G. Schröderis prieš tai pareiškė galįs įsivaizduoti, kad jo draugystė su V. Putinu gali prisidėti prie Ukrainos karo užbaigimo. „Mes daug metų protingai bendradarbiavome. Galbūt tai vis dar galėtų padėti rasti derybinį sprendimą, kito aš nematau“, – sakė buvęs kancleris interviu agentūrai dpa.

V. Putinas po invazijos į Ukrainą Maskvoje buvo susitikęs su G. Schröderiu. Vokiečių politikas Rusijos įsiveržimą į kaimyninę šalį yra pavadinęs „fatališka klaida“, tačiau draugystės su V. Putinu neišsižadėjo. G. Schröderis pasisako už naujas tarpininkavimo pastangas vyriausybių lygiu ir mano, kad Prancūzija ir Vokietija turėtų imtis iniciatyvos.

Kremliaus atstovas D. Peskovas pabrėžė, kad šiandien nemato politinių veikėjų noro užbaigti konfliktą. Kanclerio Olafo Scholzo vadovaujama Vokietija esą yra smarkiai įsitraukusi į karą. Europoje, anot D. Peskovo, vyrauja požiūris – „provokuoti Ukrainą kovoti iki paskutinio ukrainiečio“. Maskva, pasak jo, stebi įvairias pozicijas Europoje, tačiau nemato, kad padėtis keistųsi.

„Daugelį metų protingai dirbome kartu. Galbūt tai vis dar gali padėti rasti derybinį sprendimą, kito kelio nematau“, – interviu dpa sakė G. Schröderis.

Jis draugauja su V. Putinu nuo tada, kai 1998–2005 m. buvo kancleris, bei toliau dirba Rusijos „Nord Stream“ dujotiekių per Baltijos jūrą įmonėms. G. Schröderis pavadino Rusijos puolimą Ukrainoje „lemtinga klaida“, bet V. Putino nepasmerkė. Dėl to Socialdemokratų partijos vadovybė nustūmė jį į šalį, bet pastangos pašalinti jį iš partijos žlugo.

Paklaustas, kodėl palaiko draugystę su Rusijos prezidentu, nepaisant dešimčių tūkstančių žūčių ir Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje, G. Schröderis atsakė: „Tiesa, tai kitokia dimensija“.

G. Schröderis  sakė, jog kadaise atrodė, kad šie asmeniški ryšiai gali būti naudingi sprendžiant itin sunkią politinę problemą. „Todėl manau, kad būtų visiškai neteisinga pamiršti visus teigiamus dalykus, praeityje tarp mūsų įvykusius politikoje. Tai ne mano stilius ir aš taip nedarau“, – sakė jis.

G. Schröderis turėjo galvoje savo tarpininkavimo misiją 2022 m. kovo mėnesį, netrukus, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Jis sakė tuomet Stambule pirmą kartą susitikęs su tuomečiu Ukrainos parlamento nariu ir dabartiniu gynybos ministru Rustemu Umerovu ir po to keliavęs į Maskvą derybų su V. Putinu. Tačiau ši iniciatyva žlugo.

Paklaustas, ar norėtų, kad O. Scholzas būtų „taikos kancleris“, 79-erių G. Schröderis atsakė: „Taip. Norėčiau“. Ir pridūrė: „Jei Vokietijos federalinis kancleris siekia taikos, jei kažkas vadinamas „taikos kancleriu“, negi tai yra neigiamas dalykas?“

G. Schröderis nuo savo vadovavimo Vokietijos vyriausybei 1998–2005 metais palaiko draugiškus santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Nors jis Ukrainos užpuolimą pavadino klaida, tačiau draugystės su V. Putino neišsižadėjo.

O. Scholzas prieš tris savaites savo „ne“ 500 km galinčių skrieti sparnuotųjų raketų „Taurus“ perdavimui Ukrainai argumentavo tuo, kad Vokietija gali būti įtraukta į karą. Netrukus po to jis aiškiai atmetė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono reikalavimą neeliminuoti sausumos dalinių nusiuntimo į Ukrainą galimybės.

