Gegužinių pamaldų altorėliai

Šaltuoju metų laiku lankytas tik kaip parkas, šeštadienį muziejus atvėrė vidaus ekspozicijas. Prieš vidudienį į muziejų buvo užsukusi vos viena kita šeima. Jos iš lėto, tarsi nedrąsiai ėjo nuo regiono prie regiono sodybų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos.

"Esame pasiilgę žmonių", – prisipažino muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Elena Braziulienė, lankytojų laukusi Žemaitijos regione, pasiturinčio ūkininko sodyboje.

"Tai gegužinių pamaldų altorėlis, prie jo žmonės melsdavosi namuose. Čia, Darbėnuose, matome žemaitišką altorėlį, Suvalkijos sektoriuje jis kitoks", – pasakojo muziejaus darbuotoja, vedžiodama lankytojus po 1865 m. statytą gyvenamąjį namą, į Rumšiškes atkeliavusį iš Kretingos rajono. Gyvenamąjį namą buvus prabangų liudija ir tapetuotos sienos. Tiesa, muziejininkų teigimu, tapetais gyvenamieji kambariai greičiausiai pagražinti ne iškart po statybos, o šiek tiek vėliau.

Visas muziejaus vidaus ekspozicijas bus galima aplankyti nuo gegužės vidurio. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Šiame kambaryje valgydavo šeimininkai, o čia, virtuvėje, – samdiniai. Šiame trobos gale – šeimininkų kambariai. Čia, galima sakyti, buvo ir šeimininko miegamasis, ir darbo kambarys", – rodydama kambarį su puošnia medine lova ir rašomuoju stalu pasakojo E.Braziulienė.

Prieš grojant – dezinfekcija

Į vieną Žemaitijos sektoriaus sodybų užsukti kvietė ir plačiai sklindantys liaudies instrumentų garsai.

Baigiamas rengti teminis orientacinis žaidimas – panašiai kaip pabėgimo kambarys, tik lauke. Netrukus pristatysime ir šią paslaugą.

"Čia ožragis – tai ožio ragas. Jį naudodavo kerdžius – vyriausias piemuo. Pūsdamas šį ragą, jis sukviesdavo visus piemenis į ganymą ir iš ganymo. Čia – birbynė, gal ji ir puikiai nedera, bet pagaminta liaudies meistro, liaudiška, ne klasikinė – kaip matyti, trumpesnė, paprastesnė, skobta iš medžio. Ja grodavo kaimo kapelose. Birbynė yra klarneto promočiutė. Čia – ožio arba karvės oda aptraukti būgnai, prašom, kas nori, galite pabandyti juos mušti, tik prieš tai prašau dezinfekuoti rankas", – kviesdamas pagroti liaudies instrumentais, karantino reikalavimų nepamiršo muziejaus darbuotojas Augantas Braziulis.

Būgnų lazdeles perėmus vaikams, keletą smalsuolių jis toliau pažindino su liaudies instrumentais: "Čia – kitas pučiamasis instrumentas švilpa. Toliau – skudučiai, naudojami dažniausiai sutartinėms groti. Kad galėtume jais pagroti, reikėtų didesnės kompanijos. Čia – sakralusis lietuvių liaudies instrumentas kanklės, o čia – ragai. Tošimi jie apvynioti ne tik todėl, kad gražiau atrodytų, bet ir kad orą mažiau praleistų. Gaminant ragus, medį skeldavo pusiau, vidų išskaptuodavo, sutepdavo derva ir apvyniodavo tošimi. O prieš grojant dar ir į kūdrą pamerkdavo. Ar žinote, kodėl? Kad išbrinkus medžiui nebeliktų tarpų, kurių kartais atsirasdavo įskilus medžiui ir gadindavo skambesį."

Užsiėmė vyrišku darbu

Muziejaus miestelyje Tabariškių name buvo galima pasigaminti žvakę senoviniu būdu – ant knato liejant karštą vašką.

