Menas lenkia laiką ir yra gyvenimo priešakyje – tai dar kartą įrodo Kauno miesto kamerinis teatras, trindamas demarkacines žmonių be negalios ir žmonių su negalia pasaulių ribas!

Teatras, prasmingai įtraukdamas žmones su įvairiomis negaliomis į profesionalaus teatro sceną, intuityviai atsišaukia į Jungtinių Tautų (JT) žmonių su negalia teisių konvencijos vieną esminių principų, kad žmonės su negalia yra lygiateisė ir lygiavertė žmonių įvairovės ir žmonijos dalis. Tad kas gi tokio buvo sukurta Kauno miesto kameriniame teatre, kad taip skambiai anonsuoju jų naują kūrinį – judesio spektaklį „Ar tau lengva?“

Visuotinai pripažinta, kad žmonės su negalia yra viena iš labiausiai diskriminaciją patiriančių žmonių grupių. Įprastai žmonių su negalia savybės ir gebėjimai yra nuvertinami, vaikai su negalia siunčiami mokytis atskirai nuo visų į tik jiems skirtą žemų edukacinių aspiracijų aplinką, suaugusieji su negalia neretai lieka gyventi su tėvais, o šiems nebepajėgiant rūpintis, apgyvendinami atskirose nuo visuomenės globos įstaigose. Žmonėms su negalia įgyti profesiją pagal savo pašaukimą, dirbti ten ir tai, ką dirba visi žmonės, kartu gaunant reikalingą pagalbą, yra neįmanoma misija, gyvenant pasaulyje, kurį sukūrė žmonės be negalios tokiems pat žmonėms.

V. Lankauskaitės nuotr.

Šios ir dar daug kitų žmonių su negalia diskriminacijos formų dar vadinamos eiblizmu arba eiblcentrizmu (nuo angliško ableism, ablecentrism), kuris reiškia, kad visuomenę ir jos pažangą konstruoja žmonės be negalios. Žmonės su negalia yra „kažkur anapus“, „ne šio pasaulio žmonės“. Visose gyvenimo srityse sąmoningai ir nesąmoningai pirmenybė suteikiama žmonėms be negalios, kadangi žmogus su negalia traktuojamas kaip neatitinkantis visuomenės normų, lūkesčių, žmogaus idealo, neprisidedantis prie visuomenės pažangos. Atitinkamai bet kuria kaina siekiama išvengti žmonių su negalia ar pašalinti negalią, net ir iki tokių kraštutinių formų, kaip moterų su negalia sterilizacija, kochleariniai aparatai kurtiems vaikams, prievartinis psichiatrinis gydymas ir t. t. Lietuvoje mėgstamos gailestingumo akcijos, kuriose, manipuliuojant angelų ir suvargusių žmonių su negalia vaizdais, prašoma pinigų. Visa tai yra tipinės eiblizmo praktikos.

Ištrina ribas

Spektaklis „Ar tau lengva?“ žengia prieš eiblizmo srovę. Dar daugiau – ištrina demarkacines pasaulio be negalios ir pasaulio su negalia ribas, sulieja šiuos pasaulius į vieną organinę visumą.

Režisieriai ir profesionalūs choreografai į profesionalaus teatro sceną pakviečia žmones su cerebriniu paralyžiumi, vežimėlyje, su intelekto negalia, Dauno sindromu, regėjimo sutrikimais, kad drauge sukurtų naujo tipo ir savito turinio spektaklį. „Ar atpažintum spalvas lytėdama?“, „Ar atsimintum spektaklį, jeigu tavo atmintis yra penkių minučių trukmės?“, „Ar moki skaityti pirštais?“, „Ar tau pavyktų užlipti alpinizmo siena nejudančiomis kojomis?“, „Ar tau pavyktų patekti į kavinę, jei tu sėdėtum vežimėlyje, o tave nuo kavinės skirtų laiptai?“ – į eiblistinį pasaulį kreipiasi Simonas ir kiti.

V. Lankauskaitės nuotr.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra! „Aš esu aš“, atsako akloji Laura, paklausta, „Kas tu esi?“. Scenoje šios žmonių istorijos, jų saviraiška sukuria naują, originalų, autentišką meninį kūrinį, kokio, manau, aktoriai be negalios negalėtų ir, ko gero, neturėtų atkartoti. Žiūrovai sukaustomi žmogaus valios beribiškumo ir jėgos realumo, kai Ernesta savarankiškai išsitiesia ant abiejų kojų, o veido ekspresija šaukia pasididžiavimą.

