Poetas A. Balbierius: nesuinteresuoto grožio link | KaunoDiena.lt

POETAS A. BALBIERIUS: NESUINTERESUOTO GROŽIO LINK

Kiekvienų metų pavasarį Lietuvoje paskiriama ir įteikiama daugiau nei dešimt įvairių literatūrinių premijų. Jų simbolinis svoris ir svarba – nevienodi ir gana kintami dydžiai. Vis dėlto, vienos iš jų, kaip pačios svarbiausios, statusas abejoti neverčia turbūt nė vieno skaitytojo. Tai – Maironio literatūrinė premija, siejama su Tarptautiniu literatūros festivaliu "Poezijos pavasaris". Ja iki šiol nuo pat įsteigimo būdavo apdovanojama Maironio lietuvių literatūros muziejaus Kaune kiemelyje per baigiamąjį festivalio renginį. Dėl visiems suprantamų priežasčių, šiais metais "Poezijos pavasaris" ir jo renginiai numatytu laiku nevyko, todėl ir premija, matyt, bus įteikiama vėliau. Autoritetingos komisijos sprendimu, jos nusipelnė Biržų krašte gyvenantis poetas Alis Balbierius už eilėraščių rinkinį "Ekvilibriumas".

Žinant tai, kad autorius jaunystėje yra įgijęs gamtininko išsilavinimą ir artimas Rytų pasaulėžiūrai, skaitytojui, atsiverčiant šią knygą, prieš akis iškyla jau numanomi lūkesčiai. Vis dėlto, "Ekvilibriumas" turi ypač ryškių ypatybių, leidžiančių autorių sieti su vadinamąja ekotekstine kūryba. Ekotekstas – tai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos literatūrologų XX a. antrojoje pusėje pasiūlytas terminas, kuriuo apibrėžiami rašytiniai kūriniai, fiksuojantys gamtos ir žmogaus sambūvio darną. Eilėraščio, kaip ekoteksto, subjektas yra nekonfliktiškas gamtos atžvilgiu, ją ne naudoja ir tvarko, o labiau stebi ir fiksuoja. 

A. Balbierius „Ekvilibriumo“ skaitytojas yra pirmiau ne laureatas, o nekaltomis akimis į pasaulį žvelgiantis žmogus, išsivadavęs nuo susireikšminimo.

A.Balbieriaus "Ekvilibriumas" žymi būtent tokį žmogaus santykį, kai rūpi gamtos, metų laikų, gyvūnijos, augalijos gausybė ir įvairovė, nepereinant į atvirą ekologinę retoriką, tačiau savitai brėžiant žmogaus ir gamtos sąlyčio įvykį. Beveik visus šios knygos eilėraščius būtų galima vadinti tokiais savitais įvykiais. Poezijos subjektas skaitytojui aiškiai rodo, kad kultūra yra daug paprastesnė sritis nei gamta. Būtent todėl eilėraščių žmogus neieško to, kas būtų klasifikuojama ir apibrėžiama – vienas svarbiausių tokio kalbėjimo bruožų yra savaimingumas. Žmogaus aikštingumas, ambicija, valia lieka už šios knygos mąstymo ribų. "Ekvilibriume" gamtą stebintis žmogus nėra pasyvus ir nešališkas žiūrovas, jis dalyvauja, tačiau ne pasipriešinimo ar valdymo, o estetiniu tikslu, kuriam svetimas liūdesys, melancholija, džiugesys ir euforija. Taip ryškėja rytietiškas grožio suvokimas: dėmesys formai, ramybė ir savitikslingumas. Tai, kas vyksta savaime ir dėl paties vyksmo, ir žmogui tampa itin sava. "Ekvilibriume" nėra priešiškos civilizacijai gamtos.

