PŪLINUKAI ANT KŪNO SLĖPĖ KRAUJO VĖŽĮ

Beveik prieš metus Rasa Benaitienė pajuto pirmuosius sunkios ir klastingos ligos – ūmios mieloleukemijos – požymius.

Beveik prieš metus Respublikinės Šiaulių ligoninės Informacinių technologijų diegimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Benaitienė pajuto pirmuosius sunkios ir klastingos ligos - ūmios mieloleukemijos - požymius. Tiesa, tada net ir gydytojai neįtarė, kad tai gali būti kraujo liga.

Šiandien Rasa, jau įveikusi kaulų čiulpų transplantaciją, grįžo į darbą ir ne tik puikiai jaučiasi, bet ir pasiryžusi paraginti likimo draugus neprarasti optimizmo, kai tenka grumtis su sunkiomis ligos gydymo pasekmėmis. Moteris apgailestauja, jog tada, kai jos gyslomis tekėjo sveikas kraujas, nepakankamai jo dovanojo sergantiesiems,  kuriuos gydant donoro kraujo prireikia labai daug. 

Greitai bėgantis laikas

Kiekvienas, susirgęs sunkia liga, ilgai ieško atsakymo į klausimą, kodėl būtent jį užklupo vėžys? Neranda į šį klausimą atsakymo ir R. Benaitienė. Ji žino, kad buvo giminėje sirgusiųjų vėžiu, bet kraujo liga tikrai niekas nesirgo. Tad ir ji ligos negalėjo paveldėti.

Netinkamas gyvenimo būdas ar žalingi įpročiai niekada nebuvo Rasos gyvenimo palydovai. Nuo ketvirtos klasės pradėjusi lankyti plaukimo baseiną, treniravosi iki 11 klasės. Dubijos pagrindinės mokyklos sportinės klasės moksleivė Rasa Sirutytė įvairiose varžybose gynė ne tik mokyklos, bet ir miesto garbę. Baigusi mokyklą mergina svajojo studijuoti sporto mediciną, tačiau įstoti nepavyko.

„Pradėjau dirbti Šiaulių televizorių gamyklos „Tauras“ konstruktorių biure. Žuvus tėčiui, mama mus su broliu augino viena, tad kas mėnesį gaunamas atlygis buvo didžiulė paspirtis šeimai“, – prisimena moteris nelengvus jaunystės metus, kai reikėjo drauge ir dirbti, ir mokytis. Mat Rasa nusprendė žinių semtis vakarais ir įstojo į anuometinio Kauno technikos universiteto Šiaulių filialo vakarinį skyrių, kur įsigijo pramoninės elektronikos specialisto diplomą. Jo bei įgytų žinių prireikė, dirbant konstruktorių biure.

Televizorių gamybai pradėjus šlubuoti, pirmiausia bankrutavo konstruktorių biuras ir Rasa keitė darbą. Teko dirbti ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos Informatikos skyriuje. Lietuvoje panaikinus apskritis, Rasa įsidarbino Respublikinės Šiaulių ligoninės Informacinių technologijų diegimo skyriuje, kur skyriaus vedėjo pavaduotoja dirba iki šiol.

Greitai bėgančio laiko įrodymu tampa vaikai. Šiandien atrodo, jog visai neseniai gautas diplomas, po kurio atšoktos vestuvės. Drauge su vyru Modestu augina du sūnus. Alvydui jau septyniolika metų, Rimvydui – dvylika. Šiai vyrų trijulei teko nemažai išbandymų, kai žmoną ir mamą liga paguldė į ligos patalą. Teko patiems ne tik indaplovę ir skalbimo mašiną išmokti įsijungti, bet ir valgį pasigaminti, namus susitvarkyti ir, aišku, sužinoti, kiek nematomų darbų kasdien padaro mamos rankos.

Ligos priežastys nepaaiškinamos

Sveikatos problemos Rasą užklupo praėjusią vasarą. Jai buvo diagnozuotas venų uždegimas, gydymui skirta kraują skystinančių vaistų. Moteris pamena, jog rugpjūtyje buvo atliktas kraujo tyrimas, kuris jau rodė organizme vykstantį uždegimo procesą. Šeimos gydytojas įtarė, jog tai gali būti reakcija po kraują skystinančių vaistų, nes jais reguliuoti kraujo klampumo kažkodėl nepavykdavo. Buvo ne tik kojų venos užsikimšę, bet ir krešulys į plaučius buvo nuėjęs.

