Kuriose Vilniaus miesto vietose bus atnaujintas šviesoforo signalas plačiau pasakojo „JUDU“ eismo organizavimo skyriaus vadovė Eglė Marčišauskė. 

– Kiek bus šviesoforų, prie kurių žmonės galės laukti trumpiau? 

– Pėstieji lauks trumpiau prie 132 šviesoforų, tai – šviesoforais reguliuojamos sankryžos bei perėjos. 

– Ar vilniečiai skųsdavosi dėl ilgo laukimo? 

– Taip, būdavo skundų. Skundžiasi ir pėstieji, kad ilgai laukti reikia. Kartais ir automobilių vairuotojai.

– Koks buvo vidutinis laukimo laikas?  

– Vidutinis laukimo laikas būdavo apie 78 sekundės. Mes sumažinome laiką iki vidutiniškai 34 sekundžių. Laikas sumažėjo apie 30 proc. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek vidutiniškai dega žalias šviesoforo signalas? 

– Negaliu pasakyti vidutiniškai, nes sankryžos labai skirtingos. Pėstiesiems paskirtas laikas skaičiuojamas pagal metodiką. Tai yra perėjos ilgis, pėsčiųjų judėjimo greitis – 1,2 metrų per sekundę. Pagal tai skaičiuojamas laikas. Yra kelių šviesoforų įrengimo taisyklės, jose parašyta, kiek turi būti to laiko.

– Dėl ko ėmėtės tokių pokyčių? Ar dėl šių pokyčių nenukentės Vilniaus viešasis arba aptarnavimo transportas, kuris turi skubėti į įvykio vietas? 

– Tarnybos, kurios turi švyturėlius – tikrai nenukentės. Jos turi galimybę važiuoti degant raudonam signalui. Kalbant apie transportą, tam tikrose kryptyse žalio signalo laukimo laikas automobiliams gali pailgėti 5-10 proc. Bet kitai krypčiai – laikas gali būti mažesnis, nes įsijungia kartu su šviesoforais pėstiesiems. Gaunasi, kad jiems įsijungia anksčiau, dažniau. Supraskime, kad dauguma automobiliuose važiuoja po vieną. Būtent todėl užsikemša gatvės. Dėl to skatiname judėti pėsčiomis, nes dabar apie 50 proc. kelionių – automobiliais. Pėsčiomis keliaujama tik apie 16 proc. Tai tikrai labai didelis skirtumas. Tam daromas pokytis, kad paskatintų judėti pėsčiomis. 

Rengėsi atsakingai

Liepos viduryje savo kelionę pradėjęs nuo Kauno autobusų stoties, po mėnesio čia pat jis ir ketina sugrįžti.

Ant pečių – nelengva kuprinė, kasdien įveikiami apie 50  km, nuospaudos ant padų – visi šie sunkumai yra niekis, palyginti su dideliu noru vieną vasaros mėnesį praleisti kuo prasmingiau. Nors idėja, kaip sako Jokūbas, nėra paties sugalvota, o pasiskolinta iš prieš kelerius metus po Lietuvą pėsčiomis keliavusio komiko Manto Bartuševičiaus, tačiau ją įgyvendinti jaunuolis ruošėsi atsakingai dar nuo praėjusių metų lapkričio.

"Apie savo turimą tikslą tėvams papasakojau gruodį, o kelionę planuoti pradėjau gerokai anksčiau – tyrinėjau žemėlapį ir dėliojausi maršrutus, kaip ir kur eisiu. Kelionę pradėjau ne taip seniai – liepos viduryje nuo Kauno autobusų stoties ir žingsniavau vakarinės Lietuvos dalies – Šakių link, o šiuo metu esu pakeliui į Šalčininkus", – telefonu pasakojo buvusio Kauno mero, Seimo nario Andriaus Kupčinsko sūnus, net pokalbio metu nestabtelėjęs atsikvėpti.

