Britų dramaturgijos klasiko T. Stoppardo 1966 m. sukurta absurdo tragikomedija iš karto tapo tikru pasaulinio teatro hitu. Nors tuomet pats T. Stoppardas buvo tik mažai kam žinomas pradedantis dramaturgas, teatro kritikas. Didžiausią įtaką šiuolaikiniam teatrui ir dramaturgijai padariusi britų kūrėjo pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, pirmą kartą parodyta rugsėjo 16 d. Vilniaus senajame teatre, jau tapo įsimintinu įvykiu Lietuvos teatro istorijoje.

„Režisierius J. Butusovas sukurtame spektaklyje savo herojus nei pateisino, nei nuteisė. Per juos jis bandė kalbėti apie likimą, kurį individai priima nuolankiai. (...) Žiūrovai regi kamerinį spektaklį su gerai įkaitinta vizualiąja puse“, – po premjeros rašė teatrologė Daiva Šabasevičienė.

A. Svorobovičiaus ir D. Matvejevo nuotr.

Dramaturgo šlovės pradžia

T. Stoppardas, kai parašė vieną pirmųjų savo pjesių „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, dirbo žurnalistu, teatro kritiku, buvo jaunas vieno romano ir kelių televizijos bei radijo scenarijų autorius, mažai kam žinomas. Šiuo metu 86-erių dramaturgas aktyviai kuria, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, jo pjesės statomos visame pasaulyje. Retai interviu duodantis T. Stoppardas yra kandus ir išmintingas pašnekovas: „Neturiu temų sąrašo, kaip budelis, kuris žiūri, kam dar nukirtus galvą. Visą savo rašytojo gyvenimą mąsčiau, ar dorovė yra žmogiškasis konstruktas, ar ji nepriklauso nuo žmogaus? (...) Kita mane visada jaudinusi tema – saviraiškos laisvė. Piktnaudžiavimas laisve mane domina taip pat, kaip ir piktnaudžiavimas autoritarizmu.“

T. Stoppardo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pasakoja apie Williamo Shakespeareʼo tragedijoje „Hamletas“ aprašytus įvykius iš dviejų trečiaeilių veikėjų – dvariškių Rozenkranco ir Gildensterno – žiūros taško. Pjesės veiksmas vystomas lygiagrečiai W. Shakespeareʼo pjesės įvykiams, čia trumpam pasirodo ir pagrindiniai „Hamleto“ veikėjai, kurie vaidina originalių scenų fragmentus. Pjesės autorius, paklaustas, ar tiesa, kad pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ yra apie likimą ir pasirinkimo laisvę, atsakė: „Tai ir tiesa, ir ne. Galiu pasakyti taip: ji apie du vaikinus Elsinore, kurie nežino, kas jiems nutiks ir kas apskritai vyksta.“

A. Svorobovičiaus ir D. Matvejevo nuotr.

Šiuolaikinio teatro šamanas

Režisierius J. Butusovas – viena ryškiausių figūrų šiuolaikinio teatro peizaže, pelnęs ne vieną teatro apdovanojimą, kūręs spektaklius Rusijos, Norvegijos, Danijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos scenose. Kritikai jį vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą. Jo pastatymai išsiskiria nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu.

Spektaklį Vilniaus senajame teatre pirmą kartą sukūręs J. Butusovas teigė, kad „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų žiūrovams priminti prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės ir laimės neįmanomybę. Režisierius vertina šios, jau klasikine vadinamos, pjesės poetiškumą ir klasikinės absurdo stilistikos galimybes.

Į rusų kalbą pjesę išvertė Josifas Brodskis, o lietuviškai ją prakalbino vertėja Rita Gelombickaitė.

A. Svorobovičiaus ir D. Matvejevo nuotr.

Raktas – laisvės pojūtis

Scenografiją spektakliui „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ sukūrė Marius Nekrošius, kurio kūrybiniame arsenale – jau maždaug 40 Lietuvoje ir užsienyje statytų spektaklių scenovaizdžių. Menininkas, nuo pirmos repeticijos dirbęs kartu su režisieriumi J. Butusovu, džiaugėsi jam suteikta laisve kurti impresionistinę drobę, o ne dokumentinę nuotrauką.

