"Kartu su juo buvo dvi juodaodės moterys, vilkusios krepšius, prikimštus gruziniško vyno butelių", – teigia C.Liuxinas.

"Negalėjau atvykti be dovanų, – draugiškai pasakė rusas. – Tai mano padėjėjos – Svetlana ir Tatjana, jos abi grynakraujės rusės, tiesioginės Levo Tolstojaus (1828–1910) ir Patrice‘o Lumumbos (1925–1961) anūkės", – rimta veido išraiška pasakė svečias ir abi damos lengvabūdiškai, gal kiek per garsiai nusikvatojo.

"Jos nemokėjo nė žodžio rusiškai ir kalbėjo tik angliškai su ryškiu britišku akcentu, tačiau įdomiausia tai, kad per visą vizitą "daktaras" S.Skripalis į Comorra (Convict-19) viruso mėginius pažvelgė tik kartą", – tvirtina kinas medikas.

"Vot eto da (Oho. Čia tai bent). Žinote, kartą jaunesni kolegos prisigėrę bandė mane nunuodyti kažkokiomis itin egzotiškomis dujomis, bet čia... Čia visai kitas reikalas", – pasakė S.Skripalis, pažvelgęs pro mikroskopą.

"Tikriausiai jums įdomu, kodėl aš čia?"– uždavė klausimą C.Liuxinui ponas S.Skripalis, į taures pilstydamas vyną.

"Šiuo metu itin madinga kalbėti apie vadinamuosius Tukidiko spąstus, t. y. lyginti JAV su Sparta (daugelį metų tvirta geopolitine galybe), o Kiniją – su Atėnais (nauja augančia ir itin ambicinga jėga), be to, jūsų tėvynė suinteresuota puoselėti kuo glaudesnius ryšius su visais įmanomais sąjungininkais. Taigi, štai aš ir čia. Asmenišku pono Je Hunke (1970) kvietimu", – gydytojui C.Luxinui pasakė dr. S.Skripalis.

"Jums tikriausiai žinoma, kad Sparta laimėjo Peloponeso karą, tačiau neatgavo turėto politinio monopolio, ir Viduržemio jūroje ėmė kilti trečia politinė jėga – Makedonija. Gerbiamas dr. S.Skripalis įsitikinęs, kad taip gali būti ir dabar, klausimas, kas gi taps ta trečiąja jėga?" – staiga prabilo viena merginų.

"Ir kas gi bus ta naująja galia? Europos Sąjunga? Japonija? Indija ar viena Afrikos valstybių?" – ciniškai paklausė nuo vyno apsvaigęs dr. C.Liuxinas.

"Manau, kad ta nauja jėga ateis iš Korėjos pusiasalio, bet tai bus ne Šiaurės Korėja, o Pietų Korėjos populiariosios muzikos pramonė. Ji taps dominuojančia globalia jėga ir įves pasaulinę kičo diktatūrą", – atsakė nė kiek nuo gruziniško vyno neapgirtęs rusas.

"Ir jūs esate visiškai įsitikinęs kapitalistinės JAV pergale kariniame konflikte su Kinija?" – juokdamasis paklausė Ci.

"JAV yra pranašesnė vien tuo, kad turi savo jūrų pėstininkus, kurie yra atskiras žmonių porūšis. Taip pat JAV turi roko muziką. Be to, daktare, įsikalkite sau į galvą: nėra jokio "kapitalizmo", yra laisvosios rinkos ekonomika. Kapitalizmo terminą bolševikai sugalvojo savajam debilumui pateisinti", – linksmai atkirto Sergejus.

"Bet tada reikėtų sakyti, jog nėra ir jokio komunizmo", – kontratakavo kinas gydytojas.

"Taip, komunizmo nėra, bet marksizmas, deja, egzistuoja. K.Marxo (1818–1883) pasakos yra vadinamos marksizmu, o jomis tikintys kretinai – marksistais", – atsakė svečias, suduodamas galutinį smūgį.

