KMN KAMERINIS TEATRAS: LAISVĖS SALA SOVIETMEČIO LIŪNE

"Spektaklį "Kasandra" vaidinome tik tris žiemas. Tačiau jis mūsų atmintyje išliko visam gyvenimui", – sako režisierius Gytis Padegimas. 1985–1987 m. jis vadovavo Kauno menininkų namuose (KMN) veikusiam Kameriniam teatrui.

Per neilgus gyvavimo metus G.Padegimo vadovaujama trupė pastatė net keletą laisvo teatro išsiilgusius žiūrovus sužavėjusių spektaklių. KMN 50-mečio proga režisierius pasidalijo prisiminimais apie bandymą sovietmečiu sukurti laisvesnės struktūros teatrą, išskirtinai žiemą vaidintą spektaklį "Kasandra", ir legendinėje kavinėje vykusius nuoširdžius pokalbius.

– 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje KMN veikė jūsų įkurtas Kamerinis teatras. Jo spektakliai garsėjo tais laikais neįprastai jaukia, netgi intymia aplinka. Kuo jie dar skyrėsi nuo to, ką buvo galima išvysti valstybiniuose teatruose?

– Mano įkurto Kamerinio teatro veikla nebuvo ilga, bet išties įsimintina. Teatras KMN pradėjo veikti 1985 m. 1987-aisiais buvau paskirtas Šiaulių dramos teatro režisieriumi, tad turėjau palikti Kamerinį teatrą. Tačiau per tuos dvejus metus pastatėme keletą populiarių spektaklių. Pirmasis jų, pastatytas 1985 m., buvo Juditos Vaičiūnaitės eilėmis paremtas spektaklis "Kasandra". Jame pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Virginija Kochanskytė. 1986 m. statėme labai garsų ir populiarų Torntono Vailderio spektaklį "Ilga Kalėdų vakarienė". Jis vėliau buvo perkeltas į Dramos teatrą. 1987 m. žiūrovai išvydo spektaklį "Daina", kuriame Jaunimo teatro aktorė Ina Kartašova dainavo dainas, o su ja vaidino du vaikai. Viena jų – režisieriaus Rimo Tumino dukra. Visi šie spektakliai buvo labai saviti ir greitai pelnė žiūrovų simpatijas. Su spektakliu "Ilga Kalėdų vakarienė" gastroliavome ir Vilniuje, Vilniaus menininkų namuose, kur dabar įsikūrusi prezidentūra.

KMN veikęs Kamerinis teatras buvo, tikriausiai, pirmasis nevalstybinis teatras Lietuvoje. Dabar tokių yra daug. Sovietmečiu tokia teatro struktūra buvo visiškai naujoviška ir netikėta. Mes statėme spektaklius, kokius norėjome, o ne tai, kas buvo liepta. Tuo metu visa mano trupė ir aš pats dirbome ir Dramos teatre. Vienu metu pajutau, kad vadovybė tarsi jaučia konkurenciją ir norėtų drausti mūsų veiklą KMN. Sakydavo: kam čia to reikia? Juk viską galima daryti ir Dramos teatro scenoje. Tačiau, iš tikrųjų, visko, ką norėjome, vaidinti oficialiame, valstybiniame, teatre negalėjome. KMN spektakliai buvo labai jaukūs, eksperimentiniai, šilti. Žiūrovai visada sėdėdavo labai arti aktorių. Pasibaigus spektakliui, visi kartu šnekėdavomės, diskutuodavome KMN kavinėje. Todėl būta išties įdomių momentų. Pavyzdžiui, po spektaklio "Kasandra" viena žiūrovė papasakojo įdomią istoriją. Kaip žinome, KMN pastatas tarpukariu buvo pastatytas Vatikano ambasadai. Vėliau čia buvo įsteigta vaikų ligoninė. Tad, kai žiūrovė buvo maža mergaitė, ji gulėjo šioje ligoninėje. Būtent toje vietoje, kur moteris sėdėjo spektaklio metu, stovėjo jos lova. Kadangi "Kasandros" siužetas pasakoja apie bėgantį laiką ir žmones, ši istorija labai puikiai sutapo su spektakliu.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

– "Kasandra" – išties įdomus spektaklis. Jį vaidindavote tik žiemą, kai būdavo sniego. Be to, spektaklyje panaudojote ir vaizdo projekciją, o tai tais laikais buvo labai išmanu.

