SCENOS MENŲ FESTIVALYJE „CONTEMPO“ – METALINIO LANKO HIPNOZĖ

Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ buvo galima išvysti tarptautinio pripažinimo sulaukusį cirko menininką ir šokėją Juaną Ignacio Tulą (Argentina, Prancūzija) ir jo spektaklį „Instante“, leidusį pasinerti į niekam neprilygstamą patirtį.

Gilias laiko ir atminties temas gvildenantis spektaklis sujungia teatrą, šokį ir cirką. Publika panardinama į sielą jaudinantį potyrį, kuris meta iššūkį tradiciniam ir įprastam pasakojimui. Būdamas turtingo meninio išsilavinimo ir kurdamas tarptautiniame kontekste, J. I. Tula peržengia kalbos, kultūros barjerus ir kalba universalia judesių ir vaizdų kalba, suprantama bet kurios šalies žiūrovui. Menininkas kviečia atrasti mįslingą „Instante“ pasaulį, kuriame gilinamasi į metaforines Cyro rato – metalinio lanko – galimybes.

Spektaklyje demonstruojami neeiliniai žmogaus kūno gebėjimai, ekstremalūs triukai ir kuriama ypatinga rizikos kupina pasirodymo atmosfera. Meniškai derinama jėgos ir atsvaros pusiausvyra. J. I. Tula lyg diriguoja judesio simfonijai, kuri nepaiso gravitacijos ir atveria duris į dar neregėtą pasaulį. Kartu su Cyro ratu viso pasirodymo metu nepaliaujamai besisukantis artistas žiūrovus priartina prie hipnozės, sutrikdo laiko nuovoką. Menininkas pasirodymą atlieka minimaliomis priemonėmis – be lanko naudoja dar folijos lakštą ir popieriaus skiautes. Tačiau daiktais, apšvietimu, garsais ir judesiais jis kuria vis naują žmogiškumo istoriją.

Matyti J. I. Tulos meistriškumą prilygsta leistis į kelionę, kuri peržengia cirko palapinės ribas ir fiksuoja pačią žmogaus egzistencijos esmę.

 

Žiūrovai iš karto stipriai panardinami į dinamiško pasirodymo įvykius. Gimsta individualios interpretacijos ir emociniai ryšiai, kiekvienam tai yra gili ir asmeniška patirtis. Lyg būtų švenčiama dabarties akimirka. Įtraukiančiu pasirodymu J. I. Tula žiūrovus pavėžina emociniais kalneliais – tarp džiaugsmo, melancholijos ir savęs atradimo.

„Instante“ palieka ilgalaikį nuostabos jausmą. Matyti J. I. Tulos meistriškumą prilygsta leistis į kelionę, kuri peržengia cirko palapinės ribas ir fiksuoja pačią žmogaus egzistencijos esmę. Spektakliui pasibaigus, mintyse kirba klausimai ne tik apie pagrindinę spektaklio mintį, bet ir apie tai, kaip menininkas sugebėjo padaryti tai, kas paprastam žmogui atrodo neįmanoma.