Staiga pasigirdo juodaodžio masono Louiso Danieliaus Armstrongo (1901–1971) atliekamas "Šventojo Jokūbo izoliatoriaus bliuzas" ("St. James Infirmary Blues", 1928). Kai kurie melomanai tvirtina, jog ši daina – apie lytiniu būdu plintančios ligos sukeliamą skausmą.

"Kai išgirstu šį kūrinį, visada prisimenu, jog yra žmonių, kuriems blogiau negu man", – pasakė Svetlana.

"Justine‘o Bieberio gerbėjai – gyvas įrodymas, kad kai kuriems žmonėms gyvenimas yra negailestingesnis negu tau", – atkirto Tatjana.

"Mergaitės, sakau jums, korėjietiškas popsas jau greitai valdys pasaulį. O kaip manote jūs, daktare? Ar žinojote, kad Peloponeso karo metu Atėnus nusiaubė paslaptingas maras, pražudęs beveik 100 tūkst. gyventojų? Net pats Periklis (495–429 pr. Kr.) padėjo šaukštą ir niekas iki šiol nežino, kokia liga tai buvusi. Tuo metu žmonės tikėjo, kad priešas užnuodijo šulinius", – išpyškino S.Skripalis gydytojui Ci, kuris jau buvo beprarandantis sąmonę.

"Kas nutiko vėliau, nelabai pamenu, tačiau veikiausiai neįvyko nieko. Kitą rytą, atsibudęs ir išsiblaivęs, pastebėjau esąs vienas apleistoje tyrimų stovykloje. Nebebuvo nei kolegų, nei svečių, tačiau baisiausia tai, kad dingo virusu užkrėsti gyvūnai", – prisipažįsta Ci.

Praėjus kelioms savaitėms po C.Liuxino ir S.Skripalio pažinties, Kinijoje buvo pirmą kartą kreiptasi į gydymo įstaigas dėl Comorra (Convict-19) viruso sukeltų komplikacijų.

Prasidėjo masinė psichozė, kurią kurstė žiniasklaidos priemonės, augo kaukių ir liucernos pardavimai, o miestų gatvėse pasirodę nuogi keistuoliai garsiai skelbė artėjančią apokalipsę ir plakė vieni kitus botagais, taip siekdami išvaryti iš savęs ligą.

Buvo garsiai rėkiama, jog Comorrą sukūrė Siono išminčiai, bandyta surengti žydų pogromų maratoną.

Tų pačių metų balandį, vos atšilus orams, Comorra, kaip daugelis jo gentainių, išnyko iš pasaulinės ligų rinkos ir žiniasklaidos antraščių, o žmonės vėl ėmė skųstis klimato atšilimu.

2030 m. vasarą viruso išvarginta Kinija nusprendė susigrąžinti Taivano kontrolę. Jos laivynas atidengė ugnį į šią separatistinę salą ir JAV prezidentas demokratas-socialistas Bernardas Sandersas (1941) norom nenorom pradėjo operaciją "Dramblio pautai".

"Niūriai žvelgdamas pro Baltųjų rūmų langą, prezidentas tarsi suprato, jog viskas, kuo jis tikėjo jaunystėje, tebuvo miražas. Jis pažvelgė į mane ir dviprasmiškai pasakė: "Padarom tai" (Lets do it)", – savo memuaruose teigia tuo metu viceprezidento pareigas ėjusi Ivanka Trump (1981).

JAV laivynui puolant dirbtines salas Pietų Kinijos jūroje, o mongolų baikerių gaujoms veržiantis per didžiąją kinų sieną, buvęs komunistas J.Hunke Kinijoje įvykdė valstybinį perversmą ir šalį paskelbė konstitucine monarchija.