Šventė Rusijos ambasadoje

Nauja kritikos banga G. Schröderį užliejo, kai gegužės 9-ąją jis dalyvavo Rusijos ambasados Berlyne vykusiame Pergalės dienos vakarėlyje.

Renginyje pasirodė ir buvęs Rytų Vokietijos lyderis Egonas Krenzas, vienas kraštutinių kairiųjų Kairės partijos lyderių Klausas Ernstas, iki Rusijos invazijos į Ukrainą tvirtai rėmęs projektą „Nord Stream 2“, ir kraštutinių dešiniųjų „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) aukšto rango atstovai: su Rusijos ambasadoriumi Sergejumi Nečajevu artimus ryšius palaikantys AfD vadovas Tino Chrupalla ir Alexanderis Gaulandas.

Tą dieną, kai buvusį kanclerį vaišino Rusijos diplomatai, Ukrainoje dėl Rusijos agresijos karo žuvo nekalti žmonės.

Priėmime Rusijos vėliavos spalvų kaklaraištį ryšėjęs T. Chrupalla rusų diplomatui įteikė dovaną – taurę su Prūsijos ereliu. Abi šios partijos kritiškai vertino sankcijas, įvestas Maskvai dėl jos invazijos į Ukrainą. Vis dėlto daugiausia kritikos sulaukė ne radikalieji politikai, bet buvęs federalinis kancleris.

„G. Schröderio elgesys vargu ar gali būti pralenktas neskoningumu“, – buvusio kanclerio elgesį komentavo konservatorių CDU politikas Thorstenas Frei. – Tą dieną, kai buvusį kanclerį vaišino Rusijos diplomatai, Ukrainoje dėl Rusijos agresijos karo žuvo nekalti žmonės.“

Nesusigrąžino privilegijos

Šiuo akibrokštu G. Schröderis nustebino pralaimėjęs teisinę kovą dėl buvusiems federaliniams kancleriams teikiamų privilegijų. Gegužės 4 d. Berlyno administracinis teismas atmetė jo skundą dėl valstybės išlaikomo biuro.

Kelis dešimtmečius Vokietijoje buvo įprasta, kad kadenciją baigusiems federaliniams lyderiams suteikiamas biuras Bundestage. Neretai tokia privilegija – ne tik patalpomis, bet ir personalu – politikai naudodavosi dešimtmečiais, iki pat mirties.

G. Schröderiui buvo skirtas iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomas biuras, tarnybinis automobilis, mokamas atlyginimas. 2021 m. šioms reikmėms buvo skirta 0,4 mln. eurų.

1998–2005 m. vyriausybei vadovavusio socialdemokrato akivaizdžiai dalykinius santykius peržengiantys asmeniniai ryšiai su Vladimiru Putinu, dar būnant valdžioje priimti pirmiausia Maskvai palankūs sprendimai niekam nebuvo paslaptis. Kritikos Vokietijoje jis nesulaukė ir dėl to, kad kadencijos metu atvirai rėmęs geopolitinį Kremliaus projektą „Nord Stream“ vėliau gavo gerai apmokamas pareigas šį dujotiekį vykdančio koncerno „Nord Stream“ stebėtojų taryboje, Rusijos naftos ir dujų bendrovėse „Rosneft“ ir „Gazprom“.

Tačiau kai pernai pavasarį G. Schröderis nepasmerkė Rusijos invazijos į Ukrainą ir neskubėjo atsisakyti ryšių su agresore, kilo didžiulė pasipiktinimo banga, kad jis, užuot pasitelkęs savo autoritetą ir padėjęs valstybei, užima priešingą poziciją. Protestuodami prieš politiko poziciją, iš darbo jo biure išėjo keli darbuotojai, viešai imta abejoti dėl jam skirtų privilegijų.