– Spektaklį vaidindavome salėje, kurią scenografas Sergejus Bocullo pavertė kavine. Veiksmas prasidėdavo nuo žiūrovų susodinimo. Juos ateinančius pasitikdavo S.Bocullo ir specialiai visus išskirstydavo, kad kartu atėjusi kompanija nesėdėtų prie vieno staliuko. Centrinis stalas būdavo skirtas Kasandrai. Visi gerdavo kavą, o kampe po žaliai apšviesta palme, it juodas varnas, sėdėdavo aktorius Leonardas Zelčius ir iš "Iliados" skaitydavo ištraukas apie Kasandrą. Tai buvo džiazo spektaklis, tad jame grojo KMN džiazo ansamblis: muzikantai Romualdas Grabštas, Arvydas Jofė, Viktoras Ignatovas. Pagrindinę veikėją įkūnijo aktorė Virginija Kochanskytė, kuri buvo tarsi Juditos Vaičiūnaitės alter ego. Per premjerą netgi pasirodė, kad abi jos labai panašiai apsirengusios. Kasandrą pamilusį džiazo pianistą vaidino aktorius Rimas Bagdzevičius. Spektaklyje abu veikėjai eina į kiną ir žiūri filmą apie savo ateitį. Tą filmą mes filmavome sniege, Senamiestyje. M.Daukšos gatvėje (tada S.Nėries) užkasėme Virginiją į sniegą – tarsi sniego kapą. Virš jo, šermukšnio medyje pakabinome didžiulę skarą su 100 išsiuvinėtų paukščių. Su ja spektaklyje vaidindavo aktorė. Filmuotoje medžiagoje R.Bagdzevičiaus įkūnijamas pianistas ieško Kasandros ir ją atkasa sniego kauburėlyje. Žiūrovai šias filmuotas scenas regėdavo vaizdo projekcijoje.

Spektaklis būdavo vaidinamas trimis planais – kavinės viduje, ekrane, kuriame rodyta projekcija, ir terasoje, už stiklinės sienos. Būdavo tokia scena, kai veikėjai išbėga į terasą ant sniego, geria raudonąjį vyną ir jį laisto. Kadangi raudonasis vynas tuo metu buvo didžiulis deficitas, žiūrovai imdavo garsiai aikčioti. Tai buvo turbūt vienintelis J.Vaičiūnaitės poezijos spektaklis, pastatytas profesionaliame teatre. Tai ją labai sujaudino. Na, o man tai buvo dovana pačiam sau 33 metų sukakties – Kristaus amžiaus – proga... Labai įdomus buvo ir spektaklis "Ilga Kalėdų vakarienė". Jį vaidinome Rotušėje. Atsimenu, kaip ryte prieš spektaklį su poete Dalia Teišerskyte apvažiuodavome draugus ir surinkdavome mums reikalingus rekvizitus – magnetofonus ir kitus daiktus.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

Vis dėlto labiausiai laukdavome žiemos ir "Kasandros". Tai buvo labai žieminis spektaklis, nes jam reikėdavo sniego. Atrodo, jį rodėme tris žiemas. Jau minėtas S.Bocullo ir jauni Kauno poetai: dabar jau a. a. Kęstutis Navakas ir a. a. Auris Radzevičius Žaliakalnio šlaituose prikasdavo sniego, kad jo būtų kuo daugiau.

– O jei nebūdavo sniego – atšaukdavote spektaklį?

– Bent šiek tiek sniego žiemą vis tiek būdavo. Ant V.Putvinskio gatvės šlaitų susikaupdavo nemažai jo sankaupų. Tad kolegos lipdavo su kibirais ir kastuvais, kasdavo sniegą, jį nešdavo, pildavo į KMN terasą. Apie dirbtinį sniegą tais laikais negalėjome pagalvoti. Žinoma, dabar gal ir dirbtinį naudotume. Teatre dirbu jau virš 50 metų, tačiau tai yra vieni gražiausių mano jaunystės prisiminimų. KMN buvo ta vieta, kurioje galėjome prisiglausti. Kūrėme tai, ką norėjome, niekas mums "iš viršaus" nenurodinėjo. Buvome gana autonomiški ir laisvi. Kaip tais  laikais, buvome išsikovoję didžiulę vidinę laisvę. Iki šiol palaikau šiltus ryšius su V.Kochanskyte, gražiai prisimenu D.Teišerskytę, R.Bagdzevičių, nors su jais šiuo metu bendraujame mažiau.