Paklaustas, kokiais kriterijais dėliojo kelionės po Lietuvą maršrutą, jaunuolis užsiminė, kad svarbiausia jam – aplankyti kuo daugiau Lietuvos miestų, turinčių tokį statusą. Jų šalyje – 103.

Tad kiekviena diena turi paties nusibrėžtas gaires, kaskart naujais keliais lydinčias į galutinį tikslą – per mėnesį nukeliauti pėsčiomis į 32 skirtingus Lietuvos miestus.

Man, kaip tikriausiai ir bet kuriai kitai mamai, sunku patikėti, kad vaikas jau užaugo, – vis norisi iš paskos bėgti su pagalve.

Džiugina žmonių svetingumas

"Ant kuprinės esu prisitaisęs palapinę. Kiekvieną vakarą atėjęs į suplanuotą gyvenvietę, tenykščių paprašau leisti pasistatyti jų kieme palapinę ir įsikurti. Žmonės mane sutinka svetingai. Dar nebuvo nė vieno, kuris atsisakytų. Jų geranoriškumas išties džiugina – leidžia nusiprausti, išsivalyti dantis, paruošia vakarienę, pusryčius, o kas rytą išlydi", – pasakojo kaunietis.

Tiesa, kai sutikti žmonės sužino, kad Jokūbas ryžosi Lietuvą apkeliauti pėsčiomis, kai kuriems tai atrodo keista, todėl tenka išgirsti net klausimą: "Gal tu kvailas?", tačiau didžiosios pakeleivių daugumos veidus nutvieskia nuostaba – kodėl septyniolikmetis keliauja vienas?

"Draugų, kurie sutiktų įveikti tokius atstumus, neatsirado, nors išties mėginau prikalbinti ne vieną. Tačiau nesvarbu, kad einu vienas, į priekį mane veda sutiktų žmonių džiaugsmas ir tikėjimas, jog man pavyks", – gros nuotaikos neslėpė J.Kupčinskas.

Sunki kuprinė

Paprašytas įvardyti didžiausią iššūkį, tenkantį suplanuotos kelionės po Lietuvą metu, vaikinas teigia, kad išbandymas – tikrai ne tūkstančiai nueitų žingsnių, o nemažai sverianti kuprinė.

"Ant pečių su savimi nešuosi miegmaišį, miegojimo kilimėlį, palapinę, drabužius ir keletą būtinų dalykų – daugiafunkcį peiliuką, apsaugus nuo lietaus, išorines baterijas, nes ne kasdien žmonės leidžia įkrauti mobilųjį telefoną, ir, žinoma, maisto bei daug vandens", – atviravo kaunietis.

Šiek tiek daugiau nei prieš savaitę kelionę pradėjęs vaikinas neslepia – jį stebina ne tik Lietuvos žmonių geraširdiškumas, bet ir kai kurie pamatyti šalies vaizdai.

"Gerokai nustebino kraštovaizdžio pokytis, kai beveik baigęs eiti dalimi Suvalkijos, iš visiškų lygumų pastebėjau išnyrant dideles kalvas. Nemaniau, kad Lietuvoje, ties Lazdijais, tokių yra", – sukauptais įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Pėsčiomis jau nukeliauta į Ežerėlį, Šakius, Kudirkos Naumiestį, Kybartus, Lazdijus, Veisiejus, Druskininkus, Eišiškes. "Ypač maloniai mane sutiko Kudirkos Naumiestyje – tenykščiai surengė net ekskursiją po miestą. Sužavėjo ten pamatytas istorinis paveldas. Mieste nemažai įsimintinų lankytinų objektų. Veisiejuose taip pat patiko – šis miestelis savo geografine padėtimi gana panašus į Trakus", – emocijų nešykštėjo vaikinas.

Tėvai palaiko

Lankydamasis skirtinguose Lietuvos miestuose jaunuolis sako kasdien palaikantis ryšį su artimaisiais telefonu. Kalbėtis dažniausiai tenka rytais ir vakarais.

