Šiandien – Ukrainos nepriklausomybės diena, kuri dar prieš gerą dešimtmetį keldavo ironišką šypseną didžiarusiams, netgi pažangiesiems, ypač žodžiai „Ukrainos nepriklausomybė“. Tiesa, per pastaruosius pusantrų metų tų šypsnių vis mažėja, o ironiją keičia desperatiškas įniršis: „O mes už ką turime kentėti? Kodėl visi mūsų nekenčia? Kodėl negalime ramiai ilsėtis Kryme, kur mums taip gerai?“

Visi atsakymai – Kremliuje, ponai, ten jūsų didžiūnų pradėtas trijų dienų „blickrygas“ štai ėmė ir išsitęsė 18 mėnesių. Per tiek laiko dramblio patelė išnešioja ir pagimdo drambliuką. Tik žaibo karo atveju gimdymas pernelyg užtruko ir netgi komplikavosi. Labai tikėtina, kad nei gimdyvis (caras-maras-badas) su visa savo pamišusių pribuvėjų-generolų-banditų armija, nei jo pernešiotas naujagimis (SSRS klonas) neišgyvens. Ir apskritai dar didelis klausimas, ar pastojimas buvo vietoje. Nors (ne Cezario) operacijos sėkmė buvo pasmerkta jau iš pat pradžių, nes žodžiai „Ukrainos nepriklausomybė“ buvo iššifruoti neteisingai (netgi nešifruoti, o neigiami, kaip negalintys egzistuoti iš esmės), todėl ir visi paskesni veiksmai buvo pasmerkti žlugimui.

Tai būtų pats geriausias pasveikinimas broliams ukrainiečiams jų valstybės Nepriklausomybės dienos proga nuo pat 2014-ųjų.

Kitaip tariant, pats metas būtų susirinkti savo kruvinus skudurus ir nešdintis iš gimdyklos, kuri virto skerdykla ir, kaip bebūtų nemalonu, atvirai konstatuoti savo politinį-diplomatinį-karinį, jau nekalbant apie kompiuterinį, neraštingumą.

Tai būtų pats geriausias pasveikinimas broliams ukrainiečiams jų valstybės Nepriklausomybės dienos proga nuo pat 2014-ųjų.

Tik štai gyvenimas – ne stebuklinė pasaka, nors kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu čia įjunko Koščejus Nemarusis su visa savo prieštvanine svita, todėl, panašu, pasveikinimo nebus.