– Tad Kamerinio teatro laikais užmezgėte nemažai svarbių draugysčių?

– Taip, teatre buvo susitelkusi vieninga menininkų grupė. Statant  spektaklius prisidėjo Jurga Ivanauskaitė, Dalia Ibelhauptaitė. Prisimenu labai gražų epizodą. Vilniaus menininkų namuose vyko mano kūrybos vakaras. Grįžtu į Kauną, o stotyje mane pasitinka visa grupė: D.Teišerskytė, S.Bocullo, K.Navakas ir visi dainuoja dainą apie Nidą. Buvome išties artimi, daug bendravome ir už teatro ribų. Prisiminiau dar vieną linksmą momentą. Visa trupė drauge vykome į Šarnelę aplankyti V.Mačernio kapo. Važiavome D.Teišerskytės žiguliuku ar moskvičiumi – neatsimenu, kokį automobilį ji vairavo. Mūsų buvo labai daug, tad sėdėjome ankštai, susispaudę. Kai Žemaičių Kalvarijoje išvažiavome iš asfaltuoto kelio ir pasukome žvyruotu keliuku, poetas A.Radzevičius šoko iš mašinos. Kai sustojome, jis atsisėdo ant kapoto, ir sako: Dalia, vežk. Taip ir važiavome su juo ant automobilio priekio... Vykdavome prie Dzūkijos ežerų, kartu keliaudavome. Labai džiaugėmės, kai įsikūrė Sąjūdis. Aš, ir daugelis Kamerinio teatro žmonių, aktyviai įsitraukėme į jo veiklą. Vis dėlto, vėliau dideli visuomeninių pertvarkų vėjai mus visus išpustė į skirtingas puses. Liko tik gražus prisiminimas.

Istorija: spektaklis „Ilga Kalėdų vakarienė” Vilniaus menininkų namuose (dabar – prezidentūra). Sėdi iš kairės į dešinę: V.Kochanskytė, R.Bagdzevičius, Nijolė Lepeškaitė, Genovaitė Tolkutė, Regina Varnaitė ir Vytautas Grigolis. Stovi irgi iš kairės – Aldona Daučiūnienė, Arvydas Lebeliūnas, Virginija Kelmelytė, Sakalas Uždavinys, Inesa Paliulytė ir Tauras Čižas. / KMN nuotr.

Atrodo, kad šiais laikais teatruose žmonės lyg susvetimėję. Pasikalbi su aktoriais, paklausi jų apie spektaklius, o jie nieko nežino. Jei aktorius nevaidina tame spektaklyje, nemato reikalo jį pažiūrėti. To paties teatro aktoriai nesusitinka mėnesių mėnesiais, jei nevaidina tame pačiame spektaklyje. Mūsų Kamerinis teatras buvo itin jauki ir artima bendruomenė. Tikriausiai tokių artimų santykių teatre niekada ir nebeturėjau, nors įvairiuose teatruose užmezgiau daug draugysčių. Kaip minėjau, iki šiol artimai bendrauju su V.Kochanskyte, nors susitinkame jau retai. Tiesiog mūsų darbo sferos labai skirtingos. Virginija dabar daugiau kaip skaitovė gastroliuoja po Lietuvą. O aš įvairiuose teatruose statau spektaklius, dėstau.

Bet "Kasandra" ir liko tokia, kaip tas pirmasis žiemos sniegas. Poetas J.Marcinkevičius yra pasakęs, kad pirmosios meilės ir pirmojo sniego fone mes atrodome aukštesni, nei iš tikrųjų esame. Nors "Kasandrą" vaidinome tik tris žiemas, ji liko su mumis visam gyvenimui. Iki šiol menu tą stebuklą, pakilumo jausmą. Atsimenu, kaip prieš spektaklį per didžiausius vargus atsispausdinome gražų plakatą su Kasandros nuotrauka ir kaligrafiškai surašytais poezijos tekstais. Po daugelio metų Virginija tą plakatą įrėmino ir padovanojo man. Tad mano bute iki šiol kabo iš tamsos išnyrantis Kasandros profilis. Būna labai malonu, kai iš žiūrovų kas nors dar prisimena "Kasandrą" ar Rotušėje suvaidintą "Ilgą Kalėdų vakarienę". Vėliau šis spektaklis perkeltas į Dramos teatrą ir ilgai buvo rodomas specialiojoje salėje. Beje, tai buvo pirmasis spektaklis Lietuvoje, gimęs po Sausio 13-osios. Sitkūnuose, saugodami radijo stotį, repetuodavome, kad neišprotėtume nuo įtampos.

