„Kai buvau 20-ies, įtariau, kad greitai eis gyvenimas. Paskaičiavau, kad dukart po 20 – ir jau pensininkas. Eik tu sau, reikia kažką daryti, nes tuoj bus baigta! – taip mąsčiau tuomet. 50 metų praėjo dar greičiau, nei įsivaizdavau. Tiek visokių svajonių, planų nuvažiuoti kažkur, kažką nuveikti, patirti, o tiek ne daug laiko!“ – artėjant sukakčiai mintimis dalijosi dvasininkas. Apie gyvenimą ir įsimintiniausias akimirkas su K.Kėvalu kalbėjomės jo vaikystės namuose – Žemuosiuose Šančiuose kartu su mama Irena Kėvaliene.

Kad tikėtų

„Mano lauktieji svečiai!“ – pravėrusi šviesaus buto duris žurnalistėms džiaugiasi ir lyg maldai rankas suglaudžia besišypsanti moteris – Kauno arkivyskupo metropolito K.Kėvalo mama ponia Irena.

„Taip, mama, mes jau čia“, – su plačia šypsena veide į savo gimtuosius namus kartu su mumis įžengia Kauno arkivyskupijos ganytojas. Neskubame sėsti pokalbio, nes vaizdas pro buto langus traukia akį: čia pat – Nemunas, pilnas žiemoti likusių gulbių, tolumoje – žiemos nubalintas peizažas su Napoleono kalnu.

„Vyras – iš Suvalkijos, tai vis stengėsi, kad turėtume visko, buvo elektrikas ir vadovaujantį darbą dirbo. Turėjo galimybę išsirinkti namą Žemaičių gatvėje arba prie Nemuno. Aišku, išsirinko prie Nemuno“, – mintimis į jaunystę sugrįžta šių namų šeimininkė, dabar čia gyvenanti viena – jos gyvenimo bendrakeleivis vyras Antanas Kėvalas 2016 m. iškeliavo pas Viešpatį, kai sūnus Kęstutis jau ėjo Kauno arkivyskupo augziliaro pareigas.

„Svarbiausia, kad vaikai sveiki užaugo“, – atskleidžia ponia Irena ir prisipažįsta į šituos namus atitekėjusi. „Atėjau ant gatavo, vyras čia pasistatė butą. Kai kas man sakydavo, kad atėjau tik su dviem čemodanais, aš atsakydavau: ne, su trimis, ir dar su dviem tašėmis!“ – juokiasi iš Aukštaitijos kilusi I.Kėvalienė. Jos tėviškė Rokiškio rajone, Kriaunų kaime, svarbi ir Kęstučiui.

„Kad jis būtų kunigu ar vyskupu, net minties nebuvo. Aš tik norėjau, kad vaikai būtų tikintys“, – rodydama seminaristo Kęstučio nuotrauką sako jo mama, pati nuo mažumės augusi tikinčioje šeimoje.

„Mano tėtis buvo kalvis, turėjo bričką, buvo labai gerbiamas. Augome su sese, paskui dar du maži vaikai atsirado – brolis ir sesuo. Į bažnyčią privaloma sekmadieniais būdavo. Tie sekmadieniai – tokie gražūs, šviesūs, ir jokio darbo, net jei reikėdavo šieną suvežti ar dar ką padaryti. Sueidavo ir kaimynės, šnekučiuodavomės“, – apie šventos dienos – sekmadienio – tradiciją savo tėvų šeimoje pasakoja I.Kėvalienė. Nors tuokėsi ir vaikus augino sovietmečiu, bet tėvų įskiepytas vertybes atsinešė ir į savo šeimą.

Sąsajos: Žemuosiuose Šančiuose ant Nemuno kranto užaugęs K.Kėvalas sako, kad buvo nelengva savame krašte tapti arkivyskupu. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šviesūs prisiminimai

Paklausta, kokia buvo Kęstučio vaikystė, mama lyg iš smulkių detalių dėlioja anuomečio gyvenimo mozaiką: 1970 m. Irena ir Antanas sukūrė šeimą, 1972-aisiais gimė pirmagimis Kęstutis, balkonuose džiūstantys vystyklai, tuščios parduotuvių lentynos, vyro rūpestis, kad šeimai nieko netrūktų.

„Čia pat mokykla Šančiuose – vaikai eidavo pėščiomis. Aš dabar tais takais vaikštau, priklausau Sveikuolių klubui, – sako grakščios figūros moteris ir pasidžiaugia, kad šeima visada palaikė jos dalyvavimą sveikuolių renginiuose. – Vyras išleido, vaikai su juo likdavo namuose, o močia laksto laukais plevėsuodama plaukais.“

Ji neslepia – gyventi, dirbti, auginti vaikus anuomet nebuvo lengva, tačiau nesiskundžia ir apie prabėgusius metus pasakoja šviesiai.

„Bobulės, kaimynės padėjo vaikus auginti. Dirbau buhaltere, reikia nuvažiuoti į banką Laisvės alėjoje paduoti dokumentus, ataskaitas, tai vienai močiutei, kitai nunešu ar kaimynei, ir pažiūri kokias porą valandų“, – pasakoja sūnų Kęstutį, dukras Jūratę ir Neringą užauginusi ponia Irena.

Pasak jos, tuomet virė bendruomeniškas gyvenimas, kaimynai daug bendraudavo, šventes kartu švęsdavo, o jei reikėdavo – pagalbon ateidavo. „Soduose Gervėnupyje kokios šventės būdavo! Geležinkeliečių sodas, sezono atidarymas, dūdų orkestras atvažiuodavo, prie vandens padengti stalai, suneštinės vaišės. Tokia ir Kęstučio vaikystė buvo“, – šypsosi pašnekovė.

Su geltonais šalmais

„Koks Kęstutis buvo vaikystėje?“ – smalsauju. „Nelabai išdykęs. Namuose – klusnus, tik kartais nevalgydavo“, – prisimena mama.

„Tėčio prisibijodavau, nes jis gana griežtas buvo. Mama – švelnesnė, visada buvo artimesnė. Tėvas konkretus: darbai, tvarka. Žinoma, būdavo ir daug gražių momentų kartu, kai per atostogas važiuodavome į Palangą, visi atsipalaiduodavome, nebūdavo darbų, lėkimo“, – į vaikystę sugrįžta pats K.Kėvalas.

Pasirodo, tėvo Antano griežtumas ir darbštumas – ne atsitiktinis: augęs gausioje aštuonių vaikų šeimoje, anksti neteko savo tėvo, tad, sulaukęs vos trylikos keturiolikos metų, jau pats turėjo imtis šeimos maitintojo pareigų. „Su ta nuostata ir paskui gyveno. Atsimenu jį daug ir sunkiai dirbantį“, – pasakoja dvasininkas.

Anot ponios Irenos, jos vyras visuomet labai stengėsi, kad tik šeimai būtų geriau. „Norėjo požeminio garažo. Turėjo tik motociklą, o norint gauti garažą, reikėjo turėti motociklą su priekaba. Priekabą ir garažą jis vis dėlto gavo. Paskui būdavo visi sėdame ant motociklo, Dieve, laukai dobilais kvepia! Ir lekiame į Šventąją, nes ten buvo jo darbovietės poilsiavietė. Kęstutis ir Jūratė – priekaboje, visi su vienodais geltonais šalmais“, – smagiomis šeimos gyvenimo akimirkomis dalijasi I.Kėvalienė.

Kėvalų šeima visada švęsdavo Kūčias, Kalėdas, Velykas. „Ar komunistas, ar socialistas, visi aplink švęsdavo“, – juokiasi pašnekovė.

K.Kėvalas sako, kad nors niekas ir nesigirdavo, bet šventinė nuotaika buvo juntama aplink: „Namai arti, ir gali jausti pagal šviesas languose, kada jau visi susėda Kūčių švęsti. 1984–1985 m. – ir lietuviškos dainos skambėdavo, ir „Tautišką giesmę“ užgiedodavo. Tuo metu tai buvo kriminalas, bet įdomiausia, kad niekas nieko neįskundė. Man tai darė didelį įspūdį. Visi kaimynai buvo labai draugiški.“

Kiekvieną sekmadienį I. ir A.Kėvalai eidavo į bažnyčią. „Būdavo, kad aš maištaudavau. Tėvas išeina į bažnyčią, aš – guliu lovoje. Aha, išėjo. Pradeda sąžinė graužti. Atsikeliu, apsirengiu, pasiveju. Einame abu tylėdami, nieko jis man nesako. Jokio priekaišto. Man patiko, kad nebuvo nuožmaus laužimo – privalai! Bet visada mačiau jų pavyzdį: tėvas eidavo 10 val., mama – 12 val. Galėjau pasirinkti, su kuo eisiu“, – šypsosi dabartinis Kauno arkivyskupijos ganytojas.