Tėvai neslepia besibaiminantys dėl sūnaus pasirinkimo praleisti vieną vasaros mėnesį kasnakt vis kito Lietuvos miesto žmonių ir gamtos prieglobstyje, tačiau tiki ir palaiko.

Pasidalyti mintimis apie džiaugsmus ir baimes, išleidus sūnų į daug žingsnių pareikalausiančią kelionę, su "Kauno diena" sutiko septyniolikmečio mama Jurgita.

– Prisiminkite savo reakciją, kai sužinojote, kad Jokūbas vienas keliaus po Lietuvą. Kokia ji buvo?

– Ignoravau šią mintį, nes toks iššūkis pasirodė esantis labai baisus. Ma, kaip tikriausiai ir bet kuriai kitai mamai, sunku patikėti, kad vaikas jau užaugo, – vis norisi iš paskos bėgti su pagalve (šypteli – aut. past.). Nerimavome ir dėl sūnaus sveikatos – ar jis nepalūš, ar nenutiks kas nors blogo, juk aplinkoje daug pavojų, bet iki šios minutės Jokūbas sutiko tik puikius žmones, sulaukė reikiamos pagalbos. Neslėpsiu, tai džiugina ir netgi graudina, kad Lietuvos gyventojai – geri ir šviesūs. Žinoma, baisu, kad jis išėjo vienas. Viena vertus, einant su bendrakeleiviu galima pasikalbėti, pasitarti. Tačiau, kita vertus, kai žingsniuojama savo tempu, pačiam arba kitam žmogui tektų prisiderinti. Dažnai kelionėje tai trukdo.

– Kai daugelis renkasi keliauti automobiliais ar dviračiais, jūsų sūnus pasirinko sudėtingiausią būdą – įveiks kelią pėsčiomis. Galbūt žinote, kodėl jo pasirinkimas – būtent toks?

– Pernai Jokūbas važiavo į daugelį šalies miestų, tačiau apskaičiavo, kad keliaujant transportu, tektų išleisti didelę sumą pinigų. Todėl nutarė apeiti Lietuvą pėsčiomis.

– Ar seniai Jokūbo mintis apnikusi kelionių magija?

– Kaip jau minėjau, pernai jis važinėjo po miestus ir miestelius Lietuvoje, turinčius miesto statusą. Buvo išvykęs su klasiokėmis į Zakopanę Lenkijoje – trys šešiolikmečiai keliavo po kalnus savaitę. Tai buvo pirmasis didesnis iššūkis, bet supratau, kad ne paskutinis (šypteli – aut. past.). Šiemet sūnus su klasiokais buvo išvykęs į Miuncheną – susiplanavo savo maršrutą. Tad tėvams belieka tik pritarti ir palinkėti sėkmės.

Susitiko Druskininkuose

– Ar dažnai šiomis dienomis nuo artimųjų skambučių netyla sūnaus telefonas?

– Nors kartais paskambiname dienos metu, bet esame sutarę, kad vieni kitiems skambinsime rytais ir vakarais – tokia taisyklė.

– O, jei nutiktų kas nors nenumatyto, ar esate sugalvoję planą B?

– Visada galime sėsti į automobilį ir parsivežti Jokūbą. Šį savaitgalį viešėjome Druskininkuose ir buvome susitikę, nes sūnus keliavo pro šį miestą. Nors jis bandė užsiminti, kad galbūt pasimatyti nereikia, pajuokavau, jog net stovyklaujančius vaikus tėvai savaitgaliais aplanko.

– Pamatėte sūnų po savaitės. Ar dabar ramiau?

– Ramiau, nors Jokūbo pėdos ir nusėtos pūslių nuo ėjimo, o ant pečių – beveik 17 kg sverianti kuprinė, kurią namie vos pakėliau nuo žemės, bet jis besišypsantis ir laimingas, tai – svarbiausia.

Trečiadienį kelionė įpusėjo, nors ją tebetęsia tik vienas iš jaunuolių.