Pernai valdančioji SPD, Žaliųjų ir FDP koalicija ryžosi iš naujo reglamentuoti buvusių šalies vadovų statusą. Nuspręsta, kad valstybės išlaikomas biuras buvusiems aukščiausiems politikams priklauso tik tuo atveju, jei jie tebevykdo su buvusiomis pareigomis susijusias užduotis, pavyzdžiui, globoja projektus ar iniciatyvas, sako kalbas.

Aptakūs argumentai

G. Schröderio atveju nebuvo įvardyti jo kritikuotini ryšiai su Rusijos valstybiniu verslu ar Kremliumi, – nurodyta, kad buvęs kancleris nebeturi jokių įsipareigojimų, susijusių su jo buvusia veikla. Politikas neteko teisės į biurą – septynis kambarius ir keturis darbuotojus, tačiau šį Bundestago biudžeto komiteto sprendimą užginčijo teisme.

Politikui nepalankus teismo sprendimas – unikalus įvykis šalies istorijoje. Tačiau G. Schröderio situacija atskleidė ir daugiau pikantiškų detalių.

Teismo posėdyje buvo prisimintos ankstesniems federaliniams kancleriams suteiktos privilegijos. Pvz., Konradas Adenaueris, vyriausybei vadovavęs 1949–1963 m., baigęs tarnybą turėjo du pagalbininkus. Tačiau ilgainiui buvusiems kancleriams suteikiamas išlaikymas ėmė augti, o kanceliarija – pūstis. Anot FAZ, teismo posėdyje buvo paskelbta, kad Helmuto Schmidto biure penki darbuotojai dirbo net ir praėjus dvejiems metams po jo mirties.

Teisėjai nustatė, kad G. Schröderis neturėjo teisės į biurą su personalu nei pagal bendrąją teisę, nei pagal bendrąjį lygybės principą. Nors panaši praktika egzistavo daugiau kaip 50 metų, suinteresuotosios šalys nebuvo pakankamai įsitikinusios, kad buvę federaliniai kancleriai turėjo tokią teisę.

Teismas priėmė formalų sprendimą, esą G. Schröderio ieškinys neturi teisinio statuso, nes buvęs kancleris biurą buvo gavęs iš SPD parlamentinės frakcijos, o ne iš atsakovės – Vokietijos Federacinės Respublikos, tad ieškinys buvo pateiktas netinkamam atsakovui.

Tarp Berlyno teismo sprendimą sveikinančių balsų girdėti ir nusivylimo gaidelių: G. Schröderio byloje neminimas V. Putino vardas.

G. Schröderio, kaip kanclerio, renta ir išlaidos jo asmens apsaugai nesumažintos.

Bundestago Biudžeto komiteto sprendimas nefinansuoti G. Schröderio biuro Bundestage išlaikymo yra neteisėtas, sakoma agentūrai dpa advokatų kontoros pateiktame pareiškime.

G. Schröderis daug mėnesių yra kritikuojamas dėl savo ryšių su Rusijos energetikos koncernais ir artumo  Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Gegužę Bundestago Biudžeto komitetas nusprendė nebefinansuoti jo biuro ir darbuotojų išlaikymo. Argumentuota, kad G. Schröderis nebevykdo vadinamų „tęstinių įsipareigojimų, susijusių su buvusiomis federalinio kanclerio pareigomis“. Čia turima omenyje tokios užduotys, kaip, pavyzdžiui, buvimas renginių ar projektų globėju, kalbų sakymas.

G. Schröderio biuro ir jo personalo išlaikymas pernai valstybei atsiėjo per 400 000 eurų.

Buvęs Vokietijos vyriausybės vadovas neseniai lankėsi Rusijoje, o grįžęs pareiškė, kad Vladimiras Putinas pasirengęs deryboms su Ukraina.