„Šis pastatymas iš tiesų labai „teatrališkas“, bet kartu ir labai ŠMC’iškas. Kai kurios scenos labiau primena meninį performansą, instaliaciją, videomeną. Man buvo smagus tas kūrybinės laisvės pojūtis repeticijose, kai nevaržė jokie teatro kanonai ar poreikis pastatyti „tikrą“ spektaklį“, – sakė M. Nekrošiaus.

Spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ kūrybinė grupė: režisierius J. Butusovas, dailininkas, šviesų dailininkas M. Nekrošius, muziką parinko J. Butusovas, garso dizainerė Aleksandra Klimova, režisieriaus padėjėja Eglė Kuzienė. Vaidina: Rozenkrancas – Dmitrijus Denisiukas, Gildensternas – Igoris Abramovičius, 1-asis aktorius, Klaudijus – Valentinas Novopolskis, Alfredas, Ofelija, Gertrūda – Viktorija Aliukonė-Mirošnikova, Hamletas – Arturas Svorobovičius, Šmėkla – Maksimas Tuchvatulinas, Polonijus – Liuda Gnatenko.

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.

Bilietus platina „Kakava.lt“.

„Jis darbą pradės rugsėjo 27 dieną. A. Imbrasas laikinuoju teatro vadovu skiriamas siekiant užtikrinti sklandų teatro darbą, telkiant daugiakultūrę teatro bendruomenę“, – nurodoma Kultūros ministerijos pranešime.

Šokio kritikas, kultūros vadybininkas ir buvęs kultūros viceministras A. Imbrasas konkursą į minėtas pareigas laimėjo liepą, tačiau jo rezultatus teismui apskundė buvusi teatro vadovė Olga Polevikova.

Ji teigia tokį žingsnį žengusi, kilus abejonių dėl ministro patvirtinto konkurso aprašo ir galimai neskaidrios komisijos narių atrankos.

Vilniaus senasis teatras anksčiau buvo vadinamas Lietuvos rusų dramos teatru, tačiau po Rusijos karo Ukrainoje pradžios šį pavadinimą nuspręsta pakeisti.

Vilniaus senojo teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Antradienį per spaudos konferenciją Vilniuje apie tai pranešė kultūros ministras Simonas Kairys.

„Ką tik gavome apskundimą konkurso, kuris vyko į Senojo teatro vadovo poziciją“, – kalbėjo ministras.

Pasak ministro, kolektyve tvyro įtampa ir norėtųsi, kad konkurso rezultatus skundžianti O. Polevikova suprastų, jog „kitaip nebus“.

Jis sakė matąs tendenciją kompromituoti Kultūros ministerijos organizuojamus konkursus.

„Norėtųsi aiškiai matyti, jog yra bandoma įpiršti klaidinantį naratyvą, diskredituoti konkursus, kuriuos organizuoja Kultūros ministerija. Ar tai būtų pavienės pastangos, ar pavieniai interesai, niekas negali pakeisti principinės nuostatos, kad sovietmetis baigėsi, paskyrimo laikai baigėsi“, – sakė S. Kairys.

Norėtųsi aiškiai matyti, jog yra bandoma įpiršti klaidinantį naratyvą, diskredituoti konkursus, kuriuos organizuoja Kultūros ministerija.

 

Pasak ministro, apskundus konkursą teismas taikys laikinąsias apsaugos priemones, jis taip pat pažymėjo, jog „turi idėjų“ kas galėtų laikinai vadovauti teatrui, tačiau kandidatų neįvardino.

„Ministerija ginčysis, nes jeigu nėra nuimamos laikinosios apsaugos priemonės (...), kalbant apie Senąjį teatrą mes tiesiog turėsime duobę“, – nurodė S. Kairys.

Liepą Kultūros ministerija pranešė, kad Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą laimėjo šokio kritikas, kultūros vadybininkas ir buvęs kultūros viceministras Audronis Imbrasas. Iki šiol jis ėjo Visagino kultūros centro direktoriaus pareigas.

