Daugelį metų Kremliaus šunidžių gyventojai demonstravo pasitikėjimą savomis jėgomis ir nevengė agresyvesnės retorikos.

Įkvėpti tariamos protėvių pergalės prieš įsivaizduojamą fašizmą, Kremliaus šuniukai vis skelbė duosiantys į kaulus "supuvusiems Vakarams" tiek, kad šiems maža nepasirodys, tačiau 2022 m. pavasarį, stebėdami, kaip jų dievaičiai Ukrainoje tvarkomi visomis "Kamasutroje" įamžintomis pozomis, Vovočkos (1952) keturkojai pragydo nuosaikesnėmis, pacifizmu dvelkiančiomis giesmėmis.

"Prie ko če taz Natuo, taigi dyplomatai turi dyrpti. Aš tau sakau, čia diplomatija turi vyzką išspręzti, o jie iš karto Natou šaukiasi", – tamsiose tarpuvartėse savo sugulovams užgiedojo balalaikininkai, nė neįtardami, kad šiuos jų žodžius gali girdėti tylus ir kuklus, už sienos gyvenantis priešas.

Tarsi šių pamąstymų būtų negana, kai kurie balalaikininkų kolegos ryžosi vykti į Baltarusiją ir prašyti paties Oleksandro Grigorijevičiaus (1954), kad tik šis paliktų dangiškojo kolūkio sienas atviras ir kad pigių grikių stokojantys Marijos žemės gyventojai galėtų laisvai atkeliauti bei pasigrožėti greitkelių duobėmis, kurias apgraužtomis morkomis užlopė pats Stevenas Fredericas Seagalas (1952).

Šis diplomatijos idealizavimas ne tik liudija apie kai kurių visuomenės narių bailumą, bet ir primena mums apie seną, nuo atmenamų laikų kiekviename žmoguje tūnantį troškimą, kad pasaulyje egzistuotų abstrakčiosios ir objektyviosios teisingumo jėgos.

Jos turėtų pranokti kasdienybės banalumą, išspręsti žmoniją kamuojančias negandas, nubausti nusidėjėlius ir apdovanoti doruosius.

Viešumoje diplomatai dažniausiai kalba ne tai, ką patys mano, o tai, ką jiems reikia kalbėti.

Bėda tėra tai, kad pasaulyje nieko nėra tobulo ir diplomatija taip pat nėra išimtis. Diplomatinį darbą dirbantys asmenys nėra kaimo Jurgių apaštalai, kurie klajoja po pasaulį ir skelbia gerąją politinio korektiškumo naujieną.

Diplomatas gali būti be galo kosmopolitiškas ir mylėti svetimą kraštą labiau nei savo gimtąjį kaimelį, tačiau svarbiausia jo pareiga yra atstovauti savai valstybei ir jos piliečių interesams.

Diplomatų vartojama retorika dažniausiai primena tepalą, kuriuo sutepamos tam tikros kūno angos prieš įgrūdant ten sovietinį paveldą, todėl atsitiktiniam stebėtojui gali susidaryti įspūdis, kad šio amato atstovai visose gyvenimo srityse siekia kažin kokio objektyvaus teisingumo (pvz., kad visos konfliktuojančios pusės būtų išklausytos arba liktų patenkintos), tačiau iš tikrųjų diplomatas (arba politikas), tarpininkaudamas konflikte, siekia naudos vien savo valstybei.

Tiems, kurie tuo abejoja, tereikia prisiminti, kad Vovočkos kelrodė žvaigždė Jurijus Vladimirovičius (1914–1984), prieš tapdamas SSRS valstybės saugumo komiteto vadu, ėjo sovietų ambasadoriaus pareigas Vengrijoje. Jo ambasadoriavimo laikais Vengrijoje kilo antisovietinis sukilimas, prie kurio baigties tiesiogiai prisidėjo SSRS tankai.

