Konferencijos dalyvius pasveikino VDU Humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas doc. dr. Giedrius Janauskas, Tarptautinės Komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas, Tarptautinės Komisijos švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir Kauno Veršvų gimnazijos direktorius Žilvinas Damijonaitis.

Kauno Veršvų gimnazijos istorijos mokytoja ir TUC koordinatorė Diana Murauskienė, matematikos, informatikos mokytoja Vaida Juškevičienė ir Ž. Damijonaitis papasakojo apie gimnazijos pasiekimus, vykdytus projektus, įgyvendintus nuo TUC veiklos mokykloje pradžios.

Apie tolerancijos reikšmę, iššūkius ir niuansus savo pranešimuose kalbėjo VDU Islamo studijų profesorius ir religijotyrininkas Egdūnas Račius, istorikas ir Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos vicepirmininkas dr. Linas Venclauskas ir VU Rektoriaus patarėjas, 2020 metų Tolerancijos žmogus Paulius Gritėnas.

Konferencijoje apie savo veiklas TUC reflektavo atstovai iš Kauno Kazio Griniaus progimnazijos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetinės gimnazijos, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos, Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos ir Kauno Veršvų gimnazijos. Pastarieji dalinosi tarptautiniu projektu „Niekada nepamiršti – Visada prisiminti“ (angl. k. Never Forget – Always Remember). Šiame projekte dalyvavo jungtinė Kauno Veršvų gimnazijos, Kauno Juozo Grušo menų gimnazijos, IX forto ir Miuncheno „Culture Clouds“ organizacijos narių komanda, kuri kūrė vaidinimą Holokausto tema Kauno geto ir IX forto aplinkose bei Miunchene. Visuomenei jis buvo pristatytas Miuncheno kultūros centre, „Carl – Orff“ salėje 2023 m. lapkričio 3 dieną.

Renginio metu už savo indėlį TUC veiklose apdovanoti mokytojai ir mokiniai.

TUC Lietuvoje savo veiklą pradėjo nuo 2003-ių metų, kai šalyje, Tarptautinės Komisijos iniciatyva,  pirmą kartą paminėta Tolerancijos diena bei įkurti pirmieji Tolerancijos ugdymo centrai. Centrų misija – gilinti mokinių ir mokyklų bendruomenių žinias apie nacių ir sovietų okupacijų nusikaltimus bei jų pasekmes, ugdyti pilietiškumą ir puoselėti pagarbą žmogaus teisėms bei skirtingoms kultūroms. Per 20 metų Lietuvoje įkurti 173 tolerancijos ugdymo centrai.

Galiausiai atradau ir industrinę, noizo muziką, kuri kuriama iš garsų, supančių mus mieste, alternatyvių instrumentų ar gatvėje rastų šiukšlių ir medžiagų. Geriausias būdas ją patirti – išgirsti.

„Ji meta iššūkį naujam klausytojui ir labai ilgai atliko tam tikro visuomenės kritiko vaidmenį“, – teigia Cedrikas Fermontas, Berlyne gyvenantis alternatyviosios muzikos kūrėjas iš Kongo Demokratinės Respublikos. Atlikėjas nuo XX a. pabaigos be atvangos keliauja po pasaulį tyrinėdamas įvairių žemynų eksperimentikos scenas, ieškodamas ten kuriančių menininkų, didžėjaudamas ir grodamas gyvai.

Lietuvoje Cedrikas taip pat jau nebe pirmą kartą: jis dalyvavo viename legendinių festivalių „Speigas“. Šiemet jis grojo „Kaunas 2022“ projekto „Matters“ koncerte „OÏDA II“, vykusiame požeminėje pėsčiųjų perėjoje prie Nemuno kranto.

Pasirodymas: C.Fermontas grojo „Kaunas 2022“ projekto „Matters“ koncerte „OÏDA II“. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

Su Cedriku kalbėjomės Kauno menininkų namų „Matters“ mediatekoje, talpinančioje daugybę Afrikos, Pietryčių Azijos ir kitų pasaulio vietų kūrėjų darbus, tarp jų – ir industrinės muzikos. Šioje mediatekoje gausu ir paties Cedriko įkurtos leidybos įmonės „Syrphe“ atlikėjų albumų. Pokalbis sukosi apie alternatyviąją muziką ir muzikos vartotojiškumą, taip pat etniškumą, Afrikos kultūros pripažinimą vakarietiškame pasaulyje ir mums įkaltas stigmas apie šį žemyną.

Šiais laikais viskas per lengva. Mes labai daug vartojame, bet nesuvartojame iki galo.

– Kaip jaučiatės vėl sugrįžęs į Lietuvą?

– (Juokiasi) Jaučiuosi laimingas, čia labai gražus oras. Taip pat ir šalis, kurios gerai nepažįstu. Buvau čia tik tris kartus: Klaipėdoje, Vilniuje ir čia, Kaune. Džiaugiuosi čia galėjęs koncertuoti – koncerto kontekstas ir vieta buvo labai įdomūs.

– Kiek jums pažįstama Lietuvos muzikos scena?

– Tik truputį. Pirmą kartą apie lietuvišką alternatyviąją muziką išgirdau 1990-aisiais, tačiau su daugiau atlikėjų susipažinau tik atvykęs čia. Industrinės muzikos scena čia labai nepopuliari.

– Labai daug keliaujate, grojate įvairių valstybių ir žemynų scenose. Kaip žmonės priima industrinę ir noizo muziką?

– Labai priklauso nuo to, kur esi. Yra šalių, kur šis žanras puikiai žinomas, pavyzdžiui, Japonijoje, Kinijoje, Indonezijoje, netgi Egipte, Libane, Irane. Tai nereiškia, kad jis populiarus, bet scena plati, palyginti su kitomis pasaulio vietomis. Daugumoje šalių noizas ir industrinė muzika – beveik nežinomi žanrai. Kai kurios šalys turi kelis menininkus ir labai mažas auditorijas. Kai sakau kelis, turiu omeny, kad buvo šalių, kuriose nesutikau nė vieno šių žanrų atlikėjo.

Nemanau, kad tarp vadinamųjų globalių Rytų ir Vakarų scenų yra didelis skirtumas, labiau tarp kaimų ir didmiesčių. Vokietijos didmiestyje suorganizuoti alternatyviosios muzikos koncertą ir rasti jam auditoriją daug lengviau nei kaime. Tas pats ir Lotynų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje, išskyrus tai, kad ten dar sunkiau ir dėl dabartinio socioekonominio ir sociopolitinio konteksto. Bet tai žmonių nesustabdo. Ten visuomet sutinku žmonių, kurie randa savo būdų kurti noizą, gamina savo instrumentus, kuria industrinę muziką, nebūtinai taip, kaip mes įpratę Europoje. Jie prideda savo patirčių.

– Kaip šios kelionės įkvepia kūrybos procese?

– Dažniausiai įkvėpimas ateina iš garsinės aplinkos. Taigi, nebūtinai iš muzikos. Tai gali būti ir mano įrašai iš kelionių, pavyzdžiui miestų, fabrikų, gamtos. Prieš atkeliaudamas čia, buvau Lenkijoje, Balstogėje. Ten įrašus dariau šalia traukinių bėgių, greitkelių, miškuose. Keliaudamas beveik visada su savimi nešiojuosi diktofoną ir įrašau tiek garsų, kiek tik galiu.

– Ar taip ir atrodo jūsų visas kūrybos procesas – garsų surinkimas?

– Ne visada, nes taip pat kuriu ir elektroninę muziką. Tam reikia ir kompiuterio. Tačiau, net ir kurdamas elektroninę muziką, į ją vis tiek įrašau akustinių garsų: ar mano įrašų, ar kokių nors instrumentų. Kartais rengiame grojimo sesijas su Marie Takahashi. Naudojame gongus ir kitus mušamuosius kartu su smuiku, bet net ir tada įrašuose girdimi gatvės garsai, jeigu grojame lauke.

– Klausiausi jūsų ir kitų atlikėjų muzikos „OÏDA II“ koncerte. Ši muzikos scena man nauja, tad užsimerkiau ir stengiausi įsivaizduoti, kur garsai mane nuves, į kokius miesto kampelius nukryps mintys. Kur šis procesas nuveda jus?

– Kai groju, jis manęs niekur neveda, nes būnu susikoncentravęs į patį procesą. Kartais net ir stresą patiriu, kadangi lengva padaryti klaidų. Tik tada, kai mano kompozicijos baigtos, arba net ir jų kūrimo metu namuose, kai klausausi daug kartų, aš taip pat užsimerkiu ir leidžiu srovei mane nunešti. Tik mano klausymo patirtis šiek tiek kitokia nei klausytojo, nes garsai nuveda mane atgal į tas vietas, kuriose juos įrašiau. Klausytojo vaizduotė jį nuneš toliau nei mane, nes man tie garsai nebėra visiškai abstraktūs, kadangi prisimenu jų šaltinį. Jaučiu daug emocijų, tačiau maniškės skiriasi nuo klausytojo.

Skirtingai: C.Fermontas įsitikinęs – klausytojo vaizduotė jį nuneš toliau nei kūrėją, kuriam garsai nebėra visiškai abstraktūs. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

– Industrinė ir noizo muzika neįprasta mūsų ausims. Dažniausiai menininkai pasitelkia žodžius, kad pasiektų klausytoją, bet čia žodžių nėra, kartais net ritmo nėra. Kaip tuomet pasiekti klausytoją?

– Man nelabai rūpi, kaip pasiekti auditoriją. Žinoma, aš dėkingas žmonėms už tai, kad jie klauso ir perka mano muziką, bet man kūryba kartu yra ir labai savanaudiškas procesas. Man patinka kurti, įrašinėti, montuoti ir, galiausiai, auditorija tampa mažiausiai svarbi. Niekada nekuriu klausytojui. Mano tikslas ne toks.

Viskas šiek tiek kitaip, kai kuriu garso takelius filmams arba teatrui. Tada turiu dirbti su filmų kūrėjais, šokėjais ir t.t. Tai tampa bendradarbiavimu, ir negaliu būti savanaudis, tačiau jei aš vienas, man nesvarbu.

– Tad kuriate muziką dėl savęs?

– Taip. Aš nekuriu muzikos, kad patenkinčiau kitų žmonių ausis ar emocijas. Nors aš vis tiek ta muzika dalijuosi, tai galbūt nesu visiškai savanaudis (juokiasi).

