Švietimą kuriame mes patys. Todėl kartu su modernėjančiu pasauliu atsinaujinti turi ir mokykla. Galima dūsauti dėl pedagogų stygiaus, atgyvenusių vadovėlių arba pasidžiaugti geraisiais pavyzdžiais. Vienas jų – aštuonerius metus Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijoje dirbanti Aušra Butkuvienė. Jaunatvišką vandens sporto entuziastę paauglių apsuptyje nepažįstantieji painioja su gimnaziste. Ji yra mūsų šalyje naujo dalyko – ugdymo karjerai mokytoja. Aušra padeda jaunuoliams dėlioti savo ateities mozaiką. Klaipėdietė įsitikinusi, kad šiuolaikinei mokyklai trūksta pozityvumo – ne aklo ir naivaus, o užkrečiančio veikti. "Esu laiminga, atradusi save", – sakė mokytoja, į interviu atskubėjusi riedlente.
Skatina atrasti save
– Studijavote džiazo vokalą, bet pasirinkote mokymą. Kodėl?
– Trečiame kurse supratau, kad esu ne savo vietoje. Mečiau mokslus likus pusantrų metų iki baigimo. Ypatingo talento neturiu, o scenoje, manau, turi būti arba geriausias, arba iš viso į ją nelipti. Be to, jaučiu scenos baimę. Įstojau mokytis socialinės pedagogikos. Tuo pat metu dirbau konsultante telekomunikacijų įmonėje. Bet vėlgi, pardavimai – ne mano sritis, nemėgstu įkyrėti žmonėms ar atsiprašinėti už kitų klaidas. Gavau pasiūlymą įsidarbinti gimnazijoje ir iki šiol neabejoju, kad tai buvo geriausias mano pasirinkimas. Penkerius metus dirbau raštinės vedėja. Pamilau mokinius, įsitikinau, kad tai šauni mokykla su gabiais, motyvuotais, kūrybingais jaunuoliais. Bet toje pačioje vietoje visą laiką dirbti neketinau, norėjosi tobulėti, lankytis seminaruose, išreikšti save. Pradėjau mokytis dar vienos specialybės. Bestudijuodama išgirdau apie Lietuvoje vykdomą ugdymo karjerai projektą, buvo ieškoma būsimų konsultantų. Niekam nesakiusi užpildžiau paraišką ir man pavyko. Trečius metus vedu mokiniams šio dalyko pamokas.
– Kuo jiems padedate?
– Dirbu su visais 9–12 klasių gimnazistais. Dažniausiai į mane kreipiasi dešimtokai, turintys rinktis dalykus kitiems metams. Tenka sulaukti ir paskutinę minutę dar neapsisprendusių, ko nori iš gyvenimo, abiturientų. Smagiausia, kai jaunuoliai pradeda domėtis ne tada, kai dega, o sąmoningai ir iš anksto. Pernai vienas vaikinas norėjo studijuoti veterinariją, bet nebuvo tikras dėl savo galimybių. Baiminosi, kad neįstos į valstybės finansuojamą vietą, dvejojo, ar verta rizikuoti. Paskambinau savo šuns veterinarui, su kuriuo gerai sutariame, ir paprašiau, kad priimtų mano mokinį pasipraktikuoti. Jaunuoliui liepiau parašyti motyvacinį laišką, papasakoti apie savo lūkesčius ir tikslus. Nors buvau sutarusi tik dėl savaitės, tačiau vaikinas prabuvo klinikoje visą mėnesį – stebėjo operacijas, buvo geras pagalbininkas. Ir šiemet Lietuvos sveikatos mokslų universitete jis sėkmingai užbaigė pirmą kursą. Malonu, kai gali padėti.
– Dažnai jaunam žmogui atrasti save – iššūkis.
– Todėl kartą per metus organizuojame karjeros dienas, vietoje pamokų vyksta susitikimai. Šiemet sukviečiau apie 40 savo srities specialistų ir profesionalų iš visos Lietuvos. Atvyko inžinierių, medikų, bankininkų, ekstremalaus sporto asų, žurnalistų, politikų, aktorių. Sėkmingi žmonės, turintys, kuo pasidalyti ir pasidžiaugti. Dalyvavo ir jėgos aitvarų instruktorius, ir parašiutininkas. Su viena ekstremalaus sporto atstove tiesiogiai iš Pietų Afrikos Respublikos, Keiptauno, vyko tiesioginė transliacija internetu. Susirinko tiek mokinių, kad sunkiai tilpome klasėje. Yra tiek daug veiklų, su kuriomis dažniausiai susipažinti galime tik per kitų patirtį.