– Kameriniame teatre buvote gana laisvi. Tačiau ar cenzoriai nemėgindavo įsikišti, nurodyti, kokius spektaklius statyti?

– Tuo metu KMN dirbo labai griežta direktoriaus Algirdo Medišausko pavaduotoja. Ji mėgdavo patardyti: kas čia bus? Ką čia darote? Tačiau didesnių bandymų įsikišti nesulaukdavome. Tai išties įdomu, nes Dramos teatre, kuriame tuo metu taip pat dirbau, spektaklius visada tikrindavo Meno taryba. O štai KMN jokių komisijų nebūdavo. Galbūt dėl to, kad Kamerinis teatras buvo mažesnės apimties, labiau nišinis, neskirtas didžiulėms žiūrovų salėms. Gali būti, kad valdžiai pakako patikros, kurią vykdė KMN direktoriaus pavaduotoja. Tačiau ir ji, nors patardydavo, niekada nesikišo į mūsų kūrybinį procesą. Tiesa, spektaklis "Ilga Kalėdų vakarienė" tuo metu vadinosi tiesiog "Ilga vakarienė". Žodį "Kalėdų" cenzoriai liepė išbraukti. Vis dėlto, apie mūsų spektaklius būdavo labai gražiai rašoma spaudoje. Atsimenu, žurnale "Kultūros barai" buvo rimtas straipsnis apie mažąsias scenas. Ten rašė, kad mes esame kamerinio teatro pradininkai Lietuvoje.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

– Kamerinio teatro spektakliai būdavo labai jaukūs, vaidinami nedidelėse erdvėse. Tikriausiai dėl to į juos negalėdavo patekti visi norintieji, nes tiesiog netilpdavo?

– Išties, norinčių, bet negalinčių patekti į spektaklius būdavo minios. Juk salytės – nedidelės, o aktoriai vaidino prie pat žmonių. Pavyzdžiui, spektaklyje "Ilga Kalėdų vakarienė" viduryje salės stovėdavo stalas, aplink kurį sėdėdavo aktoriai. O žiūrovai aplink aktorius buvo pasodinti puslankiu. Dabar spektakliai kamerinėse erdvėse jau nieko nebestebina, o tada tai buvo didžiulė naujovė. Žmonės buvo išsiilgę artumo, jaukumo, intymumo. Jiems norėjosi nueiti į teatrą ne kaip į instituciją, bet lyg į svečius, pas draugus, kur su tavimi bendrauja kaip su artimu bičiuliu. Tai buvo labai jautrūs spektakliai – bendražmogiški, visiems artimi. Dabar tokių pasigendu. Šiandienėje socialinių, ekonominių, pandeminių aplinkybių suskaldytoje mūsų visuomenėje labai trūksta spektaklių, kurie visus jungtų, telktų.

Manau, kad šiais laikais tokia ir turėtų būti KMN funkcija. Visų pirma, telkti skirtingų disciplinų menininkus, kurie išsibarstę po savo dirbtuves, o kartu – ir visuomenę. Dabar mažai vietų, kuriose skirtingų disciplinų kūrėjai galėtų susitikti ir betarpiškai bendrauti. Toje šaltoje, oficialioje Sovietų Sąjungos atmosferoje, valstybėje, kuri skatino susvetimėjimą, KMN buvo labai svarbi žmogiškumo oazė. Į KMN kavinę susirinkdavo labai įvairių žmonių, ne tik menininkų. Kavinėje galėdavai pabendrauti ne tik su kolegomis, kurie buvo labai skirtingi – aktoriai, režisieriai, muzikai, poetai, skulptoriai, rašytojai, bet ir su savo žiūrovais, klausytojais, kurie ateidavo. Čia pat, prie puodelio kavos, diskutuodavome iškart po spektaklio. Tai buvo išties magiška.