Universalus kūrėjas

Visą savo gyvenimą rūpinęsis labiau pačiu kūrybos procesu, meno gimimu, o ne jo viešinimu, dailininkas 2011-aisiais tyliai užgeso savo darbo kambaryje, žiūrėdamas į už lango dangumi plaukiančius debesis. Jo kūryba taip ir liko daugelio neatrasta ir neįvertinta.

Tie, kurie vis dėlto žinojo Julių, dažniausiai pažino jį pernelyg vienpusiškai: vieni – kaip tapytoją, kiti – kaip grafiką, dar kiti – kaip scenografą, pedagogą, knygų iliustratorių. Šis pažinimas neaprėpė tos kūrybinės įvairovės, kurią menininkas buvo įvaldęs per savo gyvenimą. Jis buvo išties plačių interesų, kūrybinga įvairiapusė asmenybė.

J.Čepėnas kūrė ir scenografiją, ir tapybą, ir grafiką, ir vitražą, iliustravo knygas ir jų viršelius, kūrė plakatus ir statinių projektus, savo piešiniais ekspedicijose po Lietuvą dokumentavo lietuvių liaudies architektūrą ir baldus, dirbo meniniu redaktoriumi "Šviesos" leidykloje ir įvairių meno disciplinų mokytoju vidurinėse mokyklose, vaikų piešimo ratelio vadovu, dėstė piešimą, braižybą ir grafinius darbus Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete.

J.Čepėno, kaip menininko, asmenybei susiformuoti daug įtakos turėjo jo gyvenamoji aplinka, gimtojo miesto vaizdai, tėvynės gamtovaizdis, kuris visą gyvenimą išliko jo kūrybos leitmotyvu.

Gimė Juliukas 1925 m. ramioje Šančių gatvelėje, lietuviškos gamtos apsuptyje, iš Utenos apylinkių atvykusių Apolonijos ir Juozo Čepėnų šeimoje.

Dauguma J. Čepėno tapybos darbų nutvieksti kone mistiško mėlio, kuriančio savotišką noktiurno nuotaiką.

Paauglystėje susižavėjęs atsitiktinai Vyžuonėliuose pamatytais rusų dailininkės modernistės, intelektualės, "Mėlynojo raitelio" idėjų liudininkės Marianos Veriovkinos (1860–1938) darbais, iš pirmo žvilgsnio pamilo meną ir, paskatintas šio jausmo, įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą.

Peizažų motyvai

Jau studijų metais J.Čepėnas pradėjo tapyti lietuviško peizažo etiudus, perteikiančius metų laikų kaitą, tėvynės gamtovaizdžio savitumus. Vėlesniais kūrybos metais tapyti gamtos etiudų į Aukštųjų Šančių ąžuolyną, pasisodinęs ant dviračio, veždavosi ir dukrą Rasą. Mokytojaudamas piešti į gamtą vesdavosi savo mokinius. Jaunąją kartą dailininkas mokė mylėti tėvynę, jos grožį, gamtą.

J.Čepėno gamtos etiudai alsuoja ramybe, tyla, pilnatve ("Freda", "Jūros peizažas", "Kauno botanikos sodas", "Pavasaris", "Nemunas ties Pažaisliu"). Jie tapyti realistine maniera, daugiausia natūraliomis gamtos spalvomis. Rudens peizažai kiek ekspresyvesni, ryškių spalvų šėlsmu ir plikų medžio šakų ažūru perteikiantys neišvengiamos metų laikų kaitos nuotaikas. Žiemos peizažai prisodrinti ramybės, mistikos, stebuklo laukimo nuotaikos ("Kūčių nakties vakaras"). Pavasario peizažai dvelkia gaiva ir gyvybingumu. Na, o vasaros gamtovaizdžiai spinduliuoja jaukumu ir šiluma.

Menininkas neapsiribojo tik gamtos vaizdais. Štai "Petrašiūnų pramoniniam vaizdui" būdinga miesto kasdienybės romantika, neatmetant nors ir ne itin poetiškų, bet vis dėlto tokių savų, nuo gimimo miesto vaiko akiai ir širdžiai įprastų pramoninių motyvų: kaminų, fabrikų ir kt.