A.Balbieriaus knygos eilėraščiai fiksuoja kelią iš niekur į niekur. Vakarų semiotinėje reikšmės teorijoje, kurios vienas svarbiausių autorių buvo Algirdas Julius Greimas, kelias ir kelionė visada reiškia tam tikrą tikslo geismą. Rytų kultūrai artimas biržietis poetas sako, kad nėra kelio nei į laimę, nei pražūtį, nes pats kelias yra neįmanomas apmąstyti ir susieti priežasties ir pasekmės loginiais santykiais. Žmogaus kelias nėra netgi istoriškas, kadangi jo atkarpų neretai nesieja jokie loginiai santykiai. Šiuo atžvilgiu A.Balbieriaus knyga yra išimtinai priklausanti poezijos sričiai – čia nėra jokių siužeto užuomazgų. Būtų galima tikėtis, kad toks eilėraščių žmogus yra tuščias, tačiau balbieriškoji logika sako – jis tiesiog yra švarus.

Alis Balbierius. Ekvilibriumas, Rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2019

"Ekvilibriume" galios netenka ne vien vakarietiškos erdvės kategorijos, bet ir daugeliui skaitytojų įprastas laiko suvokimas. Apie mirtį eilėraščių žmogus beveik nemąsto, nes paskutinis gyvenimo ciferblatas dar labai toli. Laiko dimensija A.Balbieriui – tai amžinybė, paverčianti Biržų kraštovaizdį kosminio vyksmo savastimi. Esama aiškaus suvokimo, kad gyvybė kosmose yra stipresnė už mirtį, nes vaisius visada duoda sėklų, iš kurių randasi nauji vitališkumo fenomenai. "Ekvilibriumas" yra tokia poezijos knyga, kurioje labai nedaug domimasi trimis žmonijai labiausiai įprastomis dimensijomis: ilgiu, pločiu ir gyliu (arba aukščiu). Dominuoja ketvirtasis matmuo – laikas. Eilėraščių žmogaus paleista strėlė, skirtingai nei Henriko Radausko kūryboje, nelekia į dangų – ji sminga į žemę. Nėra A.Balbieriaus knygoje ir to, ką vadintume metafiziniu gyliu, nes viskas yra tekstūroje, kuri tuo pat metu yra ir paviršinė, ir gelminė. Už poeto paviršiaus nėra kvazarų ar bedugnių. Plotis A.Balbieriui – tai fizinė, ne intelektualinė sąvoka, kuria nurodomas jutiminis akiratis. Eilėraščių subjektas yra nelinkęs gręžtis atgal ar žūtbūt peršokti horizontą. Patys žiūros plotyje ir ilgyje esantys objektai – medis, upė, upelis, žolė ir kiti – yra pakankami gyvybės ir amžinojo dabar liudytojai.

Ši lietuvių poeto knyga yra ypatinga dovana skaitančiajai publikai, nes ji pati yra gyvybės sankaupa.

Paikas skaitytojas galėtų sakyti, kad A.Balbieriaus apdovanojimas Maironio premija yra susijęs tik su šį pavasarį mus užklupusiu koronavirusu ir padidėjusiu žmonijos dėmesiu gamtai bei klimato kaitai. Žinoma, toks teiginys iš dalies teisingas, tačiau būtina pasakyti, kad pati laureato knyga yra savaiminis kūrybos įvykis, tos pačios balbieriškos tikrovės gamtinis daiktas, viršijantis aktualumo kategoriją. Poezijos rinkinys čia tampa jungties tarp natūros ir kultūros liudijimu. Geri eilėraščiai, jei jie nėra publicistiniai, retai kada rašomi turint specifinį ir autoriaus paties nusistatytą tikslą. Šis labiau yra intuityvus ir išvaduojantis nuo vakarietiškų iliuzijų apie vertingumą, autoriaus principingą ir labai reikšmingą visuomeninę laikyseną. A.Balbierius "Ekvilibriumo" skaitytojui yra pirmiau ne laureatas, o nekaltomis akimis į pasaulį žvelgiantis žmogus, išsivadavęs nuo susireikšminimo. Ši lietuvių poeto knyga yra ypatinga dovana skaitančiajai publikai, nes ji pati yra gyvybės sankaupa. Ir pagaliau, pabaigoje poetas pasako, kad popieriniai puslapiai neturi virsti fetišu – kelio ieškoti nereikia, tačiau galima leistis jo vedamam. Daugelio "Ekvilibriumo" skaitytojų laukia tokia kelionė, kurioje jų laikysenas pats autorius ir nubrėžė savaisiais eilėraščiais – ramus, liečiantis, įsižiūrintis ir įsiklausantis kelias nesuinteresuoto grožio link.