– Sukūrėte alternatyviosios muzikos leidybos įmonę „Syrphe“, kai suvokėte, kad Vakarų pasaulyje labai trūksta muzikos iš Afrikos ir Pietryčių Azijos. Kaip tai nutiko?

– Esu iš Kongo, bet kai buvau dvejų, su šeima persikraustėme į Belgiją, kurioje ir užaugau. Augdamas susidūriau su rasizmu... Ir su kitoniškumo netoleravimu – buvau kitoks. Kai įsiliejau į elektroninės ir punko muzikos sceną XX a. devintame dešimtmetyje, supratau, kad buvau vienas iš labai nedaugelio „rudų“ jaunuolių scenoje. Nesupratau, kodėl, nes turėjau draugų iš Maroko, Japonijos, to paties Kongo, tačiau daugumos jų nedomino tokia muzika.

Tuo metu pradėjau mainytis kasetėmis, pirkti vinilines plokšteles. Negalėjau suvokti, kodėl visada būdavo vien Vakarų atlikėjai, daugiausia iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir t.t. Net muzika iš Rytų Europos buvo sunkiai prieinama. Pagalvojau, jeigu turime tokią sceną čia, Vakaruose, turi būti ir daugiau, tokios muzikos turi būti ir kitur.

XX a. dešimtajame dešimtmetyje pradėjau kasečių leidybą. Tiesiog išsiunčiau laiškus su skelbimais, kad ieškau tokių muzikantų iš Afrikos. Taip atradau kelis garsius atlikėjus, tačiau viskas vyko lėtai. Net ir 2000-aisiais vis dar buvo sunku rasti kūrėjų iš Afrikos, išskyrus kelis kūrėjus iš Maroko ir Pietų Afrikos, kur turėjau ryšių. Per visą tą laiką atradau daugybę menininkų ir iš Azijos – Indonezijoje, Filipinuose, Vietname, Kinijoje, Japonijoje, Singapūre, bet Afrikos scena kurį laiką atrodė tuščia. Jai surasti prireikė daugiau laiko.

Taigi, visos mano paieškos kilo iš natūralaus susierzinimo. Trūko ne tik Afrikos, bet ir visų kitų nevakarietiškų kraštų muzikos platinimo ir reprezentacijos. Buvo menininkų, kurie kūrė nuo pat devintojo dešimtmečio pradžios, bet žmonės apie juos nežinojo. Tai mane paskatino daugiau ieškoti ir keliauti, susitikti su tais žmonėmis ir publikuoti jų muziką.

– Ar manote, kad tai padėjo vakarietiškai visuomenei pažinti daugiau afrikietiškos muzikos?

– Matau, kad viskas labai pasikeitė, bet negaliu sakyti, kad tik mano pastangomis, nes aš ne vienintelis leidau Afrikos atlikėjų kūrinius. Nors aš tikriausiai leidau daugiausia. Dabar scenoje taip pat yra „Nyege Nyege“ ir „Hakuna Kulala“ leidybos įmonės, taip pat leidžiančios daug muzikos, tad džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių tai daro. Vis daugiau žmonių Afrikoje prodiusuoja ir skleidžia savo muziką.

Džiaugiuosi, kad mūsų darbas pasiekia didesnę auditoriją, ir Vakarai savotiškai pabunda. Bet tai nėra vien Vakarų, bet ir visų kitų ne Afrikos šalių problema. Seniau, kai kalbėdavausi su žmonėmis Kinijoje arba Japonijoje ir paminėdavau eksperimentinės muzikos atlikėjus iš kokios nors Afrikos valstybės, jie labai nustebdavo, kad tokie egzistuoja. Nematau priežasties nustebti, juk žmonės ten irgi turi internetą. Žinoma, ne visi, ekonominis kontekstas ten nelengvas, bet žmonės vis tiek naudojasi internetu. Jie taip pat studijuoja universitetuose meną, muziką. Kad ir kur nuvyktum – į Nigeriją, Keniją ar Tanzaniją, visur sutiksi tokių žmonių, ir tai nėra kažkas neįprasto. Kažkodėl žmonės to nesuvokia. Tikiuosi, kad tai pasikeis.

– Kodėl žmonės, išgirdę apie atlikėjus iš Afrikos, nustemba?

– Yra likęs toks kolonialistinis mentalitetas. Visur pilna išgalvotų naratyvų apie tai, kaip atrodo nevakarietiški kraštai, ypač Afrika. Žmonės dažnai kalba apie Afriką taip, lyg tai būtų šalis. Bet čia juk tiek daug kultūrų, tad kaip galima taip sakyti? Labai daug žmonių vis dar galvoja, kad Afrikoje kuriama tik tradicinė muzika, tradicinis menas, statomos tradicinės skulptūros ir t.t. Jie galvoja, kad viskas Afrikoje būtinai susiję su tradicijomis, kad čia nėra modernumo.

Toks mąstymas, manau, atsiranda dėl išsilavinimo stygiaus, tačiau dabar egzistuoja internetas – jei bent truputį paieškotum, rastum, kiek daug modernaus meno ir modernios literatūros yra Afrikoje. Ir ji nenauja.

Afrikai taikoma labai daug klišių, kurios lengvai nenyksta. Žinoma, negalima žinoti visko apie viską ir viskuo domėtis, tačiau, kai ignoruojami tokie dalykai, tai yra labai problemiška. Atrodo, kad visas likęs pasaulis ignoruoja Afriką. Kai žiniasklaida kalba apie šį žemyną, sukasi vien tik naujienos apie karą, korupciją, nusikaltimus, ekonomines nelaimes ir badą. Tik labai retais atvejais Afrika pateikiama pozityviai. Galbūt tai stabdo nuo tolesnių Afrikos meno tyrinėjimų ir paieškų.

– Ar susipažinimas su nevakarietiškomis kultūromis padeda destigmatizuoti mūsų suvokimą?

– Galiu tik tikėtis. Mes gyvename globaliame pasaulyje, kuris vis dar kaip niekad susiskaldęs. Galbūt su alternatyviomis kultūromis galime lengviau laužyti ribas ir sienas. Jau XX a. devintajame dešimtmetyje Pietų Afrikoje buvo publikuojami garso takeliai, kompiliacijų kasetės. Taigi, ta jungtis gyvuoja jau ilgai. Anksčiau muzikos sklaidos procesas buvo lėtas, nes nebuvo interneto. Dabar, palyginti su tuo, kas buvo prieš 20 metų, įvyko daug pokyčių. Ir ne vien afrikietiškoje muzikoje, bet ir pripažįstant moteris kūrėjas. Atsiranda daugiau suvokimo apie mus supančias socialines problemas, o tie žmonės, kurie dešimtmečiais buvo ignoruojami, sulaukia pripažinimo.

Žmonės dažnai kalba apie Afriką taip, lyg tai būtų šalis. Bet čia juk tiek daug kultūrų, tad kaip galima taip sakyti?

– Kodėl mums reikia tokios muzikos?

– Laisvai saviraiškai. Man jos reikia būtent tam. Alternatyvioji muzika suteikia galimybę nepriklausomybei nuo prodiuserių ir auditorijos, leidžia kurti ne tai, ką lengva parduoti, o tai, kas kelia klausytojui iššūkį ir skatina kalbėti apie provokuojančias temas.

Tokią muziką lengva kurti Lietuvoje arba Vokietijoje, nes tai nedraudžiama. Tačiau tokiose šalyse, kur tai draudžiama, kur yra tam tikrų represijų, diktatūros, politinis spaudimas, tai tampa laisvės ir pasipriešinimo forma.

Mums alternatyvioji muzika taip pat suteikia savotišką išsilaisvinimą nuo meinstrymo, populiariosios muzikos. Muzika neturėtų būti apribota. Alternatyvioji muzika supažindina mus su naujovėmis, kažkuo, kas dar nebuvo padaryta, skirtingomis kultūrinėmis scenomis ir žmonėmis.

Saviraiška: pasak C.Fermonto, alternatyvioji muzika leidžia kurti ne tai, ką lengva parduoti, o tai, kas kelia klausytojui iššūkį ir skatina kalbėti apie provokuojančias temas. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

– Neseniai pati pradėjau lipti iš savo muzikos burbulo. Kaip rekomenduotumėte iš jo išlipti kitiems?

– Gera pradžia yra klausytis tarptautinių kompiliacijų. Svarbu kažkuriuo metu atrasti ir tam tikro žanro pradininkų, pamatyti, kaip viskas prasidėjo ir evoliucionavo, tai suteikia platesnę perspektyvą.

Rekomenduočiau ir mediatekas, kadangi viskas jose jau yra: kasetės, vinilai, diskai, grotuvai, literatūra. Gali paklausti čia besiklausančių žmonių patarimų, ko toliau klausytis. Kai gyvenau Belgijoje, dirbau mediatekoje. Ten jie turėjo viską: nuo vaikų lopšinių iki mirties metalo. Man tai buvo labai svarbu atrandant save, tai visiškai kitoks būdas ieškoti muzikos nei internete. Jame tiek daug informacijos, kad tiesiog sutrinki ir galiausiai vis tiek išlieki tame savo burbule. Internetas yra tokia plati erdvė, atrodo kad jame telpa viskas.

– Bet tam tikra prasme jis žmogų ir apriboja?

– Taip, būtent. Atsiranda tam tikra tinginystė, žmonės pradeda laukti, kol kažkas atsitiks, užuot smalsavę ir ieškoję patys. Šiais laikais viskas per lengva (juokiasi). Mes labai daug vartojame, bet nesuvartojame iki galo. Dabar gali paprasčiausiai parsisiųsti albumą, o jį parsisiuntęs perklausai vieną kartą ir pamiršti, arba išklausai tik kelias dainas. Seniau užsisakydavau kasetę ir du mėnesius jos laukdavau pašte. Viskas vyko lėtai, bet tas lėtumas buvo įdomus. Dabar to nėra, mane tai šiek tiek liūdina. Bet apie tai turėtų būti labiau diskusija, o ne monologas (šypsosi).

Paveldas iš visos Lietuvos

„Jos čia todėl, kad būtent bažnyčioje joms ir vieta. Niekur kitur tokie sakralaus meno eksponatai ir negalėtų būti“, – rodydama skulptūras pasakoja muziejaus menotyrininkė ir parodos „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ idėjos autorė Ina Dringelytė.