„Šiaip jau tai tiesiog pasibjaurėtina, kai buvę įtakingų valstybių su europietiškomis vertybėmis lyderiai dirba Rusijai, kuri kariauja prieš šias vertybes“, – sakė V. Zelenskis, neįvardydamas G. Schröderio.

Buvęs Vokietijos kancleris G. Schröderis trečiadienį pareiškė, kad Rusijos prezidentas V. Putinas pasirengęs diplomatiniam sureguliavimui su Ukraina. Jis susitiko su V. Putinu praėjusią savaitę Maskvoje.

„Gera naujiena yra tai, kad Kremlius nori rasti sprendimą derybomis. Derybos dėl Ukrainos ir Rusijos konflikto jau vyko, pavyzdžiui, Stambule kovo mėnesį. Turkai buvo labai naudingi, kadangi jie dalyvavo derybose dėl grūdų tiekimo. Kol kas tai labai naudinga. Pirmas laimėjimas yra susitarimas dėl grūdų, galbūt pamažu pavyks išplėsti jį iki ugnies nutraukimo“, – samprotavo G. Schröderis.

Vokietijos Bundestago Gynybos komiteto vadovė Marie-Agnes Strack-Zimmermann kritiškai įvertino  buvusio kanclerio žodžius.

„Jei jis tvirtina, kad Putinas nori sprendimo, tai aš jau šiandien galiu pasakyti, kaip turėtų atrodyti tas sprendimas: Putinas nori Rytų Ukrainos“, – pareiškė žurnalistams parlamentarė.

Buvęs VFR vyriausybės vadovas tai pareiškė interviu portalui „stern.de“.

G. Schröderis patvirtino, kad praėjusią savaitę jis buvo susitikęs su V. Putinu.

„Gera naujiena yra tai, kad Kremlius nori rasti sprendimą derybomis. Derybos dėl Ukrainos ir Rusijos konflikto jau vyko, pavyzdžiui, Stambule kovo mėnesį. Turkai buvo labai naudingi, kadangi jie dalyvavo derybose dėl grūdų tiekimo. Kol kas tai labai naudinga. Pirmas laimėjimas yra susitarimas dėl grūdų, galbūt pamažu pavyks išplėsti jį iki ugnies nutraukimo“, - samprotavo buvęs Vokietijos kancleris.

G. Schröderis taip pat pareiškė esąs už Vokietijos tarpininkavimą sureguliavimo procese. Jo manymu, šiuo metu Berlyno pastangos yra nepakankamos.

„Be abejo, Vokietijai ir jos federalinei vyriausybei tenka ypatinga atsakomybė, kaip ir Prancūzijai. Man susidaro įspūdis, kad dabar daroma nepakankamai. Aišku viena: be derybų nieko nebus“, – tvirtino ekskancleris.

Praėjusią savaitę buvo pranešta, kad G. Schröderis atvyko į Maskvą „atostogauti“.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas tada neatmetė, kad buvęs kancleris susitiks su Rusijos prezidentu.

G. Schröderis pasmerkė Rusijos įsiveržimą į Ukrainą kaip nepateisinamą, bet V. Putino nekritikavo. Tokia pozicija sulaukė neigiamo daugelio Vokietijos politinių jėgų vertinimo.

„Aš neatsisakysiu galimybės kalbėtis su prezidentu V. Putinu“, – pareiškė jis interviu „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Kartu G. Schröderis teigė nesuprantąs Vokietijoje vykstančių debatų dėl sunkiosios ginkluotės tiekimo.

„Kodėl dėmesys sutelkiamas į ginklų tiekimą? – klausė jis. – Aš netikiu kariniu sprendimu. Karą įmanoma užbaigti tik diplomatinėmis derybomis. Kareivių ir Ukrainos civilių gyventojų likimą galima palengvinti tik diplomatiniu sprendimu“.