Pasak ministerijos, A. Imbrasas iš konkurse dalyvavusių aštuonių pretendentų surinko daugiausiai komisijos balų.

O. Polevikova tuomet teigė, kad konkursas organizuotas neprofesionaliai ir neefektyviai, o vertinimo kriterijai nebuvo aiškūs.

Konkursas į Vilniaus senojo teatro vadovo pareigas paskelbtas birželio pradžioje, baigiantis O. Polevikovos kadencijai.

Dabartinis teatro pavadinimas buvo patvirtintas praėjusių metų rugsėjį. Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvėje esanti įstaiga turėjo Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą.

Vilniaus senojo teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą O. Polevikova apskundusi dėl procedūrų

Vilniaus senojo teatro konkursą pralaimėjusi jo vadovė Olga Polevikova sako rezultatus apskundusi kilus abejonių dėl ministro patvirtinto konkursų aprašo ir galimai neskaidrios komisijos narių atrankos.

Ji sako, jog sutvarkyti šį „procedūrinį klausimą“ būtų naudinga ir dėl kitų, ateityje vyksiančių konkursų.

„Mano manymu, konkurso komisija buvo sudaryta neatsižvelgiant į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė antikorupcijos vertinimo išvadą, į kurią nebuvo atsižvelgta“, – BNS sakė O. Polevikova.

Mano manymu, konkurso komisija buvo sudaryta neatsižvelgiant į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė antikorupcijos vertinimo išvadą, į kurią nebuvo atsižvelgta.

 

Liepą STT skelbė, kad nuostatos, pagal kurias komisijos narių dauguma formuojama iš konkurso organizatoriui tiesiogiai arba netiesiogiai pavaldžių valstybės tarnautojų ar darbuotojų, gali nulemti neskaidrius komisijų sprendimus.

Anot STT, komisijų priimamų sprendimų objektyvumui reikšmės taip pat gali turėti aplinkybė, kad pagal teisės aktus komisijos narių kompetencijai keliamas tik vienintelis reikalavimas – „būti susipažinus su teatro ar koncertinės įstaigos vadovo skyrimą į pareigas reglamentuojančiais teisės aktais“.

Tarnybos vertinimu, antikorupciniu požiūriu ydingos yra ir nuostatos, pagal kurias neužtikrinama, kad komisijų nariai, turintys interesų konfliktą dėl atrankoje dalyvaujančio pretendento, būtų nušalinami nuo dalyvavimo tolimesnėje komisijų veikloje.

„Aš keliu abejones ir dėl aprašo dėl konkurso į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas komisijos darbo reglamento, patvirtinto ministro įsakymu, nuostatų nesuderinamumo su nešališkumo, objektyvumo ir skaidrumo principais, taip pat dėl neskaidrios komisijos narių atrankos“, – teigė ji.

Konkurso rezultatus teatro vadovė apskundė rugpjūčio viduryje.

Ji teigė, kad skundo priežastis yra būtent tokia ir „nenorėčiau leistis ir išnaudoti visą šitą temą ir mano skundą, kad pakelt kitokias nei esmines temas“.

Anot O. Polevikovos, tai nesusiję su asmeniškumais.

„Tai yra procedūrinis klausimas, kurį sutvarkius vieną kartą bus geriau ir kultūros ministerijai, ir vadovams, ir įstaigoms, į kurias yra renkami vadovai. Kas man būtų geriausias atvejis ir geriausia išeitis iš šio proceso, kad nauda būtų ir ateities konkursams“, – kalbėjo vadovė.

O. Polevikova teigė iš Kultūros ministerijos darbo metu nesulaukusi priekaištų dėl repertuaro, o kilus klausimams, jie buvo sprendžiami, tam tikrų rusiškų spektaklių Rusijos karo Ukrainoje kontekste buvo atsisakyta.

Neskaičiau komentarų, nežinau, ką kalba ministras, bet pati asmeniškai nenorėčiau suplakti į vieną repertuarinius klausimus, įtampų, mes visi gyvename dabar įtampoje, toks laikotarpis.