Vaikščiodama aplink ir pasakodama, ji tarsi pažįsta kiekvieną eksponatą asmeniškai, suvokia kiekvienos skulptūros būklę ir istoriją, pastebi kiekvieną išskirtinę detalę. Surinkti šias skulptūras į vieną vietą ir eksponuoti I.Dringelytė sugalvojo dar prieš pandemiją, tačiau tikrieji projekto įgyvendinimo darbai prasidėjo prieš metus.

Subtilu: vaikščiodama aplink ir pasakodama, I.Dringelytė tarsi pažįsta kiekvieną eksponatą asmeniškai, suvokia kiekvienos skulptūros būklę ir istoriją, pastebi kiekvieną išskirtinę detalę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Koplyčioje sukūrimo laikotarpiais suskirstytos medinės skulptūros į parodą atkeliavo iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių. Vienas šalia kito stovintys darbai ne tik atspindi skirtingų laikotarpių stilių įtaką, bet ir parodo skirtingus autorių profesinius įgūdžius ir tai, ką vieni autoriai pasiskolino iš kitų, kaip vienas kitą sekė ar bandė atkartoti.

Parodos sumanytoja atkreipia dėmesį į tai, kad skulptūrų autoriai buvo tiek profesionalūs skulptoriai, tiek vietos meistrai, dirbę savu stiliumi. Tarp daugumos nežinomų autorių matome ir žinomų Lietuvos kūrėjų Tomo Podhaiskio, Vincento Balzukevičiaus ir Jono Danausko pavardes.

Po parodos visos skulptūros bus saugiai sugrąžintos į parapijų bažnyčias.

Pritraukia lankytojus

Eksponatai parodai atrinkti po metus trukusio tyrimo, kurio metu menotyrininkė ir jos komanda kaupė informaciją apie išlikusias Lietuvos bažnyčiose medines XVII a.–XX a. vid. Prisikėlusio Kristaus skulptūras.

I.Dringelytės teigimu, atrinkti skulptūras parodai buvo nelengva. „Mums reikėjo atrinkti meniniu ir ikonografiniu požiūriu vertingiausius kūrinius, ryškiausiai atspindinčius skirtingų laikotarpių skirtingą Prisikėlusiųjų vaizdavimą, meninės išraiškos ir plastikos įvairovę. Stengėmės atrinkti geriausiai išlikusias, kuo mažiau pažeistas, neperdažytas skulptūras, bet, deja, tokių beveik nebeliko“, – teigia ji ir džiaugiasi, kad tai padaryta būtent dabar.

„Tai leido apžvelgti ir įvertinti bendrą dabartinę, specialistų nedžiuginančią senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų būklę: išlaikiusių autentišką pirminį vaizdą Lietuvos bažnyčiose jų belikę vienetai“, – pridūrė pašnekovė.

Vieta: muziejaus miestelyje atkurtoje senojoje Sasnavos bažnyčioje eksponuojama Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Menotyrininkė pabrėžia, kad be jos komandos toks darbas būtų neįmanomas. Parodos bendraautorė – architektė Neringa Norvaišaitė, parodos ruošimo kelyje konsultavo menotyrininkė dr. Asta Giniūnienė ir istorikė, ekspertė Svetlana Poligienė. Parodą rengti padėjo muziejaus kolegos, palaikė ir rėmė muziejaus vadovybė.

Lankytojai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio užklysta į bažnyčios koplyčią apžiūrėti parodos, ji jau dabar sulaukia didelio susidomėjimo. „Žinoma, ji įdomesnė specialistams, bet, manau, sudomins ir kitus lankytojus. Padarėme trumpus, aiškius aprašymus. Kolekcija atrinkta labai atsakingai“, – sako I.Dringelytė.

Dėkinga kolegoms

Pati menotyrininkė su bažnytine daile dirbti pradėjo iš karto, kai baigė menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

„Taip tikriausiai susiklostė likimas ir mano aplinka, kad aš tuoj po baigimo pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie dirbo šioje srityje. Pirmoji darbovietė buvo Pažaislyje, tuomečiame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje. Tada „Spindulio“ spaustuvės ir leidyklos tuometis vadovas Vincentas Vaičekauskas sumanė įgyvendinti didelį projektą – parengti leidinį „Senoji Žemaitija“. Šis uždavinys buvo patikėtas darbo grupei – vienai žymiausių Lietuvos dailės istorikių dr. Marijai Matušakaitei, man su kolege Alge Gyliene, jaunoms, be patirties menotyrininkėms, ir fotografams Romualdui Požerskiui ir Rymantui Penkauskui. Taip prasidėjo darbas su bendraminčiais, užburiančios ekspedicijos, kelionės, atradimų džiaugsmas“, – sako profesionalė.

Anot jos, paskui buvo darbas Kultūros paveldo inspekcijoje ir Kultūros paveldo centre, vykdant įvairias programas: Vilnijos krašto bažnyčių, Paberžės bažnytinio komplekso, Trakų bažnyčios; Kaišiadorių dekanato bažnyčių meno vertybių inventorizavimą. „Toliau dirbau su dr. M.Matušakaite. Ji buvo nuostabus žmogus. Man teko didelė laimė daug metų su ja artimai bendrauti, stebėti, kaip ji dirba, padėti jai. Tai buvo nenuilstanti mokslininkė, iš jos reikėjo mokytis pasiryžimo, disciplinos ir meilės savo darbui“, – su šypsena prisimena I.Dringelytė. Ilgametė pažintis ir draugystė su mokslininke įtvirtino ją būtent šiame menotyros kelyje.

Skulptūros čia todėl, kad būtent bažnyčioje joms ir vieta. Niekur kitur tokie sakralaus meno eksponatai ir negalėtų būti.

Savo darbo Lietuvos liaudies buities muziejuje pradžioje I.Dringelytė gavo užduotį – suformuoti muziejaus miestelyje atkurtos senosios Sasnavos bažnyčios, kurioje dabar ir vyksta Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda, interjerą. Vėliau su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P.Gudyno restauravimo centro restauratoriais buvo įgyvendinti net šeši atkurto interjero įrangos – Kryžiaus kelio stočių, dviejų altorių – restauravimo ir konservavimo projektai. Projektinė ir parodinė veikla aktyviai tęsiama ir dabar.

Save moteris apibūdina kaip praktikę: „Man labai svarbu pažinti objektus jų aplinkoje, kontekste, juos palyginti, ieškoti analogų. Ekspedicijos, paieškos, kad ir nedideli atradimai, jų paviešinimas. Man įdomu išsiaiškinti konkretaus daikto, eksponato istoriją, ja sudominti aplinkinius, gilintis į detales. Eksponato bylos, kurias rašau muziejaus interneto svetainei, dažniausiai virsta detektyvinėmis istorijomis, bet juk tai ir yra įdomu. Turiu tokią aplinką, kurioje man labai gera, kur kolegos palaiko, supranta iš pusės žodžio, jaučia ir padeda. Esu jiems dėkinga.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sugrįš į savo bažnyčias

Menotyrininkė itin džiaugiasi tuo, kad Lietuvos kultūros taryba ne tik parėmė Prisikėlusio Kristaus skulptūrų parodos parengimą, bet ir finansavo meno vertybių įsigijimo projektą, muziejui suteikdama galimybę įsigyti profesionalią, meistriškos drožybos XVIII a. vidurio Prisikėlusio Kristaus skulptūrą, kuria galima pasigėrėti parodoje. Šiuo metu ruošiamas šios skulptūros restauravimo projektas.

I.Dringelytė atkreipia dėmesį į tai, kad ši paroda yra Lietuvos liaudies buities muziejaus tiriamosios parodinės veiklos pratęsimas. 2018–2019 m. muziejuje buvo surengtos dvi parodos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“, kuriose pristatytos Kalėdų skulptūrinės dekoracijos. „Parodas vis dar galima pamatyti virtualiai muziejaus interneto svetainėje, – primena pašnekovė. – Ši naujoji paroda skirta svarbiausiam Velykų laikotarpiui, kurį simbolizuoja Prisikėlusio Kristaus figūra, ji eksponuojama bažnyčioje šiuo trumpuoju liturginiu periodu. Kitu metu apsilankę bažnyčiose šių skulptūrų nepamatysime, tad paroda yra puiki proga išvysti įdomiausias medines Prisikėlusio Kristaus skulptūras, surinktas vienoje vietoje.“

I.Dringelytės teigimu, po parodos visos skulptūros bus saugiai sugrąžintos į parapijų bažnyčias.

Šaltas kambarys kaip mat prisipildo šilumos, kai čia susirenka daugiausia garbaus amžiaus žydai, susėda aplink stalą, meldžiasi, gieda.

Šie žmonės kartu pasitinka gimtadienius, kartu išlydi mirusiuosius ir taip pat svetingai priima tokius atvykėlius, kaip aš. Prieš pat Šabatą atėjau čia pasikalbėti su Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku, o kol mes kalbėjomės, pokalbį papildė stalą ruošianti ir aplinką maldai tvarkanti bendruomenės direktorė Ieva Černevičiūtė.

Pirmiausia, žydai yra ir visada buvo Lietuvos piliečiai. Mes neprašome domėtis Izraelio ar viso pasaulio žydais. Mes kalbame apie savo šalies gyventojus.

„Kadangi Lietuvoje litvakai paliko gilų pėdsaką lietuvių ir žydų gyvenime, reikia to nepamiršti. Trumpai apibūdinti, kaip tai darome, sunku. Turime labai daug su žydų kultūra susijusių renginių: knygų pristatymus, jidiš kalbos renginius, koncertus, bendruomenės susitikimus su išeivijos žydais, kaip ir dabar susirenkame į Šabatą. Negalime laikytis visų Šabato taisyklių, bet stengiamės palaikyti tą tradiciją. Turime ir žydų sekmadieninę mokyklėlę, kurioje vaikams pasakoja apie žydų tradiciją ir istoriją, moko šiek tiek hebrajų kalbos, tačiau dabar nebeateina tiek daug vaikų. Per šią mokyklėlę mes skiepijame žydų kultūrą“, – apie bendruomenės veiklą pasakoja G.Žakas.

Į pokalbį įsiterpia I.Černevičiūtė. „Esame organizavę ir labai daug koncertų, kuriuose skatiname muzikantus kurti programą, reprezentuojančią žydų bendruomenę. Per tokius koncertus taip pat paminime kokį nors žinomą žmogų arba dieną, susijusius su žydų kultūra“, – staltieses ant stalo tiesdama kalba direktorė.