Ponia Irena sako, kad niekada neslėpė savo tikėjimo. „Buvau įspėta, kad turiu tapti komjaunuole, nes niekur neįstosiu. Į komjaunimą įstojau, bet paskui 27 metai sueina ir į Komunistų partiją turi stoti, nes mes juk smarkiai komunizmą statėme, – nusikvatoja moteris. – Buvau ekonomistė, svarbios pareigos, bet pasisakiau, kad einu į bažnyčią. „Von“, – sako, užtrenkė duris, ir tuo viskas pasibaigė. Taip ir nestojau į partiją.“

„Margi tie nugyventi metai, pasikeitusios santvarkos, – lyg atsidūsta ponia Irena, jaunystėje mačiusi, kaip į Sibirą išvežė kaimynus kaime. Dabar svarsto, kad jų šeima irgi galėjo atsidurti Sibire – tėtis turėjo savo kalvę, privatų verslą. „Reikėjo virinti, kalti, arklius kaustyti, vežimus, padargus taisyti, o daugiau to daryti nebuvo kam, niekas nesugebėjo, tai greičiausiai dėl to jam pavyko tremties išvengti“, – mano ji.

Malonu: dalydamiesi prisiminimais K.Kėvalas ir jo mama Irena juokiasi – būta gražių dalykų. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ir grojo, ir dirbo

Tapęs kunigu, K.Kėvalas gerokai nustebindavo jo nepažįstančiuosius, kai kokia nors proga užgrodavo akordeonu. Pasirodo, meilė muzikai užgimė dar vaikystėje.

„Pusbrolis Valdas grojo vestuvėse. Buvau aštuonerių, kai pamačiau jį grojantį akordeonu. Jo mostas, 50 žmonių, visi dainuoja. Man tokį įspūdį padarė, kad aš iš karto panorau mokytis. Pradėjau devynerių metų. Muzikos mokykla tuomet priimdavo tik nuo vienuolikos metų. Prašiau tėvų, kad privačiai mokytis galėčiau pas mokytoją“, – pasakoja K.Kėvalas.

Tėvai jo norui neprieštaravo, tad berniukas dvejus metus akordeonu groti mokėsi Šančiuose, o vienuolikos kibo į mokslus Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Grojo ir akordeonininkų orkestre, ir kitose šalyse su orkestru koncertuodavo.

Bet, kaip mama sako, sūnus nebuvo baltarankis – vaikystėje su tėvais kartu važiuodavo į kaimą pas gimines Pajiesyje, padėdavo sodinti ir nukasti bulves, arklių vežimais suvežti šieną, nuskinti obuolius ir pan. „Už tai, kad padėdavome, dėdė duodavo visokių gėrybių. Paskui jau būdavo darbų savo sode Gervėnupyje. Tėvas ten mane buvo įdarbinęs labai rimtai, kai namą statėme: ir plytas nešiau, ir betonavau, ir pamatus kartu kasėme, klojinius klojome. Darbai buvo rimti. Visą paauglystę pamenu, kad mes su plytomis ir betonu užsiėmėme“, – juokiasi dvasininkas.

Nemune sprogo valtis

„Mūsų vaikystė, galima sakyti, Nemuno pakrantėje prabėgo. Pareidavome tik pernakvoti į butą. Su šlepetėmis išeini iš namų rankšluostį pasiėmęs, ir neri į vandenį“, – kad jaunas dienas leido ne tik tėvams padėdamas sako K.Kėvalas, o mama juokiasi mostelėdama ranka Nemuno pusėn: „Čia gi Havajai Lietuvoje, Šančiuose, – juokiasi mama.

Valtį prikrovėme sprogmenų, nuplukdėme į Nemuno vidurį ir radijo bangomis susprogdinome.

Kad maudynės Nemune būtų įdomesnės, vaikai susigalvodavo pramogų – iš troleibusų parko atsinešdavo kamerų, pripūsdavo jas ir plaukiodavo. „Laisvalaikiu buvo daug rankdarbių: aitvarų, visokių lėktuvų modelių gamyba, darydavome radijo bangomis valdomas valtis ir plukdydavome Nemunu. Pasidalydavome berniukai užduotis, kas ką daro, ir konstruodavome, – pasakoja K.Kėvalas ir prisipažįsta – laikui bėgant dalykai rimtėjo. – Valtį prikrovėme sprogmenų, nuplukdėme į Nemuno vidurį ir radijo bangomis susprogdinome. Sudreba namų langai, atvažiuoja milicija. Mes visi stebimės, klausinėjame, kas čia atsitiko, mūsų klausia, ar nieko nematėme, ne, tikrai nematėme. „Kokie baisūs žmonės, ką jie daro“, – stebėdavomės. Tokia paauglystė. Ačiū Dievui, tėvai nieko apie tai nežinojo. Dabar, kai pagalvoju, stebiuosi, kaip Dievas mus iš tų situacijų laimingai išvedė su sveikomis rankomis, akimis, kojomis.“

Nors Kęstutis sako, kad žaisdavo ir ne tokius pavojingus žaidimus – važinėdavo dviračiu, prie Nemuno lauže bulves kepdavo, bet išdaigų netrūko: „Tankų gamykla šalia. Nugvelbiame kokį tanko ratą, visą sugręžiojame, pasidarome stiklainį magnio, primaišome kitų dalykų. Dega tokia balta šviesa, leidžia fejerverkus, stiklainis pradeda tirpti kaip vaškas. Su tuo magniu visokius mišinius maišydavome, sprogmenis darydavome. Žiemą ant ledo lyčių Nemune plaukiodavome. Visko būta.“

Įamžinta: Kęstučio krikštynos, šeimos šventės, sprendimas stoti į seminariją – apie tai primena ir šeimos albumo nuotraukos. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Norėjo sieti su muzika

K.Kėvalas su akordeonu yra lydėjęs savo draugus į tarnybą sovietinėje armijoje, bet pačiam jos išvengti pavyko. „Kai išgirdome, kad Šančiuose tiesiog gatvėse jaunuolius ima, kokį pusmetį slapstėmės – sode su draugais gyvenau. Jau buvau pradėjęs studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute (KPI) (dabar – Kauno technologijos universitetas). Vienas mokslo ciklas prapuolė, grįžus reikėjo vėl nuo pirmo kurso pradėti“, – prisiminimais dalijasi arkivyskupas.

Jaunystėje sako svajojęs savo gyvenimą susieti su muzika. „Žinojau, kad, grodamas ant scenos, duonos nevalgysiu – reikia daug talento turėti. Pirmiausia bandžiau stoti į kino įgarsintojo specialybę, norėjau būti garso režisierius, bet tokia specialybė buvo tik Minske. Nusprendžiau stoti į radijo elektroniką Kaune“, – apie savo pasirinkimus pasakoja dvasininkas ir prisipažįsta – studijos jam labai patiko.

„Dveji metai studijų, ir atsitiko dalykas, pakeitęs mano gyvenimą“, – prie lemtingo gyvenimo momento stabteli K.Kėvalas.

Buvo vasara, birželis, jis viešėjo mamos tėviškėje, Kriaunų kaime. „Apsiblausęs iš ryto įsijungiu televizorių, o ten šneka vyskupas. Berods, Antanas Vaičius. Netikėta, kaip koks ufonautas šnekėtų. Netipinis vaizdas. Jis kalbėjo apie kunigų seminariją – kas norėtumėte, kviečiame, valstybė tik atgavo laisvę, reikia kunigų. Ir man taip smogė – gal aš galėčiau būti tas žmogus? – ryškiai atmintin įsirėžusią patirtį pamena ganytojas. – Dar kaime į bažnyčią nuėjome, kunigas apie pašaukimus pakalbėjo. Ir ta diena man faktiškai apvertė gyvenimą. Dar bandžiau studijuoti toliau, bet mintys pradėjo smigti gilyn. Mama sunerimo – kas čia vyksta, gal įsimylėjau?“

Man svarbiausia – kad nebūtum vagis, o ką tu toliau darysi – tavo reikalas.

„Juk buvo tų įsimylėjimų, buvo mano draugės dukra Jurgita, mylėjai ją, draugystė buvo“, – sufleruoja mama.

Jis neprieštarauja – iki tol gyveno įprastą jaunuolio gyvenimą, kurio staiga reikėjo atsisakyti. „Viskas susiklostė taip, kad po metų po ilgos kovos nuėjau į seminariją. Buvo labai sunku apsispręsti. Atsimenu, buvo kovo mėnuo, grįžau trečiadienį po šv.Mišių apsiverkęs. Visi subėgo klausti, kas atsitiko, gal kas sumušė ar nuskriaudė. Sakau, man atrodo, kad mane šaukia būti kunigu. Visa šeima atsikvėpė: „Ačiū Dievui, kad tik tiek!“

„Sesutės šokti čia, kambaryje, pradėjo – kaip gražu, tu – gražus kunigėlis. Eidavome visi į bažnyčią, jos žinojo, kas tai yra“, – kaip lemtingą žinią priėmė šeima, pasakoja ponia Irena.

K.Kėvalas neslepia kiek nustebęs, kad šeimoje niekas į jo lemtingą gyvenimo posūkį iš karto rimtai nesureagavo. „Mama pasvarstė, kad mūsų šeimoje, giminėje lyg nebuvo kunigų. O tėvas sakė: „Ai, visokių kvailų minčių jaunystėje užeina, viskas praeis, nepergyvenk.“ Kai prasidėjo konkretūs mano žingsniai, tėvas sakė: „Aš šitų dalykų nesuprantu, nieko negaliu tau patarti, man svarbiausia – kad nebūtum vagis, o ką tu toliau darysi – tavo reikalas.“ Man labai daug padėjo tai, kad nejaučiau šeimos prieštaravimo, – įvertina jis ir su šypsena prisimena momentą, kaip pirmą kartą grįžo namo su sutana. – Tėvas irgi norėjo pasimatuoti. Apsivilko, prie veidrodžio stovi, sako: keistas dalykas.“

„Tas pats veidrodis koridoriuje ir tebėra“, – šypteli mama.