Jaudino ir ant rankų riešų pasirodę pūlinukai. Kitas pagalvotų – nieko tokio, praeis. Bet sveikata besirūpinanti Rasa nuskubėjo į polikliniką. Šeimos gydytojas įtarė auksinį stafilokoką. Bet vėliau, užbėgdama įvykiams už akių, moteris prisiminė Vilniaus Santariškių klinikos Hematologijos, onkologijos ir tranfuziologijos centro direktoriaus, gydytojo hematologo, prof. Laimono Griškevičiaus, gydžiusio ją Santariškių klinikose, pasakytus žodžius. Jis teigė, jog tie požymiai jau galėjo būti ligos pradžia. Mat kraujo tyrimas rodė uždegimą, rankos tapo nusėtos pūlinukų. Pakako įsidurti rožės spygliu ar adata. „Vos susižeidžiu – ir pūlinukas. Kitu atveju tokios mini traumos niekas net nepastebėtų“, – prisimena Rasa.

Tačiau nebuvo nei silpna, nei bloga, jautėsi puikiai, ėjo į darbą. Sunerimti privertė lapkrityje ant veido iškilę spuogeliai su pūslelėmis. Lyg būtų pūslelinė. Bėrimas išryškėjo ant rankų. Parodžiusi gydytojui, išgirdo, jog gal tai alergija nuo vaistų. Bet dar ir ant juosmens išryškėjo. Tada vėl Rasa nuskubėjo pas šeimos daktarą, kuris šį kartą įtarė, kad gali būti kokia kraujo liga.

Įtarimą sustiprino ir kraujo tyrimas, kuris rodė geležies trūkumą. Vargino labai gausios mėnesinės. Teko kreiptis į ginekologą, kuris diagnozavo gimdos endometriozę. Neatsistatė kraujas ir vartojant skystinančių vaistų. Per lapkričio mėnesį net du kartus buvo užklupusi virusinė infekcija.

Šeimos gydytojas išrašė siuntimą hematologo konsultacijai. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja hematologė Karolina Bagavičienė skyrė kraujo tyrimus. Rezultatai nenudžiugino – buvo anemija (mažakraujystė), sumažėjęs trombocitų (ląstelių, atsakingų už kraujo krešėjimą) skaičius, padidėjęs leukocitų skaičius. Skirtas leukogramos tyrimas, kurio metu mikroskopu įvertinamos kraujo ląstelės. Tyrimo rezultatas parodė, kad kraujyje yra blastų.  Net 24 proc. visų kraujo ląstelių sudarė piktybinės kraujo ląstelės.

„Aš tada dar neįsivaizdavau, kas tai yra blastai“, – sako Rasa, nuo tos dienos pradėjusi domėtis  ne tik gydytojų pasakojimais, bet ir medicinos straipsniais apie klastingą kraujo ligą.

Diagnozė patvirtinta

Respublikinės Šiaulių ligoninės Vidaus ligų skyriuje Rasa neužsibuvo. Buvo paimti kraujo tyrimai, tačiau nuspręsta gydymui siųsti į Vilniaus Santariškių klinikos Hematologijos centrą.

Antradienį paguldė į Santariškes, paėmė tyrimą ir ketvirtadienį konstatuota skaudi realybė. Gydytojas hematologas Andrius Degulys atėjo į palatą.

„Nieko guodžiančio negalime jums pasakyti – įtarimas pasitvirtino. Nustatyta ūmi mieloleukemija“.

Kaulų čiulpuose, pasak gydytojo, jau buvo 45 proc. blastų. Buvo paaiškinta, jog kuo daugiau jų užsipildo, tuo žmogui blogiau – jis pradeda silpti.

„Jei nebūčiau ėjusi pas daktarus, nebūčiau rūpinusis savo sveikata, – kažin iki kiek būčiau sulaukusi. Tik rytais buvo šioks toks galvos svaigulys. Gal nuo slogos, sinusito, gripo – nemažai teko sirgti. Bet fiziškai blogai nesijaučiau net ir tada, kai buvo diagnozuota liga“, – prisimena ligos pradžią moteris.

Medikų dėmesio nestigo. Patvirtinus diagnozę netrukus į palatą atėjo psichologas, centro vadovas  prof. L. Griškevičius, skyriaus vedėja gydytoja hematologė Regina Pileckytė.

Pirmiausia pačiai Rasai teko papasakoti ligos eigą, tada medikai kalbėjo apie gydymą, galimus variantus. Buvo pasiūlyta dalyvauti klinikiniame tyrime ir naudoti eksperimentinius vaistus.