Viešumoje diplomatai dažniausiai kalba ne tai, ką patys mano, o tai, ką jiems reikia kalbėti. Jeigu diplomato vizituojamame krašte įvyksta karinis perversmas (prie kurio prisidėjo jo valstybės vyriausybė), jis veikiausiai viešai neigs savo tėvynės indėlį, kad ir kokie gandai bei įrodymai pasiektų globalią bendruomenę (tol, kol pati jo tėvynės valdžia nenuspręs viešai pripažinti savo veiksmų).

Norint suprasti tikrąją diplomatinių pareiškimų prasmę, reikia gebėti skaityti tarp eilučių ir išmanyti visas su konkrečiu pasisakymu susijusio platesnio konteksto detales.

Pavyzdžiui, kai kokie nors peskovai ar lavrovai viešai pareiškia, kad jų valstybė neturi problemų, galima kelti prielaidą, kad problemų veikiausiai yra. Jeigu jie jas pripažįsta, bet menkina, galima teigti, kad problemos iš tiesų yra gana rimtos, o jeigu peskovai su lavrovais atvirai pareiškia, kad padėtis gana sudėtinga, tada galime kelti drąsią prielaidą, kad jų valstybė yra atsidūrusi ties katastrofos riba (o užkulisiuose vyksta intensyvus darbas, siekiant sumažinti būsimus padarinius).

Taip pat prieš diplomatijai suteikiant panacėjos statusą, derėtų suvokti, kad diplomatija nėra visagalė pati savaime. Nei valstybės, nei žmonės negali užmegzti rimtų santykių, jeigu jų nesieja abipusis ryšių egzistavimo ir sutvirtinimo interesas. Kitaip tariant, kad saitai egzistuotų ir būtų stiprūs, abiejų valstybių žmonės jau turi de facto bendradarbiauti prekybos, kultūros mainų arba karybos srityse (pvz., priklausyti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai arba turėti bendrą priešą). Diplomatų veikla gali šiuos ryšius sustiprinti arba susilpninti, tačiau ištraukti juos iš cilindro it triušį yra kone neįmanoma misija.

Daugelį metų manyta, kad Kinijos ir Didžiosios Britanijos imperijų santykiai pašlijo jau pirmajame oficialiame britų atstovybės ir kinų monarcho susitikime, mat britų atstovai, vadovaujami George‘o Macartney‘o (1737–1806), atsisakė pasveikinti kinų imperatorių pagal Kinijoje vyravusias etiketo normas.

Daugelį amžių Kinijoje tikėta, kad monarcho pareigas einantis žmogus yra aukštesniųjų jėgų pasiuntinys, atsiųstas į mirtingųjų pasaulį palaikyti harmonijos, tad kiekvienas "paprastasis" turi jį pasveikinti atsiklaupdamas visomis galūnėmis, nuleisdamas galvą iki žemės ir iškeldamas pasturgalį it rujojanti katė.

Britų atstovai tą padaryti atsisakė, o tarsi to būtų negana, pateikė dar ir nekuklų pageidavimų meniu Qing dinastijos monarchui (atidaryti britų prekeiviams daugiau uostų bei suteikti platesnių prekybos galimybių, leisti įsteigti atstovybę Pekine ir perleisti britų žinion kokią nors salą prie Kinijos pakrantės).

Diplomatus priėmęs valdovas (1711–1799) jų prašymus atmetė, o atneštos dovanos buvo priimtos kaip įprasta duoklė.

Taip pat Didžiosios Britanijos pasiuntiniai turėjo suprasti, kad iš jų tautiečių Kinijos žmonėms, be sidabro, daugiau nieko nereikia.

Šis pasakojimas kiek išpūstas, tačiau jame veikiausiai atsispindi dalis tuo metu tvyrojusio abipusio įtarumo ir pasipūtimo, persmelkusio pirmąjį Kinijos ir Didžiosios Britanijos valdančiųjų sąlytį.