Pas šiuos žmones atėjau ieškodama atsakymo į klausimą, kas atsitiks su žydų istorine atmintimi, kai nebeliks gyvų liudininkų?

Be pačių žydų bendruomenių, tuo uoliai rūpinasi tolerancijos ugdymo centrai (TUC). G.Žako teigimu, bendruomenė labai džiaugiasi jų veikla. „Visuomet pabrėžiu, ypač didelę pagarbą jaučiu mokytojoms, kurios tuo užsiima savanoriškai. Tikimės, kad jų veikla neužges“, – su šypsena kalba pirmininkas, o Ieva priduria, kad norėtų veiklos plėtros: „Norėtųsi, kad centrų būtų daugiau. Kai kuriose mokyklose veikla šiek tiek prigesusi. Labiausiai norėčiau, kad jie daugiau dalyvautų miesto renginiuose, minėjimuose, ne vien savo pačių projektuose.“

Svarbu: G.Žako teigimu, žydų bendruomenė labai džiaugiasi tolerancijos ugdymo centrų veikla. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Mokėsi pakeisti požiūrį

Viena iš TUC gimnazijų, neapsiribojanti vien savo vidinėmis veiklomis, yra Kauno Veršvų gimnazija. Apie jos veiklą kalbamės su TUC veiklos mokykloje koordinatore, istorijos mokytoja Diana Murauskiene.

„Kai pradėjau mokyti, vaikams tai ištransliuoti buvo nelengva, nes pati jaučiau tų temų vakuumą. Nebuvo nei žinių, nei suvokimo. Buvo labiau tiesiog toks buitinis suvokimas iš supančios aplinkos. Kadangi mokiausi dar sovietinėje sistemoje ir pradėjau studijuoti joje, apie tai nebuvo daug rašoma ir kalbama. Pradėjusi dirbti su šiomis temomis, pradėjau tą vakuumą pamažu pildyti. Supratau, kad aš buvau gana netolerantiška ir man reikėjo pačiai keisti požiūrį, daug ką suvokti. Tada darėsi lengviau tai perteikti ir mokiniams. Su šiomis žiniomis ir mūsų projektinė veikla įgijo kitokį, gilesnį, atspalvį“, – pasakoja mokytoja.

TUC mokykla tapo 2004 m. Nuo pačių pirmųjų projekto metų iki dabar gimnazijos veikla labai išaugo. Dabar mokykla bendradarbiauja su JAV  TOLI (angl. The Olga Lengyel Institute), rašo projektus ir gauna finansavimą. Iki šiol gimnazija įvykdė tris projektus su TOLI.

D.Murauskienė taip pat pastebi, kad veiklą pradėjus ir visuomenės požiūris buvo visai kitoks. „Anksčiau tikrai nebuvo lengva apie tai kalbėti, nes daug kas žiūrėjo labai skeptiškai į šias programas, ypač į tas temas, kurios susijusios su Holokausto laikotarpiu. Visuomenėje vyravo įvairių nuotaikų. Buvo likę sovietmečio stereotipai, susiję su žydų tauta, sukurta daug mitų, galbūt kilusių iš kažkokių patirčių ar kitų įsitikinimų, nežinau. Dabar dar kartais būna, kad reikia papasakoti, paaiškinti, bet pradžia buvo nelengva. Nebuvome populiarūs su šitomis programomis“, – prisimena ji.

Keičiasi: D.Murauskienė taip pat pastebi, kad pradėjus veiklą visuomenės požiūris buvo visai kitoks. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

Vis dėlto, mokytojos teigimu, per tiek metų įvyko daug pokyčių tiek visuomenėje, tiek tarp mokytojų, tiek tarp pačių vaikų. D.Murauskienė teigia, kad mokykloje dar nebuvo nė vienos laidos, kurioje nebūtų į TUC veiklas įsitraukusių vaikų. Taip pat prasiplėtė ir komandinės grupės, t.y. dalyvaujančių mokytojų, gretos.

„Vaikus įtraukiame remdamiesi pavyzdžiais, mokytojų autoritetu, jų noru tobulėti. Labiausiai veikia pavyzdžiai. Kai jie mato, kad tai prasminga, įsitraukia, kažką sužino, jau praplečia savo žinojimą. Mokytojams padeda ir nemažai žinių duoda seminarai. Iš mūsų mokyklos daug mokytojų yra važiavę į stažuotę Izraelyje ir į įvairius seminarus. Tai rodo, kad žmonės nori tobulėti, o vėliau perduoda tą patirtį mokiniams. Šie ją priima. Tikrai ne visi, prievartos jokios nėra. Visada pasiteirauju, ar jie galėtų, ar jie norėtų. Pamato, kad kitiems įdomu, ir prisijungia“, – teigia D.Murauskienė.

Moko neįprastais metodais

TUC stengiasi ne tik kalbėti apie sovietų ir nacių nusikaltimus, bet ir įtraukti vaikus į etninių mažumų kultūrą. Veiklose integruojami įvairūs dalykai. Mokiniai mokosi istorijos per teatrą, literatūrą, užsienio kalbas, etiką, informacines technologijas. Taip stengiamasi jiems perduoti istorinę atmintį, skatinti kitų kultūrų supratimą įdomiais ir nekonvenciniais būdais.

„Tie mokiniai, kurie dalyvauja projektuose, kartu su mokytojais sukuria produktą. Tai gali būti paroda, išleista knyga, kažkokie atsiminimai, įrašyti spektakliai. Tai turi išliekamąją vertę. Vėliau tomis temomis galima šnekėtis, diskutuoti. Visada stengiamės remtis pirminiais šaltiniais, pavyzdžiui, gyvais liudininkais arba perpasakotomis jų istorijomis. Tai užsifiksuoja, lieka. Taip karta iš kartos ta informacija perduodama, o istorija lieka, išeina į visuomenę, tampa gyva, tik jau kalbanti dabartinių mokinių lūpomis. Vėliau jie patys tęs toliau. Taip pamažu vyksta visuomenės pokytis. Tai nėra greiti pokyčiai, bet jų tikrai yra“, – tvirtina istorijos mokytoja.

Užaugo dvikalbystės fone

Pati D.Murauskienė gimė ir augo Kaune, Vilijampolėje, kur ilgą laiką sugyveno daug įvairiausių žmonių: žydų, lenkų, romų, rusų. „Girdėjau dvikalbystę. Tame fone sugyvenome. Savo aplinkoje nelabai mačiau kažkokių didelių nesutarimų ar konfliktų. Kai pradėjome gilintis į tas temas, buvo įdomu patyrinėti, ką aš žinau, ko nežinau. Pasirodė, kad labai nedaug žinau. Jei mano aplinkoje viskas yra gerai, tai nereiškia, kad visur kitur viskas yra gerai. Pradėjau pamažu gilintis ir suprasti konfliktų priežastis, kodėl vieni žmonės galėjo elgtis vienaip, o kiti kitaip. Pačiame Holokausto kontekste, kodėl vieni gelbėjo, kiti skundė arba buvo stebėtojai. Tokie dalykai iškyla prieš akis, juo labiau kai mūsų rajone tiek daug vaizdinių, susijusių su tuo istorijos tarpsniu. Ta istorija atgyja: štai, šiame name vyko tas, o čia buvo geto teritorija, o čia – kapinės, o čia gal bendruomenė gyveno. Tie vaizdiniai duoda visai kitokį supratimą. Tada ir pats pradedi visai kitaip žiūrėti į žmones. Vienas dalykas, kai kalbi apie tautą, kitas dalykas – kai kalbi konkrečiai apie žmogų, jo charakterį ir požiūrį. Tada supranti, kad esmė ne tauta, o žmogaus mąstymas, suvokimas, požiūris“, – samprotauja mokytoja.

Šios vertybės taip pat buvo puoselėjamos ir D.Murauskienės šeimoje. Mokytoja pasakoja, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios jos šeima įsitraukė, taip ji galiausiai įsitraukė ir į TUC veiklą, pradėjusi dirbti gimnazijoje. Galiausiai jos pačios asmeninės paieškos pasiekė ir mokinius.

Keičia suvokimą

„Manau, ši veikla tiesiog praturtina. Šie dalykai vertybiniai, keičiantys žmogų, jo suvokimą. Jie suteikia kontekstą apie kitos tautybės žmones. Nebelieka skirstymo juoda ir balta, atsiranda kur kas daugiau spalvų. Tuomet mokiniams perduodi tą žinutę, kad reikia kritinio mąstymo. Pirma paieškoti informacijos, paskaityti ir tik tada formuoti nuomonę. Jei mokytojo tikslas yra į pasaulį išleisti subrendusią asmenybę, tai, manau, šita veikla vertybiškai gelbsti. Tie mokiniai, kurie dalyvauja joje, į pasaulį išeina vienareikšmiškai brandesni. Po kiek laiko, sutikusi juos, matau, kad jie gyvena prasmingą gyvenimą. Net ir dirbdami skirtingus darbus, jie mąsto kitaip“, – tvirtina D.Murauskienė.

Tai patvirtina mokinių patirtys. Kauno Veršvų gimnazijos mokinė Rugilė Lincevičiūtė TUC veikloje dalyvauja nuo penktos klasės, kai ją paskatino mokytojos. Paruošti istorijos mokytojos D.Murauskienės ir mokyklos etikos mokytojos ir teatro vadovės Gintos Junelienės, R.Lincevičiūtė ir kiti gimnazijos mokiniai vaidino spektaklyje, skirtame Gedulo ir vilties dienai paminėti Kauno IX forte.

„Įsitraukimas į šią veiklą suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, galiu parodyti save vaidmenyje. Scenoje aš galiu būti visokia: pikta, linksma, liūdna, susivėlusi ir t.t. Tai kartais būna sunku, nes nežinau, kaip į mane reaguos žiūrovas, ar iš manęs nepasityčios, ar supras tai, ką noriu parodyti, bet aš pasitikiu savimi ir tuo, ką darau, lipu ant scenos ir parodau save taip, kaip galiu geriausiai, nebijodama kitų kritikos ir nuomonių. Taip galiu sulyginti etnines grupes su savo patirtimi. Per savitus talentus, tradicijas ir požiūrius mes galime parodyti save kitaip, kurti save kitaip, ir, jei išsiskiriame iš kitų, tai nereiškia, kad esame prastesni ar kvailesni“, – pasakoja būsima devintokė.