Išsiaiškinusi, jog bet kokioj situacijoj galės atsisakyti eksperimentinio gydymo, Rasa sutiko. 

„Esu jauna, dar vaikai neužauginti, gal eksperimentiniai vaistai suteiks daugiau galimybių pasveikti“, – prisimena svarstymus moteris. 

Juolab kad ir gydytojų prognozės nenuliūdino – daugiau kaip 50 proc. susirgusiųjų ūmia mieloleukemija pasveiksta visiškai.

Alinantis eksperimentinis gydymas

Netrukus pradėta chemoterapija. Po pirmosios procedūros pradėjo pykinti, nuslinko plaukai, Rasa neteko net 14 kilogramų. Svoris pamažu atsistatė. Po antrosios chemoterapijos neteko 16 kilogramų.

Jei po chemijos per daug svorio nukrenta, ateina dietologė ir papasakoja, kaip jį susigrąžinti, kokį maistą valgyti, kad mažiau pykintų, kad viduriavimas sumažėtų. Moteris sužinojo, kad negali valgyti jokio žalio maisto: vaisių, šviežių sulčių, daržovių, nes tai – papildomas infekcijos šaltinis. Galimas tik termiškai apdorotas maistas. Nesinori valgyti, bet reikia, kad organizmui užtektų jėgų kovoti su liga.

Ateina ir psichologas, jei pacientui kyla pesimistinių minčių. Visas personalas, pasak R. Benaitienės, labai palaikantis, suprantantis ligonį ir pasiryžęs padėti.

Iškęsti  po chemoterapijos teko tikrai daug. Visų ligonių didžiausias siaubas – slenkantys plaukai. Ir ne tik dėl estetinio vaizdo. Rasa neslepia, jog plaukai slenka taip pat su skausmu, atrodo, lyg kas būtų pešęs plaukus. Prasidėjo ir  alerginė reakcija į chemiją, ėmė visą kūną varginti niežulys. Valgymas tapo kančia, nes valgyti reikia, o negali, nes visa burnos gleivinė atsisluoksniuoja, skauda. Kad chemija greičiau išsiplautų, būtina gerti daug skysčių. 

Tiesa, yra vaistų ir priemonių, padedančių pašalinti ar sumažinti cheminių vaistų poveikį. Po pirmos chemoterapijos kentėti dėl nežinojimo teko daugiau. Po antro vaistų kurso Rasa pirko daugiau priemonių, padedančių lengviau išgyventi: įsigijo specialų dantų šepetuką, kremų. Daug vaikščiojo, nes atrofuojasi raumenys ir organizmas silpsta.

„Atsisėdi, pasėdi – galva nesisuka, tada galima atsistoti. Jei galva nesvaigsta – gali eiti. Jei pradeda suktis, tai toje vietoje tupiesi ar guliesi, kad nenukristum, nesusižalotum. Bet vaikščioti vis tiek reikia“, – pasakoja Rasa sunkų ėjimą iš ligos.

Kai kraujo rodikliai pradeda kilti, požymiai pradeda mažėti, gleivinė gyti. Be to, būtina kruopščiai laikytis higienos, nes gali prikibti kokia infekcija ar virusas. Nepavyko išvengti gripo, tad vėl savijauta blogėjo.

Finišo tiesiojoje – transplantacija

Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas  labai daug pasakojo, kaip palengvinti savijautą po chemoterapijos. Trečioji procedūra buvo taikoma prieš atliekant kaulų čiulpų transplantaciją. 

Patarė valgyti po 3400 kilokalorijų – viską, ką atneša ligoninėje ir iš namų, kad nenusilptų, nes jėgų reikia. Patarė vaikščioti: po ligoninę ir aplinkui. Jei negali vaikščioti, patarė sėdėti, kad tik stiprėtų raumenys.

Po antros chemijos buvo galimybė grįžti namo. Septyniolika dienų galėjo pailsėti, atsigauti ir fiziškai, ir psichologiškai.

„Grįžau nusiteikusi optimistiškai, nes tai jau buvo finišo tiesioji – į transplantaciją“, – prisimena Rasa. 

Nors jos laukė dar trečia chemijos terapija, bet po jos jau buvę lengviau.

„Labai gleivinę prižiūrėjau, kad nepasikartotų burnos gleivinės problemos: pirkau specialius skysčius, maistą reguliavau“, – prisiminimuose jau likę išgyvenimai.