Emocijos: I.Kėvalienė neslepia norėjusi, kad jos vaikai būtų tikintys, bet per sūnaus šventimus į kunigus labai jaudinosi. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Čia mano vaikas?

Dabar jau aukštas pareigas einantis dvasininkas sako, kad dėl to jo santykiai su tėvais, artimaisiais nė kiek nepasikeitė. Anot mamos, ir bendrystė tarp brolio ir seserų išliko, ir pokalbiai, paplepėjimai kartu bet kokiomis temomis niekur neprapuolė.

Ponia Irena atvira – sūnaus pasirinkimą jai ir jos vyrui reikėjo prisijaukinti, jaudulio išties būta. „Man didžiausias šokas buvo, kai tu dar buvai seminaristas, pirmam ar antram kurse, mūsų Šančių bažnyčioje atsistojai prie altoriaus su sutana ir skaitinį skaitei ar dar ką ten. Aš tokia sveikuolė, bet man kaip pradėjo širdis drebėti. Jėzau, čia mano vaikas? Ir dabar jis pamokslauja ant viso svieto. Kaip šitaip Dievas veikia?!“ – vis dar nuostabos neslepia Kauno arkivyskupo mama.

„Ir tikrai Dievo veikimas yra. Mano tėtis toks maldininkas buvo. Kalvis apsirėdo marškinius, o prie jų prisisega didelę grafkę, ant kurios kabo medalikėlis. Demonstravo savo tikėjimą ir tiek. Gal ir jis meldėsi, kad anūkai tokie būtų“, – iš šios dienos perspektyvos svarsto ji.

Mamai bekalbant, Kęstutis prisimena, kaip jo senelis gyvenimo pabaigoje kalbėjo, kad 2000-aisiais bus kažkas ypatingo, bus ypatingi metai. „2000 m. įvyko mano šventimai į kunigystę“, – paslaptingą sąsają pastebi dvasininkas.

Abu jo tėveliai šventimo dieną labai jaudinosi. „Oi, širdis drebėjo, ir Antanas susijaudinęs buvo! Sugula prieš altorių, kol gieda Visų Šventųjų litaniją. Dieve, Dieve, kas čia vyksta!“ – rodos ir šiandien prisiminus ponios Irenos jaudulys sugrįžta.

„Kai dukros tekėjo, mažiau jaudinotės?“ – klausiu. „Oi, aišku, kad mažiau! Čia vestuvės, linksmybės, šventėme kelias dienas“, – prisipažįsta ji.

„Per šventimus linksmybių mažiau“, – juokiasi į mamą žiūrėdamas sūnus.

Viskas ne be reikalo

Paklaustas, kokie jam buvo tie prabėgę 50 metų, K.Kėvalas prisipažįsta, kad kai kurie etapai – ryškūs ir įsimintini.

„Ta diena 1991-ųjų vasarą Kriaunuose, kuri pakeitė mano gyvenimą, visiškai pakeitė mano mąstymą“, – vieną ryškiausių momentų darsyk prisimena jis.

„Kunigystės pradžia buvo susijusi su ugdymu seminarijoje ir universitetu, paskui dėstymu. Darbas „Marijos radijuje“ padarė didelį įspaudą gyvenime“, – vardija pašnekovas.

„Tavo balsą ir dabar rytais girdžiu: „Čia Marijos radijas. Dabar septynios valandos“, – įsiterpia mama.

Darbą radijuje pats Kęstutis vadina nuotykiu ir prisipažįsta tik tuomet supratęs, kodėl jo gyvenime buvo radijo elektronikos studijos: „Viskas, pasirodo, ne be reikalo. Viešpats jau tada matė, kur šauks mane. Radijo reikaluose jaučiausi kaip žuvis vandenyje, kai reikėdavo apie poliarizuotus dažnius susikalbėti Ryšių reguliavimo centre, kaip pastiprinti, kaip rezonuoti, kaip dažnių padengimai vyksta. Radijo elektronika tapo mano gyvenimo dalimi.“

„Dar vienas iš labiau įsiminusių momentų – leidžiasi lėktuvas Baltimorės oro uoste, JAV, kur aš buvau pakviestas studijuoti. Galvojau, vau, Viešpatie, kas čia atsitiko? Būčiau niekada nesugalvojęs ir neturėjęs tokių galimybių studijuoti. Tuo metu skristi į Ameriką tikrai buvo didžiulis įvykis – žiūrėjome, ar žolė tokia kaip ir pas mus“, – dabar su šypsena prisimena K.Kėvalas.

Ketvirto kurso seminaristui studijuoti JAV pasiūlė tuometis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. „Ten – treji metai, tada šventimai, dar metai – atgal į Ameriką. Paskui grįžęs pradėjau Vytauto Didžiojo universitete dėstyti. Labai patraukė ekonomikos ir teologijos simbiozė, paskui dar daktaratą iš ekonomikos apgyniau“, – pasakoja dvasininkas, o ponia Irena juokiasi: „Matai, mama namie skaičiuodavo su skaitliukais.“

Šventa: artimą dvasininko ryšį su mama visada lydi malda, palaiminimas atsisveikinant. Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Čia klaida, nejuokaukite“

Vyskupo tarnystę K.Kėvalas vadina didžiuliu iššūkiu. „Galvodavau, kad neduok, Dieve, vyskupu būti! Už save reikia prisiimti atsakomybę ir jau kartais nepaneši, o būdamas vyskupu nešiesi viską už kitus“, – atsakomybės naštą palygina dvasininkas.

„Sopuliai mamai – sūnui daug darbo, mažai miego“, – linguoja galvą ponia Irena.

2012 m. rugsėjo 18-oji K.Kėvalui tapo viena lemtingiausių dienų. „Ryte vedžiau „Marijos radijo“ laidą, matau, kad vis skambina iš nunciatūros. Galvojau, gal aš čia per radiją jau nusišneku. Apie 12 val. jiems paskambinau, paklausė, ar galėčiau atvažiuoti. Buvo antradienis, todėl pasisiūliau atvažiuoti penktadienį. Sako: gal tu vis dėlto šiandien atvažiuok. Supratau, kad kažkas bus, bet nenujaučiau. Pirma mintis buvo bloga: kažkas negerai, gal eteryje varau erezijas ir Vatikanas stabdo mane“, – savo išgyvenimais dalijasi pašnekovas.

Atsisveikindamas su mama sūnus nykščiu braukia kryželį jos kaktoje ir laimina trumpa malda.

Mandagus pokalbis nunciatūroje jauno kunigo nenuramino, sako buvę „neramu pasiutiškai“, bet ko tikėtis, jis nežinojo ir tuomet, kai nunciatūros sekretorius pasiūlė apžiūrėti koplyčią, kurioje K.Kėvalas nebuvo lankęsis. „Pasiūlė ten atsisėsti. Padavė voką ir paliko mane vieną. Atsidarau voką: „Popiežius Benediktas XVI kviečia jus būti Kauno arkivyskupo augziliaru. Tepadeda jums Viešpats darant sprendimą.“ Aš apsiverkiau. Ne. Jokiu būdu. Ateina sekretorius, klausia, ar viskas gerai, sakau – ne. Paklausė, ar noriu skambinti nuncijui. Nuncijus tada Romoje buvo. Nusprendžiau paskambinti. Paskambinau ir sakau: man toks jausmas, kad čia klaida, nejuokaukite. Nesijaučiau, kad galiu tai daryti – didoka dozė“, – tos dienos detales puikiausiai ir šiandien pamena Kauno arkivyskupijos ganytojas. Vis dėlto po pokalbio su nuncijumi, paklausęs išmintingo jo patarimo, K.Kėvalas sėdo rašyti laiško popiežiui Benediktui XVI: „I accept Your call“ (liet. aš priimu jūsų kvietimą).

„Buvo didžiulis sukrėtimas tapti vyskupu augziliaru. Paskyrimas Telšių vyskupu – vėl visiškai naujas etapas. Buvau net nebe lietuvis – reikėjo būti žemaičiu, įsikultūrinti. Labai įdomi, bet nelengva patirtis. Jaučiau, kad kaip nesavas ten, kaip emigrantas. Bet žemaičiai, ačiū Dievui, priėmė mane ir gražiai pasisekė susibendrauti. Kai vėl atėjo kvietimas grįžti į Kauną, aišku, džiaugiausi, nes tai mano gimtasis miestas. Šildė širdį, nors atsakomybės našta už žmones, už procesus, už Bažnyčios liniją labai didelė. Kartais dabar, kai pagalvoju, Viešpatie, čia daugoka. Diena iš dienos einu į priekį ir kažkaip viskas eina“, – atvirai dalijasi dvasininkas ir prisipažįsta, kad paskyrimas eiti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas jau nebuvo toks sukrečiantis.

Jau esi tam kelyje, keičiasi tik forma: vyskupas Telšiuose ar Kaune – pareigos tos pačios. Aišku, buvo streso, kad savam krašte pranašu nebūsi. Žemaitijoje buvau atėjęs iš kitur, užtaisas kitoks, o čia, Kaune, aš savas, iš Šančių. Draugai žino, ką mes paauglystėje čia darėme“, – juokiasi Kauno arkivyskupijos ganytojas.