Buvęs Kinijos diktatorius Xi Jipingas (1953) kartu su šeima pabėgo į Kubą, tačiau vėliau jo žmona Peng (1962) paliko savo vyrą dėl A.Lukašenkos (1954) sūnaus  (2004), su kuriuo persikėlė gyventi į Kanadą.

"Kad Comorra (Convict-19) virusas skiriasi nuo daugelio kitų savo gentainių, buvo aišku jau Šiaurės Korėjoje. Dar būdami šios valstybės teritorijoje, pastebėjome, jog Comorra nešiojančios bakterijos juda tarsi išprotėjusios. Įkalintos mėginių indeliuose jos lakstė iš kampo į kampą, tarsi mėgindamos apversti mėgintuvėlius, šiuos sudaužyti ir ištrūkti į laisvę, tačiau atsidūrusios Tibeto kalnyne pastebimai nurimo. Tarsi po ilgos kelionės būtų pagaliau grįžusios namo ir pajutusios dvasios ramybę", – šypsosi gydytojas.

"Vos įsikūrę laboratoriją, kibome į darbus. Viena mano pagrindinių užduočių buvo išsiaiškinti viruso potencialą plisti lytiniu būdu. Taigi Comorra užkrėtėme pora šikšnosparnių, porą skujuočių bei vieną palminį musangą, iš kurio išmatų gaminama visame pasaulyje gurmanų dievinama kava. Comorra užkrėsti gyvūnai nerodė jokių sirgimo ženklų, jie jautėsi puikiai. Tiesa, kartais nusičiaudėdavo, o jų akių vyzdžiai žibėdavo, lyg neoniniai šviestuvai, reklamuojantys naktinius klubus, ir keitė spalvas, lyg šviesos tų klubų šokių aikštelėse."

Pasak mediko, bėgant savaitėms, atėjo diena, kai projekto vadovė, nomenklatūros ir slaptosios politinės policijos atstovė Hang Yuiyan (1981) pranešė C.Liuxinui, kad tyrimu stotis sulauks svečių.

"Partijos atstovai asmeniškai pakvietė žymų Rusijos biologą Sergejų Skripalį (1951) ir nori, kad jūs jį supažindintumėte su mūsų atradimu", – pareiškė ponia H.Yuiyan priblokštam daktarui C.Liuxinui.

"Skripalį? Ar čia ne tas pats, kurį patys rusai Mančesteryje bandė nunuodyti kažkokiomis dujomis? Ar valdžia nedaro pernelyg didelės klaidos taip lengvabūdiškai pasitikėdama tais žmonėmis, rusais?" – paklausė C.Liuxinas.

"Ne Mančesteryje, o Solsberyje. Be to, jūs pernelyg daug mąstote ir klausinėjate, nemanykite, kad staiga po vizito Korėjoje išaugęs jūsų socialinio kredito reitingas amžinai bus itin aukštas. Laikykite liežuvį už dantų ir elkitės su mūsų svečiu prideramai", – staiga užriko iki tol visada šalta it ledas buvusi ponia Hang.

"Ponios Hang elgesys mane tą kartą itin nustebino, nes ji visada buvo itin profesionali. Pagalvojau, kad veikiausiai laukiasi, tačiau prisiminiau, kad neteko girdėti apie jokį poną Hangą Yuiyaną, tad priskyriau jos būseną kalnų slėgio poveikiui".

Pasikeitęs projekto vadovės elgesys, anot mediko, buvo ne vienintelis keistas įvykis nutikęs tomis dienomis.

"Tyrimų metu dažnai sapnuodavau, jog esu europietis alpinistas, atvykęs čia iš Vokietijos ar Austrijos, ieškoti Himalajuose paslaptingos stebuklų šalies, kurioje gyvena antgamtinės jėgos. Mane pasiuntė kažkoks rėkiantis idiotas su dantų šepetuko formos ūsais. Jis tikėjosi, jog tos Himalajų jėgos padėsiančios jam visame pasaulyje įvesti santvarką, panašią į komunizmą, tik be internacionalinio elemento. Mano sapno veikėjas turėjo daug daiktų su Azijoje randamu simboliu kryžiumi laužytais kampais, kurį naudoja ir Falun Gong nariai".