Požiūris: R.Lincevičiūtei TUC veikla patinka, nes jai rūpi suprasti kitus.

R.Lincevičiūtei tokia veikla patinka, nes jai rūpi suprasti kitus. Jos teigimu, projektai leidžia ne tik sužinoti daugiau apie kitas kultūras, bet ir geriau suprasti save. „Projektai labai padeda suprasti, koks yra svarbus kiekvienas žmogus, nesvarbu, koks jis yra. Kitos tautybės, tikėjimo, odos spalvos, tradicijų – jis yra toks pat, kaip ir mes kiekvienas, jautrus, mylintis, turintis savų talentų ir tikras širdimi“, – kalba mokinė.

Tie vaikai, kurie dalyvauja tolerancijos centrų veiklose, ugdo toleranciją ne tik žydams, bet ir visoms mažumoms. Svarbu žydų istoriją priimti kaip savo.

Realus istorijos pavyzdys

Dabartinis kontekstas parodė, kad TUC veikla ne tik svarbi, bet ir būtina. Rusijos karas Ukrainoje suteikė projektui kitokią reikšmę. „Šie metai parodė, kad viskas šalia, kad niekas nepasikeitė per šitiek metų. Galbūt netgi aktyviau reikėtų tą veiklą plėtoti ir apie tai kalbėti. Šis laikmetis kaip tik ir parodė tai. Paskutinis mūsų pasirodymas buvo IX forte, parengėme programą, skirtą Gedulo ir vilties dienai. Galiu pasakyti, kad tiek man, tiek teatro vadovei Gintai tai buvo tarsi naujas įkvėpimas padaryti labai gerai, ištransliuoti taip, kaip galime šiame karo Ukrainoje fone. Tą jautėme visi. Nereikėjo įkvėpti mokinių, nes tas noras, ta idėja, tas suvokimas tarsi ore tvyro. Tą reikia daryti“, – prisimena istorijos mokytoja.

Įvykiai Ukrainoje pridėjo ir naujų iššūkių mokymo procese. „Nei Holokausto, nei tremties nesu patyrusi. Skaičiau, girdėjau, studijavau, sužinojau ne iš tiesioginių pavyzdžių. Tai, ką matai, mokaisi kartu su mokiniais ir suvoki dar kitaip. Viena yra skaityti, suprasti, kita – matyti. Supranti, kad viskas šalia, kad nesibaigė“, – samprotauja D.Murauskienė.

Reikia žmonių noro

Stalas Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos pusrūsyje beveik paruoštas Šabatui. „Kaip manote, ar istorinė atmintis saugi su mūsų mokiniais?“, – teiraujuosi G.Žako ir I.Černevičiūtės.

„Pirmiausia, žydai yra ir visada buvo Lietuvos piliečiai. Mes neprašome domėtis Izraelio ar viso pasaulio žydais. Mes kalbame apie savo šalies gyventojus. Jeigu žmonės norės, ta atmintis išliks. Yra išleista daug literatūros, dienoraščių, memuarų. Yra tinkamos aplinkybės išsaugoti  istoriją, reikia tik žmonių noro“, – įsitikinęs G.Žakas, o I.Černevičiūtė priduria: „Tie vaikai, kurie dalyvauja tolerancijos centrų veiklose, ugdo toleranciją ne tik žydams, bet ir visoms mažumoms. Svarbu yra žydų istoriją priimti kaip savo.“

Piešia kiekvieną dieną

„Aš piešiu ir visai negalvoju apie tai, kas pavyks. Visos linijos ir visi piešiniai iš manęs išeina natūraliai. Nėra taip, kad aš kažką iš anksto apgalvoju. Nuo mažens taip dirbu – tik vėliau sugebu įprasminti savo darbus. Kai nusprendžiau, kad reikia rengti parodą, pradėjau atidžiau žiūrėti į savo darbus, kadangi kiekvieną dieną piešiu“, – pasakojo Arnas.

Parodoje jaunasis menininkas pristatys ne vien grafiką, bet ir kitokias medijas, instaliacijas, žinutei atskleisti pasitelks muziką. Nors paroda jau netrukus, Arnas pasakoja, kad mintyse dar viską dėlioja. „Tokiems dalykams reikia laiko“, – atviravo jis.

Kuria savo pasaulį

„Vienyje“ idėja – materialusis ir dvasinis kosmosas. Prie jos Arnas priėjo palaipsniui.

„Susistačiau savo darbus, pradėjau ieškoti jungčių. Ir pagalvojau, kad nuo praeitų metų pagrindinis motyvas mano kūryboje išliko kažkokių naujų pasaulių arba naujų vietų formavimas. Nuo mažens man buvo įdomu kurti savo pasaulį, su savo veikėjais, visiškai kitas alternatyvias visatas ar kitus pasaulius. Pagalvojau, kodėl paroda negalėtų būti apie tai, apie tuos kitus pasaulius, kažkur kitur, kosmose? Ruošiantis parodai man buvo įdomu, kaip skirtingų kultūrų žmonės suvokia kosmosą, kadangi tai susiję ir su tuo, kaip jie reaguoja į tai, kas yra už mūsų ribų. Būtent kaip jie anksčiau įsivaizdavo save, savo pasaulį ir kitus pasaulius“, – dalinosi menininkas.

A. Pijaus nuotr.

Ieškodamas tokių pavyzdžių, visai netikėtai Arnas sako atradęs poetą Edgarą Alaną Po ir jo kūrinį „Materialus ir dvasinis kosmosas“. „Man buvo įdomu tai, kad kosmosas yra ne tik aplink mus, bet ir mūsų galvoje. Tie pasauliai, kuriuos mes sukuriame galvoje, gali būti ir kažkur kitur kosmose. Kaip ir kosmosas visada plečiasi ir yra mums nepažįstamas, taip ir, aš manau, mūsų vidinis kosmosas, mūsų pasąmonė, yra nepažįstama. Na, o tikslas yra išsiaiškinti, geriau suprasti kosmosą ir save pačius“, – svarstė Arnas.

Jau trečia paroda

Abiturientas šiemet įstojo į Roterdamo Willem de Kooning akademiją, kurioje studijuos vaizduojamuosius menus. Vis dėlto, jaunasis menininkas jau sukaupęs nemažą patirties bagažą. Ši jo paroda yra trečioji. Pirmąją parodą „Kasdienbės metamorfozės“ jis eksponavo būdamas vos šešiolikos Prienų kultūros centre.

„Temų buvo labai daug, kadangi tuo metu neturėjau noro visko įprasminti. Kažką galvoj turėjau, bet nieko konkretaus“, – prisiminė menininkas.

Prieš metus Arnas pristatė antrąją panašių motyvų parodą „Po grindim“ apie vidinius žmonių rūsius. Pati paroda taip pat buvo eksponuojama Prienų kultūros centro rūsyje, kuriame kartu su keliais draugais jis visiškai pakeitė seniau nenaudotą erdvę.

Patirties ir įkvėpimo Arnas taip pat įgijo kelionėje į Ugandą kartu su „NARA“ žurnalistais ir „AfriKo“ komandos nariu jų organizuotame projekte „Afrika nėra šalis“. Tuometinis moksleivis buvo vienas iš dviejų projekto nugalėtojų. Ugandoje Arnas kalbino Kampalos „AfriArt“ galerijos menininkus ir „NyegeNyege“ festivalio atlikėjus apie meno situaciją Ugandoje, o vėliau sukūrė komiksą-pasakojimą.

„Visi mūsų pasirinkimai, taip pat ir muzikos pasirinkimai, niekada nėra neutralūs. Man atrodo, kad muzika gali būti nebloga medija atsivėrimui į visai kitokius garsus, vaizdinius, kultūras ir pasakojimus“, – savo mintimis dalijosi Daina Pupkevičiūtė, renginio organizatorė ir platformos „Matters“ kuratorė.

Šiuo renginiu D.Pupkevičiūtė norėjo atkreipti dėmesį į KMN skaitykloje esančią mediateką ir galimybę ateiti čia klausytis daugumai mūsų nepažintos muzikos, susipažinti su jos autoriais.

„Mano gyvenime mediateka atliko labai svarbų vaidmenį, nes būtent per ją aš atradau labai didelį pasaulį su daug įvairios muzikos, o tai pastūmėjo mane tiek mano asmeninėms, tiek profesinėms paieškoms. Apskritai, sukurti tokias erdves ir jas palaikyti yra labai svarbu, nes tai yra potencialios bendruomeninės erdvės. Tiek daug bibliotekų ir mediatekų yra užmirštos. Tokių erdvių palaikymas labai svarbus tiems atverties procesams ir bendruomeniškumo priminimui“, – įsitikinusi antropologė.

Mediatekoje galima pasiklausyti apie 40 skirtingų eksperimentinės muzikos atlikėjų iš Afrikos ir Pietryčių Azijos. Visus albumus mediatekai D.Pupkevičiūtė atrinko pati. „[klausymuose]“ buvo leidžiami „Syrphe“ leidyklos artistų industrinė muzika, kuriama pasitelkiant miesto garsus, neįprastus instrumentus.

Julijos Stankevičiūtės nuotr.

Muzika kaip aktyvizmo forma

Organizatorės teigimu, „Matters“ projektas ir mediateka kviečia tęsti dialogą ir kalbėti apie mažai aptariamus dalykus, sustoti skubančiame pasaulyje ir šiek tiek nusisukti nuo vartotojiškumo. Jai pačiai tokia muzika yra ir politinis klausimas.

„Matau tai kaip dekolonizacijos veiksmą, kurio Lietuvoje labai trūksta. Mums trūksta supratimo, kad pasaulis neapsiriboja mumis (Europa). Man buvo baisus Lietuvos atsakas į migrantų krizę praėjusį rugpjūtį – mane sukrėtė, kaip galima demonizuoti kitą, kokių leitmotyvų – turbūt galėčiau sakyti fašistinių – diskurse prieš migrantus pasigirsdavo. Kol nesusiduriame su tuo kitu žmogumi, su kitų istorijomis ir išgyvenimais, turbūt esame neišvengiamai šiek tiek rasistai, nes neįsivaizduojame, koks tas pasaulis yra įvairus. Sunku suvokti, kokios kartais įvairios ir neįtikėtinos žmonių aplink mus istorijos“, – pasakojo D.Pupkevičiūtė.