„Lūžio momentai turi ir dramos, ir vidinio džiaugsmo. Visada lydėjo didelė ramybė. Tu banguoji, nerviniesi, bet viduje – ramu, kad viskas bus gerai. Tai irgi paslaptis. Nes juk sukvailiotum – ir baigta. Visada jaučiu Viešpaties vedimą“, – priduria jis.

Pranoko vaizduotę

Paklaustas, ar niekada nesuabejojo pašaukimu ir pasirinktu keliu, K.Kėvalas neneigia – būta abejonių, bet ne tokių dramatiškų, kad reikėtų ką nors keisti iš esmės.

„Aišku, pagalvoju: o kaip būtų, jeigu būtų šeima ar radijo elektronika. Nuotykio prasme šis gyvenimas yra daug platesnis, daug gilesnis, su daug daugiau žmonių. Pabandžiau viską, kas buvo labai įdomu: studijavau JAV, dirbau radijuje, dėsčiau universitete, gyvenau Žemaitijoje. Visur buvo ne mano sprendimai, tai buvo Dievo valia. Jeigu būčiau ėjęs taip, kaip pats sugalvojau, viskas būtų vykę pagal mano vaizduotę, bet dabar aš išbandžiau tai, kas pranoko mano paties vaizduotę. Tai didelė Dievo dovana ir malonė“, – neabejoja arkivyskupas.

Savo jubiliejaus nelinkęs sureikšminti dvasininkas, paklaustas apie ateities planus ir lūkesčius, sako, kad turi jų išties daug. „Kaip padaryti, kad Bažnyčia būtų ta aplinka, kuri buria žmones? Esame truputėlį išsibarstę, gal ir išsigandę pandemijos, bet bendruomenių reikalai svarbūs. Norisi aktyvinti bendruomenes, parapijas ir jų žmones. Labai rūpi ir skauda širdį dėl jaunimo. Ne visada galbūt mums pavyksta prakalbinti jaunus žmones taip, kad jų širdys užsidegtų“, – sako ganytojas. Anot jo, daug minčių, daug pastangų orientuota į jaunimo programas, erdves, bendravimą, katalikiškas mokyklas.

„Trečias dalykas – pačios Bažnyčios, kunigų bendruomenės stiprinimas. Laikas – nelengvas. Atrodo, darome, stengiamės, bet rezultatai pusėtini. Daug nusivylimo ir tarp kunigų, ir tarp pasauliečių, kurie dirba bažnytinėse institucijose. Planuojama ieškoti bendrystės ir būrimo draugėn, kad nebūtume susiskaldę, bet išvien neštume Evangelijos žinią, o ne kiekvienas sau kažkur užsidaręs savo kampeliuose ir su savo reikalais, – kas rūpi, atvirauja pašnekovas. – Kaip prakalbinti netikinčius žmones? Bažnyčios sinodas yra viena iš tokių galimybių ir priemonių. Pati Bažnyčia turi traukti į ją ateiti, būti kaip šeima, nes žmonės nesijaučia priimti, nesijaučia čia savimi. Kaip padaryti jaukesnę Bažnyčios bendruomenę?“

Akivaizdu, kad visi K.Kėvalo užmojai – ne apie save ir savo poreikius, kaip jis pats sako – „toks pašaukimas“. „Viskas susiję gyvenime su tuo, kaip tau pavyks realizuoti tavo paties pašaukimą. Ar pavyko, ar nepavyko, nuo to priklauso tavo laimė. Niekaip negalėčiau įsivaizduoti, kad pasiekiau asmeninę laimę, o visa kita aplink – buvę nebuvę. Ir atostogų ar laisvu metu viskas rūpi. Identiteto dalimi tampa. Tėvai visada rūpinasi savo vaikais – jie vis tiek visada vaikai, nesvarbu, kokio amžiaus ir kaip jiems sekasi. Tėvai visada nešasi vaiką savo gyvenime ir jų laimė priklauso nuo jų vaiko laimės. Panašiai atsitinka ir kunigystėje – tavo asmeninė laimė priklauso nuo to, kaip tavo bendruomenei sekasi. Atrodo, tai kiti žmonės, jų gyvenimai, kaip pasiklos, taip išmiegos, bet aš negaliu atsiriboti, kad man nerūpėtų, kad dabar mano darbo valandos baigėsi. Gal tai ir negerai, bet tai ne darbas, tai – pašaukimas“, – įsitikinęs Kauno arkivyskupijos ganytojas.

„Ar meldžiatės už Kęstutį?“ – teiraujuosi ponios Irenos. „Taip, aš gi turiu laiko! Man duota neribota laisvė – noriu – keliuosi 7 val. ryto, noriu – 10 val. Šv.Mišios prasideda 17 val., o 16 val. susirenkame melstis rožinį. Išeinu anksčiau, dar pasivaikštau. Tokie ritualai. Kitaip užsisėdėčiau. Pūga ar lietus, bet einu“, – sako I.Kėvalienė.

Temų pokalbiui pakaktų turbūt kelioms dienoms, bet arkivyskupo įsipareigojimai ir darbai nelaukia. Atsisveikindamas su mama sūnus nykščiu braukia kryželį jos kaktoje ir laimina trumpa malda. „Dabar, mama, tu mus palaimink“, – paprašo ganytojas. Susikuklinusi, kad gal nemoka, ponia Irena suglaudžia maldai rankas: „Dieve, saugok ir globok mus visus.“

Vis dėlto, jo manymu, tai yra ir galimybių laikas. „Daug dalykų atradome, kurie gal nebūtų atrasti, jei ne pandemija. Pavyzdžiui, technologinės galimybės komunikuoti, mokytis, dirbti, kalbėtis per nuotolį. Atsirado ir naujų sąvokų: mokymasis per nuotolį, darbas per nuotolį. Šie metai turi įtakos ir visam ateityje būsimam laikui, nes žmonija išmoko naudotis tam tikromis priemonėmis, kurios ypač svarbios dabar, kai daug kalbame ir apie planetos išsaugojimą. Du kartus persvarstau, ar tikrai turiu sėsti į automobilį ir važiuoti. O gal galiu kalbėtis per nuotolį ir kokybiškai dalyvauti kokiame nors posėdyje, į kurį anksčiau visi važiuodavome automobiliais. Tai tikrai naujos galimybės darbui – žmonės gali dirbti kartu ir iš kitų valstybių, priklausydami kompanijai kokiame nors kitame žemyne“, – svarstė K.Kėvalas.

Kauno arkivyskupas atviras – Bažnyčios gyvenime šie metai buvo tikras išbandymas. „Daug žmonių nubyrėjo, atšaukus karantino ribojimus nebegrįžo į bažnyčią reguliarios šv.Mišių aukos, ne taip drąsiai renkasi švęsti eucharistijos sekmadieniais – apie 70 proc. tikinčiųjų sugrįžo maldos ir dalyvauti parapijos gyvenime pagal tai, kiek susirinkdavo priešpandeminiu laiku. Tai turi įtakos ir visoms veikloms, kurios dažniausiai būna kontaktinės: susitikimai, maldos grupės, katechezės“, – vardijo pašnekovas.

Anot jo, visas Bažnyčios kaip bendruomenės gyvavimas yra paremtas susitikimu, bendryste, tad užsidarymas per ilgai trukusį karantiną tapo išbandymu ir Bažnyčios identitetui. „Supratome, kokia svarbi yra bendruomenė, šv.Mišių alkis, kurį tikintys žmonės įvardija išgyvenę, kai dėl karantino negalėjo dalyvauti šv.Mišiose bažnyčiose. Įsitikinome, kaip tai svarbu žmonėms. Nuotolinės šv.Mišios gerai tik iš labai didelės bėdos, gerai tiems žmonėms, kurie negali išeiti iš namų – serga ar izoliuojasi. Bet tokios šv.Mišios tikrai nepakeičia gyvo susitikimo bažnyčioje“, – pabrėžė dvasininkas.

Optimizmo neprarado

Kauno arkivyskupas sakė pastebintis, kad pandemija turi įtakos ir žmonių psichologinei sveikatai – akivaizdu, kad įtampos visuomenėje žymiai padaugėjo. Tiesa, visuomenėje pasigirsta nuomonių, kad trūksta vienijančio Bažnyčios, dvasininkų vaidmens.

Dirbti ir mokytis per nuotolį galima, o Bažnyčia per nuotolį yra sunkiai suvokiama, nes tai yra bendrystės patirtis.