"Žvakes senovėje liedavo vyrai. Moterys visus metus turėjo daug buities darbų, todėl šaltuoju metų laiku, kai atsilaisvindavo nuo žemės ūkio darbų, žvakes liedavo vyrai. Taigi, pinti pančius ir lieti žvakes buvo vyriškas užsiėmimas. Tačiau vaško žvakių namuose nedegdavo – namie pasišviesdavo balanomis, vėliau – žibalinėmis lempomis. Nusiliedintas vaškines žvakes naudodavo grabnyčioms – jas degdavo prie mirštančiojo ar mirusiojo, ant kapų ir bažnyčioje", – liedamas žvakes pasakojo vyresnysis muziejininkas Paulius Stanišauskas.

Pririšę knatą prie medinio rato, ant jo karštą vašką mielai pylė ir ratą suko vaikai. Tuo metu muziejininkas pasakojo apie balanos gadynę. "O kas žinote, koks čia prietaisas? Tai žibinčius, į jį buvo įstatoma balana, dažniausiai – pušinė. Žibinčių prižiūrėdavo seniausias namų gyventojas. Kaip matote, šviesos nuo balanos būdavo nedaug", – uždegęs balaną, pademonstravo P.Stanišauskas.

Nosį kuteno vaško kvapas. "Ar jaučiate, kaip kvepia tikras vaškas? Tai tikra aromaterapija plaučiams", – užsiminė muziejininkas.

Iniciatyvos dalyviai tikino stiprų vaško kvapą jaučiantys ir per kaukes. "Žiūrėkit, ir bitė atskrido", – pastebėjo jauniausia edukacijos dalyvė.

"Muziejus turi apie 100 avilių bičių. Kaip ir šis jų pagamintas vaškas, taip ir jų suneštas medus, galima sakyti, yra ekologiški – juk medų jos neša iš netręšiamų muziejaus pievų", – paaiškino P.Stanišauskas.

Traukia vestuvių vieta

"Nemaniau, kad žvakių liejyba toks ilgas darbas. Kai gauni žvakę, nepamanytum, kad kažkada tiek daug darbo reikėjo įdėti, kol ji būdavo pagaminta", – įspūdžiais dalijosi žvakes liejusi Raminta. Mergina į Rumšiškes iš Vilniaus atvažiavo su tėvais ir jaunesniąja sese.

"Mes čia ne pirmą kartą, naudojamės proga, kad tai yra gera vieta pasivaikščioti. Galima sakyti, mes čia etatiniai lankytojai – pasivaikščioti buvome užsukę ir žiemą. Gaila, kad muziejaus mokykla uždaryta – vaikai į ją norėjo. Teks kitą kartą atvažiuoti, kai mokyklas po karantino atidarys. Dabar ir čia tikriausiai nuotolinis mokymas", – juokavo Ramintos mama Inga.

"Gražus oras, nusprendėme atvažiuoti pasivaikščioti su šeima. Labai gražu, tikrai buvo verta važiuoti. Ir vaikai sako, kad jiems čia įdomu, daug senovinių nematytų dalykų", – pasakojo su žmona ir trimis mokyklinio amžiaus vaikais į Rumšiškes atvykęs vilnietis Aleksandras.

Kauniečiai Aistė ir Andrius prisipažino į Rumšiškes užsukantys dažnai. "Mus su šia vieta sieja labai mieli asmeniški prisiminimai – prieš devynerius metus mes čia atšventėme savo vestuves. Mus ne tik muziejaus ekspozicija domina – vaikams ir skruzdėlės, ir pienės įdomu", – pasakojo pora, muziejuje lankiusis su darželinukais vaikais Herkumi ir Ieva. Šeima sutartinai tvirtino: "Smagu, kai per vieną dieną visą Lietuvą gali apeiti."

Kauniečiai į Rumšiškes šįkart atvažiavo automobiliu, tačiau sakė laukiantys to laiko, kai į čia bus galima atplaukti laivu.