– Jūsų auklėtiniai šiemet bus dešimtokai. Nebijote maišto?
– Man tai nauja patirtis. Iš pradžių kiek jaudinausi, kad neturiu įgūdžių valdyti didelės grupės, šešiolikmečiai atrodė padykę. Juk pats klegesys. Tačiau iškart susidraugavome ir puikiai sutariame. Drąsiai galiu sakyti, kad per aštuonerius mokykloje praleistus metus tai – pati nuostabiausia patirtis.
Užsitarnavo pagarbą
– Koks jūsų santykis su moksleiviais?
– Esame ne tik stipri bendruomenė, bet ir draugai. Nesu griežta, bendrauju su jais kaip su bendraminčiais. Vaikai tai vertina. Pagarba neatsiranda savaime, ją reikia užsitarnauti. Mes daug kalbamės, stengiamės spręsti kylančias problemas drauge. O jų neišvengiamai buvo ir bus. Kartu leidžiame laisvalaikį, šiemet plaukiojome laivu, dviračiais aplankėme Nemirsetoje esančią pakrantės apsaugos tarnybą, kelias dienas praleidome Trakuose. Kiek jaudinausi, nes prisiminiau save jų amžiaus, buvau išties padykusi. Bet viskas vyko labai sklandžiai, puikiai praleidome laiką.
– Tik mitas, kad šiuolaikiniai mokiniai – nepagarbūs, įnoringi?
– Nemanau, kad tai tiesa. Kaip tu su jais, taip ir jie su tavimi. Stengiuosi pati būti nuoširdi ir to paties prašau iš kitų. Kartoju mokiniams – nebijokite atsiprašyti. Žinoma, jie nevengia pareikšti nepasitenkinimo. Tačiau tai natūralu. Šiuolaikiniai moksleiviai labai drąsūs. Anksčiau mes, paliepus eiti į sceną, kuklindavomės, o dabar priešingai – kiekvienas nekantrauja pasirodyti. Natūralu, kad ir patys mokyklos darbuotojai, turintys aštuonias pamokas per dieną, būna irzlūs. Bet, manau, kad pedagogas negali sau leisti būti piktas, reikia turėti daug kantrybės.
– Kaip jie reaguoja į jauną auklėtoją?
– Mokinių parlamentas buvo sugalvojęs akciją – savaitei apsikeisti klasių auklėtojais. Labai malonu buvo girdėti pastabas, esą mes nenorime keistis. Baiminuosi anksti subręsti, tarp jaunų žmonių ir pačiai norisi būti jaunai. Tiesa, darbuotojai kurį laiką mane painiodavo su mokiniais. Sulaukdavau pastabų, kad nevilkiu uniformos. Vėliau tik skaniai iš to pasijuokdavome.
– Kaip pati leidžiate laisvą laiką?
– Jei išgirstu, kad savaitgalį bus bangų, tai velkuosi savo hidrokostiumą ir lekiu prie jūros. Pastaruosius dvejus metus esu vandens sporto aistruolė. Išbandžiau irklentes, vandenlentes, buriavimą. Bet labiausiai sužavėjo čiuožimas banglente. Ir vieną auklėtinį šią vasarą išmokiau plaukti irklente. Noriu būti pavyzdžiu mokiniams, užkrėsti hobiais, parodyti turiningo laisvalaikio privalumus – be alkoholio ir šlaistymosi gatvėmis. Klaipėdoje gyvenimas verda. Neturi ką veikti tik fantazijos stokojantys žmonės. Taip pat labai myliu šunis, manasis jau senukas, dešimties metų, tačiau irgi stengiasi išlikti jaunatviškas. Net ir auklėtiniai pažįsta – lepina ne tik mane, bet ir Grikį.
– Kuri mokinių staigmena labiausiai įsiminė?
– Per jubiliejų auklėtiniai mane privertė klaidžioti po visą mokyklą ir atlikti įvairias užduotis. Gavau ekstremalių dovanų visai pagal save. Ir mano Grikis nebuvo pamirštas. O kartą mokiniai sudainavo ir įrašė vieną mėgstamiausių mano dainų. Labai sujaudino.
Bendrauja ir internetu
– Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria švietimo sistema? Vis pasigirsta kalbų apie pedagogų trūkumą.