Anot mediko, sapnuose jis dažnai kreipdavęs į mažą berniuką, vardu Gustavas. Šis buvęs jo sūnėnas, mat sapno herojaus giminaičiai buvo pripažinti tobulais arijų rasės atstovais ir pakviesti į specialią stovyklą, kurioje geriausi arijų rasės patinėliai ir patelės būdavo kryžminami, kad išveistų dar tobulesnius egzempliorius.

Šie vėliau tapdavo valstybės nuosavybe ir būdavo auginami elitiniais kariais, turėjusiais saugoti ūsuotąjį rėksnį. Jie niekada nesužinodavo, kas jų tikrieji tėvai. Štai toks ir buvo Gustavas, apie kurį sapno veikėjas itin dažnai galvodavo, nors ir nebuvo jo matęs bei nežinojo, ar jo sūnėnas apskritai egzistuojąs.

"Vieną dieną sapnavau, kad mano veikėjas atrado tai, ko ieškojo. Atvykęs į tą pačią vietą, kurioje stovėjo mūsų laboratorija, jis pastebėjo ant akmens pavaizduotą vizualaus meno šedevrą. Tai buvo tarsi išraižytas žmogaus profilis, tačiau ilgiau pakontempliavus sapne, suvokiau, jog jį sukūrė ne žmogaus ranka. Jis tarsi buvo susidaręs natūraliai iš milijardų bakterijų (o gal grybų ar kerpių). Staiga, šis žmogaus profilis atgijo ir kraupiai nusikvatojęs nušliaužė šventyklos sienomis nežinoma kryptimi", – teigia medikas.

"Daktaro S.Skripalio vizito išvakarėse sapnavau Žemę. Mūsų planeta buvo neseniai susikūrusi. Laikas bėgo. Ir staiga gilaus vandenyno dugne ėmė rastis gyvybė. Atsirado viena bakterija, kita. Jos sėmėsi jėgų iš uolienų medžiagų, ėmė jungtis į bendruomenes, kurios susidariusios priminė anksčiau sapnuotą žmogaus profilį. Kiekvienas profilis būdavo itin individualus ir primindavo savarankiškai mąstančius asmenis, kurie būdami dvimačiai primindavo šešėlių teatro personažus arba iš projektoriaus ant sienos demonstruojamą kino filmą. Šie padarai šliaužiodavo visu Žemės paviršiumi, bendraudavo ir netgi vadindavo save masonais. Jie jungdavosi į ložes, klausydavosi džiazo ir dažniausiai diskutuodavo politikos ar filosofijos temomis. Laikui bėgant, masonus apėmė nuobodulys, jų tūkstantinė bendruomenė skilo į pasisakančiuosius už ir prieš privačią nuosavybę. Dalis bandė suderinti abi šias dogmas, kita dalis skundėsi, jog masoniškumas prarado savo "tikrąją" dvasią (jie jautėsi išstumti iš bendruomenės). Daugelis sutarė, jog būtini pokyčiai, reikia perkelti savąją egzistenciją į naują lygį ir įgauti trimatį pavidalą, tačiau nežinojo, kaip tą padaryti. Vieną dieną į Žemę trenkė milžiniškas meteoritas, viską paskandinęs pragariškose, radiacijos prisodrintose liepsnose. Nors masonai ištirpo ir pavirto gličia koše, gyvybės liepsna juose nebuvo sunaikinta. Per daugybę milijonų metų iš šios košės išsivystė visos įmanomos gyvybės formos, o tie masonai, kurie agitavo už grįžimą prie "tikrųjų" vertybių tapo virusais."