Pramoninių ir gamtinių peizažų gretas J.Čepėno kūryboje papildo kiti miesto gyvenimo vaizdai, t.y. architektūriniai, urbanistiniai peizažai, atokesnių miesto gatvelių vaizdai.

Jaukia kasdienybe, neskubriu gyvenimo ritmu alsuoja "Aleksoto gatvelė". Tarp vargingų medinukų čia vaikštinėja žmonės, krykštauja žaisdami vaikai, ant suolelio prie namo sėdi vietinis gyventojas. Tiek mažai, o kartu ir viskas, ko reikia gyvenimo pilnatvei.

Urbanistiniai-architektūriniai peizažai dažniausiai tapyti tikroviškai, tačiau kartais, siekiant išryškinti architektūrinius objektus, jie dirbtinai išgryninti, stilizuoti (kai kurie "Benediktinių vienuolyno" variantai).

Kiek neįprastas J.Čepėno kūrybos kontekste yra jo "Miesto triptikas". Niūrios kūrinio spalvos, langų kiaurymės sukelia tuštumos, nykumos, žmogui nepavaldaus chaoso pojūtį, primena groteskinę Chaimo Sutino (1893–1943) estetiką.

J.Čepėno peizažuose vyrauja gimtojo Kauno vaizdai: gamta, bažnyčios ir vienuolynai, namai, kiemai. Greta jų dailininkas taip pat yra nutapęs Šilutės, Palangos, Klaipėdos, Nidos, Šventosios, Sevastopolio, Krymo, Gurzufo peizažų.

Šviesa ir spalvos

1964 m. tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, J.Čepėnas važiuodavo kūrybinių komandiruočių į Palangą, iš kur vykdavo į Klaipėdos ir Šventosios uostus tapyti laivų ir uosto krantinių.

1966 m. paskirta komandiruotė į Krymą, Gurzufo kūrybinę bazę. Tai buvo nepakartojami įspūdžiai: visai kito gamtovaizdžio ir klimato kraštas – dienomis nuolatos žydras skaidrus dangus, šviesios gatvelės, saulėje žėrintys iš balto tufo pastatyti mažučiai nameliai, o naktimis tik vienur kitur sumirksintys laivų žiburiai aklinoje tamsoje.

J.Čepėno tapyti Gurzufo vaizdai sužaižaruoja visai kita nuotaika nei tautiniai peizažai. Jie ryškūs, šviesūs, daugiausia melsvo kolorito – skaidraus, bet šaltoko, neįprasto, puikiai išreiškiančio kitoniškumą lietuviškam gamtovaizdžiui.

Savotišką atskirą peizažų grupę dailininko kūryboje sudaro lietaus peizažai ("Ant tilto", "Po lietaus", "Lietinga diena" ir kt.), kuriuose skėčiais nešinos žmogystos traukia gatvėmis, tiltais. Daugiausia tai keisto tipažo moterys, lyg rytietės ("Po lietaus"), lyg vienuolės ("Ant tilto"). Šių skėčiais nešinų žmogystų niūri, tarsi laidotuvių, procesija "Lietingoje dienoje" žadina laikinumo šioje žemėje nuojautą.

Dailininko kūryboje dažni vandens motyvai – tai upės, tvenkiniai, marios, jūra, patvinusi pieva. Atskirą peizažų grupę sudaro uostų peizažai, apimantys nemenką dalį menininko tapybos ir didžiąją dalį grafikos. Šie peizažai tikslūs, grafiški, akademiški.

Dauguma J.Čepėno tapybos darbų nutvieksti kone mistiško mėlio, kuriančio savotišką noktiurno nuotaiką. Dailininkas išgauna daugybę mėlynos atspalvių: žaismingą mėlyną "Palangoje žiemą", ramų mėlį "Nemune ties Pažaisliu", šviežią gaivią mėlyną "Pavasario peizaže", dramatišką mėlį "Vytauto Didžiojo bažnyčioje", kone sakralų mėlynos švytėjimą "Kūčių vakare", nykią groteskišką mėlynę "Miesto triptike", lietuvio akiai neįprastą, kitonišką mėlynumą Gurzufo peizažuose ir dar daug kitokių šios spalvos atspalvių ir nuotaikų.