„Mums buvo labai nelengva rasti sprendimų, kaip veikti, kai visa Bažnyčios veikla paremta gyvu susitikimu, – pripažino Kauno arkivyskupas. – Dirbti ir mokytis per nuotolį galima, o Bažnyčia per nuotolį yra sunkiai suvokiama, nes tai yra bendrystės patirtis. Dvasininkams buvo nelengva susitikti su žmonėmis. Norėdamas paguosti, padėti, turi susitikti, o jeigu žmogus negali to daryti, dvasininkas negali jam padėti, gali tik melstis. Juolab kad ir parapijų, tikinčiųjų lankymas buvo apribotas, žmones lankyti buvo pavojinga. Dėl viso to Bažnyčia gerokai mažiau galėjo pagelbėti žmonėms, o tai turėjo įtakos ir žmonių nuotaikai. Aišku, žmogaus gyvenime yra daug komponentų, Bažnyčia yra vienas jų. Jaučiame, kad visuomenės nuotaika tikrai yra pakitusi, žmonės – išsigandę.“

K.Kėvalo manymu, kaip tai reikės įveikti, irgi yra paslaptis, nes žmonės susiformavo ir naujų įpročių. „Bandome į viską žiūrėti pozityviai, pavyzdžiui, kad į šv.Mišių transliacijas gali prisijungti daugiau žmonių, arba įvairūs mokymai, kurie yra internete, gali pasiekti nepaprastai plačias auditorijas. Buvo atvejų, kai konferenciją internete pasižiūrėjo 100 tūkst. žmonių. Į jokią erdvę gyvai tokios minios nebūtų galima surinkti. Yra daug aspektų šiuo laiku, kuris mus išmokė naujai pažvelgti į tikrovę ir galbūt atrasti pozityvių dalykų, o negatyvius bandyti įveikti vaistais, kuriuos jau esame išbandę, t.y. bendryste, kuri gali surasti ir naujų formų“, – optimizmo neprarado Kauno arkivyskupas.

Rūpinimasis: Švč.Sakramento bažnyčios rekonstrukcija juda į priekį. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Džiugina pokyčiai Kaune

Pasiteiravus, kas labiausiai šiemet džiugino Kaune, arkivyskupijos ganytojas pažvelgė kiek plačiau.

„Džiugino, kad visus metus Kaune vyko remontai, remontuojami ir Bažnyčios pastatai: Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Švč.Sakramento bažnyčia. Visur pastoliai, dažų kvapas ir darbai, keitėsi gatvės, pastatų fasadai, miesto puošyba. Džiugina, kad gyvename tokiu laikmečiu, kai galime tai daryti. Šūkis, kad Kaunas tvarkosi, manau tikrai atitinka realybę, kurią šiemet išgyvenome“, – pastebėjo Kauno arkivyskupas ir pasidžiaugė, kad po užtrukusio itin griežto karantino žmonės po truputį sugrįžo į įprastą gyvenimą – vyksta renginiai, koncertai, miestas pasipuošęs šventėms. „Akivaizdu, kad esame visavertis Europos miestas, kuris 2022-aisiais turės ir Europos kultūros sostinės titulą. Kiek domėjausi, pagal reitingus dabar esame Europos miestų dešimtuke“, – su pasididžiavimu kalbėjo K.Kėvalas.

Akivaizdu, kad esame visavertis Europos miestas, kuris 2022-aisiais turės ir Europos kultūros sostinės titulą.

Kauno arkivyskupui įtampą kelia nebent tai, kad žmonės pernelyg susiskaldę. „Gyvename savotiškuose getuose – žmonės savimi labiau užsiėmę. Žinoma, viską galima nurašyti pandemijai, bet bijau, kad kai kurie susiformavę įpročiai geriau pabūti nieko nejudinant, tyliai, kad manęs neliestų, veda į didelę pagundą iš to ir neišeiti. Tikiuosi, kad tai tik pandemijos, o ne mūsų žmonių vidinio apsisprendimo rezultatas“, – įžvalga pasidalijo dvasininkas.

Gal ką nors reikia keisti?

Popiežius Pranciškus šiemet paragino Bažnyčią kalbėti ir su tikinčiaisiais, ir su netikinčiais – pakvietė dalyvauti Bažnyčios sinode. Gal Bažnyčios bandymas kalbėtis su žmonėmis ir bus tas raktas iššūkiams įveikti?

Pasak K.Kėvalo, situacija Bažnyčioje yra neįprasta, bet tokia pati tendencija juntama visame pasaulyje. „Kad popiežius pakviečia mus visus kalbėtis, iš tikrųjų yra didelis pasaulinis užmojis padaryti refleksiją, kaip mums, Bažnyčiai, kaip bendruomenei sekasi gyventi tuo idealu, kurį Kristus mums yra davęs kaip užduotį – būtent burti bendruomenę, kviesti kitus ir užsidegti širdis džiaugsmingam gyvenimui su Dievui ir kitais žmonėmis, – į Bažnyčios ir visuomenės bendravimą kaip galimybę žvelgia dvasininkas. – Ar mums, kaip bendruomenei, tikrai pavyksta kviesti kitus, ką darome ne taip, jeigu Bažnyčia atstumia? Gal kai kuriuos dalykus reikia keisti? Gal tai jau sustabarėję ir nebeveikia, gal esame per daug klerikalūs, gal per mažai pasauliečių įtraukiame? Gal žmonės nori, bet neranda būdų, kaip priartėti? Labai daug klausimų, kurie iš tikrųjų galėtų, bent jau taip tikimės, išjudinti Bažnyčios bendruomenę pasižiūrėti, ar pirmiausia mes esame ta evangelizuojanti ir gerąją naujieną nešanti bendruomenė, ar tik savimi ir savo struktūromis bei jų išlaikymu susirūpinusi institucija.“

K.Kėvalas priminė ir nuolatinį popiežiaus Pranciškaus raginimą „eiti į pakraščius“. „Jis dabar kviečia užkalbinti net netikinčius. Turbūt pirmą kartą Bažnyčios istorijoje toks kvietimas nuskambėjo iš tokio autoriteto lūpų – jeigu jau kalbamės, tai kalbamės visi. Jeigu yra nepatenkintų ar turinčių priekaištų, tegu būna išsakyti tie priekaištai, gal jie iš tiesų teisingi. Gal į juos reikia atkreipti dėmesį. Pasakyti to, iš ko nesitikime, to, kuris neturi artimo santykio su Bažnyčia, dalykai gali būti kaip geriausias pasiūlymas“, – optimistiškai į Bažnyčios sinodo kelią žvelgia Kauno arkivyskupijos ganytojas. Anot jo, žmonės gyvena ir veikia savo profesinėse srityse, turi įvairiausių įžvalgų ir idėjų, kaip suorganizuoti verslą, kaip suburti žmonių kolektyvus, kaip padaryti įtaką visuomenei, tad profesionalumo ir talento įžvalgos gali būti padovanotos ir Bažnyčios bendruomenei, kuri, pasak K.Kėvalo, taip pat ieško savo gyvavimo formų ir būdo modernaus pasaulio kontekste.

„Istorija parodė, kad Bažnyčia neša didelę transformuojančią žinią, gali turėti didelės ir pozityvios įtakos kuriant kultūrą, kuriant civilizaciją. Kaip ji šiandien tai gali daryti? Tai ir yra Bažnyčios sinodo, į kurį kviečia popiežius Pranciškus, nuotykis. Ir bus įdomu, kai, pasikalbėjusi su žmonėmis, Bažnyčia apibendrins tai“, – pridūrė arkivyskupas.

Atsigręžti į Dievo namus

2020-ųjų vasarį paskirtas Kauno arkivyskupu K.Kėvalas kalbėjo, kad jam labai reikėtų pagalbininko, nes arkivyskupija didelė. Praėjo beveik dveji metai, tačiau vyskupas augziliaras dar nepaskirtas.

„Kauno arkivyskupija yra padariusi visus reikiamus žingsnius pagalbininko – vyskupo augziliaro – atėjimui į Kauną – prašymas Vatikanui išsiųstas ir ten žinomas“, – sakė K.Kėvalas. Jo teigimu, buvo renkamasi iš didesnio būrio Lietuvos dvasininkų, o Vatikano Vyskupų Kongregacijai pateikti trys kandidatai, kaip tinkami tai pozicijai. „Čia dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencija kartu su nunciatūra – tai kolektyvinis darbas“, – paaiškino pašnekovas ir pridūrė, kad šios procedūros užtrunka ilgai, tad Vatikano sprendimo dar gali tekti palaukti.

Pasiteiravus, su kokiais lūkesčiais pasitinka kitus metus, K.Kėvalas nė nedvejojo: „Aišku, pirmiausia, visos viltys susijusios su Bažnyčios sinodu – kad mums pavyks pasikalbėti ir kad šis procesas suformuos nuolatinį įprotį gebėti kalbėtis. Tai labai didelis lūkestis. Džiaugiamės, kad labai daug žmonių atsiliepė į šį kvietimą. Vien tik moderatorių Kauno arkivyskupijoje turime daugiau kaip 200. Jie baigė mokymus ir grįžo į savo parapijas, kur ves susitikimus su žmonėmis, moderuos pokalbius.“

Pasak Kauno arkivyskupo, yra ir žemiškų reikalų. „Labai džiaugiamės, kad Švč.Sakramento bažnyčios rekonstrukcija juda į priekį. Atradome labai įdomių architektūrinių lobių, kurie atsivers bažnyčios sienoje į Birštono gatvę – tai senieji langai, panašūs į Pažaislio vienuolyno langus, kurie taip pat labai pagyvins bažnyčios frontoną. Labai džiaugiamės atgimstančia Arkikatedra, kurioje bus įrengtas įgarsinimas, gal net galimybė transliuoti vaizdo įrašus. Taip pat aplink Arkikatedrą tvarkoma teritorija, šventorius, nes tai susiję su dabar remontuojama Vilniaus gatve, – žemiškus darbus vardijo pašnekovas. – Esame labai dėkingi miesto savivaldybei, kuri palankiai padeda ir prisideda prie Kauno arkikatedros erdvių sutvarkymo. Aišku, Arkikatedros klebonijos fasadas bus sutvarkytas, kitąmet ir "Marijos radijo" pastatas Vilniaus gatvėje atvers duris.“

K.Kėvalo teigimu, 2022-aisiais bus daug gražių progų, o visi lūkesčiai krypsta į žmones. „Visada turime lūkestį, kad Bažnyčios bendruomenė tik stiprės. Todėl ir norisi visiems palinkėti labiau atsigręžti į Dievo namus, kurie kartu yra ir visų mūsų namai. Norime padaryti, kad tie namai būtų gyvi, klegantys vaikų ir jaunimo balsais, kuriuose savo vietą rastų kiekvienas žmogus ir drąsiai rinktųsi čia švęsti Eucharistiją, kuri yra yra mūsų, tikinčiųjų, gyvenimo centras“, – metams baigiantis linkėjo Kauno tikinčiųjų ganytojas K.Kėvalas.