G. Schröderis kovo pradžioje lankėsi Maskvoje ir su V. Putinu aptarė Ukrainos karą. G. Schröderis dabar interviu sakė: „Kiek aš per pokalbį supratau, jis suinteresuotas, kad sprendimas būtų rastas derybomis“. Prie to esą turėtų visos pusės, „kad konfliktas toliau neaštrėtų“.

Hanoverio prokuratūra perdavė šalies Konstituciniam Teismui prašymą ištirti skundą dėl kelių asmenų, tarp kurių yra ir buvęs socialdemokratų lyderis. Skundas susijęs su įtariamais nusikaltimais žmoniškumui. Kas yra kiti skunde minimi asmenys, prokurorai neatskleidžia. Tai – bene didžiausias smūgis, kurį iki šiol patyrė G.Schroderis.

1998–2005 m. vyriausybei vadovavusio socialdemokratų politiko akivaizdžiai dalykinius santykius peržengiantys asmeniniai ryšiai su V.Putinu, dar būnant valdžioje priimti pirmiausiai Maskvai palankūs sprendimai niekam nebuvo paslaptis.

Plataus masto kritikos Vokietijoje nesulaukė ir tai, kad politikas, atvirai rėmęs geopolitinį Kremliaus projektą „Nord Stream“, pasitraukęs iš posto gavo gerai apmokamas pareigas šį dujotiekį vykdančio koncerno „Nord Stream“ stebėtojų taryboje, Rusijos naftos ir dujų bendrovėse.

Žinia, kad „Rosneft“ direktorių valdybos pirmininkui birželį bus įteiktas ir „Gazprom“ stebėtojų tarybos nario portfelis, Vokietijoje buvo sutikta be didelių komentarų, nors tokia karjera akivaizdžiai disonavo su pareiga atstovauti savo šalies interesams. Juolab kad G.Schroderiui, kaip ir kitiems kadenciją baigusiems federaliniams kancleriams, buvo skirtas iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomas biuras, tarnybinis automobilis, mokamas atlyginimas. Pernai šioms reikmėms buvo skirta 0,4 mln. eurų.

Tik kai vasario 24-ąją Rusija užpuolė Ukrainą, Vokietijoje kilo didžiulė pasipiktinimo buvusiu politiku banga. Pats G.Schroderis tos pačios dienos popietę socialiniame tinkle „LinkedIn“ išplatino pareiškimą, kuriame paragino baigti karą.

Pastebėjęs, kad „karas ir su tuo susijusios Ukrainos žmonių kančios turi kuo greičiau liautis, kad atsakomybė gula ant Rusijos vyriausybės pečių“, jis nenaudojo žodžių „užpuolimas“ ar „invazija“. Anot G.Schroderio, pastaraisiais metais daug kalbėta apie Vakarų ir Rusijos santykių klaidas, kurių buvę abiejose pusėse. „Tačiau Rusijos saugumo interesai taip pat nepateisina karinių priemonių naudojimo“, – rašė jis, nors dar sausį viešai ragino Ukrainą liautis barškinti ginklais.

Dėl miglotos pozicijos ir ryšių su Kremliumi vienas po kito G.Schroderį ėmė smerkti net bažnyčia ir Socialdemokratų partijos kolegos. Jo portretas išmestas iš partijos garbės galerijos, kurioje G.Schroderis buvo minimas tarp tokių iškilių politikų kaip Willy Brandtas ir Helmutas Schmidtas.

