Šiandien minimą 31-ąją nepriklausomybės dieną Ukraina pasitiko išgyvendama dar vieną įtampos piką. Vietoj parado repeticijos Kyjivo centre rikiuojasi metalo laužu virtę Rusijos armijos monstrai. Šventiniai koncertai atšaukti – kaip ir nedarbo diena. Įprastus palinkėjimus išvakarėse nustelbė žvalgybų pranešimai apie Rusijos planuojamas naujas atakas prieš civilinę infrastruktūrą ir vyriausybinius objektus, taip pat Volodymyro Zelenskio primygtiniai raginimai rugpjūčio 24-ąją likti namuose ir neignoruoti oro pavojaus signalų. Galima tik viltis, kad, skaitydami šias eilutes, nebūsime sukrėsti naujo nusikaltimo prieš ukrainiečius ir simbolius maniakiškai mėgstančiam Vladimirui Putinui kas nors bus sutrukdęs surengti dar vieną mirties spektaklį.

Sykiu su Ukrainos nepriklausomybės atkūrimu šiandien minimas ir karo pusmetis. Jame būta ne tik Bučos, Kramatorsko, Mariupolio, bet ir fantastiškų Ukrainos karių taktinių laimėjimų, čornobaivkų ir bilohorivkų, dešiniajame Dnipro krante įstrigusiam agresoriui užkurtos peklos, trijų raidžių kryptimi nugarmėjusio Juodosios jūros laivyno flagmano ir mįslingų, bet galingų sprogimų Kryme.

Kariniai ekspertai kalba apie okupantų žygį stabdantį žmonių ir technikos deficitą, juvelyriškai dirbančius MLRS, HIMARS operatorius, būsimąsias lendlizo dovanas ir įnoringosios Ukrainos gamtos ruošiamus siurprizus. Tačiau nepaisant šio lengvo mažoro, per pusmetį išlaisvinto 1 tūkst. didesnių ir mažesnių gyvenviečių, dalis Ukrainos žemių vis dar lieka okupuotos, ginkluotės, kuri tokio masto kare ginkluotė turi plaukti nesustojančia srove, vis dar per mažai, o dešimtys milijonų ukrainiečių su nerimu laukia artėjančios žiemos.

Šis karas – kaip ir visi karai – kada nors baigsis prie derybų stalo. Tačiau kokie dokumentai bus ant jo pasirašyti, priklausys tik nuo padėties fronte. Tai, kad šiandien ji – it stepė ir aiškaus mūsiškių persilaužimo kol kas negalima konstatuoti, ne vien Kyjivo galvos skausmas. Ukraina moka savo karių, civilių, talentingų sportininkų, menininkų, verslininkų, savo negimusių vaikų gyvybėmis. Todėl mes – nuo Norvegijos iki Portugalijos – turime džiaugtis, kad esame tik mažieji būsimos pergalės akcininkai. Turime susitaikyti su aukštomis dujų kainomis, pabrangusiu būtiniausių prekių krepšeliu, nemaloniais pokalbiais su turistais iš Rusijos ir tiekti Ukrainai viską, kad ir ko reikėtų. Nuo batų, vaistų iki brangiausių ginklų.