Taip pat supažindina su unikaliu Bažnyčios įvykiu – Sinodo keliu. Pokalbis – tiek filosofinis, tiek egzistencinis, žvelgiant į problemas iš kelių perspektyvų ir siekiant bendro tikslo – vienybės, santarvės ir ramybės.

– Kuo gyvenate šiandien?

– Tiek visko daug ir įvairiausių veiklų. Nuotaika, kuri mus supa, irgi kelia rūpesčių. Labai daug įvairiausių minčių ir darbų. Pagrindinis – Sinodo kelias, kuri pradėjome, ir jo nuotykis – iš tikrųjų iššūkis.

– Ką patartumėte, jei šiandien ateičiau ir sakyčiau: dvasiškasis tėve, esu sutrikęs šiame pasaulyje, kurį puola ligos, grėsmės, esu piktas. Ką man daryti, kur man ieškoti dvasinės ramybės ir susitaikymo su savimi?

– Pirmas patarimas – į savo gyvenimą įvesti tvarką, ritmą, discipliną. Mes esame mėtomi ir vėtomi. Šis gyvenimas veržiasi į mus su negatyviomis žiniomis. Visos patirtys, kurios supa, ypač kai girdime apie žūstančiuosius nuo koronaviruso, ir įtampos pradeda veikti gyvenimą taip, kad net asmeniškai jaučiu, jog nešu naštas, kurios nei man pakeliamos, nei mano. Man reikia labai aiškaus ritmo ir tvarkos, kiek aš tų žinių įsileidžiu. Pagaliau, turiu gyventi toliau savo gyvenimą, ne tik kitų gyvenimus ar su kitų rūpesčiais. Kaip tai daryti? Esame bombarduojami informacijos, slegia darbai, rūpesčiai darbe ir šeimoje – geriausia pradėti tvarką nuo savo darbo stalo, mažų santykių, kurie supa mus. Pabandyti valdyti gyvenimą. Ne tik leistis nešamam upės, kuri kartais negailestinga. Manau, labai svarbi dvasinė nauda, meditacija. Platesniame kontekste pagalvoti, kokia gyvenimo prasmė. Iš paukščio skrydžio pažvelgti į tikrovę. Negaliu taip psichologiškai savęs išsekinti, kad nebegalėčiau gyventi, turiu saugoti save, artimuosius, santykius. Svarbu nepasiduoti nevilties nuotaikai. Jei iš mano lūpų sklinda neigiama informacija – stabtelėti. Jei mane supa ir dominuoja blogos mintys – prasiblaškyti. Dar viena pandemija, kuri taip pat labai baisi, nes sunku rasti ligoms pavadinimų, – psichologinės problemos. Kad neįžengtume į zoną, kurioje tvyro liguistumas ir sutrikimai, būtinas ritmas, malda ir vilties kultūra. Šiandien patiriame išbandymus, bet turime suprasti, kad gyvenimas nesibaigia, turime žiūrėti į ateitį.

K.Kėvalo teigimu, esminis klausimas, ar tie žmonės, kurie sudaro partnerystę, yra šeima, ar tai dviejų laisvų žmonių sudaryta gyvenimo kartu sutartis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Jeigu aš ateičiau ir sakyčiau: dvasiškasis tėve, mane erzina tie kvailiai aplinkui, visi – vagys, mane apgaudinėja. Ką man daryti?

– Gali būti, kad aš pernelyg daug stebiu kitus ir nežiūriu į save. Žmogus bus vertinimas amžinybės perspektyvoje. Vadinasi, jei reiškiu nepasitenkinimą pasauliu, gali būti, kad esu užmiršęs save, nežiūriu savo pasaulio, savo tikslų. Jei daryčiau gera, neturėčiau laiko žiūrėti, ką kiti daro bloga. Gyvenimo tikslas yra imtis tam tikrų uždavinių ir tikslų, patirti priešingumą, gyvenimo išbandymą ir kančią, bet pasiekti pačiam, sukurti kažką, pasodinti tą medį (tai metafora), kas liks ateities kartoms. Jeigu pernelyg skundžiuosi kitais, greičiausiai esu nepažįstamas su savimi.

– Bendraudami vieni su kitais per dažnai ieškome skirtumų: tu už skiepus ar prieš – jei nuomonės nesutampa, vadinasi, mes jau priešai. Reikia ieškoti, kas mus jungia: galbūt mums patinka tie patys filmai, muzika, sporto komanda. Vieni kitiems neįrodysime savo tiesų. Pykimasis su aplinka tik didina pyktį ir sukelia ligas. Galbūt sąlytis ir reikalauja pastangų, bet reikia įdirbio, kad išsaugotume savo ramybę.

– Mes per šią pandemiją suvokėme, kad laisvė – nelengva. Mums laisvės vertybė yra brangi – ir tiems, kurie skiepijasi, ir kurie ne. Turime priimti kitoniškumą, nors tai ir nepatinka. Kaip būtų smagu, jei visi pokalbiai baigtųsi taikiai – net jei nesutariame, mes sutariame, kad nesutariame. Aš tave gerbiu dėl tavo nuomonės, nors ir negaliu jos priimti. Mums abiem labai svarbi laisvės vertybė, mes sutariame, kad laisvė apsispręsti yra brangesnė nei mūsų nuomonės. Mokomės pagarbos vieni į kitus žiūrėti be priešiškumo, be keršto dvasios. Jei argumentai neveikia, dabar yra pagunda naudoti kerštą, jėgą, kad aš tave įveiksiu. Tai veda į didžiulį susipriešinimą. Yra žmonių, kurie ilgisi totalitarizmo, o tai yra baisu. Laisvė nelengva, bet geriausia, ką turime.

– Galbūt pasigendame aiškesnės pozicijos iš Bažnyčios...

– Esame ne kartą raginę ir prašę žmonių, remdamiesi popiežiaus žinia, skiepytis dėl artimo meilės motyvo. Bet į tą pačią Bažnyčią kreipiasi ir jos nariai, kurie įsitikinę, kad šis skiepas mirtinas. Jis taip psichologiškai paveikia, kad kartais apima baimė, jog jie susirgs psichologiškai. Visuomenė turi susitarti. Man labai patiko, kaip Šveicarija sprendžia pandemijos situaciją. Praktiškai visi balsuoja internetu ir sprendžia, kokį sprendimą priimti dėl pandemijos valdymo. Kiekvienas turi savo teisę pasisakyti. Kai dauguma išreiškia nuomonę, jau visiškai aišku, koks sprendimas. Šiandien valdžia bloga. Bet ką jai daryti, kai ligoninės pildosi? Gal ši pandemija suteikia naujų postūmių demokratinei sistemai tobulinti. Mes, kaip bendruomenė, turėtume galimybę daugiau dalyvauti, pasisakyti. Gal tada būtų daugiau patikimumo ir tiems žmonėms, kurie mažuma. Kai žmonės bendrauja socialiniuose burbuluose, jie mano, kad jie yra dauguma. Mes nešokinėjame iš vieno burbulo į kitą. Jei domiuosi informacija prieš skiepus, visuose mano įrenginiuose bus argumentai prieš. Jei neturėsiu jėgos ir užsispyrimo peršokti į kitą burbulą, stebėsiuosi valdžia, kaip jie nemato šių argumentų. Žmonės turi būti labiau įgalinti dalyvauti priimant sprendimus, ypač nekondicinius, kur nei Konstitucijoje, nei Darbo kodekse nepaskaitysi, o priimti reikia.

– Sunku diskutuoti su visuomenės dalimi arba įsiklausyti į jų nuomonę, kai jie gyvena paraleliniame pasaulyje.

– Mes turime rasti būdų, kaip įveikti paralelinius pasaulius. Tikrovė, kurią sukuria socialiniai tinklai, tokia nauja ir nesame įvertinę šio reiškinio jėgos bei įtakos. Turime dėti pastangų, kad surinktume pačius geriausius vakcinavimo naudos argumentus, nuraminti žmones. Iš pradžių skyriau laiko pažiūrėti, kaip chemiškai veikia vakcina. Mane nuramino – mokslininkų aiškinimas iš tikrųjų logiškas ir šiandien neturime kitos išeities, tik vadovautis logika. Jei žmogus neišklausęs, tik girdėjęs blogų žinių, kad tai masinė žmonių kontrolė, tada, net jei ir pasiskiepys, jam gali sutrikti psichika, kaip jam toliau gyventi su savimi? Atrodo, turėsime susitaikyti, kad dalis nesiskiepys, o tie, kurie pasiskiepiję, liudys, kad nieko blogo neatsitiko.

