Vakar Lietuvą pasiekė žinia, kad šią ašarų pakalnę po sunkių gyvenimo kovų paliko ekstravagantiškasis Nepriklausomybės laikų politikas, pats save juokais ar rimtai ubagų karaliumi titulavęs Vytautas Šustauskas. Jį artimiausiomis dienomis daug kas prisimins ir neabejotinai turės ką pasakyti linksmo ar blogo (a. a. politikams – gerai arba nieko – negalioja).

O ir užuojautų veikiausiai bus ne viena, skirtingai nei specialiosios operacijos vis nebaigiančioje Rusijoje, kur Kremlius regionų vadams nūnai rekomendavo susilaikyti nuo užmuštiesiems kare nekrologų publikavimo.

Tokios rekomendacijos gautos Buriatijos, Tuvos, Vologdos ir dar trijuose regionuose, kur gyvosios jėgos praradimai užsitęsusiame „blickryge“ yra tokie, jog užuojautos užpildytų ne vieną spaudos lanką bet kuriame vietos laikraštyje.

Gyvosios jėgos praradimai užsitęsusiame „blickryge“ yra tokie, jog užuojautos užpildytų ne vieną spaudos lanką bet kuriame vietos laikraštyje.

Rekomendacija, šiuo atveju prilygstanti draudimui, – būtina, kad priešas neskaičiuotų nuostolių. Nėra reikalo jiems žinoti statistikos, kuri gali demoralizuoti ir taip jau demoralizuotą savą kariauną, o ir jos palaikymo komandą užnugaryje.

Glumina tai, kad net sovietmečiu tokių draudimų nebūdavo po kokios nors katastrofos, pareikalavusios aukų. Nors ir tuomet spaudoje vyravo išimtinai gerosios naujienos, nekrologų publikuoti vis dėlto nedrausta.

Bet geriausioje Euroazijos valstybėje laikai pakito. Ten viskas puiku, o štai Ukrainoje jau seniai nėra nei kariuomenės vado, nei vyriausiojo žvalgybininko, abu seniai nudaigoti šauniųjų smogikų.

Tad koks nustebimas apėmė rusų propagandininkus, pamačiusius kažin kada jų pačių palaidoto K. Budanovo komunikatą: „Dabar Ukrainoje kuriamas specialus nemirtingų vadų būrys – V. Zalužnas, aš, S. Bandera, S. Petliura, I. Mazepa. Tai bus rusų košmaras.“