„Neskaičiau komentarų, nežinau, ką kalba ministras, bet pati asmeniškai nenorėčiau suplakti į vieną repertuarinius klausimus, įtampų, mes visi gyvename dabar įtampoje, toks laikotarpis. Mano priežastis, kodėl priėmiau tokį sprendimą yra grynai dėl procedūros“, – pabrėžė O. Polevikova.

Jei Vilniaus apylinkės teismas panaikintų konkurso rezultatus, ji teigė neatmetanti galimybės konkurse dalyvauti dar kartą, tačiau užsiminė galvojanti ir apie naujus darbus ir projektus, gaunamus pasiūlymus.

Liepą Kultūros ministerija pranešė, kad Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą laimėjo šokio kritikas, kultūros vadybininkas ir buvęs kultūros viceministras Audronis Imbrasas. Iki šiol jis ėjo Visagino kultūros centro direktoriaus pareigas.

Pasak ministerijos, A. Imbrasas iš konkurse dalyvavusių aštuonių pretendentų surinko daugiausiai komisijos balų.

O. Polevikova tuomet teigė, kad konkursas organizuotas neprofesionaliai ir neefektyviai, o vertinimo kriterijai nebuvo aiškūs.

Kultūros ministras Simonas Kairys, antradienį informavęs apie O. Polevikovos sprendimą, sakė, kad Senojo teatro kolektyve tvyro įtampa ir norėtųsi, kad konkurso rezultatus skundžianti kadenciją baigianti jo vadovė suprastų, jog „kitaip nebus“.

Konkursas į Vilniaus senojo teatro vadovo pareigas paskelbtas birželio pradžioje, baigiantis O. Polevikovos kadencijai.

Dabartinis teatro pavadinimas buvo patvirtintas praėjusių metų rugsėjį. Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvėje esanti įstaiga turėjo Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą.

A. Kvietkauskas tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre, dabartiniame Vilniaus senajame teatre, nuo 1976-ųjų dirbo montuotoju, rekvizitininku, režisieriaus padėjėju.

Pasak teatro, jis buvo kone visų Jono Vaitkaus teatre režisuotų ir kitų spektaklių režisieriaus padėjėjas. Taip pat atliko epizodinius vaidmenis įvairiuose spektakliuose.

„Buvo puikus režisieriaus padėjėjas, be fanaberijų, labai mėgo talentingus žmones, o tai teatre retai pasitaiko. Visuomet turėjo savo nuomonę, kurios niekad nepiršo, nors retai klysdavo. Turėjo puikų humoro jausmą, inteligentiškas. Ir labai nelaimingas, vienišas. Iš teatro nieko neužgyveno, nė kukliausio būsto, jo gūžta buvo užkulisiuose. Vargingesnis už bažnyčios pelę“, – cituojamas teatro kritikas Julijus Lozoraitis.

„Šiam teatrui vadovavau penkerius metus neramiais laikais. Keitėme ne tik pavadinimą, bet ir strategiją, repertuarą, pavyko suburti stiprią komandą, padidinti pajamas iš parduodamų bilietų į spektaklius, įrengti naują sceną M8 ir ją įveiklinti, buvau suplanavus paversti M8 atvira eksperimentine erdve, leisianti atsiskleisti jauniems menininkams ne tik per spektaklių kūrimą̨ ir rodymus, bet ir per kitas meno formas“, – feisbuke ketvirtadienį rašė O. Polevikova.

„Deja, konkurso nelaimėjau. Ir nemanau, kad tai kompetencijos, patirties ar geresnės strategijos klausimas. Manau, kad konkursas buvo neskaidrus“, – pridūrė ji.

Pirmadienį Kultūros ministerija pranešė, kad Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą laimėjo šokio kritikas, kultūros vadybininkas ir buvęs kultūros viceministras Audronis Imbrasas. Iki šiol jis ėjo Visagino kultūros centro direktoriaus pareigas.

Pasak ministerijos, A. Imbrasas iš konkurse dalyvavusių aštuonių pretendentų surinko daugiausiai komisijos balų.

Jeigu vienoms įstaigoms, anot komisijos, reikia rotacijos, tai kodėl kitose tie patys žmonės vadovauja dešimtmečius? 