Net ir turint gilų, intuityvų aktorystės pašaukimą, eiblistiniame pasaulyje žmogui su negalia vaidinti profesionalioje teatro scenoje praktiškai nėra jokių galimybių. Kelias iki profesionaliosios scenos yra kupinas kliūčių, pradedant galimybe bent prieiti iki aktorystės studijų durų. Be to, studijos nepritaikytos jiems įgyti aktoriaus kvalifikaciją, įnešti savitą indėlį į profesionalią sceną. Įprastai, geriausiu atveju, žmonės su negalia savo aktorystės pašaukimą ir gabumus gali realizuoti mėgėjiškoje teatro scenoje, kurioje režisieriai ir patys aktoriai gali nesąmoningai atkartoti eiblistinę pasaulėžiūrą, visuomenės stereotipus apie negalią.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra!

Alternatyvi vizija

Kauno miesto kamerinis teatras suteikė galimybę aktorystės pašaukimą jaučiantiems ir natūralių aktorystės gebėjimų turintiems žmonėms su negalia įžengti į profesionalaus teatro sceną. Žmonių su negalia įtraukimas ir dalyvavimas sukuria keleriopą naują ir autentišką efektą. Pirmiausia, žmonės gali išpildyti aktorystės svajones, gabumus, pašaukimą. Antra, sukuriamas autentiško turinio, unikalios energijos ir prasminės žinutės spektaklis, trečia – žmonės su negalia įneša savitą indėlį į profesionaliąją sceną, ketvirta – pateikiama alternatyvi eiblistiniam pasauliui įvairios žmonijos pasaulio vizija.

Būtent tai nusako ir JT žmonių su negalia teisių konvencija, kurios vienas iš principų yra pagarba žmonių su negalia skirtumams ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies, pripažinimas (3d straipsnis). Priminsiu, kad JT konvencijos įgyvendinimas šalims narėms, tokia yra Lietuva, ratifikavusi konvenciją dar 2010 m., yra privalomas. Dar daugiau – tos pačios konvencijos vienas iš 8-ojo straipsnio poskyrių dėl visuomenės sąmoningumo apie žmones su negalia skatinimo teigia, kad Konvencijos šalys narės turi pareigą skatinti žmonių su negalia įgūdžių, pasiekimų ir gebėjimų pripažinimą ir jų indėlio darbo vietoje ir darbo rinkoje pripažinimą.

V. Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kameriniam teatrui, kaip rodo jau anksčiau sukurtas spektaklis „Supergalios“ ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste sukurtas spektaklis „Ar tau lengva?", šios žmogaus teisėmis grįstos konvencijos nuostatos yra natūralios, savaime suprantamos. Čia žmonės su negalia įsiprasmina aktorystei, menui, o teatrui suteikia naujo autentiškumo, ypač žmogiškumo, taip menui pralenkiant laiką ir būnant gyvenimo priešakyje. Manau, Edvardo Lorenzo drugelio efektas, kai maži veiksmai nulemia didelius pokyčius, gali prasidėti ir teatro scenoje.

Apie Ukrainos valią ir viltį

Beje, spektaklis „Ar tau lengva?“ nėra apie negalią! Čia, teatrinėmis priemonėmis sujungiant negalią ir brutalią agresiją patiriančios Ukrainos skausmą, bylojama apie žmones kritinėse situacijose, jų valią ir viltį. Būtent tai – judesiu, daina, ekspresija ir žodžiais – išsako Ernesta, Simonas, Rosita, Laura, Eduardas ir Marijus.

V. Lankauskaitės nuotr.

Jų pirmapradės vaidybos formomis spektaklio autorės ukrainietės Inna Falkova, Maria Bakalo, kompozitorės Mariia Yaremak ir Maryana Klocho Ukrainos žmonių skausmą perkelia į spektaklį. Tikra spektaklio emocine kulminacija tampa Lauros dainos žodžiai: „Mes tik norime, kad sugrįžtų taika į pasaulį, kuriame nežinia, o raketos pakeičia paukščius, tegul bus ten per amžius užrakintas dangus [...] Šlovė herojams, kovojusiems ne tik už savo laisvę, bet ir mūsų namus.“ Taip pat Eduardo ukrainietiškai dainuojamos Ukrainos liaudies dainos eilės: „Mama, nebark manęs, dabar blogi laikai, pats nežinau, kur numirsiu.“

Atlikėjai ir bendraautoriai Ernesta Žemaitytė, Laura Stadalninkaitė, Rosita Aleksejūnaitė, Eduardas Saprykinas, Marijus Tamošiūnas, Simonas Kriaučiūnas drauge su profesionaliais šokėjais Ema Senkuviene ir Mariumi Eidrigevičiumi sukuria meno kūrinį, kurį žiūrėdamas negali likti abejingas, o gal net žiūrovo, jei tokia, eiblistinė sąmonė pasikeis į pripažįstančią negalią kaip žmonijos įvairovės dalį.