Buvę visko, net išgąsčio, kad dantys gali išbyrėti. Padėjo ir ligoninėje duodamos priemonės. Specialiu ampulės skysčiu, praskiestu vandeniu, skalaudavo burną. Tik tam kartui palengvėdavo,  kad nors kąsnį galėtų nuryti.

Vargino ir gausios mėnesinės. Kad nenukraujuotų, buvo lašinamas kraujas, trombocitai. Vienam kraujo liga sergančiam ligoniui reikia labai daug donorų. „Labai dažnai galvodavau, kodėl neduodavau kraujo, kai buvau sveika. Galėjau padėti daugeliui žmonių“, – apgailestavo moteris.

Tačiau nuotaika buvo pakili, nes žinojo, kad po trečios chemoterapijos jos laukia kaulų čiulpų transplantacija. Nors ir yra tikimybė, kad liga atsikartos, tačiau Rasa buvo linkusi mąstyti apie geriausia – pasveikimą.

Tyrimams buvo pakviestas brolis, tačiau jo tyrimų rezultatai netiko ir donoru transplantacijai būti negalėjo. Nuspręsta persodinti kaulų čiulpų kamienines ląsteles, surinktas iš jos pačios kraujo.

Procedūros metu iš venos paimamas kraujas, iš kurio surenkamos kamieninės ląstelės, kurios vėliau buvo užšaldytos. Rasa išvyko namo laukti paskirtos dienos transplantacijai.

Transplantacijos metu į veną sulašintos jos pačios kamieninės ląstelės. Bet tai nebuvo jokia chirurginė intervencija, kaip galvojo Rasa, anksčiau niekada nesidomėjusi nei apie šią ligą, nei apie jos gydymą.

R. Benaitienė svarstė, jog tai likimas, atsiuntęs išbandymą liga, suteikė didžiulių išgyvenimų ir patirties naštą. Šiandien Rasa grįžusi į darbą. Tačiau ligos dar nepamiršta. Nuolat kviečiama į Vilnių tikrintis sveikatą, nes liga kontroliuojama. Reikia daugiau rūpintis ir savimi, tausoti jėgas bei džiaugtis antrą kart dovanotu gyvenimu, kurio kelyje dar daug naujų išgyvenimų.

Komentarai

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimonas Griškevičius:

Lietuvoje ūmine mieloleukemija suserga kiek daugiau kaip 100 pacientų per metus. Maždaug pusė jų yra jaunesni kaip 60 metų. Ūminė mieloleukemija pasireiškia silpnumu, kraujavimu, dažnomis infekcijomis. Liga greitai progresuoja, todėl neretai dar prieš mėnesį buvę visiškai sveiki pacientai į ligoninę gali patekti labai sunkios būklės. Ūminė mieloleukemija nėra viena liga, tai – kelių dešimčių ligų grupė, kurios viena nuo kitos skiriasi genetiniais pokyčiais, turi skirtingus imunologinius žymenis, skirtingą eigą, jautrumą gydymui bei gydymo rezultatus. Santariškių klinikose kiekvienam pacientui yra atliekami pažangūs genetiniai, imunologiniai ūminės leukemijos tyrimai, kurie pacientams leidžia parinkti individualų gydymą: chemoterapiją, taikinių terapiją, spręsti, ar reikia kaulų čiulpų transplantacijos. Šie modernūs tyrimo metodai pacientui suteikia geriausią galimybę pasveikti ar pratęsti remisiją. Tačiau net ir pritaikius pažangiausius diagnostikos bei gydymo metodus, ne visais atvejais pavyksta ligą įveikti – ypač susirgus vyresniems pacientams.

Siekiant vis labiau gerinti gydymo rezultatus, pacientams siūloma dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, kurių metu skiriamas pažangus eksperimentinis gydymas. Pacientai dalyvauja laisva valia, o jų saugumui skiriamas ypatingas dėmesys. Santariškių klinikų Hematologijos centro medikų tikslas – kiekvienam pacientui suteikti galimybę pasveikti, o jei to padaryti šiuolaikinės medicinos technologijų pagalba dar nėra įmanoma, kiek įmanoma ilgiau kontroliuoti ligą ir užtikrinti kokybišką gyvenimą. Kartu norėčiau pasidžiaugti sklandžiu bendradarbiavimu su Respublikinės Šiaulių ligoninės kolegėmis gydytojomis hematologėmis Danguole Ramanauskiene ir Karolina Bagavičiene, kurios greitai ir kvalifikuotai nustato sunkius ūminės leukemijos atvejus bei toliau gydo ir stebi pacientus po intensyvaus gydymo periodo.

Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius:

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje kraujo ligos ir diagnozuojamos, ir gydomos. Dvi ligoninėje dirbančios gydytojos hematologės D. Ramanauskienė ir K. Bagavičienė konsultuoja kiekvieną, kuriam šeimos gydytojas išrašo siuntimą hematologo konsultacijai. Taip nutiko ir ligoninės darbuotojai Rasai, kuri, kaip ir kiti pacientai, kuriems diagnozuojama onkologinė kraujo liga, tolimesniam gydymui siunčiama į Vilniaus Hematologijos centrą. Taip yra todėl, kad ūmiai ligos eigai gydyti taikomas modernus ir sudėtingas gydymas, kuriam reikia brangios įrangos bei aukštos kvalifikacijos specialistų. Kad mūsų ligoninėje funkcionuotų  modernus hematologijos centras, nepakaktų ir ligonių, kuriems būtų taikomas gydymas. Tuo atveju, kai  diagnozuojama onkologinė kraujo liga, pacientas iš Šiaulių dažniausiai siunčiamas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transplantacijos centrą. Įveikus ūmųjį ligos periodą, gydymas gali būti tęsiamas ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje.

Dėl tos pačios priežasties – pacientų bei specialistų stygiaus, netaikoma Šiauliuose ir kaulų čiulpų transplantacija. Vienintelis transplantacijos centras yra Vilniuje. Tačiau Respublikinės Šiaulių ligoninės Kraujo banke registruojami potencialūs kaulų čiulpų donorai, kurių pagalbos laukia ligos ištiktieji. Šiais metais užsiregistravo tik keturi potencialūs donorai, tad nieko keisto, kad donorą surasti ypač sunku. Raginu jaunus žmones registruotis ir, prireikus, padėti sunkiai sergantiems. Užsiregistruoti potencialiais negiminingų kaulų čiulpų donorais galima Respublikinės Šiaulių ligoninės Kraujo banke (Respublikinė Šiaulių ligoninė, 2 korpusas, II a. (V. Kudirkos g. 99), tel. (8 41) 524 223.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Vidaus ligų skyriaus gydytoja hematologė Karolina Bagavičienė:

- Šeimos gydytojas, atlikęs kraujo tyrimą ir nustatęs trombocitų, leukocitų ar eritrocitų pokyčius, (sumažėjimą ar padidėjimą) kraujyje bei įtardamas kraujo ligą, siunčia ligonį hematologo konsultacijai į Respublikinės Šiaulių ligoninės Konsultacijų polikliniką. Ligoniui atliekama leukograma – citomorfologinis tyrimas, kuriuo nustatomi kokybiniai ir kiekybiniai kraujo ląstelių pakitimai. Medicinos biologo pateikti leukogramos rezultatai hematologui padeda diagnozuoti ligą. Tuo atveju, jei kraujyje aptinkama blastų – piktųjų  (vėžinių) kraujo ląstelių, įtariama leukemija bei atliekamas kaulų čiulpų tyrimas (kaulų čiulpų aspiracija). Ūminė leukemija diagnozuojama, kai, atlikus kaulų čiulpų tyrimą, nustatoma, jog blastai kaulų čiulpuose sudaro daugiau kaip 20 proc. ląstelių. Diagnozuojant ūminę leukemiją, labai svarbus tėkmės citometrijos tyrimas, kuriuo nustatoma blastų kilmė. Jei blastai yra mieloidinės kilmės – diagnozuojama ūminė mieloleukemija, jei limfoidinės – ūminė limfoleukemija.

Ūminė leukemija, kuri ir buvo įtarta ligonei, tai agresyvia ir greita eiga pasireiškianti piktybinė kraujo liga. Vėžinės ląstelės sutrikdo normalią kraujo gamybą, dėl ko mažėja eritrocitų, trombocitų, leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) skaičius. Dėl šių priežasčių didėja kraujavimo rizika, vystosi anemija (mažakraujystė), didėja imlumas infekcijoms. Diagnozei patvirtinti ligoniai iš Respublikinės Šiaulių ligoninės siunčiami į tretinio lygio kraujo ligų diagnostikos ir gydymo centrus. Šiuo atveju ligonė buvo siunčiama į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centrą, kur modernia įranga atlikti papildomi tyrimai, klastingai kraujo ligai patvirtinti.