Galimybė pasigaminti savo žvakę ant knato liejant karštą vašką viliojo ir didelius, ir mažus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kaukės visus metus

Šeštadienį muziejuje atidarytos ir dvi parodos. Miestelyje veikia Rymanto Penkausko fotografijų paroda "Šventųjų gyvenimas". Nespalvotose fotografijose autorius įamžino medinius šventuosius, tylų gyvenimą gyvenančius Žemaitijos bažnyčių palėpėse, varpinėse, senkapiuose.

Į Žemaitijos sektoriuje esančią Gintališkės sodybą kviečia tautodailininko iš Šiaulių Sauliaus Tamulio Užgavėnių kaukių paroda. Muziejininkai įsitikinę, kad ši tematika Lietuvos Užgavėnių sostine vadinamam muziejui tinka kiaurus metus. Ši ekspozicija taps nuolatinė: tautodailininkas muziejui padovanojo beveik 200 savo kūrybos kaukių. Raganos, velniai, lašininiai, kanapiniai, žydai, ožiai, meškos ir kiti personažai iš medžio, audinio, kailio, odos, pakulų ir kitų natūralių medžiagų žvelgia iš žemaitiško svirno. Nemažai jų yra atlikusios svarbiausią savo funkciją – padėjusios varyti žiemą Užgavėnių šventėse.

"S.Tamulis kaukes daugiausia kuria iš liepos medžio, nes liepa lengviausiai apdirbama. Tu pamėgink iš ąžuolo išdrožti – vienas dalykas, ilgai dirbsi, kitas – suskils. O A.Tamulio kaukių, galima sakyti, suskilusių nėra. Šis tautodailininkas net palmės pluoštą kurdamas kaukes panaudoja, ir virvę, ir lino pluoštą, o vietoj velnio auskaro – žiūrėkit, tikras kaulas kabo", – pasakojo vyresnysis muziejininkas Vingaudas Baltrušaitis.

Lietuvos Užgavėnių sostine vadinamam muziejui ši tematika tinka kiaurus metus, – įsitikinę muziejininkai, atidarę tautodailininko S.Tamulio Užgavėnių kaukių parodą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pabėgimo kambarys lauke

Muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė pripažino: kai kurių muziejaus vidaus ekspozicijų nebuvo galima aplankyti dėl to, kad buvo sunku rasti šventinį savaitgalį norinčių dirbti darbuotojų. Pasak jos, šią savaitę daugelis vidaus ekspozicijų jau dirbs. Visos jos duris turėtų atverti gegužės 10–15 d.

Gita Šapranauskaitė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Greitai muziejus pristatys ir audiogidą. "Programėlė sukurta, ji jau veikia, turime tik apmokyti savo darbuotojus, kaip ja naudotis. Galbūt po savaitės jau galėsime pasiūlyti šią programėlę lankytojams. Baigiamas rengti teminis orientacinis žaidimas – panašiai kaip pabėgimo kambarys, tik lauke. Netrukus pristatysime ir šią paslaugą", – žadėjo pašnekovė.

Muziejuje galima lankytis ne didesnėmis nei penkių asmenų grupėmis, išskyrus dviejų šeimų ar namų ūkių narius. Vidaus ekspozicijose vienu metu lankytis galima tik vienai šeimai ar namų ūkiui.

Į Žemaitijos Darbėnų sodybą kvietė rago garsai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Dirbti karantino sąlygomis mums ne naujiena, mes taip jau dirbome ankstesnį sezoną. Tik tiek, kad pernai tokiu metu susirgimų COVID-19 skaičiai buvo gerokai mažesni. O pranašumas šiemet toks, kad dabar ir persirgusių, ir pasiskiepijusių žmonių nemažai", – pastebėjo G.Šapranauskaitė.

Vasaros sezonas Lietuvos liaudies buities muziejuje tęsis iki spalio. Jo metu muziejus dirba kasdien 10–18 val., kaip parkas lankomas 18–20 val.