O. Polevikova rašė svarstanti, ar dėl konkurso kreiptis į teismą, tačiau pridūrė abejojanti, ar skundas bus išnagrinėtas tinkamai.

„Ar aš pati ketinu skųsti konkurso eigą ar rezultatą? Turiu dar laiko pagalvoti apie tai. Esu idealistė, bet ne naivuolė. Kad skundas bus tinkamai išnagrinėtas, kad byla atsidurtų teisme ir rezultatas būtų anuliuotas, tikimybė nedidelė“, – nurodė ji.

Pasak jos, konkursas organizuotas neprofesionaliai ir neefektyviai, o vertinimo kriterijai nėra aiškūs.

„Jeigu vienoms įstaigoms, anot komisijos, reikia rotacijos, tai kodėl kitose tie patys žmonės vadovauja dešimtmečius? Kodėl sistemos žmonės keičia vieni kitus ir taip sukasi ratelis?“ – kėlė klausimą buvusi teatro vadovė.

Konkursas į teatro vadovo pareigas paskelbtas birželio pradžioje, baigiantis O. Polevikovos kadencijai.

Dabartinis teatro pavadinimas buvo patvirtintas praėjusių metų rugsėjį. Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvėje esanti įstaiga turėjo Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą.

Vilniaus senojo teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Iki šiol jis ėjo Visagino kultūros centro direktoriaus pareigas.

Pasak ministerijos, A. Imbrasas iš konkurse dalyvavusių aštuonių pretendentų surinko daugiausiai komisijos balų.

A. Imbrasas 2016–2017 metais ėjo kultūros viceministro pareigas, 1995–2016 metais vadovavo Lietuvos šokio informacijos centrui, 2002–2015 metais – šiuolaikinių scenos menų centrui „Menų spaustuvė“.

Jis taip pat dvi kadencijas dirbo Vilniaus savivaldybės taryboje, 2015-aisiais buvo išrinktas su Liberalų sąjūdžiu, 2019-aisiais – su tuometinio mero Remigijaus Šimašiaus komitetu.

A. Imbrasas yra inicijavęs įvairių projektų bei renginių, dirbęs korespondentu spaudos leidiniuose. Jis turi baleto artisto ir žurnalisto diplomus, yra stažavęsis scenos menų, akademinėse organizacijose Europoje, Azijoje, JAV, buvęs daugelio kultūros fondų ir programų ekspertu.

Pareigas jis pradės eiti po teisės aktuose numatyto teisėsaugos institucijų patikrinimo.

Konkursas paskelbtas birželio pradžioje, baigiantis dabartinės vadovės Olgos Polevikovos kadencijai.

Dabartinis teatro pavadinimas buvo patvirtintas praėjusių metų rugsėjį. Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvėje esanti įstaiga turėjo Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą.

Dėmesio Vilniaus senasis teatras sulaukė ir šių metų balandį, kuomet LRT radijo teigimu, į repertuarą grąžino dalį prorusiškų kūrėjų spektaklių.

Vilniaus senojo teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Kultūros ministras Simonas Kairys teigia, kad vienas svarbiausių naujojo vadovo uždavinių – kurti naujas ir išsaugoti senąsias tradicijas.

„Vadovauti Vilniaus senajam teatrui – tai kurti visoms tautoms ir kultūroms atvirą, jas vienijančią erdvę. Erdvę, kurioje galėtų vykti skirtingų kultūrų mainai, atsirasti naujos kūrybinės jungtys, gimti prasmingos idėjos“, – pranešime teigė S. Kairys.

Pretendentų paraiškų laukiama iki birželio 23 dienos.

Konkursas skelbiamas baigiantis dabartinės vadovės Olgos Polevikovos kadencijai.

Dabartinis teatro pavadinimas buvo patvirtintas praėjusių metų rugsėjį. Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvėje esanti įstaiga turėjo Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą.

Dėmesio Vilniaus senasis teatras sulaukė ir šių metų balandį, kuomet LRT radijo teigimu, į repertuarą grąžino dalį prorusiškų kūrėjų spektaklių.

Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius sako, kad teatras nereaguoja į ministerijos pastabas.