Gegužės 21 d. du jauni vyrai baigė 9 mėnesių trukmės nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, o jau gegužės 22 d. jie leidosi į kelią, siekdami iš Klaipėdos pasiekti Vilnių bei kelyje sutikti kuo daugiau žmonių, kuriems galėtų pristatyti ne tik projektą „Misija Sibiras“, bet ir skirtingus būdus, kaip galima prisidėti prie šių metų ekspedicijos.

Per šias dienas Lukas ir Raimundas nuveikė daug – aplankė pakeliui buvusius memorialus tremtiniams bei politiniams kaliniams atminti, kelyje prasilenkė su „Bėgimo per Lietuvos mokyklas“ komanda, sutiko daug žmonių, kuriems buvo įdomu daugiau sužinoti apie projektą „Misija Sibiras“. Kai kurie iš jų net pakvietė žygeivius patogiai pernakvoti savo namuose bei pasirūpino vakariene ir pusryčiais. Su keliautojais panoro susitikti ir dvi „Misija Sibiras‘16“ antrojo atrankos etapo dalyvės. Kelyje su Raimundu ir Luku taip pat susitiko ir jų tėvai. Taip prabėgo pirmosios trys žygio dienos.

Ketvirtoji diena prasidėjo ne taip džiugiai, kaip norėtųsi. Nors nuospaudos ant kojų pradėjo rodytis jau pirmąją kelionės dieną, bet šiandien Luko situacijai pablogėjus vyrai priėmė sprendimą, kad sveikata yra svarbiausia ir Lukas kelionės pėsčiomis nebetęs ir Vilnių pasieks autobusu. Raimundas yra pasiryžęs tęsti žygį toliau, ir šiandien jis jau pusiaukelėje.

„Dragūnų žygis per Lietuva“ skirtas paskatinti visuomenę prisidėti prie šių metų ekspedicijos į Sibirą. Nuo žygio pradžios jau paaukoti 1555 eurai, pinigai bus panaudoti šių metų ekspedicijoje, statant kryžius bei tvarkant pamirštas kapines Sibire.

Prisidėti galite aukodami projekto paskiroje portale Aukok.lt, arba siųsdami SMS žinutę numeriu 1405, įrašę tekstą 1255 (auka 2 eurai).

Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ įgyvendinamo projekto „Misija Sibiras“ metu jauni žmonės vyksta į apleistas Sibiro vietoves susitikti su dar ten tebegyvenančiais lietuvių tremtiniais ir sutvarkyti apleistas kapavietes. Nuo 2006 m. savo norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 11 000 jaunų žmonių, suorganizuota 14 ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurti dokumentiniai filmai. Visa tai prisidėjo prie jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymo.

Šių metų pradžioje žurnalistas Polas Salopekas leidosi į neįtikėtiną kelionę – pėsčiomis per septynerius metus nukeliauti nuo Afrikos iki Ugnies žemės Pietų Amerikoje. Sekdamas žmonių protėvių pėdomis, vyras planuoja įveikti 33 tūkst. kilometrų.

Metams baigiantis žurnalistas įveikia pirmąjį kelionės etapą, kuris baigiasi Amane (Jordanijoje), o savo pirmaisiais išgyvenimais, atradimais ir patirtimis dalinasi su gruodžio mėnesio numerio „National Geographic Lietuva“ skaitytojais.

„Eidami griūvame priekin. Kiekvienas žingsnis – tai sulaikytas kritimas, išvengtas griuvimas, sustabdyta nesėkmė. Todėl vaikščiodami nuolat atliekame pasitikėjimo veiksmą. Kasdien. Tai – dviejų judesių stebuklas, jambinis sverdėjimas, kai vieną akimirką tvirtai laikomės, o kitą – pasileidžiame. Artimiausius septynerius metus ketinu šitaip griuvinėti po visą pasaulį“, – rašo P. Salopekas.