Amalgama

tą pačią akimirką

esu kelias ir keleivis

esu tai kas po kojom

esu tai kas tuo keliu eina

esu dulkė virš kelio

esu debesys kurie plaukia

esu žvilgsnis į horizontą

esu veiksmas be judesio

esu judesys be veiksmo

esu kelias ir keleivis

esu kelio ir keleivio

tobulai netobula amalgama

 

Ornitologija II

kadaise

skrisdavau su paukščiais

strazdais zylėmis ir nykštukais

suopiais naktų pelėdomis ir kėkštais

tolimiausiam krašte prie Kuršių marių

skrisdavau žiemą ir vasarą rytą ir vakarą

skrisdavau laisvas kaip paukščiai

tačiau atskyręs kūną nuo dvasios nes kūnas

kur beskristum likdavo toje pačioje

socialistinio realizmo tikrovėje

skrisdavau ir skrisdavau

kol sykį nutūpiau Rotondoj

parke po senais medžiais kur –

besnapis – lesdavau vyną iš taurių

su kitais ilgaplaukiais dvikojais

šiuo metu daugiau ar mažiau pažįstamais

poezijos archipelago paukščiais –

 

Sovietijos vynas

niekas

negalėjo išgert

mano vyno

mano vyno laisvės

iš nelaisvos

mano taurės

 

Bhairahawa/Siddharthanagar

Indijos ir Nepalo pasienis

Dulkių debesys

lyg tie milijonai

induistų dievų

naktis kritus staiga kaip akmuo

dulkių oras ir dangus

dulkių kelias ir plaučiai

pilni dievų

 

ir f u r o s

it gigantiški drambliai

žibintų šviesose –

į Nepalą – iš Indijos,

iš Nepalo – į Indiją...

 

ir ilgas

triračio su rikša šešėlis

pervažiavęs per mano

šešėlio kojas

 

Lapas ant lapkričio lūpų

miela mano lietus monotoniškas lyja

lapkritis dedas kaukę lietaus – jau nutolo

helovinas ir vėlinių žvakės sudegę

 

lapų spalvos rūdija – mes laukiam

baltumos – bet imperija sniego

šitaip graudžiai vėluoja – o sninga

 

kažin kur – kur dar niekad nebuvom

o dabar jau žinau – niekada ir nebūsim

nors pasaulis šįvakar platesnis už sielą –

 

vieną lapą ant lapkričio lūpų

pasilenkusios kaukės kur į ūkaną žiūri

miela mano lietus monotoniškas švintant

 

x x x

žalius žemėlapius užsninga sniegas

sustingsta upių melsvos venos

per popierių jau mušas ledas:

šerkšnoja Afrika – Madagaskaras baltas

tarytum marmuro kasyklos – Odisėjas

su kinkiniu šunų per jūrą grįžta

į įtakingąją Įtakę – lyg granatos

sušalę apelsinai sprogsta – dausų

neranda šiaurės paukščiai – era

ledyno naujo lekia lyg ekspresas

lediniais plieno bėgiais – savaime

klonuojasi mamutų bandos – kojom

žalius žemėlapius į žemę trypia –

sninga – dabar ant sniego sniegas

sninga – ir šitaip

baigiasi istorija

Renesanso dvasios menininkas

Iš Biržų krašto kilęs poetas, eseistas, fotografas A.Balbieris – devynių poezijos knygų autorius: „Delno irklas“ (1986), „Giedančios upės“ (1988), „Alsavimų girios“ (1990), „Sapno pėdsakai“ (1997), „Strazdo anatomija“ (2004), „Formų knyga“ (2008), „Skaidrumos“ (2011), „99 trieiliai“ (2013), „Ekvilibriumas“ (2019). Jo plunksnai priklauso ir eseistikos knygos „Trobelė ant debesies“ (2006), „Vaivorykštė ir neandertalietis“ (2012), rinkinys „Tekstai apie viską ir nieką“ (eilėraščiai, proza, esė, 1998), ekologinių etiudų knyga „Žalias Nojaus laivas“ (ekologiniai etiudai, 1990), fotografijų albumas „Biržai: kraštas ir miestas“ (2012).

Menininkas yra surengęs 30 personalinių fotografijos parodų, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose.

"Viskas, ką darau, darydavau ir – galbūt – darysiu dar, yra susiję ir sukasi viename Vienio rate, – interviu "Santakai" yra sakęs menininkas. – Gyveni vieną kartą ir, jei tik yra norų ir galimybių, maga išbandyt ne vieną kūrybos sritį. Man imponuoja toks renesansiškas požiūris į anų laikų menininką, dažniau gal dailininką, kuris buvo ir mokslininkas, ir filosofas, ir amatininkas, ir t. t."

Kūryboje jam esą svarbu tai, kad gali daryti, ką nori. "Ir tai yra laisvas judesys, laisvas mostas – juk nėra jokių kvailų taisyklių, kad rašo tik rašytojai, o tapo – tik dailininkai. Prarastas renesansiškas menininko universalumas mus gal kiek nuskurdino, nors pernelyg didelis universalumas taip pat kelia pavojų išsiskaidyti ir nučiuožti paviršiumi, daugelį dalykų atlikti mėgėjiškai, nes visos lazdos iš tiesų turi ne du, o n galų..." – sakė A.Balbieris.

Maironio literatūros premija bus teikiama šiemet neįprastu metu, vasarą, vyksiančiame "Poezijos pavasario" festivalyje. Poezijos šventę planuojama surengti liepos 26–rugpjūčio 9 d. Festivalio laureatas bus vainikuojamas rugpjūčio 7 d. Kaune. 56-ąjį kartą rengiamas festivalį palydės ir eilėraščių bei esė apie literatūrą almanachas. Planuojama, kad knyga pasirodys birželio antroje pusėje. Šių metų almanacho sudarytojai – poetai Dainius Gintalas ir Benediktas Januševičius. Kartu sudaroma ir kompaktinė plokštelė "Poezijos balsas" su skaitomais poetų eilėraščiais. Ją jau trečius metus rengia rašytojas Rimantas Kmita.

Lietuvos rašytojų sąjunga Maironio premijai šiemet siūlė penkis kūrėjus: be A.Balbierio, ir Eleną Karnauskaitę („Miegančios chimeros“), Enriką Striogaitę („Žmonės“), Alvydą Šlepiką („Mano tėvas žūsta“), Agnę Žagrakalytę („Bu bu itis: Alisa Meler išeina pro duris“). Laureatą rinko vertinimo komisija, sudaryta iš penkių pastarųjų „Poezijos pavasario“ laureatų: šiemet tai buvo Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Almis Grybauskas, Ramutė Skučaitė ir Tomas Venclova.

Rašyti komentarą
Komentarai (3)

Sastingis

Ten nejuda

...,paTEIKTI eilarasciai skaitosi LENGVAI ir...

krinta i SIELA...,poezijos KNYGELE vertetu paSKAITYTI... TASKAS

Taip

Dabar kas natūralu-nebegražu,kičas ar pan.Dabar absttakcijos ir dirbtinumo kultas.Jau ir žmogus nebeteko to,su kuo užgimė.Viskas dirbtina,viskas padaryta chirurgo skalpelio.Argi teisinga duoti grožio karalienės vardą tai,kurią kompiuteriu ir skalpeliu sukūrė,o ne gimusiai tikrai gražia.Viskas nenatūralu,o gaila...

SUSIJUSIOS NAUJIENOS