– Valdantiesiems ir esantiems opozicijoje laikmetis sunkus, bet tradiciškai politinės jėgos, kurios turėtų vienytis dėl bendrų tikslų – kylančių kainų, Rusijos grėsmės, COVID-19, migrantų, išnaudoja kiekvieną progą įkąsti ir krautis politinį kapitalą. Siekiamybė turėtų būti, kad bent kritiniais atvejais valdantieji šalį demonstruotų vienybę.

– Mūsų tauta pademonstravo, kad lemiamais momentais galime susivienyti. Laisvės prasme esame išlaikę egzaminą. Susivienijome nepaisant skirtumų, kurių buvo ir 1990 m. Mūsų tautoje yra archetipinė pajauta – ištikus bėdai galime sustoti į Baltijos kelią. Mums sunkiau sekasi kasdienybėje. Viskas remiasi į elementarią pagarbą kitam. Kitas žmogus turi tiesę būti kitoniškas. Turiu turėti tiek jėgos, kad priimčiau kito kitoniškumą. Turiu išmokti gyventi ramybėje su įvairove. Kaip nepasmerkti žmogaus, kad jis kitos nuomonės? Tai menas, pagarbos kultūra, tai mus suvienytų. Dabar stojame į tokią priešpriešą, kuri darosi pavojinga nacionalinio saugumo prasme. Mažai šaliai susiskaldyti yra daug pavojingiau nei didelei.

Tikrovė, kurią sukuria socialiniai tinklai, tokia nauja ir nesame įvertinę šio reiškinio jėgos bei įtakos.

– Kaimynai ne tik stebi, bet dar ir įmeta į laužą malkų. Kokia jūsų nuomonė apie migrantų krizę?

– Vienas iš Jėzaus pavyzdžių, su kuriuo jam teko susidurti: moki mokesčius – palaikai okupacinę valdžią, nemoki – esi revoliucionierius. Nėra gero atsakymo. Jis sako: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Valstybė turi laikytis savo įstatymų, kurie mūsų sutartinai priimti kaip konstanta, taip pat ir ES įstatymų. Iš kitos pusės, mes, kaip krikščionys, matome vargo prispaustų žmonių būrį, kurie bėga, ir dalis – tikrai nuo priespaudos, persekiojimo, pavojaus gyvybei. Jei su jais elgsimės nežmoniškai, ko vertos mūsų kalbos apie pagarbą kitam? Sieną kirtę žmonės turi būti priimti su pagarba ir įmanoma pagalba. Negalima tų žmonių teisti neišsiaiškinus jų legalaus statuso. Šiandien tikrai stebime keistą situaciją, kur baltarusiai stumia į mūsų pusę žmones, o mes – atgal. Žmonės dabar gyvena miške su vaikais be maisto, jie serga, neturi būtiniausių daiktų. Jie – tarp dviejų pasaulių. Negalime visiškai nekreipti dėmesio, bet ir turime laikytis įstatymų. Esame kaip ir tie žmonės – tarp dviejų pasaulių.

– Kokia jūsų, Bažnyčios, pozicija dėl Partnerystės įstatymo?

– Turime spręsti žmonių problemą, kurie nenori tuoktis arba negali tuoktis, sudaryti santuokos. Turime tai daryti ir teisiškai sureguliuoti santykius. Esminis klausimas, ar tie žmonės, kurie sudaro partnerystę, yra šeima, ar tai dviejų laisvų žmonių sudaryta gyvenimo kartu sutartis. Čia ir išsiskiria daugiausia nuomonių. Sutariame, kad teisiškai santykiai turi būti sureguliuoti. Tai ir atstovavimas vieni kitiems, gyvenimas de facto kartu. Bet ar tikrai tai yra šeima? Konstitucijoje gana nedviprasmiškai pasakyta, kas yra šeima. Juolab kad galime dar paklausti tų, kurie ją rašė. Konstitucinis Teismas (KT) mums yra išaiškinęs, kad šeimos institucija yra neutrali lyčiai. Tai viena iš interpretacijų. Ši KT interpretacija mus skaldo, nes ne visi įskaitome tą pačią žinutę. Konstitucija turėtų vienyti kaip dokumentas, dėl kurio visi sutariame, o ši mus skaldo. Gali būti, kad pagarba, kurios siekiame norintiesiems gyventi partnerystėje, suskaldys šalį taip, kad tų žmonių atžvilgiu diskriminacija dar padidės. Mūsų supratimu, tai kelia įtampą, priešiškumą ir nepatikimumą Konstitucija. Kodėl negalima priimti partnerystės įstatymo, neliečiant šeimos sampratos? Mūsų, Bažnyčios, siūlymas – neiti į karštąją zoną – šeimos sampratą. Spręsti dalykus teisiškai bendro gyvenimo sutartimi, kuri išspręstų visus teisinius dalykus, kurių šie žmonės prašo.

– Kas yra pirmasis decentralizuotas Sinodas?

– Labai įdomus precedento neturintis popiežiaus Pranciškaus kvietimas pasikalbėti globaliu pasaulio mastu. Sinodas – visose pasaulio Bažnyčiose prasidėjęs fenomenas. Bažnyčia, kaip hierarchinė struktūra, pasikalbėjimus rengė profesionalų lygmeniu. Šiandien popiežius kalba, kad mes visi esame Bažnyčia ir, jei esame krikštyti, Šventoji Dvasia veikia visuose mumyse. Tai globalus pakalbinimas. Įdomiausia, kad kalbinami net tik Bažnyčios nariai, kurie reguliariai lankosi bažnyčioje, bet kviečiami ir netikintieji. Kviečiami kalbėtis, kurie jaučia nepasitenkinimą, priešiškumą. Įtraukti kiek įmanoma daugiau žmonių. Nežinau, kaip pavyks, sukame galvas, kokiu būdu organizuoti procesą ir klausimus. Yra bendros gairės, bet mūsų atsakomybė – sukurti apklausos sistemą, kad ji būtų kiek įmanoma arčiau žmonių. Uždavinys įdomus, nežinome, kuo tai baigsis. Turime vengti klerikalizmo, išankstinių nuomonių, turime būti lankstūs priimti kitą viziją, mąstymo būdą. Yra gairių, kurios labai naujos ir netikėtos. Popiežius mus pakvietė į didelio masto dvasinį sąjūdį, kuriame turėtume išgirsti Dievo balsą. Bažnyčia išgyvena dramą, iš naujo kvestionuojami pamatiniai klausimai, kurie seniau nekėlė įtampų ir neaiškumų. Šiandien perklausiama. Nežinau, kuo baigsis, bet kalbėjimasis – pasiekimas.

„Žmogaus pečiai per silpni visoms pasaulio bėdoms“, – guodžia K.Kėvalas ir pataria neapkrauti galvos vien neigiama informacija, kuri ilgalaikėje perpektyvoje gali daryti įtaką psichinei būklei. Arkivyskupo rekomendacija – daugiau dėmesio skirti sau ir artimiesiems, nes pandemija ar kitos blogybės nesitęs amžinai.

„Kauno dienos“ studijoje K.Kėvalas apžvelgs visas aktualiausias nūdienos problemas – nuo migrantų iki Partnerystės įstatymo, nuo COVID-19 iki politinių rietenų nacionalinio saugumo kontekste.

Taip pat Kauno arkivyskupas metropolitas supažindins su unikaliu reiškiniu Bažnyčios istorijoje – spalio 17 d. popiežiaus Pranciškaus paskelbta Sinodinio kelio pradžia. Dvejus metus ne tik Katalikų Bažnyčios nariai visame pasaulyje bandys atsakyti į klausimą, kaip Dievo Tautai veikti ir keliauti kartu, kas yra bendrakeleiviai, turint omenyje ir žmones, esančius už bažnytinio gyvenimo ribų ir koks geriausias būdas priimti sprendimus Bažnyčioje. Lig šiol ateities gaires nustatydavo Popiežius, remdamasis Vyskupų konferencijos rekomendacijomis. Dabar, pirmą kartą, skelbiamas decentralizuotas Sinodas. „Dalyvauti visiems: tai neatšaukiamas bažnytinis įsipareigojimas!“ – Sinodo atidarymo metu kalbėjo popiežius Pranciškus.

„Bažnyčios vertybės ir principai Lietuvai visada reiškė labai daug. Jie lydėjo mus tada, kai mūsų sukilėliai ėjo kartu su kunigais į mirtį, kuomet mūsų žmonės kentėjo tragiškas kančias, vežami į sibirus, kada mūsų disidentai, kovotojai už Lietuvos laisvę, kentėjo nuo priespaudos ir patyčių sovietinės okupacijos metais. Jūsų išpažįstamas žodis, Dievo žodis, lydėjo mus ir tada, kai mus puolė – ir tebepuola – nematomas priešas, gerokai sujaukęs mūsų kasdieninį gyvenimą“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas išreiškė viltį, kad naujasis Kauno arkivyskupas ir toliau daug dėmesio skirs socialiniam-ekonominiam Katalikų Bažnyčios mokymui, taip pat kels pagarbos, pasitikėjimo, sutarimo vertybes, apie kurias šiandien per mažai girdime Lietuvoje. Šalies vadovas, kaip sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime, palinkėjo Kauno arkivyskupui nuoseklumo, stiprybės ir kantrybės.