J.Čepėnui būdingame žalsvai mėlyname kolorite netikėtai tarsi Trakų pilis raudoniu sutviska vienas Kauno senamiesčio vidinių kiemų ("Kauno senamiesčio kiemas"). Rudens peizažai kartais sušvinta auksaspalve medžių lapija. Tačiau vyraujančiu koloritu kūrėjo peizažuose išlieka žalsvai mėlyna paletė.

Simbolių kalba

Meno paskirtis nėra tiesiog perteikti tikrovę. Meno kūriniai visuomet būna įkrauti tam tikrų idėjų, išreikštų dailininko joms suteiktu pavidalu. Būtent tai ir skiria tikrą menininką nuo tiesiog gerai dailės techniką įvaldžiusio tikrovės imitatoriaus. Ne išimtis ir J.Čepėno kūryba. Pavyzdžiui, akmenimis grįstas jo "Šventosios molas" yra tarsi aliuzija į sunkią, akmenuotą tėvynės dalią.

Šia prasme minėtas darbas susišaukia su nerimu paženklintais žmonių veidais militaristinėje kompozicijoje "Nerimas", išreiškiančioje baimę mąstyti, gyventi ir elgtis savo šalyje laisvai. Paveiksle dangų skrodžiantys okupantų lėktuvai yra tarsi ženklas, kad esi nuolat stebimas, kontroliuojamas, priklausomas.

Nidos kurėnų globėjas to paties pavadinimo kūrinyje neša žibintą – kelrodę šviesą kuršių laivams tarsi kitokio, laisvo, šviesaus gyvenimo viltį. Paveiksle, nors jame tarsi vyrauja krikščioniški motyvai (net kurėnų globėjas įgijęs Kristaus pavidalą), jaučiama senojo baltų tikėjimo dvasia, kuriama ornamentikos, stilizuotų smulkiosios sakralinės architektūros elementų, kryžių, žirgelių vaizdavimu.

Ta pati dvasia išlieka, regis, jau visai krikščioniškos tematikos vitraže "Pieta". Aureolę aplink Dievo Motinos galvą čia juosia septynios pagoniškos saulutės, kuriose galime įžvelgti ir Perkūno kryžių, ir pagoniškus žaibo, ugnies, žalčio ženklus.

J. Čepėno kūrybiniuose ieškojimuose galima apčiuopti ir lengvai siurrealistinę giją.

Šie kūriniai, kaip ir Lietuvos peizažai, iliustruoja dailininko meilę gimtajam kraštui, jo praeičiai, šaknims, senovės tikybai, okupuotos tėvynės laisvės viltį.

J.Čepėno kurti portretai santūrūs, be šypsenų, susimąsčiusiais žvilgsniais, tapyti nuosaikiomis, prigesintomis spalvomis realistine maniera. Daugiausia kūrėjas tapė šeimos narius – žmoną, dukrą, uošvę.

Menininko natiurmortai itin dekoratyvūs. Jo peizažams būdingi įvairūs žalsvai mėlynos atspalviai, o natiurmortai sutviska teatrališkai ryškiomis raudona ir žalia spalvomis.

Kitapus realybės

J.Čepėno kūrybiniuose ieškojimuose galima apčiuopti ir lengvai siurrealistinę giją, bene ryškiausiai pasireiškiančią jo tapybos darbuose "Natiurmortas po skėčiu", "Nidos praeitis" ir grafikos kūrinyje "Siurrealistinis natiurmortas". Pastarajame regime žmogaus bruožus įgavusius indus: puodelį žmogaus veidu, šakutę, tarsi žmogaus pirštai išskėstais dantimis.