„Matters“ „[klausymuose]“ kvietė ne tik atsakyti į klausimą „ką žinome apie Pietryčių Azijos ir Afrikos eksperimentinės muzikos scenas?“, bet ir praplėsti savo suvokimą ir pasaulėžiūrą. „Truputį nuobodu, jei mes galvojame apie įvairią muziką, bet apsiribojame keliais žemynais, kai pasaulis toks didelis. Galbūt galime būti atviresni ir kuklesni“, – kviečia „Matters“ kuratorė.

Sunku suvokti, kokios kartais įvairios ir neįtikėtinos žmonių aplink mus istorijos.

Pritraukė kultūros sostinė

Į „[klausymus]“ atvyko ir pro šalį keliaujančių užsieniečių. Mia ir Elsepeth iš Danijos į Kauną atvyko dėl Europos kultūros sostinės titulo, o šis renginys buvo jų pirma patirtis mieste.

„Į renginį atvykome visiškai spontaniškai, nesitikėjau tokio formato, bet tai buvo labai miela staigmena“, – pasakojo Elsepeth, o ją papildė mama Mia: „Ši patirtis labai nuoga. Tu ateini pasiklausyti muzikos, bet gali ir skaityti arba gali kalbėtis. Kartais akims reikia kažkur nukrypti, tai šalia yra publikacijos susijusios su muzika. Kai klausiausi tos muzikos ir garsų, man pasidarė įdomu, iš kur ši muzika, iš kokios pasaulio vietos, kas tas žmogus, kuris ją groja. Manau, kad tai nuostabi ir labai asmeniška erdvė, džiaugiuosi, kad atvykome.“

Mia (kairėje) ir Elsepeth/Julijos Stankevičiūtės nuotr.

„Matters“ mediateka visada prieinama KMN skaitykloje. Čia pasiklausyti muzikos, paskaityti leidinių ar netgi pasinaudoti grotuvu savo muzikai galima bet kada KMN darbo valandomis.

Nacionalinio kraujo centro palapinėje donorų kėdės užimtos, o medicinos personalas uoliai darbuojasi. Visą dieną vienas po kito čia renkasi kraują aukoti norintys žmonės. Vieni ateina pirmą kartą, kiti jau tradiciškai.

„Žmonių ateina pakankamai daug. Dabar apskritai labai trūksta kraujo, nes vasaros metu žmonės atostogauja“, – teigė NKC vyriausioji vadybininkė Aistė Žimantienė. NKC duomenimis, šiuo metu labiausiai trūksta visos pirmos (O), visos antros (A) ir trečios teigiamos (B+) grupių kraujo.

Labai dažnai žmonės aukoti ateina vedami asmeninės patirties. „Mano šeimai yra tekę naudotis kažkieno paaukotu krauju. Mano vyrui darė operaciją, kurios metu atsitiko nelaimė ir reikėjo perpilti labai didelį kiekį kraujo. Nuo to laiko dažnai pagalvoju, kad jei nebūtų tų žmonių, kurie aukoja, kažin kaip ten būtų pasibaigę. Kadangi mano šeimai padėjo ir aš noriu padėti“, – pasakoja kaunietė Ramunė, šiandien aukoti kraujo atėjusi pirmą kartą.

Pagerbti donorai

Tuo tarpu viena iš apdovanotų donorių, Lina Jankauskaitė teigia, kad tai turėtų daryti kiekvienas pilietis. „Aš tai suprantu kaip savo pilietinę pareigą. Kraujo davimas nekainuoja nei per daug laiko, nei per daug resursų, todėl manau, kad tai kiekvieno piliečio pareiga“, – savo mintimis dalijosi 28-nerių L. Jankauskaitė, jau 26 kartus aukojusi savo kraują. Pirmą kartą apie kraujo donorystę ji sužinojo mokykloje, o jau savo 18 gimtadienio proga tapo donore.

Kraujo davimas nekainuoja nei per daug laiko, nei per daug resursų, todėl manau, kad tai kiekvieno piliečio pareiga.

Šiandienos apdovanojimų metų pasveikinti 26 Kauno miesto ir Kauno krašto donorai, be atlygio aukoję savo kraują 20 arba 30 kartų. Ant scenos jiems įteiktos padėkos su „žymūnų“ arba „nusipelniusiųjų“ titulais, priklausomai nuo jų donacijų kiekio. Vėliau publikai grojo „Baltasis Kiras“.

Papildomas vasaros rezervas

Turas būtent vasarą vyksta jau ne pirmus metus. „Stengiamės surinkti kuo daugiau kraujo, kad vasarą turėtume rezervą, nes šiuo sezonu donorystės skaičius sumažėja“, – pasakoja D. Gutauskas. Jo teigimu turas per dieną surenka apie 100 donacijų.

NKC duomenimis, Lietuvoje kas mėnesį donorai padovanoja vidutiniškai 2,35 tūkst. litrų kraujo. Per 2021 m. iš viso buvo daugiau nei 64 tūkst. dotacijų, kuomet surinkta beveik 29 tūkst. litrų kraujo. D. Gutausko teigimu kasmetinis donorų skaičius krito 10 proc. pandemijos laikotarpiu, tačiau šiemet donorų kiekis vėl didėja. NKC direktoriaus teigimu, užtektų 75 tūkst. dotacijų per metus, kad patenkintų visą Lietuvos kraujo poreikį metams.

Kas gali aukoti?

Aukoti galima nuo 18 iki 65 metų amžiaus: vyrai per metus gali duoti kraujo šešis kartus, moterys – keturis. Tiesa, gali būti taikomi tam tikri apribojimai dėl sveikatos būklės ar neseniai įvykusios operacijos. Donoras turi būti gerai pailsėjęs, pavalgęs ir atsigėręs daug vandens.

NKC toliau tęs turą per Lietuvą pagerbiant nusipelniusius kraujo donorus – kita stotelė planuojama liepos 22 d. Šiauliuose, Prisikėlimo aikštėje. Tuo tarpu Kaune kraują visada galima aukoti Vytauto pr. 13 esančiame NKC kraujo surinkimo punkte.

Ši akcija skirta paminėti birželio 14-ajai – Tarptautinei kraujo donoro dienai, kurios metu pagerbiami be atlygio savo kraują aukojantys donorai, donorystės savanoriai ir propaguotojai. Aukojimo metu donoras per 10 min. paaukoja 450 mililitrų kraujo – su tiek galima išgelbėti trijų žmonių gyvybes.

Broliai ir sesės

Antradienį, kai lankėmės Rumšiškėse, visą dieną pliaupė liūtis – stovyklauti tokiu oru norėtų ne kiekvienas. Vis dėlto Lietuvos skautijos Kauno krašto stovyklos „Išlikimas“ stovyklavietė net ir per lietų jaukiai dūzgė LLBM teritorijoje.

Skautų teigimu, dažniausiai trečia stovyklos diena – persilaužimo ir yra pati sunkiausia. Stipri liūtis tapo išbandymu ir stovyklos vadovams – teko nemenka užduotis sugalvoti, kaip ir ką tokiu oru veikti. „Stovykla dabar atitinka pavadinimą“, – juokavo stovyklos vadovai.

Tai yra neįkainojama.

Šiemet į Kauno krašto stovyklą susirinko 350 vaikų ir jaunuolių nuo šešerių iki aštuoniolikos metų, o kartu su jais – dar įvairesnio amžiaus vadovai. Tarp medžių grupelėmis sustatytos skautų palapinės, iš medžių šakų ir mazgų padaryti vartai, kėdės, durys, nupieštos nuorodos ir rodyklės, naviguojančios aplink didelę muziejaus teritorijoje išsibarsčiusią stovyklą. Ant medžių šakų apvyniotos lemputės, skautų vėliavos, o ant virvių netoli laužo padžiauti drabužiai – beveik kaip namai. Įkvėpus jaučiamas laužo ir pušų kvapas, vaikai džiaugsmingai šokinėja po balas. Kiekvienoje pastovyklėje – po laužą, o prie jų – skautai ir jų vadovai, vienas kitą vadinantys broliais ir sesėmis.

„Skautaudamas įgijau didelį, gerą būrį brolių ir sesių, kurie yra vieni mano geriausių draugų. Tai yra neįkainojama“, – pasakoja P.Chockevičius, skautaujantis nuo vienuolikos metų. „Aš pradėjau dalyvauti skautų veikloje išeivijoje. Kai buvau vaikas, mano tėvai išvažiavo į Didžiąją Britaniją, o aš keliavau su jais. Jie nenorėjo, kad prarasčiau lietuviškas šaknis, taigi vedė mane į lituanistinę mokyklėlę. Ten buvo skautų organizacija, joje ir pradėjau savo skauto kelią“, – dalijasi vadovas.

Vertybė: Kotryna, Saulė ir Vainius – skautai nuo mažens ir tuo labai džiaugiasi. J. Stankevičiūtės, D. Beržinio nuotr.

Bendrystės pamokos

Patirties perdavimu ir bendradarbiavimu remiasi visa skautija. Mažesnieji mokosi iš vyresniųjų, ima iš jų pavyzdį, o vyresnieji padeda mažiesiems. Taip vaikai augdami perduoda žinias vieni kitiems.

„Stengiamės, kad vaikai būtų savarankiški, turėtų žinių, kaip vienas kitam padėti. Apskritai, skautavimas vyksta per pavyzdį – didysis saugo mažąjį. Vadovai taip pat stengiasi būti vieni kitiems pavyzdžiu“, – pasakoja P.Chockevičius.

Skautų stovyklose vaikai mokosi ir daug kitų dalykų: rišti mazgus ir pionerijos – medinių skersinių sutvirtinimo mazgais ir tų skersinių jungimo į konstrukcijas virvėmis, kaip saugiai naudoti arba perduoti aštrius įrankius, kūrybinio mąstymo, spręsti problemas, komandinio darbo, tvarkos ir atsakomybės. Skautai žino, kad turi rūpintis vieni kitais ir padėti.

Vaikai čia susipažįsta su gamta, mokosi skautiškų dainų, padeda plauti indus, gaminti valgį. „Principas yra mokyti jaunąją kartą išlikimo, skautavimo įgūdžių, taip pat ugdyti šviesų, sąmoningą bendruomenės žmogų, kuris padėtų ir kurtų gražesnę Lietuvą“, – teigia stovyklos viršininkas. Anot jo, šiuos įgūdžius vaikai parsineša ir į namus: pradeda plauti indus, gaminti, tvarkyti kambarius.