"Tą akimirką mes, specialios Kinijos medikų delegacijos, atsiųstos į Šiaurės Korėją nariai, stebėdami pro Kim Jong-uno (gimimo data nežinoma) šnerves pučiamus milžiniškus spalvotus burbulus, supratome atsidūrę ties visai žmonijai svarbaus išradimo slenksčiu. Buvome tarsi apžavėti ir suvokėme, kad privalome žūtbūt ištirti jaunąjį Kimą kankinančios ligos šaltinį. Mano mintyse netgi šmėstelėjo idėja sukapoti jaunąjį diktatorių į gabalus ir sušerti šunims, o juos išgabenti kartu su visu virusu į Kinijos teritoriją."

Anot mediko, apie Didžiojo vado įkalbėjimą gydytis užsienyje negalėjo būti nė kalbos, nes Kim Jong-unas, kaip ir bet kuris diktatorius, buvo mirtinai reikalingas savojoje šalyje.

"Reikalavome korėjiečių, kad mums kuo daugiau papasakotų apie šią ligą, tačiau jie spyriojosi. Laimei ar nelaimei, mūsų delegacijai vadovavo pats Kinijos komunistinės jaunimo lygos pirmojo sekretoriaus pavaduotojo patarėjas Je Hunke (1970). Tuo metu jo klikos įtaka Kinijoje labai išaugo ir netgi ėmė kelti realią grėsmę Xi Jinpingo (1953) frakcijos dominavimui. Buvo kalbama, kad anksčiau ar vėliau naujoji komjaunuolių karta perims valdžią šalyje."

Tais laikais Vakarų pasaulyje ponas J.Hunke buvo žinomas ne dėl savo veiklos komunistų partijoje, o dėl pasiekimų IT technologijų versle. Jis ne tik buvo žymios interneto parduotuvės "Alibaba ir 40 plėšikų" dalininkas, bet ir valgomųjų lazdelių dalijimosi startuolio "TikTak" įkūrėjas.

Be to, yra žinoma, jog tuo metu ponas J.Hunke persiuntė milžiniškas pinigų sumas į JAV, kurias investavo į makaronų pramonę, žemės ūkio kultūras (daugiausia liucerną) ir apsauginių kaukių, gaminamų iš padėvėtų rūbų, kūrimą.

"Ponas J.Hunke buvo puikiai įvaldęs kompanijos "Apple inc." įkūrėjo Steveno Paulo Jobso (1955–2011) kalbėsenos stilių ir mokėdavo apsukti galvas didelėms menkai mąstančioms auditorijoms (o komunistai dažniausiai būna būtent tokie). Dabar neprisimenu, ką jis pasakė šiaurės korėjiečiams, tačiau norom ar nenorom, tie fanatiški marksizmo sektantai nusileido ir sutiko mums parodyti ligos židinį."

Anot dr. C.Liuxino, ligos protrūkis kilo vienoje sunkiųjų darbų stovykloje, kurioje būdavo kalinamos ištisos šeimos ar net giminės vien už tai, kad kažkuris jų šeimos narys nenuoširdžiai pagarbino valdantįjį režimą.

Savo dydžiu šios stovyklos primindavo nedidelius miestelius, o juose atsidūrę žmonės žinojo, kad gyvi iš ten veikiausiai nebeišeis.

"Sargybiniai mums pasakojo, jog viskas prasidėjo nuo įkalintų vaikų. Šie rausėsi karvių mėšle, ieškodami kukurūzų grūdelių, kuriuos nuplaudavo, o paskui suvalgydavo. Taip vieną dieną lageryje prasidėjo pandemija – kaliniams ėmė kilti karštis, juos išmušė spalvotos dėmės, o jų gleivės, šlapimas ir išmatos buvo tokios pat įvairiaspalvės."

