Neįveikiama užduotis: pasakykite, kiek Lietuvoje atmintinų dienų, ir išvardykite jas. Reikėtų nepainioti jų su valstybinėmis šventėmis, kurios įtvirtintos Darbo kodekse ir kuriomis nereikia eiti į darbą. Atmintinų dienų paminėjimas nustatomas pagal Atmintinų dienų įstatymą ir Seimo nutarimus, į darbą galima neiti tik tuo atveju, jei tai – savaitgalis, o minėti – kaip širdis liepia.

Didžiąją dalį atmintinų dienų minime su ašaromis akyse. Laisvės gynėjų, Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido, Birželio sukilimo, Medininkų žudynių, Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir kitų aukų pagerbimo dienomis lenkiamės istorijai, pagerbiame žuvusiuosius. Čia viskas aišku. O štai kitomis atmintinomis dienomis velnias sprandą nusisuktų.

Atmintinų dienų sąrašas vis papildomas, tarsi niekaip nesurenčiama tvora: jau lyg ir baigta, žiū – dar vieno baslio trūksta. Kur buvus, kur nebuvus – nauja proga, kurią, Seimui palaiminus ir priėmus Atmintinų dienų įstatymo x straipsnio pakeitimo įstatymą, mus ragina minėti. Senelių, Lietuvos samariečių bendrijos, Pagarbos mokesčių mokėtojams ir kt. dienos byra ant mūsų galvų kaip rudens vėjų papurtyto medžio lapai. Jau per 70 perkopusios atmintinos dienos (1930-aisiais Lietuvos atmintinų dienų sąraše jų tebuvo aštuoniolika) užima nemažai kalendoriaus lapelių, kai kuriuose – netgi „kamštis“.

Mes reiškiame solidarumą su karo išbandymus patiriančiais ukrainiečiais, tad gal pasistenkime bent tarpusavyje nekariauti.

Gegužės 15-ąją, nors jau minime dvi progas – Steigiamojo Seimo susirinkimo ir Tarptautinę šeimos dieną, skandalingasis seimūnas Petras Gražulis panūdo paskelbti atmintina Pilietinio protesto diena – įamžinti „Didįjį šeimos gynimo maršą“. Maršistai ploja per petį savo flagmanui, tačiau kiti tautiečiai piktinasi („tuomet labiau tiktų vadinti Visuomenės susiskaldymo diena“) ir traukia per dantį „jauną“ tėvelį („gal galima paskelbti Nesantuokinių vaikų gamintojų diena“). Tik juokas neima. Mums reikia ne protestuoti – bet vienytis, ne griauti – o kurti! Mes reiškiame solidarumą su karo išbandymus patiriančiais ukrainiečiais, tad gal pasistenkime bent tarpusavyje nekariauti. Odioziniam P.Gražuliui vertėtų atgaivinti atmintį: Pilietinio pasipriešinimo diena minima gegužės 14-ąją, kai 1972 m. Romas Kalanta susidegino protestuodamas prieš tarybinę santvarką.