Turiningai: vaikai stovykloje ne tik pramogauja, bet ir mokosi įvairių darbų, susipažįsta su gamta, padeda vieni kitiems. J. Stankevičiūtės, D. Beržinio nuotr.

Paruošia gyvenimui

Jaunesniems skautams statant tentus, kuriant laužus ar peiliu drožiant pagalius, juos prižiūri vadovai, kurie parodo, kaip tai daryti saugiai ir taisyklingai. Visi šie įgūdžiai paruošia žmogų suaugusiojo pasauliui ir realiai darbo rinkai.

Tokia veikla ypač naudinga vaikams, kurie mokosi per praktiką. Stovyklos vadovė Dalia Autukienė pasakoja, kad vaikai skautijoje atranda save: „Galbūt vaikas silpnesnis moksle, bet skautiškoje veikloje jis save atranda labai puikiai ir jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis viską moka: geba mazgus rišti, laužą kurti, statyti palapines, ištempti tentus... Jis labai stipriai atsiskleidžia. Kai kurie vaikai mokykloje vienokie, o skautiškoje veikloje – visiškai kitokie. Tada ir išryškėja stiprus asmenybės pokytis, kaip vaikas atranda save. Tuomet vaikas ir mokykloje kitaip jaučiasi, įgauna pasitikėjimo. Vadovas taip pat mokosi kartu su vaiku – yra dalykų, kurių mane išmoko vaikai. Tai, manau, visų geriausia.“

Pagalba Ukrainai

Į vasaros stovyklą susirenka skautai iš viso Kauno krašto, o šiemet prisijungė ir 46 ukrainiečiai vaikai.

Lietuvos skautija kartu su Pasauline skautų judėjimo organizacija (WOSM) ir Jungtinių Tautų Vaikų fondu (UNICEF) vykdo projektą „Uact“, kurio tikslas – padėti karo pabėgėliams iš Ukrainos geriau integruotis, suteikti pirmąją psichologinę pagalbą ir padėti bent kiek pamiršti skaudžią realybę.

„Jie labai mieli ir smalsūs, jiems čia įdomu. Tarp jų yra tik viena mergaitė, kuri buvo skautavusi Ukrainoje, kiti nežinojo, kaip atrodo skautai ir pati stovykla. Labai daug vaikų pirmą kartą atvyko į stovyklą, kurioje gyvenama palapinėse. Jiems tai nauja, didžiulė patirtis, o mums, vadovėms, – didžiulė atsakomybė, – pasakoja vadovė D.Autukienė. – Pavyzdžiui, vyresnės mergaitės pasakojo vadovėms, kaip jos keliavo iš Ukrainos į Lietuvą. Yra vaikų, kurie tiesiog sapnuoja kažką ir šaukiasi mamos. Juos reikia nuraminti, taigi turime papildomų iššūkių.“ Nepaisant to, jos teigimu, vaikai puikiai įsiliejo į stovyklą.

„Vaikai integruoti į draugoves, kurių vadovės kalba rusiškai. Kai jie bendrauja su mūsų vaikais, mūsų vaikai tobulina rusų kalbos įgūdžius, o vyresni puikiai kalba angliškai ir bendrauja sklandžiai“, – teigia D.Autukienė. Jos manymu, net jei grįžę į Ukrainą vaikai nedalyvaus skautiškose veiklose, jie vis tiek turės daug patirties.

Sutapimas: į stovyklą „Išlikimas“ susirinkusius Kauno krašto skautus išbandė stiprus lietus. J. Stankevičiūtės, D. Beržinio nuotr.

Iš kartos į kartą

Pati D.Autukienė skautijos veikloje dalyvauja nuo 1995 m., kai laisvę atgavusioje Lietuvoje skautijos veikla jau buvo atkurta.

Skautiška aplinka yra tokia, kur tu gali klysti, ir tau brolis ar sesė išties ranką, padės.

„Mes, vadovės, kurios jau daug metų skautaujame, dažnai pasikalbame, kodėl vis važiuojame į stovyklas. Kartais kiti žmonės mūsų nesupranta. Jie galvoja, kad mums moka atlyginimą. Taip nėra. Bet ta bendrystė, bendra veikla, vaikų užsidegimas dalyvauti mus veža, ir mums tai pačioms patinka“, – teigia vadovė.

Vis dėlto geriausia D.Autukienei – matyti augančius vaikus: „Auginame tuos vaikus. Labai smagu matyti, kaip jie auga, suauga ir grįžta. Kai mažesnieji sėdi su vyresniais, keičiasi jų elgesys savaime ir atsiranda siekiamybė. Vaikai žino, jie turi tikslą, siekia kaklaraiščių, žino, kad turi juos užsitarnauti.“

Suteikė saugią erdvę

Net ir lyjant lietui vadovai tęsia įprastus stovyklos darbus, o vaikai vienas kitam praneša: „Vakarienė!“

Šalia karčiamos muziejaus miestelyje susėdę šnekučiuojasi Kotryna, Saulė ir Vainius – skautai nuo mažens. Vyriausias iš jų, vyresnysis skautas su violetinės spalvos kaklaraiščiu – kaunietis Vainius. Jis įsitikinęs, kad skautai vaikams sukuria saugią, patikimą erdvę ir daug pasitikėjimo savimi. „Čia padarai dalykų, kurių nemanei, kad gali padaryti. Tada į pasaulį išeini užsidegęs ir pasiruošęs daryti neįmanomus dalykus. Skautiška aplinka yra tokia, kur tu gali klysti, ir tau brolis ar sesė išties ranką, padės“, – tvirtina jis.

Iš Jonavos atvykusi Kotryna teigia, kad skautai užaugino jos sąžinės jausmą dėl gamtos tvarkymo. „Pastebiu savo amžiaus žmonių, kurie nerūšiuoja atliekų, bet manyje, rodos, giliai yra tas skautas, kuris sako: „Ne! Plastikas į plastiką.“ Namuose, aišku, palapinės kuoliukų nekalu, bet išlieka tas kūrybinis mąstymas“, – juokiasi Kotryna.

Saulės teigimu, skautai apskritai ją suformavo. „Jei taip tiesiogiai, tai mane išmokė, kaip užkurti grilį. Jei rimtai, kadangi nuo mažens skautauju, tai išugdė mane kaip žmogų, suformavo mano asmenybę“, – neabejoja mergina.

Visos dienos lietaus iššūkį įveikę, prakvipę laužo dūmais, skautai renkasi vakarienės.

Atvažiuoti – tradicija

Festivalio ir dainuojamosios poezijos gerbėjai susirenka klausytis muzikos. Vieni klausosi užsimerkę, apsikabinę savo artimą, kiti švelniai linguoja į gitaros taktą.

„Čia visados taip romantiška“, – dalijosi įspūdžiais Donatas, į „Akacijų alėją“ atvykęs iš Kauno su žmona Viktorija ir dukrele Upe.

„Akacijų alėja“ man asocijuojasi su ramybe, nes čia labai graži vieta,  rami muzika ir prasmingi žodžiai. Niekur kitur nesu patyrus tokio jausmo“, – pasakojo Viktorija.

„Svarbiausia gerai įsitaisyti ir pasikabinti hamaką, – šypsojosi Donatas. – Norisi, kad ir mažylė pasiklausytų muzikos.“

Netoliese ant suoliuko įsitaisė Juozas su Virginija, atvykę iš Domeikavos. Juozo teigimu, atvykti čia – tradicija. „Važiuodavome į visus „Akacijų alėjos“ festivalius. Šiandien atvykome po pertraukos – po karantino. Nutarėme pasidžiaugti akacijų žydėjimu ir pasiklausyti muzikos“, – sakė Virginija, nesibaiminusi lietaus, kuris ir šiemet neaplenkė festivalio dalyvių.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Pagerbė įkūrėją

Šiemet festivalis vyko dvi dienas. Pirmoji buvo skirta šio festivalio įkūrėjui, dainuojamosios poezijos atlikėjui Algirdui Svidinskui pagerbti.

Festivalyje A.Svidinsko dainas atliko ir pirmą kartą „Akacijų alėjos“ scenoje pasirodęs jo sūnus Aurimas Svidinskas. „Nors esu baigęs architektūros inžinerijos mokslus ir dirbu šioje srityje, dainuojamoji poezija man labai arti širdies. Meilė šiam žanrui gimė matant tėtį „Akacijų alėjoje“ nuo pat pirmųjų šios šventės metų“, – prisipažino A.Svidinskas.

„Akacijų alėja“ man asocijuojasi su ramybe, nes čia labai graži vieta,  rami muzika ir prasmingi žodžiai. Niekur kitur nesu patyrus tokio jausmo.

Šiltų žodžių festivalio įkūrėjui negailėjo visi atlikėjai. Tarp jų buvo ir debiutantų, ir žinomų atlikėjų. Grupės „Sekmadienis“ lyderė Jūratė Miliauskaitė, sveikindama dainuojamosios poezijos gurmanus, linkėjo drąsos susitikti su savimi – tokią galimybę suteikia šis muzikos žanras.

Smagų spektaklį surengė „Keistuolių teatro“ įkūrėjas Aidas Giniotis, raginęs žiūrovus pasprigtuoti į taktą, o festivalio vedėją aktorių Giedrių Arbačiauską – pašvilpauti.

Kintantis festivalis

Antroji festivalio diena atskleidė besikeičiantį festivalio identitetą. Apie tai papasakojo prodiusavimo vairą iš Virgio Stakėno perėmęs Kazimieras Likša.

„V.Stakėno laikais buvo reikalaujama, kad ant scenos pasirodytų vienas atlikėjas – pats dainų autorius. Aš tai šiek tiek pakeičiau. Atlikėjas gali papildyti pasirodymą kitais instrumentais, pasikviesti kitų atlikėjų – svarbiausia išlaikyti kamerinį skambesį“, – paaiškino jau kelerius metus festivalį prodiusuojantis K.Likša.

Tai ne vieninteliai pokyčiai. Šiemet festivalis netradiciškai truko dvi dienas. Bendradarbiaujant su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ buvo nufilmuotas dokumentinis filmas apie „Akacijų alėją“, rodytas viso festivalio metu prieš pasirodymus. Išleista aktualiausių „Akacijų alėjos“ dainų kompaktinė plokštelė.

„Šiųmetis festivalis kitoks ir dėl to, kad po ilgo laiko be apribojimų grįžtame į savo vėžes“, – akcentavo K.Likša, šiemet ir pats pasirodęs scenoje.