„Jis teisingai pasmerkė karą Ukrainoje. Tačiau šį karą inicijuoja tik Putinas, – apie pirmtaką pareiškė vienas Socialdemokratų partijos vadovų Larsas Klingbeilis. – Su agresoriumi, su tokiu karo kurstytoju kaip V.Putinas verslas nedaromas. Būdamas kadenciją baigęs federalinis kancleris, nesi visiškai privatus asmuo. Ypač ne tokioje situacijoje, kaip dabartinė. Todėl verslo santykius su V.Putinu nutraukti jau seniai laikas. To vienareikšmiškai tikiuosi.“

Socialdemokratams atstovaujantis dabartinis federalinis kancleris Olafas Scholzas taip pat ragino G.Schroderį atsisakyti savo postų Rusijos bendrovėse. Juolab kad prasidėjus karui Ukrainoje tokius žingsnius žengė kiti prieštaringai vertinami Europos politikai – buvę Prancūzijos, Italijos ir Austrijos premjerai Francois Fillonas, Matteo Renzi ir Christianas Kernas, taip pat turėję solidžius postus Rusijos valstybinėse kompanijose.

Nesulaukęs, kol išsižadės draugystės su agresoriumi, Hanoveris, gimtasis G.Schroderio miestas, didžiavęsis garsiausiu savo gyventoju, priėmė sprendimą atimti iš politiko garbės piliečio, o Dortmundo futbolo klubas „Borussia“ – garbės nario vardą. Žiniasklaidos teigimu, buvusio premjero kanceliariją paliko ir darbuotojai.

Šios pareigos – dėsningas G.Schröderio putinizacijos etapas. Veikiausiai paskutinis, nes dar aukščiau – jau tik „tarnyba be antpečių“, o jai reikalingas savas ne vien siela, bet ir fizine prasme asmuo. Kur link krypsta šio elitarizmą neigusios vokiečių kartos politiko karjera, mums Lietuvoje, nepraradusiems budrumo, tapo aišku dar 2004 m., kai tuometinis kancleris neįžvelgė valdžios centralizacijos Rusijoje pavojaus. Kai sukirto rankomis su Vladimiru Putinu dėl anuomet dar bevardžio vamzdyno „Nord Stream 2“. Kai vos palikęs politinį postą ėmė vadovauti šį projektą vykdančiam koncernui – kišeniniam „Gazprom“, kurio vamzdynais it virvutėmis Kremlius gali valdyti marionetėmis verčiamus Europos politikus, dariniui. Kai priėmė kito Rusijos valstybinio koncerno „Rosneft“ direktorių tarybos nario portfelį.

Kad vieną dieną G.Schröderis virs dvokiančia bomba informaciniame kare, galėjo būti naujiena nebent tik jo tėvynainiams.

Kad vieną dieną G.Schröderis virs dvokiančia bomba informaciniame kare, galėjo būti naujiena nebent tik jo tėvynainiams. Vokietija staigiai atsako ir savo publicistų lūpomis paskelbė žudančią tiesą: taikos ir karo dilemoje G.Schröderis, Antrojo pasaulinio karo kaltės vis dar slegiamos šalies atstovas, pasirinko tarnystę agresoriui. Dar blogiau, kad daro tai ne kaip privatus asmuo. Kaip ir visi buvusieji federaliniai kancleriai, jis naudojasi valstybės suteiktu biuru su personalu, asmeniniu automobiliu su vairuotoju. Kaip ir pirmtakai, šis atsargos kancleris teoriškai turi tarnauti ir atstovauti Vokietijai – jei ne konkrečiai politinei jėgai, tai bent mokesčių mokėtojams. Deja, realybėje G.Schröderis pasirodė esąs labiau Kremliaus funkcionierius nei savo šalies lobistas.

Kremliaus dirbtuvėse sumeistrauta bomba sprogo lemiamu metu, kai kitam Vokietijos kancleriui atėjo metas rinktis tarp potencialaus agresoriaus ir taikos. Matyt, sprogimo sukelta pasipiktinimo banga naujajam socialdemokratų premjerui Olafui Scholzui padarė įspūdį. Joe Bideno siūlymui sustabdyti „Nord Stream 2“ vos Rusija pradės karą prieš Ukrainą jis nebedrįso pasipriešinti. Nors ir padarė tai labai atsargiai, šiek tiek net šrioderiškai, griežčiausius žodžius palikdamas ištarti gerokai įžvalgesniam kolegai.