Karvaičių kaimo tragediją primenančioje "Nidos praeityje" pavaizduoti du mediniai pajūrio stuobriai, panašūs į keistas nežemiškas būtybes į šalis ištiestomis rankomis.

"Natiurmorte po skėčiu" regime ganėtinai neįprastą tokiam žanrui arklio kaukolę tuščiomis akiduobėmis.

Savotišku siurrealistiškumu dvelkia ir paslaptingų žmogystų išilgintais siluetais tipažas iš pirmo žvilgsnio tarsi ir realistiniuose darbuose.

J.Čepėno grafikoje dažni uostų, geležinkelių peizažai, Gurzufo kalnų ir gyvenviečių vaizdai, Kauno gatvių ir krantinių motyvai. Piešiniai realistiški, tikslūs.

Dailininko kūryboje dominuoja realizmas. Gana ryškios dekoratyvumo, teatrališkumo tendencijos. Kai kuriuose kūriniuose jaučiamas impresionistinis šviesos virpėjimas, pastebimi siurrealizmo blykstelėjimai. Žmonių figūros dažnai bizantiškai išilgintos, schematiškos, plokščios, veidai sustingę, tarsi su kaukėmis. Nors daugumoje J.Čepėno kūrinių potėpis ramus, tačiau kai kur jis staigus ir ekspresyvus, perteikiantis greičio, judėjimo pojūtį. Pavyzdžiui, "Lietuvos peizažas" kuria nuotraukos, nufotografuotos pro važiuojančio automobilio stiklą, įspūdį.

Dominuojantys žanrai – gamtos ir arcitektūriniai peizažai, natiurmortai, portretai. Ramūs, statiški gamtos peizažai dailininko drobėse keičiasi su miesto gyvenimo vaizdais, kurių dažni motyvai yra laivai, automobiliai, geležinkelio tiltai, išreiškiantys laiko tėkmės pojūtį. Aplinkui lyja, sninga, keičiasi metų laikai, o žmonės plaukia, važiuoja, eina su skėčiais, nešini kasdieniais nešuliais ar tiesiog tuščiais žvilgsniais klaidžiodami erdvėje... Tos pačios vietos, bet kiti žmonės, kiti veidai, byrantis laikas...

Kas? J.Čepėno tapybos darbų parodoje „Laiko ratu“.

Kur? „Parko“ galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 28 d.

XXI a. dažnai vadinamas perteklinės informacijos amžiumi. Naujienų srautai vis didėja, spartėja jų kaita, tad, norėdamas neatsilikti nuo aktualijų, žmogus yra verčiamas skaityti antraštes, akimis prabėgti pro jas iliustruojančias nuotraukas. Dėl nuolatinės skubos ir informacinių srautų šiuolaikinis žmogus daug ko neatranda, negalėdamas suvaldyti vykstančių procesų. Susimąstyti apie tai, kiek daug dalykų lieka nepažinti, paskatino apsilankymas Kauno paveikslų galerijoje, parodoje "Neatrastas Julius Čepėnas (1925–2011)".

Kolorito ypatumai

Parodos anotacijoje J.Čepėnas pristatomas kaip "menininkas, žinomas menkam meno mylėtojų ratui". Pirmoji mano pažintis su dailininku įvyko sausį, kai jo kūriniai buvo pristatyti "Parko galerijoje", kurioje žvelgiant į J.Čepėno tapybos darbus buvo galima akimis ir mintimis "pasivaikščioti po senąjį Kauną", išvysti vaizdus, jaunesnės kartos žmonėms menkai pažįstamus, bet artimus. Tuokart ypač sužavėjo sodrus paveikslų koloritas.

Naujoji J.Čepėno darbų ekspozicija nustebino prašviesėjusia kūrinių spalvine gama, kurioje smulkiais potėpiais kuriamas šviesos ir šešėlių žaismas, perteikiantis subtilias dailininko pajautas vaizduojamai vietai.