Jautėsi kaip namie

Festivalis išsiskyrė ir tuo, kad pirmą kartą jo scenoje pasirodė užsienio atlikėjų. „Vienas mūsų partnerystės su „Kaunas 2022“ pažadų buvo festivalį paversti tarptautiniu“, – teigė K.Likša.

Scenoje pasirodė latvių atlikėjas Pacific K, Olena Enko iš Ukrainos, Jonas Dainius Beržanskis iš JAV – lietuvių kilmės amerikietis, prodiuseris, dainų autorius, grupės „Fojė“ 1991 m. albumo „Gali skambėti kitaip“ prodiuseris.

„Labai gražiai sutapo, kad tais pačiais metais, kai pavyko prisikalbinti Andrių Mamontovą, į Lietuvą atvyko ir Jonas“, – pasakoja K.Likša.

Pats J.D.Beržanskis, atvykęs iš Mičigano, Lietuvoje jaučiasi puikiai. „Labai ilgai laukiau, kada galėsiu groti Lietuvoje, – tikina JAV gyvenantis muzikos prodiuseris. – Prisimenu, kaip 2018 m. su savo draugu A.Mamontovu grojau Palangoje. Buvome Preiloje ir aš jam sakau: „Žinai, jaučiuosi čia kaip namie“, o Andrius man: „Tu ir esi namie!“

„Aš parašiau dainą apie Joną Meką. Joje yra žodžiai „vieta nieko nereiškia, būk namie visur“ – taip čia ir jaučiuosi. Jaučiuosi namie“, – dar kartą patikino festivalio svečias.

Ragino nepamiršti karo

„Šiuo metu mes galime priprasti prie minties, kad vyksta karas, ir tas pripratimas kartais darosi labai patogus“, – mano K.Likša.

Nepamiršti realybės padėjo viso festivalio metu vedėjo G.Arbačiausko skaityta poeziją apie karą.

Ukrainietė O.Enko teigė apie karą savo muzikoje nenorinti per daug kalbėti. „Kadangi mano šalyje – karas, aš – Lietuvoje. Tačiau nenoriu apie tai kalbėti, noriu klausytojams dainuoti apie meilę. Pirma daina buvo apie karą, o visos kitos – meilės, gėrio ir laimės temomis, ne karo“, – pasakojo atlikėja ir išreiškė didelį dėkingumą lietuviams už jų paramą Ukrainai.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Lietuvybės paieškos

Scenoje jaukiai jautėsi ir lietuvių muzikantai. Festivalio antrą dieną dainavo "Mažųjų akacijų" atlikėjai, Jonas Baltokas ir „JieDU“ – Klaipėdos pilies teatro aktoriai Vilija Gruodytė-Šeputienė ir Ramūnas Šeputis, o užsimerkti ir panirti į dainuojamosios poezijos vaizdinius kvietė aktorius Justas Tertelis.

Rokas Kašėta dainavo dzūkų tarme. Jo teigimu, ši tarmė tikrai ne mirštanti, o kaip tik atgimstanti. „Dzūkiškai, be liaudies dainų, išvis niekas nieko nedainavo“, – priminė dzūkų dainius.

Čia groja žmonės, kuriems tekstai svarbūs muzikoje, o mano dainos dažnai labiau mėgstamos dėl tekstų, tai aš čia jaučiuosi savo vietoje.

Grupės „Arbata“ lyderis Andrius Zalieska-Žala išjudino publiką. „Čia, „Akacijų alėjoje“, arba tau atlikėjas dainuoja, arba ne tau. Normalu, kad ne visi atlikėjai patinka, bet tai artimiausias formatas, kur tu jauti dainą. Jos neužgožia šviesomis, dirbtiniais garsais“, – mano grupės vokalistas.

Scenoje liaudies motyvais dainavo rašytojas, bardas Vytautas V.Landsbergis. „Daina yra gana esminis savęs suvokimo ir bendravimo būdas, daug geresnis, nei kalbėtis, bartis ar žiniasklaidoje aiškintis, kas didesnis niekšas ar kiaulė. Tai yra tai, kas mus daro žmonėmis, ir jei mes daugiau dainuotume, daugiau tokių festivalių būtų, tai Lietuva nesužvėrėtų“, – dalijosi mintimis dainų autorius ir atlikėjas.

Džiazo vokalistė Neda Malūnavičiūtė teigė besidžiaugianti festivalio pokyčiais, kadangi dabar scena suteikiama įvairesniems atlikėjams.

Klausytojams dovanojęs naujų kūrinių Andrius Mamontovas irgi jautėsi savas: „Čia groja žmonės, kuriems tekstai svarbūs muzikoje, o mano dainos dažnai labiau mėgstamos dėl tekstų, tai aš čia jaučiuosi savo vietoje.“

Nakčiai apgaubus pušyną, scenoje pasirodė Jurga Šeduikytė, o festivalį vainikavo instrumentalistas Saulius Petreikis.

Patinka vaikščioti

„Atėjome, kad pabėgtume nuo vaikų!“ – juokavo aštuonių atžalų tėvai Jurgita ir Vytautas. Iš tiesų šiaurietiškas ėjimas buvo Jurgitos svajonė: „Man tiesiog labai patinka vaikščioti. Gyvename tokioje vietoje, kur daug gamtos. Norėdama pailsėti einu pasivaikščioti. Girdėjau, kad šiaurietiškas ėjimas daugiau naudos duoda.“

Jurgita ir Vytautas/Julijos Stankevičiūtės nuotr.

Senos draugės Marija ir Viktorija priskiria save prie senjorų sportininkų ir teigia, kad jaunai atrodo, nes sportuoja. Šiaurietišką ėjimą pirmą kartą jos išbandė prieš keletą metų, o būtent į šią treniruotę atėjo, kad pajudėtų, kol nevyksta kita senjorų sporto veikla Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje Radastų gatvėje.

Naudinga: kiekvieną liepos antradienį viršutinėje Kauko laiptų aikštelėje vyksta šiaurietiško ėjimo treniruotės. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

Pakeitė profesiją

Treniruotę vedė trenerė Ilma Sodonienė, jau trylika metų užsiimanti šiuo sportu ir ketverius metus vedanti profesionalias treniruotes. Jos teigimu, į tokias treniruotes ateiti ir apskritai šiaurietišku ėjimu užsiimti gali bet kas: „Visi, absoliučiai visi. Tie kurie paeina, tie ir gali. Nuo mažų vaikų iki garbaus amžiaus žmonių. Galima kiekvienam, tik nereikia savęs nurašyti!“

Pati I.Sodonienė iškeitė savo sėdimą darbą biure į trenerės. „Tai buvo tiesiog mano sportinė veikla, judėjimo užsiėmimas. Paskui supratau, kad man tai patinka labiau nei vien tik kaip laisvalaikio užsiėmimas. Pajutau, kad turiu eiti ta linkme. Iš tiesų aš pakeičiau profesiją“, – prisipažino pašnekovė. Trenerė sakė, kad dirbdama šį darbą ji jaučiasi laiminga, tai darytų net tada, jei pasaulyje nebūtų pinigų.

Trenerė Ilma/Julijos Stankevičiūtės nuotr.

Jos teigimu, šis sportas naudingas tiek fiziškai, tiek emociškai. „Kiekvienam žmogui būna kažkas sunku, kažkas slegia. Jei kažkas įvyko darbe, jei šiaip pavargau ar gal su kažkuo susibariau – už lazdų ir į gamtą! Ir grįžtu kaip niekur nieko! Iš pradžių eini ir tos mintys eina kartu, o paskui tiesiog eini gamtoje, judi, kūnas išsikrauna ir taip pasiekia smegenis. Yra ryšys. Sako, visos ligos nuo nervų – psichosomatinės. Aš manau, kad per kūną gydai savo sielą. Šiaurietiškas ėjimas, buvimas gamtoje, judėjimas gydo mūsų mintis, emocijas ir mūsų sielą“, – įsitikinusi I.Sodonienė.

Matau žmonių psichinę būseną. Matau, kas vyksta. Iš tikrųjų judėjimas padeda.

Tai – pagalba žmonėms

Pirmieji šios sporto šakos mokymai Lietuvoje vyko taip pat Kaune 2009 m. Nuo to laiko šiaurietiško ėjimo populiarumas, trenerės I.Sodonienės teigimu, tik augo.

„Kai pirmą kartą pabandžiau, buvo toks keistas žmonių požiūris. Visą laiką, kad ir ką susitiktum, vis klausdavo: „kur slides padėjai?“, „tokia jauna ir jau lazdų reikia?“ Tai, žinoma, humoras. Kažką atsakai ir judi į priekį. Dabar žmonės domisi ir klausia, kada rengsiu treniruotes, nes supranta to naudą“, – pasakoja trenerė.

Jos teigimu, nuo paprasto vaikščiojimo šiaurietiškas ėjimas skiriasi. „Įdarbini daugiau raumenų, sumažini krūvį keliams ir sąnariams, palengvini ėjimą“, – vardijo ji.

Iniciatyvos organizatoriai Kauno apskrities viešoji biblioteka teigia, kad taip nori paskatinti žmones domėtis sveikatos gerinimo būdais gyvenant mieste.

Julijos Stankevičiūtės nuotr.

Idėja gimė dar prieš pandemiją, kai susibūrė vyresnio amžiaus entuziastų grupė, organizavusi „Senjorų rytmečius“. Tai buvo mankštos ir paskaitos sveikatinimosi temomis. „Bendruomenė buvo nemaža, todėl tie patys treneriai ėmėsi iniciatyvos plėsti auditoriją ir surinko būrelį šiaurietiško ėjimo entuziastų. Be abejo, kovido laikotarpiu treniruotės buvo sustojusios, tačiau birželį, kai vėl startavome, susidomėjimas buvo gana didelis“, – pasakoja Kauno apskrities viešosios bibliotekos kultūros renginių vadybininkė Kristina Vainiūtė.

Šiaurietiško ėjimo treniruotės su trenere I.Sodoniene vyks kiekvieną liepos antradienį 18 val. viršutinėje Kauko laiptų aikštelėje. Trenerė labiausiai tikisi, kad treniruočių dalyviai pamėgs šią sporto šaką. „Tikiuosi, kad jie pajus naudą ir pradės daugiau judėti. Matau labai didelę prasmę – tai pagalba žmonėms. Matau žmonių psichinę būseną. Matau, kas vyksta. Iš tikrųjų judėjimas padeda“, – neabejoja trenerė.