Pasiruošę darbui

Šią savaitę atsivėrė ne tik didžiosios ne maisto prekėmis prekiaujančios parduotuvės, bet ir šalies muziejai, galerijos. Dar prieš išgirsdami karantino švelninimo sąlygas, muziejininkai tikino esą pasiruošę susitaikyti su realybe ir kibti į darbus. Šie, beje, nebuvo nutrūkę nei pirmosios, nei antrosios pandemijos bangų metu – muziejams ir galerijoms užvėrus duris, kultūra persikėlė į virtualiąją erdvę. Joje vyko edukacinės programos, įvairios ekskursijos. Tuo metu kultūros įstaigų darbuotojai, nors ir nedrąsiai, toliau dėliojo veiklos planus, galvojo apie renginius, ruošė naujas parodas lankytojams.

Muziejininkai neabejojo, kad, net ir pasibaigus karantinui, dalis dabar galiojančių ribojimų galios dar kurį laiką. Tačiau nei lankytojų srautų reguliavimas, nei patalpų dezinfekavimas kultūros žmonių nebaugino. Kainos? Nors per kelis mėnesius muziejai prarado nemažai lėšų, kelti kainas planavo vos keli. Likusieji tikino, kad branginti bilietus dabar būtų labai neprotinga ir nesąžininga lankytojų atžvilgiu.

Naujos taisyklės

Nors startas šalies muziejų darbui buvo duotas jau pirmadienį, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai lankytojus pasitiko esibaigiant savaitei – penktadienį. Duris apklijavo priminimais apie lankytojų skaičių, viduje išrikiavo dezinfekcinio skysčio buteliukus, o patys kiekvieną atėjusįjį pasitiko su šypsena.

"Labai pasiilgome visų lankytojų!" – Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo istorijos skyriaus vedėja istorikė Lina Kasparaitė-Balaišė neabejojo, kad jausmas abipusis.

L.Kasparaitė-Balaišė neabejojo, kad po pertraukos į muziejų grįžę miestiečiai bus maloniai nustebinti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Vos tik sužinoję apie karantino sąlygų švelninimus, miestiečiai jau pirmadienį ėmė klibinti pagrindinio įėjimo duris, o išgirdę, kad vidun bus galima užeiti tik po kelių dienų, vėl apsišarvavo kantrybe.

Pagal dabar galiojančią tvarką, Karo muziejuje, kaip ir kitose kultūros įstaigose, vienu metu gali būti tik tam tikras lankytojų skaičius. Bilietus rekomenduojama įsigyti internetu. Nesant tokios galimybės, būtina registruotis iš anksto.

"Žmogus užsiregistruoja, ateina, nusiperka bilietą kasoje ir patenka į muziejų. Jis žinos, kurią valandą jo lauksime, ir nebus problemų", – Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovė Rita Malinauskienė neabejojo, kad procesas vyks sklandžiai.

Ir nors ypač didelių lankytojų srautų nesitikima, vienu metu susibūrus daugiau, nei galima, žmonių, dalies jų būtų prašoma luktelėti lauke, muziejaus sodelyje.

"Mūsų muziejaus erdvės leidžia priimti nemažai lankytojų ir nebus problemų dėl saugumo, bet nemanau, kad žmonių skaičiai bus tokie dideli, kad jų negalėtume suvaldyti, nes vis tiek skaičiuosime įeinančius žmones", – kalbėjo R.Malinauskienė.

Perkelta į kovą

Karantinui padiktavus savas sąlygas, muziejui teko koreguoti šimtmečio šventės planus, o parodos "Pradžios taškas" pristatymą perkelti iš vasario į kovo mėnesį. Todėl ir savo ekskursiją po muziejų pradėjome ne nuo didžiosios ar kitų ekspozicijų salių, o nuo erdvės, kurioje iki metų pabaigos eksponuojama gerai žinomos menininkės Jolitos Vaitkutės kūryba. Šaltibarščių šaukštu piešusi prezidentą Dalią Grybauskaitę, iš duonos trupinių barsčiusi Vladimiro Putino portretą, šįsyk kūrėja ėmėsi įamžinti muziejaus įkūrėją Vladą Nagevičių. Tam ji pasirinko ne maisto produktus, o muziejaus eksponatus.

"Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus mini 100 metų jubiliejų. Jo istorija prasidėjo tuomet, kai, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę, kariuomenės vadovybė nusprendė Kaune įsteigti Karo muziejų. Nors darbai buvo pristabdyti, tačiau, juos atnaujinus, 1921 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Muziejaus įkūrėjas generolas V.Nagevičius muziejų matė kaip kariuomenės ir visuomenės jungtį, kur pasakojama valstybės ir kariuomenės istorija, karybos raida, o, svarbiausia, įamžinamas aukų dėl laisvės atminimas", – priminusi muziejaus pradžią, L.Kasparaitė-Balaišė patarė sustoti salės priekyje, specialiu ženklu žymėtoje vietoje.

Iš jos, regis, padrikai sudėlioti muziejaus eksponatai akimirksniu virto V.Nagevičiaus portretu. Išvydusi nuostabą veide, Karo istorijos skyriaus vedėja neabejojo, kad panašios reakcijos sulauks ir iš kitų muziejaus lankytojų.

Eksponatas iš eksponatų

Savo darbui menininkė panaudojo maždaug 200 eksponatų, atspindinčių 1918–1940 m. laikotarpio Lietuvos kariuomenę. Įspūdingo dydžio V.Nagevičiaus atvaizde rasite Petro Kalpoko tapytą Elžbietos Linkevičienės portretą, pirmojo šarvuočio "Žaibas" modelį su kulkosvaidžiais, skulptūrą-prizą "Elnias", Kazio Skučo cigarų dėžutę, Čikagos nacionalinio lietuvių aeroklubo Lietuvos šaulių sąjungai dovanotą kompoziciją "Lėktuvas Dewoitine", brigados generolo Jono Juodišiaus uniforminį švarką su akselbantais, tarpukario Lietuvos kariuomenės kavaleristo balną, V.Nagevičiaus peleninę.

"Ko gero, sunkiausias eksponatas – Vytauto Didžiojo biustas. Yra ir visai mažų eksponatų, tokių kaip kulkos. Yra ir labai įdomių, tarkim, šuns arba žirgo dujokaukė esant cheminio ginklo pavojui", – istorikė pasakojo, apie kiekvieną jų bus galima daugiau sužinoti braukiant planšetę prie įėjimo.

Apie patį kūrybos procesą ekrane pasakos menininkė J.Vaitkutė. Surinkus visus eksponatus, pats kūrybos procesas truko kelias dienas, o į darbą buvo įtraukti ir keli muziejininkai. Apsimovę baltas pirštines, jie padėjo dėlioti eksponatus, kol galiausiai jie virto V.Nagevičiaus portretu.

Dėl galiojančių ribojimų kol kas vienu metu salėje galės būti ne daugiau kaip penki žmonės, tačiau tikimasi, kad jau vasarą vidun galės sugužėti kur kas daugiau lankytojų.

Laikui bėgant Didžiojoje salėje bus dar daugiau pokyčių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pasivaikščiojimas laiku

Iš arčiau susipažinę su V.Nagevičiumi, lankytojai bus kviečiami galvas pasukti dešiniau, į 100 metų istoriją pasakojančią laiko juostą ant sienos. Idėjos sumanytojai neabejojo, kad ekspozicija bus įdomi ir vyresnės kartos lankytojams, ir sudomins jaunimą, kuris susipažins ne tik su Karo muziejaus istorija, bet ir sužinos, kas atitinkamais metais vyko pasaulyje.