Kūrinių serijoje "Kauno peizažai" (1951–1996) atsiveria atokios miesto vietos, kuriose ilgaamžiai mediniai namai randa saugų prieglobstį sužaliavusios gamtos apsuptyje. Pastarąją J.Čepėnas vaizduoja nepraleisdamas nė vieno medžio lapo, spalvomis išsprogusio žiedo ar žolės stiebo. Gamtoje menininkas sukuria ištisą žalios spalvos simfoniją, suskambančią galybe atspalvių.

Potėpių poezija

Paveikslų serijoje matomas Kauno architektūros paveldas, kuris impresionistiškais potėpiais atgyja pasakoti istorijų iš praeities.

Kaip žinome, dailininkas kūrė brėžinių projektus, Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete dėstė piešimą, braižybą ir grafinius darbus. Atrodytų, jo vaizduojama architektūra turėtų būti sausa, tačiau yra atvirkščiai: tapybos darbuose ji pakylėta, atskleistas didingas jos grožis, spinduliuojantis nežemiškomis spalvomis, dėl kurių kompozicijos kiek primena scenografijų elementus.

Menininko akis nepraslysta ir pro kelių aukštų mūrinukus, tankiai susispietusius į krūvą viename iš Kauno gyvenamųjų rajonų. Vaizduodamas juos iš aukšto rakurso dailininkas potėpiais vaikšto namų stogais, žvalgydamasis po miesto apylinkes.

Nedidelio formato kūriniuose vaizduojama ir Nemuno sala. Apskritai, sprendžiant iš "Kauno peizažų", matyti, kad vandens motyvas menininkui buvo reikšmingas. Tyvuliuojančiame Nemune atsispindi dinamiškos debesų figūros, gamtos elementai ar žaismingi saulės blykstelėjimai.

Dangus, vanduo, gamtos motyvai, architektūros elementai – pagrindiniai J.Čepėno paveikslų personažai, atgyjantys teptuku pasakojamomis istorijomis.

Turtingas palikimas

Darbų serija, kurią sudaro trys portretai ("Dukros portretas" (1956), "Uošvės portretas" (1954), "Žmonos portretas" (1952) ir vienas autoportretas (1950), lyginant su "Kauno peizažais", išlaiko ramų, pastelinį, kiek melancholišką koloritą. Darbuose žiūrovo žvilgsnį pagauna dailininko vaizduojamų jam artimų žmonių akys, jose slypintis švelnus liūdesys pripildo paveikslų erdvę apmąstymais apie būtį, santykius vienų su kitais, gyvenimo pakilimus ir nuosmukius.

Paroda J.Čepėną atskleidžia kaip įvairialypį kūrėją, savo talentą atradusį ne tik tapyboje, grafikoje ar scenografijoje. Dailininkas iliustravo knygas, kūrė joms viršelius. Nemažas jo nuopelnas – jaunosios menininkų kartos ugdymas.

Greta tapybos kūrinių eksponuojamos ir menininko kurtų scenografijų nuotraukos – nespalvotos, jau kiek pablukusios. Čia pat galima apžiūrėti ir J.Čepėno eskizus, kurtus Telšių Žemaičių dramos teatro spektakliui "Žaismingasis nuotykis" bei viršelių ir iliustracijų projektus, skirtus edukacinėms knygoms.

Iš ekspozicijos Kauno paveikslų galerijoje lankytojus išlydi 1959-aisiais menininko sukurtas vitražas "Pieta". Krikščioniškos tematikos darbe atsispindi santūri, uždaro būdo, tačiau dvasiškai turtinga dailininko asmenybė, kurią pagerbti, prisiminti ir kviečia ši paroda.

Kauno paveikslų galerijoje balandžio 10 d. atidaroma paroda „Neatrastas Julius Čepėnas (1925–2011)“, skirta dailininko 90-osioms gimimo metinėms.

Tylaus, uždaro būdo dailininko Juliaus Čepėno kūryba tėra žinoma ganėtinai menkam meno mylėtojų ratui. Tie, kuriems menininkas vis tik yra žinomas, dažniausiai pažįsta jį vienpusiškai: vieni kaip tapytoją, kiti kaip grafiką, dar kiti kaip scenografą, pedagogą, knygų iliustratorių. Šis pažinimas neaprėpia visos menininko kūrybinės įvairovės.

