste turėtų kardinaliai keistis. Pasak jo, naujasis Lietuvos užsienio politikos kursas turėtų būti sudarytas iš tarptautinių iniciatyvų, atsisakančių kurti naujus karinius vienetus šalyje.

Jis teigia, kad siekis stiprinti karinį saugumą Lietuvoje kyla tik dėl to, kad valdančiųjų protai yra užvaldyti. Tai, pasak jo, Lietuvai yra labai pavojinga.

Tokios kalbos politiškai neatsakingos ir gal net kertasi su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais.

„Esu įsitikinęs, kad visos diplomatų ir mūsų politikų pastangos turi būti mobilizuotos, jog šioje pasaulio dalyje niekam nekiltų noras žvanginti ginklais ir bauginti vieni kitus karine agresija“, - rašo. R. Paksas.

Eltai komentuodamas savo idėjos pagrįstumą europarlamentaras teigė, kad kiekvienas politikas turi turėti tikslą arbą svajonę ir, kad būtina žengti žingsnį, kuris įgyvendintų taiką regione.

R. Paksas tvirtino, kad neseniai priimtas partijų susitarimas didinti išlaidas gynybai neprisideda prie šalies saugumo didinimo, todėl, pasak jo, reikėtų įgyvendinti kitą strategiją - stiprinti saugumą apskritai atsisakant ginklų valstybėje ir ieškoti susitarimo su Rusija.

Tačiau į tokias R. Pakso kalbas įtariai pasižiūrėjo tiek parlamentinių partijų susitarimą artimiausią dešimtmetį nuosekliai didinti išlaidas krašto apsaugai pasirašiusios partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, tiek buvęs Europos ambasadorius Rusijoje diplomatas Vygaudas Ušackas.

Diplomatas aiškino nematąs prielaidų, kodėl, įvertinus karinę Rusijos agresiją ir jos sutelktas karines pajėgas prie NATO sienų, reikėtų apskritai svarstyti demilitarizacijos galimybę.

„Aš tiesiog nematau prielaidų. Lietuvos nacionalinis saugumas turi remtis keliomis atramomis - tai ir brandžių piliečių, gebančių ir pasiruošusių ginti savo tėvynę ruošimas, mūsų investicijomis į gynybą ir sąjungininkų parama“, - Eltai pabrėžė V. Ušackas.

Jam antrino ir R. Žemaitaitis. Komentuodamas bendrapartiečio pasisakymą „tvarkiečių“ lyderis pabrėžė, kad vargu ar pavyktų susitarti su agresyvią politiką vykdančia ir kitų valstybių rinkimus paveikti siekiančia Rusija. Politikas taip pat akcentavo, kad negalima skaldyti visuomenės supriešinant išlaidas gynybai su lėšomis, skiriamomis socialinėms reikmėms.

„Man, kaip politikui, irgi būtų lengva šaukti, neduokim krašto apsaugai, o duokim pensijoms. Bet tai nėra išeitis, nes valstybė gyvena ne tik šia diena“, - aiškino R. Žemaitaitis.

Politologui G. Česnakui R. Pakso svarstymai pasirodė ne tik utopiški, bet ir keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui. Įvertinęs neseniai viešojoje erdvėje pasirodžiusį europarlamentaro pasvarstymą, kad reikėtų surengti referendumą dėl lito grąžinimo, LKA docentas teigė, kad galima pagalvoti, jog R. Paksas sąmoningai ar ne, bet yra suinteresuotas šalyje sukelti finansinę-ekonominę ir saugumo katastrofą.

Pasak G. Česnako, tokios R. Pakso kalbos ištrūksta iš tradicinio populizmo ribų ne tik dėl to, kad tiesiogiai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, kvestionuojant Lietuvos narystę NATO, bet ir vargu ar atspindi tai, ką žmonės nori girdėti.

„Populizmas yra nukreiptas į tai, ką nori girdėti žmonės ir gyventojai. Reikia pripažinti, kad niekas nenori svarstyti, jog čia įvyks karinė invazija ir reikės kariauti. Tačiau Lietuvos visuomenė, rodo gyventojų apklausos, galvoja apie valstybės gynybą. Gal ne visi žino, kaip tai daryti, bet vis daugiau žmonių eitų ginti valstybę“, - aiškino tarptautinės politikos ekspertas.

Anot jo, nereikia turėti iliuzijų, kad dabartinis Kremliaus režimas net svarstytų iniciatyvas, apie kurias kalba R. Paksas.

„Tokias idėjas kelti matant Rusijos veiksmus nuo 1992 metų Padnestrėje, po to Gruzijoje, po to Ukrainoje, stebint tai, kokia karinė ginkluotė telkiama vakarinėje Rusijos apygardoje, yra visiškai neadekvatus žingsnis. Lietuva, įvertinusi tai, turi ne tik vartoti, bet ir tiekti saugumą NATO. Demilitarizavus Baltijos valstybes, iškart kiltų klausimų ir dėl NATO narystės perspektyvų. Gal čia yra kažkur giliau siekiantys dalykai?“, - samprotavo G. Česnakas.

„Tokios kalbos politiškai neatsakingos ir gal net kertasi su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais“, - apibendrino politologas.

Tačiau ekspertų ir politikų argumentai europarlamentaro neįtikina. Jis teigė tikįs, kad su karinę agresiją vykdančiu Kremliumi įmanoma susitarti ir surasti diplomatinių sprendimų.

„Aš įsivaizduoju, kad galima daryti, aš įsivaizduoju, kad mano mylimiausias politikas Vinstonas Čerčilis niekada nebūtų pasakęs, net pačiomis bjauriausiomis situacijomis, kad nereikia kalbėtis. Jis visada bandytų kalbėtis, tartis ir po to daryti sprendimus“, - kalbėjo R. Paksas.

Paklaustas, ar nemano, kad būtų priešingai ir su demokratines normas laužančiu Kremliaus režimu Didžiosios Britanijos premjeras Antrojo pasaulinio karo metais V. Čerčilis kalbėtųsi taip pat nuožmiai ir principingai, kaip, kad užėmė poziciją nacistinės Vokietijos atžvilgiu, R. Paksas pasiliko prie savo.

„Jūs pasiėmėt vieną žymesnį įvykį iš Čerčilio gyvenimo. Jūs perskaitykite visą jo biografiją ir paimkite visumą jo darbų ir suprasite, kad aš esu teisus“, - užbaigiant pokalbį sakė Eltai R. Paksas.