Anot gydytojo, iš pradžių prižiūrėtojai šaudė į sergančiuosius, tačiau liga ne tik nesitraukė, bet ir perėjo į puolimą – nuo kalinių užsikrėtė prižiūrėtojai, o galų gale epidemija ištrūko iš stovyklos ir išplito visame socializmo rojuje,  pasiekė net paties Didžiojo vado organizmą.

Kad epidemija dar labiau neišplistų, sargybiniai mirštančiuosius suvarė į šachtas, kurias sandariai užmūrijo.

"Apsigobę brezento apsiaustais, o veidus užsidengę kaukėmis, mes įžengėme į patį ligos epicentrą. Stovykloje tvyrojo slegianti atmosfera, tačiau dar labiau viską užgožė stebėtina tuštuma ir, jeigu ne purvyne plūduriuojantis spalvotų išmatų ir kvėpavimo takų gleivių vandenynas, bylojęs apie ligos mastus, mes nė nedvejodami būtume iš ten pasišalinę. Įstabu tai, kad minėta pamazgų jūra, net telkšojusi ten daugelį dienų, nė kiek neišgaravo. Ji atrodė itin gyvybinga, lyg verdanti, o iš jos kylantys pavieniai spalvoti burbulai tarsi pūtėsi patys. Jie kilo į orą, tačiau, susidūrę su pastato siena ar akmeniu, susprogdavo ir ištikšdavo, tada pasigirsdavo grėsmingas šnypštimas", – tvirtino medikas.

"Sargybiniai paklausė, ar norėtume apžiūrėti sirgusiųjų palaikus, tačiau mes atsakėme, jog pakaks ir to, ką matėme. Išvykus iš Šiaurės Korėjos, valdžia svarstė, kur geriausia būtų ištirti naująją medžiagą. Buvo mąstoma apie vieną Sindziango perauklėjimo stovyklą, kurioje būtume galėję išmėginti naujosios medžiagos potencialą su gyvais žmonėmis. Galų gale nuspręsta, jog tyrimams reikia laiko, o ir minėtos stovyklos jau buvo atsidūrusios Vakarų spaudos dėmesio centre, tad pasirinkome nuošalią vietovę Tibeto kalnyne. Atvykę į šį egzotišką mistika dvelkiantį kraštą, kuriame turtingos Vakarų poniutės ieško dvasinio peno, mes įkūrėme savo laboratoriją vienoje nebenaudojamoje, atokiau pastatytoje budistų šventykloje. Nors ir buvau paskirtas  mokslinių tyrinėjimų kuratoriumi, tikroji projekto vadovė buvo nomenklatūros ir slaptosios politinės policijos atstovė Hang Yuiyan (1981). Ji visada būdavo itin šalta ir atvirai nerodydavo savo  jausmų, tačiau dabar jau žinome, kad doros komjaunuolės kaukė slėpė ir ekscentrišką, nematomą pareigūnės pusę."

Paviešinti CŽV dokumentai atskleidžia, kad ponia H.Yuiyan, prisidengdama Eileen Wong slapyvardžiu, Taivane daugelį metų spausdindavo savo kūrybą – sadistinio ir mazochistinio pobūdžio erotinius romanus, kuriuose Kinijos slaptųjų tarnybų pareigūnės latekso rimbu plakdavo jaunų Honkongo protestuotojų pasturgalius arba su iki raudonumo įkaitintomis replėmis plėšdavo organus iš Falun Gong narių kūnų.

Vakarų kritikai gyrė vaizdingą ponios H.Yuiyan kalbą ir gebėjimą sukurti intymumo sklidiną atmosferą bei lygino jos darbus su Marcelio Prousto (1871–1922) ar Jameso Joyce‘o (1882–1941) šedevrais.

"Ir štai tada, vos mums įsikūrus žavingoje Tibeto aplinkoje, ėmė dėtis keisti įvykiai, apie kuriuos dar niekam nepasakojau, mat, juos išpažinus, veikiausiai būtų suabejota ne tik mano moksline kompetencija, bet ir sveiku protu", – teigė medikas.