Paroda „Neatrastas Julius Čepėnas“ kviečia įžengti į nepažintą dailininko kūrybos erdvę. Atrasti joje tikrai yra ką, mat J. Čepėnas kūrė ir scenografiją, ir įvairių žanrų tapybą bei grafiką, vitražą, iliustravo knygas bei jų viršelius, kūrė plakatus ir statinių projektus, savo piešiniais ekspedicijose po Lietuvą dokumentavo lietuvių liaudies architektūrą ir baldus, dirbo meniniu redaktoriumi „Šviesos“ leidykloje ir įvairių meno disciplinų mokytoju vidurinėse mokyklose, vaikų piešimo ratelio vadovu, dėstė piešimą, braižybą ir grafinius darbus Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete.

Parodoje eksponuojami įvairiapusę J. Čepėno veiklą atspindintys kūriniai: scenografijos nuotraukos, tapybos ir grafikos kūriniai, vitražas, lietuvių liaudies meno ekspedicijų piešiniai, knygų viršelių ir iliustracijų projektai ir kt.

Dailininko kūryboje dominuoja realizmas. Gana ryškios dekoratyvumo, teatrališkumo tendencijos. Vyraujantys žanrai – gamtos ir architektūriniai peizažai, natiurmortai, portretai.

Parodos pagrindą sudaro kūriniai iš asmeninės dailininko dukters Rasos Bobrovienės kolekcijos. Dalis eksponatų yra iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bei iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Paroda veiks iki šių metų gegužės 17 d.

Kas? Parodos „Neatrastas Julius Čepėnas (1925–2011)“ atidarymas.

Kur? Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune

Kada? Balandžio 10 d., penktadienį, 17 val.

Žinomo dailininko – grafiko, knygų iliustratoriaus, tapytojo Juliaus Čepėno kūrinių parodoje "Pasivaikščiojimas po senąjį Kauną" žiūrovas gali pasijusti taip, lyg nuo kalno stebėtų Kauno miesto panoramą.

Laike įšaldyti vaizdai

"Parko galerijos" erdvėse surengta paroda pažymi ir 90-ąsias menininko gimimo metines, kurios bus minimos šiemet balandį. Šioje parodoje galima susipažinti su Kaunu, kuris kūriniuose toks, kokį prieš penkerius metus miręs dailininkas matė 1976–1992 m. Parodoje pristatyti J.Čepėno kūriniai kalba ryškiomis, tačiau gana šaltomis spalvomis ir architektūros siluetais, taip gerai pažįstamais kauniečiams.

Kūrinys "Aleksoto šlaitai" (1983) atrodo tarsi būtų stiklinio paviršiaus. Pavaizduota Nemuno upė susišaukia su dangumi, kuriuo plaukia didingi balti debesys. Dangaus vaizdas atsispindi vandenyje, o didingas ir monumentalus Aleksoto tiltas bei Aleksoto šlaitai tarsi perskiria dangų ir vandenį, kone įsiterpdamas į juos. Tilto stulpai nė kiek nekontrastuoja su medžiais, vaizduojamais antrajame paveikslo plane – dailininkas nesistengia išskirti žmogaus ar gamtos kūrinių, tiesiog viską vaizduoja taip, kaip tuo metu matė. J.Čepėnas daugiausia dėmesio skiria Aleksoto tiltui, Nemuno upei ir dangui. Kiti architektūros statiniai ne tokie detalizuoti, jie išnyra iš po medžiais apaugusių Aleksoto šlaitų.

Kūrinys "Aleksoto šlaitai" savo tapybos technika priminė stiklinį – skaidrų ir lygų paviršių, o kūrinyje "Bokštas sutemose" (1981) kur kas daugiau medžiagiškumo, čia didesnis spalvų žaismas, perteikiama atšiauresnė nuotaika. Pagrindinis paveikslo akcentas – Kauno švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kitaip dar žinoma kaip Vytauto Didžiojo bažnyčia. Tai seniausia bažnyčia Kauno mieste ir vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bažnyčia, turinti kryžiaus pavidalo planą.