Prieš pakabinant lėktuvą, vienai dienai jį patupdysime ant žemės ir kviesime lankytojus dirstelėti iš arčiau.

"Štai čia muziejaus laiko juosta. Pradžia – 1921 m. Tie, kurie mėgsta skaityti, kilstelėję akis sužinos ir kitų įdomių detalių. Tarkim, tais metais, kai JAV buvo atidarytas "McDonald’s" greitojo maisto restoranas, muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo", – ranka mostelėjusi į sieną L.Kasparaitė-Balaišė kvietė prieiti arčiau ir sužinoti daugiau įdomybių.

Antai, animacinių filmų gerbėjams bus smalsu sužinoti, kad 1937-aisiais įvyko animacinio filmuko "Snieguolė ir septyni nykštukai" premjera. Tuo metu Kaune, muziejaus bokšte, buvo įkurdintas 35 varpų Vokietijoje pagamintas karilionas. Hario Poterio gerbėjams 1997-ieji primins ne tik pirmąją britų autorės J.K.Rowling serijos knygą, bet ir pogrindžio spaustuvės "ab" atgimimą. Nuo 1980-ųjų visą dešimtmetį nesusekta, leidusi patriotinio ir religinio pobūdžio literatūrą, 1997 m. ji tapo muziejaus leidykla.

Ore pakibs lėktuvas

Atsinaujinusi lankytojus pasitiks ir muziejaus Didžioji salė. Pastaroji ir Vytauto Didžiojo kapela pradėtos kurti 1934 m. Pirmiausia, spalio 15-ąją, buvo įsigyta skulptoriaus Vinco Grybo skulptūra "Vytautas Didysis". Statula buvo pastatyta kapelos nišoje, jos šonuose vėliau įrengti vitražai, vaizduojantys Žalgirio mūšyje paimtą 51 nugalėtų kryžiuočių vėliavą. Kapelos sienas papuošė paveikslai: "Vytauto priesaika", "Vytautas prie Juodosios jūros", "Vytautas prie Naugarduko", "Totorių chano duoklė Vytautui", "Saulės mūšis", "Lucko suvažiavimas", "Žalgirio mūšis", "Liublino unija". Kapelos viršuje buvo pakabinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai ir Lietuvos Respublikos prezidentų portretai, kuriuos skyrė erškėčių vainikas, žymintis 1795–1918 m. – gyvenimą carinės Rusijos imperijos priespaudoje.

"Per karantiną pradėjome pertvarkyti didžiosios salės ekspoziciją. Planuojame, kad čia atsiras tarpukario Lietuvos kariuomenei skirta ekspozicija", – tolesniais planais dalijosi Karo istorijos skyriaus vedėja L.Kasparaitė-Balaišė.

Po pertraukos į muziejų atėję lankytojai turėtų pastebėti, kad ant vienos sienos nebeliko įspūdingo dydžio fotopano. Jo vietą užėmė nauja švieslentė, atiduodanti duoklę Lietuvos aviacijai. Laikui bėgant, anot istorikės, čia atsiras karo aviacijos, sausumos ir jūrų pajėgų tarpukario ekspozicijos, o virš lankytojų galvų pakibs šiuo metu antrame aukšte esantis ANBO lėktuvas.

"Prieš pakabinant lėktuvą, vienai dienai jį patupdysime ant žemės ir kviesime lankytojus dirstelėti iš arčiau", – muziejaus atstovė neabejojo, kad žmonėms bus įdomu iš arčiau susipažinti su vieninteliu originaliu orlaiviu.

Prabilo istorija

Nors ANBO orlaivio virš "Lituanicos" nuolaužų neliks, antrasis aukštas nestokos kitų įdomybių. Be aktyvaus kampelio vaikams ar virtualiųjų bandymų išgyventi partizanų bunkeryje, ekspozicijoje, menančioje 1830–1831 m. sukilimą Lietuvoje, laukia pažintis su įspūdingu Lietuvos kultūros tarybos finansuotu projektu "Praeitis atgyja – prisiliesk prie jos". Konsultuojantis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, projektas įgyvendintas ir pritaikytas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tai jiems leis ne tik išgirsti pasakojimą apie Panerių kautynes, bet ir prisiliesti prie istorijos.