Pasak žurnalisto, šioje kelionėje jis ieško idėjos, pasakojimo, chimeros, o galbūt ir kažko, kas apskritai neegzistuoja. Kitaip tariant, vaikosi vaiduoklių. P. Salopekas pradėjo kelionę žmonijos lopšyje, Afrikos rytuose esančiame Didžiajame Riftų slėnyje, ir eina keliais, kuriais žingsniavo protėviai prieš mažiausiai 60 tūkst. metų ir atrado Žemę.

„Jei paklaustumėte, atsakyčiau, kad šio projekto, kurį vadinu „Žygiu iš Rojaus“, ėmiausi dėl daugelio priežasčių: norėdamas iš naujo atrasti mūsų planetos kontūrus judėdamas žmogaus žingsnio (5 km/val.) greičiu, pristabdyti gyvenimo tempą, pamąstyti, rašyti. Einu, kaip ir visi, norėdamas pamatyti, kas laukia toliau. Einu, norėdamas atsiminti“, – aiškina žurnalistas.

P. Salopekas žingsniuoja šiaurėn iš Afrikos į Viduriniuosius Rytus. Iš ten maršrutas nuves rytų kryptimi per Azijos ir Kinijos žvyro lygumas, o tada vėl šiaurėn į Sibirą. Iš Rusijos keliauninkas laivu persikels į Aliaską ir žingsniuos vakarine Naujojo Pasaulio pakrante į pietus iki Ugnies Žemės, kur ir užsibaigė didžioji geografinių atradimų kelionė.

Per pirmąsias 43 kelionės dienas su vadovais ir dviem kupranugariais nuėjus vos 640 kilometrų iki Džibučio pakrantės, žurnalistui teko patirti ne vieną išgyvenimą ir ne kartą atsidurti ekstremalioje situacijoje. Dar kelionės pradžioje jis nesulaukė nei prieš kelis mėnesius užsakytų nešulinių gyvulių, nei varovų. Jie vėlavo savaitę.

„Nukeliavus 20 km, Mohamedas Elma jau prašo grįžti. Jis užmiršo pasiimti savo naujuosius amerikietiškus kelioninius batus. Ir žibintuvėlį. Taip pat skrybėlę ir mobiliųjų telefoną. Todėl pirmojoje mūsų stovyklavietėje mano vadovas įsiprašo į pakeleivingą automobilį ir išdumia pasiimti šių gyvybiškai svarbių daiktų. Tada pasiveja mane visą kelią bėgdamas ristele", -
keliaudamas istoriniais karavanų keliais P. Salopekas įveikė Etiopijos šiaurės rytuose esančią Afarų įdubą – sukepusią dykvietę, kurioje oro temperatūra neretai pasiekia 49 laipsnius, o druskos telkiniai tokie ryškūs, kad degina akis. Nieko keisto, jog vanduo čia yra aukso vertės.

„Ištroškus, pasaulis ima keistis: jis susitraukia, sumažėja erdvės pojūtis, o horizontas priartėja. Dykuma ima veržti lyg kilpa. Taip troškulio kamuojamos smegenys bando sumažinti Didžiojo Riftų slėnio atstumus: jos siurbia pro akis kilometrus ir didina vaizdą, ieškodamos bent menkiausių vandens ženklų. [...] Mūsų vandens buteliai ištuštėjo. Galvas lyg grąžtu gręžia saulės spinduliai. Afarų patarlė skelbia, kad pasiklydus arba ištroškus geriausia žingsniuoti saulėje, nes galiausiai kas nors tave pamatys. Pasidavus pagundai pasislėpti šešėlyje arba prigulti po vienu iš 10 000 spygliuotų krūmų, reikštų garantuotą mirtį: čia niekas jūsų neras. Todėl akinančią popietę tęsiame savo žygį, kol tolumoje išgirstame ožkų mekenimą. Imame šypsotis. Pamažu atsipalaiduojame. Kur yra ožkų, bus ir žmonių“, – savo išgyvenimus pasakoja P. Salopekas.