Beje, J.Čepėno vaizduojamos Vytauto Didžiojo bažnyčios bokštas užsibaigia neaukštu stogeliu. Akylesnis žiūrovas tuojau pat pastebės neatitikimą su dabartiniu bažnyčios bokšto stogeliu. Tuo metu, kai dailininkas tapė šią bažnyčią, ji iš tiesų turėjo tokį bokšto stogelį, koks yra vaizduojamas kūrinyje, tačiau po metų, 1982 m., remiantis  XVII a. pr. graviūra, atstatyta 27,9 m aukščio bokšto smailė, kokią matome ir dabar.

Virš Vytauto Didžiojo bažnyčios atsiveriantis dangus čia jau itin tekstūriškas, spalvos tiesiog pinasi viena su kita, kontrastuoja ir kelia artėjančios audros nuojautą. Ją sustiprina ir aštrios, be lapų pirmame plane vaizduojamų medžių šakos.

Paralelinė realybė

Paveikslas "Vilniaus gatvė" (1976) žavus ne vien užfiksuotais to meto automobiliais, elegantiškais puspalčiais ir skrybėlaitėmis pasipuošusiomis damomis ir džentelmenais, skubančiais gatve, tačiau ir tuo, kad šiame kūrinyje galima pamatyti ir pastatą, kuriame šiuo metu yra įsikūrusi "Parko galerija". Kūrinys – dar viena nuostabi proga apžiūrėti ir patyrinėti (ypač – jaunajai kartai), kaip tuo metu atrodė ši visiems puikiai žinoma Kauno senamiesčio vieta.

Kūrinys "Žiema" (1988) parodos atidarymo metu įgavo ir antrą pavadinimą – tai paveikslas, į kurį gali "įeiti". Tokį gyvumo motyvą sukuria ir nemažas kūrinio mastelis, ir monumentalūs vaizduojami objektai – Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, didingi medžiai nuogomis šakomis, ir kontrastas šiems objektams – vaikštinėjantys žmonės.

Medžiai, bazilika ir kiti architektūros objektai atrodo tarsi apvyti kerinčio šalčio gijų – taip kuriamas jau minėtas stiklinio paviršiaus įspūdis. "Įeiti" į paveikslą galima tiesiog stovint prieš jį, stebint čia pavaizduotą gyvenimą, skubančius žmones ir sustingusią gamtą.

Nerimo akimirkos

Vienas kūrinys tarsi iškrenta iš kitų parodoje eksponuojamų darbų savo nuotaika ir tematika – tai kūrinys "Senamiesčio fragmentas" (1989).

Pirmajame jo plane vaizduojamos žmonių figūros – šeši žmonės pakeltomis galvomis. Jų veidai – kaip būdinga lietuviškajam ekspresionizmui – kiek tamsokų, tarpusavyje sumaišytų spalvų, taip sukuriant kiek liūdną ir tuo pat metu blogą nuojautą pranašaujančią nuotaiką.

Virš žmonių galvų ir senamiesčio pastatų skrenda kariniai sraigtasparniai, nutapyti juodomis spalvomis, kurios suponuoja, kad tai – anaiptol ne Lietuvos karinės pajėgos. Viskas paveiksle atrodo sustingę, tik sraigtasparniai, savo aštriomis besisukančiomis sraigto mentimis griauna šį sąstingį. J.Čepėnui šiame kūrinyje svarbiausia užduotis tampa ne perteikti Kauno senamiestį taip, kad taptų aišku, kuri čia senamiesčio vieta pavaizduota, bet sukurti nuotaiką atspindinčią atmosferą. Baimė, neaiškumas, slogumas, sąstingis – visa tai paveiksle puikiai atsiskleidžia.

Kas? J.Čepėno kūrinių paroda "Pasivaikščiojimas po senąjį Kauną".
Kur? "Parko galerijoje".
Kada? Veikia iki vasario 4 d.