(NE)PASITIKĖTI GENAIS

Kai prieš septynerius metus išgirdome apie baltaodę amerikietę Rachel Dolezal, apsiskelbusią juodaode, nurašėme šią žinutę į įdomybių skiltį. Vėliau, kai britas Oli London po daugybės plastinių operacijų tapo korėjiečiu (korėjiete), vėl rimtai nereagavome – priskyrėme tai labiau transseksualumo problemai. Kai pernai rudenį Vilniaus universitetas paskelbė Lyčiai jautrios kalbos gaires, jau pajutome į pakaušį alsuojančias ne tik beprotiškas kalbos transformacijos, bet ir transrasiškumo idėjas.

Juk apie galimybę save identifikuoti kaip kitos rasės nei prigimtinė atstovą ar atstovę išgirdome ne iš kur kitur, o iš mokslo įstaigos – Didžiosios Britanijos šakinių profsąjungų Universitetų ir kolegijų sąjungos (UCU) 2019 m. paskelbto dokumento „UCU pozicija dėl transįtraukties“. Pasmerkėme svarbiausiąją Lietuvos Alma Mater už konformistišką poziciją, išliejome emocijas viešojoje erdvėje ir pamiršome šią problemą, užgriuvus didesnei – tikrajam karui. Ir tai, kas atrodė kaip kliedesiai apie rasės keitimą, dabar skamba grėsmingai tikroviškai. Rusija nė neslepia, kad jos tikslas nėra vien denacifikuoti Ukrainą, pavergti ir perauklėti šią nepaklusnią tautą – agresorė siekia sukurti „laisvą Euraziją nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Rusija kėsinasi ne tik ukrainiečiams, bet ir visiems europiečiams įdiegti į genus chromosomą Z. Kaip tai daroma, jau esame patyrę ir dar neišsigydę žaizdų. „Liaudies savivaldos organai išlaisvintose teritorijose“, „liaudies respublikų kūrimas“, „švietimo programų, kuriose yra nacistinių ideologinių nuostatų, uždraudimas“, „Rusijos informacinės erdvės diegimas“ – tai ne istorijos vadovėlio skyrius apie makabrišką sovietmetį. Tai – šių dienų Rusijos veiksmų gairės, kurioms pritaria(!) didžioji dalis rusų. Visi tie, kurie nemąsto kaip rusai, jiems – nacizmo kolaborantai. Norintieji dideliais kiekiais štampuoti homo sovieticus įsitikinę, kad „denacifikacijos terminas jokiu būdu negali būti trumpesnis nei viena karta“. Putiniškoji mėsmalė traiškys mūsų visų vaikų ir vaikaičių likimus. Kiek dar Bučų, Borodiankų reikės Europos naivuoliams suvokti, kad sovietinė okupacija – ne istorinė praeitis, o šiurpi šių dienų realybė?!