– Manyčiau, priešingai. Vaikų skaičius mažėja, o jauni mokytojai neturi darbo. Vyresnieji kantriai laikosi savo darbo vietos iki pat vėlyvos pensijos. Manau, mokytojus būtų galima išleisti ilsėtis anksčiau. Trūksta kantrybės, nespėjama žengti koja kojon su naujovėmis. Tam, kad tobulėtum, reikia vaikščioti į seminarus, skaityti daug literatūros, kuri dažnai būna tik anglų kalba. Mokiniai labai apsiskaitę, kartais žino daugiau už pačius mokytojus. Ir nieko blogo tai pripažinti. Pasiekti mokinius padeda socialinis tinklas. Elektroninio dienyno jie tikrai neskaito taip dažnai, kaip savo "Facebook" paskyros. Apie mano paskelbtą naujieną mokiniai sužino akimirksniu. Tokia yra šiandiena. Vyresniems mokytojams tai gali būti sudėtinga. Bet mes kalbamės ir apie interneto blogybes, kaip apsaugoti asmeninius duomenis, ko vertėtų saugotis ir panašiai.
– Kuo patrauklus jūsų darbas?
– Nežinau, ar daugumai tai atrodo patrauklu, bet mane žavi nuolatinis mokymasis. Turi domėtis ir norėti dalytis. Taip pat reikalinga didelė empatija. Snausti nėra kada. Nuskambės romantiškai, bet mokytojas turi jausti pašaukimą. Džiaugiuosi, kad jau po kelių dienų mano auklėtiniai sugrįš į mokyklą. Nekantrauju visus pamatyti.
– Atlyginimas motyvuoja?
– Ne. Laikausi pozicijos, kad geriau dirbti už mažesnį atlygį, bet mėgautis savo veikla. Laisvalaikis ir darbas man vienodai malonūs. Būtų liūdna gyventi tik per atostogas.
– Pati vaikų neturite?
– Turiu savo 31 vaiką. Užtektinai, ar ne? Šią vasarą su vyru atšventėme dešimties metų santuokos sukaktį. Tėvai griežtai mane auklėjo, matyt, bijojo, kad nenueičiau klystkeliais. Iki vestuvių kartu nė dienos negyvenome, todėl po trejų metų draugystės nebedelsėme. Esame geriausi draugai, vienas kitą užkrečiame veiklomis, kartu keliaujame.
Istorijoje – 100 skrydžių
– Turbūt išnaršėte visą Europą?
– Artėja mano šimtasis skrydis. Aplankėme apie 30 pasaulio šalių. Gal ir banaliai nuskambės, tačiau labiausiai patinka Tailandas, o Europoje – Portugalija. Turbūt tai vienintelė šalis, į kurią sutikčiau persikraustyti. Galbūt senatvėje taip ir padarysime. Artimiausiu metu vyksime ten jau septintą kartą. Absoliuti ramybė, visi šypsosi, daug bangų. Žmonės, nors ir pietiečiai, tačiau ne karštakošiai. Vyras juokauja, kad jie kaip skandinavai pietuose. Be to, nėra brangu, skanus maistas.
– Planuojate keliones?
– Kartais iškeliaujame visai neplanuotai, internete galima rasti daug pigių paskutinės minutės skrydžių. Apsistojame vietiniuose viešbučiuose. Būna ir neigiamų patirčių. Pavyzdžiui, Brazilija įsiminė dėl nuolatinės įtampos. Ten reikia saugotis net ir dienos metu. Draugai pasakojo, kad vakarais jie nesustoja net ir užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Mat ne kartą vagys, jiems sustojus, buvo į smilkinį įrėmę ginklą. Negali su savimi turėti jokių aksesuarų, fotoaparatų, reikia kone slapstytis. Atostogų neprimena. Lankėmės ir Vakarų Afrikoje, Gambijoje. Čia vietiniai save įvardija kaip labiausiai besišypsantį Afrikos krantą. Ko gero, taip ir yra. Visą laiką svilina nežmoniškas karštis. Bet man patinka. Norint keliauti nereikia būti turtuoliu. Galima rasti pigių bilietų, reikia tik paieškoti. Kai kurie skrydžiai mums nė šimto litų neatsiėjo. Nejuokauju.
Vizitinė kortelė
Gimė 1985 m. sausio 11 d. Klaipėdoje.
2003 m. baigė Klaipėdos "Vėtrungės" gimnaziją.
2011 m. Klaipėdos universitete, Pedagogikos fakultete įgijo Socialinės pedagogikos specialisto kvalifikaciją.
2014 m. Žemaitijos kolegijoje, Telšių fakultete – Muzikos pedagogikos specialybę.