„Pastebime tam tikrą vadovybės blaškymąsi karo Ukrainoje kontekste. Nuolat rodome dėmesį teatrui, teatras turi rimtų užduočių. Matome, kad apsukę tam tikrą ratą vėl esame kažkokioje pilkoje zonoje: vietoje veržlių, rimtų pokyčių turime tai, ką turime. Ta mūsų tolerancija ir geranoriškumas yra ne visai vertinamas“, – LRT radijui komentavo viceministras.

Kultūros ministerija dėl repertuaro žada ir toliau aiškintis su teatro vadovybe.

Sausį nurodytas išimti pagal šiuolaikinio Rusijos autoriaus Aleksejaus Žitkovskio kūrinį pastatytas spektaklis „Kalniukas“, balandžio 22 dieną vėl bus rodomas Vilniaus senajame teatre – kaip teigiama, teatro vadovė Olga Polevikova A. Žitkovskį laiko režimo opozicionieriumi.

Pasak LRT, taip pat rodomas spektaklis „Atminimo malda“, sukurtas pagal Grigorijaus Gorino kūrinį.

Iš teatro repertuaro neišbrauktas liko ir Julianos Laikovos statytas spektaklis „Triušis Edvardas“. Spektaklio režisierė užpernai Krymo pusiasalyje, Sevastopolio Lunačerskio teatre statė spektaklį „Baltoji gvardija“.

Kaip nurodo LRT radijas, taip pat Vilniaus senajame teatre skamba Rusijos autorių agentūros RAO kliento, kompozitoriaus Vitalijaus Istomino muzika.

Teatras šįmet sausį kalbėjo jau atsisakęs rodyti spektaklius „Valia“ pagal Vasilijaus Šukšino kūrinius, Michailo Durnenkovo „Utopija“ , „Ledas“ (pagal Vladimiro Sorokino romaną). Tai pat nuspręsta neberodyti spektaklių „Katės namai“, „Prakeikta meilė“, „Kalniukas“.

Teatras taip pat sakė formuojantis darbo grupę, kuri nuolat stebės besikeičiančią pasaulinę situaciją ir iškilus naujoms aplinkybėms operatyviai reaguos dėl repertuaro sudarymo kaitos.

Salės atidaromo proga joje bus rodomas režisieriaus iš Ukrainos Viktoro Marvino pastatytas spektaklis „Šeimyninės scenos“.

Jo etiudas pernai laimėjo teatro inicijuotą konkursą „Mes – Ukraina'22“.

Salė M8 įrengta ne senajame teatro pastate, o esančiame greta Mindaugo gatvėje.

„Nors atrodo, kaip du atskiri pastatai, jie yra sujungti rūsiu“, – BNS sakė Vilniaus senojo teatro Komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistė Lauryna Lopaitė.

Anot jos, teatrui priklausantis pastatas Mindaugo gatvėje remontuojamas palaipsniui. Dabar čia įsikūrusi ir dalis administracijos.

Salė M8 įrengtame trečiame aukšte, joje telpa per šimtas žiūrovų.

Atidarymo proga čia eksponuojama scenografo Jono Arčikausko paroda-instaliacija.

Vilniaus senasis teatras turi ir kitą mažąją salę, tačiau ji gerokai mažesnė už M8. Joje dažniausiai rodomi monospektakliai ir pastatymai vaikams.

2013 metais buvo parengtas dviejų teatrui priklausančių pastatų J. Basanavičiaus g. 13 ir Mindaugo g. 8 techninis projektas, juo siekta atkurti senojo pastato pradinį, architektų sumanytą, teatro išplanavimą ir interjerą bei naujai įrengti šalia esantį pastatą, kuriame buvo suplanuota moderni nauja daugiafunkcinė salė. Tačiau projektas liko neįgyvendintas.

Vilniaus senojo teatro vadovybė ne kartą kreipėsi į valdžios atstovus dėl būtinybės rekonstruoti pastatą.

Dėl Rusijos karo Ukrainoje pernai rudenį pakeistas teatro pavadinimas, iš Lietuvos rusų teatro jis tapo Vilniaus senuoju teatru.