Projektas "Praeitis atgyja – prisiliesk prie jos" orientuotas į regėjimo negalią turinčius lankytojus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje ekspozicija buvo papildyta šiuolaikinėmis technologijomis ir pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams. Statiškas šio sukilimo Panerių kautynių maketas pritaikius naujas, išmaniąsias technologijas, tapo gyvas ir interaktyvus. Čia galima ne tik stebėti kautynių eigą, bet ir išgirsti istorijos pasakojimą. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto audiovizualinio vaizdavimo studijų programos studentai geranoriškai ir neatlygintinai sukūrė specialų pasakojimą. Klausydamiesi jo, žmonės galės liesti rekonstruotus to laikotarpio ginklus – ištiesintą dalgį, pistoletą ir muškietą, – pašnekovė pasakojo, kad ginklų kopijos pritvirtintos prie specialaus, ginklams demonstruoti skirto stendo. – Šiuolaikinis lankytojas nori liesti. Normalu, kad originalių eksponatų negalime duoti liesti, tačiau tam yra kopijos, kurios atitinka originalus."

Viešosios pirtys, skirtos asmenų higienos poreikiams tenkinti, valdžios manymu, turi teikti paslaugas.

Klaipėdos viešajai pirčiai vadovaujantis Algimantas Strikaitis sakė, kad toks valdžios nuomonės kaitaliojimas jį stebina.

"Dvi savaites nedirbome. Nuo lapkričio 6-osios teko užsidaryti. Penktadienį vėl pradėjome veiklą. Penktadienis – pirties diena. Prašome", – juokavo A. Strikaitis.

Skambina ir skambina, klausia, kada pradėsime dirbti.

A. Strikaičio manymu, dėl laikinai sustabdytos veiklos bent pusė klientų kažin ar sugrįš į pirtį net ir pradėjus jai veikti.

"Gali būti, kad prisidės ir emocijos. Žmonės gali pabijoti ateiti. O ir valdžios požiūris į pirtį labai jau keistas. Gal sveikatos ministras mano, kad žmonės į pirtį eina gerti? Jei negalima gerti, tada jau ji gali veikti. Keista. Vienos pirtys, į kurias žmonės eina kaitintis ir praustis, gali dirbti, o tos, kur žmonės pramogauja, jau negali. Aš suprantu, kad kiti pirtis veikiausiai nuomojo, o tai reiškia, kad išsinuomojus gali daryti ką nori. Tam ir norėta užkirsti kelią", – dėstė A. Strikaitis.

Klaipėdos viešojoje pirtyje patalpas nuomojo įmonė, kuri prekiavo alumi.

"Alaus nebus, kol galios karantinas. Bus tik užkandžių išsinešti. Mes patys alumi negalime prekiauti. Jei žmogus į pirtį atvažiuoja autobusu, gal jis nori pasėdėti, atvėsti, juk negerai iš karto bėgti į lauką", – paaiškino pirties vadovas.

A.Strikaitis tikino, kad Lietuvoje viešųjų pirčių – ne tiek jau ir daug. Tai daugiau privataus verslo reikalai.

"Mes gal net ir stambiausi esame. Kiek žinau, dar keliuose rajonuose veikia pirtys. Šiauliuose užsidarė pirtis, nors ji jau buvo privati, tik miestas skirdavo dotaciją", – kalbėjo įmonės vadovas.

Klaipėdos pirtininkai, vos išgirdę apie karantino tvarkos pasikeitimus, iš karto ėmė atakuoti Trilapio gatvėje įsikūrusios pirties telefonus.

"Skambina ir skambina, klausia, kada pradėsime dirbti", – teigė A. Strikaitis.