Jūsų išpažįstamas žodis, Dievo žodis, lydėjo mus ir tada, kai mus puolė – ir tebepuola – nematomas priešas, gerokai sujaukęs mūsų kasdieninį gyvenimą.

Popiežius Pranciškus K. Kėvalą paskyrė Kauno arkivyskupu metropolitu 2020 m. vasario 19 d.

Naujojo arkivyskupo ingreso iškilmės turėjo įvykti balandžio 13 d., tačiau dėl karantino buvo perkeltos į birželio 24-ąją, kai švenčiamas Kauno arkivyskupijos dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo gimimas.

Arkivyskupas K. Kėvalas yra penktasis ordinaras Kauno arkivyskupijos istorijoje nuo 1926 metų ir tęsia didžių jos ganytojų, kaip pirmasis arkivyskupas, Šventojo Rašto vertėjas Juozapas Jonas Skvireckas, kardinolai Vincentas Sladkevičius MIC bei Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ darbus.

Birželio 24-ąją, švenčiant Šv. Jono Krikštytojo gimimą, šioje šventovėje vyko iškilmingas naujojo ganytojo sutikimas – Kauno arkivyskupo metropolito tarnystę pradėjo K. Kėvalas, kurį popiežius Pranciškus paskyrė dar vasario 19 d., tačiau dėl šalyje paskelbto karantino tik dabar jis galėjo visateisiai pradėti eiti pareigas.

Naujojo arkivyskupo sutikimo iškilmės prasidėjo 11 val. prie Kauno arkikatedros durų, kur jį pasitiko tikintieji ir Kauno arkikatedros bazilikos administratorius kunigas Evaldas Vitulskis su Šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II relikvija.

Iš čia naujasis arkivyskupas palydėtas į Švenčiausiojo Sakramento koplyčią, kur trumpai tyloje meldėsi, po to vadovavo iškilmingai Eucharistijos liturgijai, kurią šventė drauge su apaštališkuoju nuncijumi arkivyskupu Petaru A. Rajičiumi, kardinolais Sigitu Tamkevičiumi ir Audriu Juozu Bačkiu, Lietuvos bei užsienio vyskupais, kunigais, diakonais, vienuoliais bei visos Dievo tautos atstovais – tikinčiaisiais.

Guodžiuosi jūsų malda ir palaikymu, kitaip negalėčiau žengti tokio žingsnio – tapti Kauno arkivyskupu metropolitu.

Kauno arkivyskupo K.Kėvalo sutikimo iškilmėse Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda su ponia Diana, kadenciją baigusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, gausus būrys Seimo narių.

Šventoriuje prie Kauno arkikatedros buvo įrengti tiesioginės pamaldų transliacijos ekranai, kad maldininkai galėtų pasitikti savo naująjį ganytoją, drauge melstis bei priimti šventąją Komuniją saugiai; mat šalyje vis dar esant neatšauktai nepaprastajai padėčiai, į arkikatedrą buvo įleidžiamas tik ribotas skaičius žmonių su kvietimais.

Savo homilijoje arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas peržvelgė turtingą Kauno arkikatedros istoriją ir prisiminė iškiliausius šioje šventovėje tikintiesiems tarnavusius vyskupus, kurių tarnystė buvo svarbi ne tik Bažnyčiai, bet ir Lietuvos laisvei bei Nepriklausomybei. Kadangi birželio 24-ąją švenčiama Jono Krikštytojo iškilmė, naujasis arkivykupas akcentavo jo svarbą Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo asmeninėje tikėjimo kelionėje. „Dėkoju popiežiui Pranciškui už pasitikėjimą. Pasitikiu Viešpačiu, jis yra mano viltis, bet tuo pačiu ir drebu“, – visų susirinkusiųjų akivaizdoje nuoširdžiai prisipažino naujasis arkivyskupijos vadovas. K. Kėvalas prisiminė savo dvasinį autoritetą kardinolą Vincentą Sladkevičių, dėkojo dabartiniam kardinolui S. Tamkevičiui, kurį pavadino savo kunigiškos kelionės vedliu ir pavyzdžiu.

Kadangi pastaruosius trejus metus jis kaip vyskupas tarnavo Telšių vyskupijoje, atskiros padėkos sulaukė ir Žemaitijos tikintieji. „Diekou mėili žemaitele“, – su šypsena žemaitiškai kreipėsi K. Kėvalas, o šiuos jo žodžius palydėjo tikinčiųjų plojimai.

Nuoširdžius padėkos žodžius dvasininkas tarė amžinybėn jau iškeliavusiam tėčiui, savo dviem sesėms ir mamai Irenai. „Vaikystėje kiekvieną sekmadienį manęs klausdavai, ar eisiu kartu į Bažnyčią. Jeigu ne tu, mama, aš čia dabar nestovėčiau“, – kalbėjo K. Kėvalas.

„Kauno arkivyskupija gavo ganytoją, kupiną Šventosios Dvasios. Linkiu vesti tikinčiuosius pagal Dievo planą“, – pasibaigus šv. Mišioms Naująjį Kauno arkivyskupą K. Kėvalą sveikino Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

„Esame maldoje su jumis. Meldžiamės už visus Lietuvos žemėje gyvenančius krikščionis ir visus žmones. Linkiu palaimintų jūsų tarnystės dienų. Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu“, – Kauno arkikatedroje kalbėjo Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos metropolitas Inokentijus ir kaip broliškų santykių ženklą K.Kėvalui padovanojo paveikslą su Aušros Vartų Dievo Motinos Marijos atvaizdu.

Lietuvos Evangelikų Liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis atkriepė dėmesį, kad Kuano arkivyskupijoje liuteronų ir Romos katalikų keliai dažnai susieina. „Tarnystėje bus daug triukšmo, žaibų, drebėjimų. Kai ką girdės artimieji, triukšmo bus ir sieloje. Linkiu kaip pranašas Elijas pajusti tą Dievo ramybės vėjelį – kad Dievo gailestingumas pripildytų jus ir jūsų ganomuosius“, – sakė M. Sabutis.

Dalyvaudamas Kauno arkivyskupo metropolito K. Kėvalo sutikimo iškilmėse prezidentas G. Nausėda linkėjo puoselėti pagarbos, pasitikėjimo, sutarimo vertybes. Šalies vadovas taip pat vylėsi, kad naujasis Kauno arkivyskupas ir toliau daug dėmesio skirs socialiniam-ekonominiam Katalikų Bažnyčios mokymui.

„Bažnyčios vertybės ir principai Lietuvai visada reiškė labai daug. Jie lydėjo mus tada, kai mūsų sukilėliai ėjo kartu su kunigais į mirtį, kuomet mūsų žmonės kentėjo tragiškas kančias, vežami į sibirus, kada mūsų disidentai, kovotojai už Lietuvos laisvę, kentėjo nuo priespaudos ir patyčių sovietinės okupacijos metais. Jūsų išpažįstamas žodis, Dievo žodis, lydėjo mus ir tada, kai mus puolė – ir tebepuola – nematomas priešas, gerokai sujaukęs mūsų kasdieninį gyvenimą“, – Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje trečiadienį sakė G. Nausėda.

R. Dačkaus / Prezidentūros nuotr.

„Linkiu nuoseklumo, kantrybės, stiprybės ir, nesupykite, to specifinio kėvališko humoro, kuris priimtinas visiems, ypač jaunimui“, – K. Kėvalui linkėjo Prezidentas.

„Kauniečiai pasiilgę kėvališkos šypsenos ir dabar labai džiaugiasi“, – prezidentui antrino Kauno meras V. Matijošaitis.

Kauniečiai pasiilgę kėvališkos šypsenos ir dabar labai džiaugiasi.

„Dėkoju visiems broliams ir sesėms už maldą. Juk kas gi mes esame, jei ne viena Dievo vaikų šeima – visi skirtingi, bet ir visi gražiai panašūs. Melskitės už mane“, iškilmes Kauno arkikatedroje užbaigė Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas.

K. Kėvalas yra penktasis ordinaras Kauno arkivyskupijos istorijoje nuo 1926 m. ir tęsia didžių jos ganytojų, kaip pirmasis arkivyskupas, Šventojo Rašto vertėjas Juozapas Jonas Skvireckas, kardinolai Vincentas Sladkevičius MIC bei Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ darbus. 48-erių Kaune gimęs K.Kėvalas yra teologijos daktaras, studijavęs JAV ir Lietuvoje. Kunigystės šventimus jis priėmė lygiai prieš 20 metų – 2000-ųjų birželio 29-ąją Kauno arkikatedroje. 2012 m. popiežiaus Benedikto XVI paskirtas tituliniu Abziri vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augzilairu. Iki 2017 m. taip pat buvo tuometinio Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus generalvikaras bei augziliaras.

Trejus metus popiežiaus Pranciškaus skyrimu buvo Telšių vyskupijos ordinaras. Šių metų vasario 19 d. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.

Arkivyskupas K. Kėvalas yra Lietuvos vyskupų konferencijos Nuolatinės tarybos narys, Socialinių reikalų tarybos pirmininkas, Švietimo komisijos pirmininkas, Visuomenės informavimo priemonių komisijos narys. Vyskupiškajame K. Kėvalo herbe vyrauja vilties motyvas – pasak jį pasirinkusio ganytojo, šiandienos pasaulyje vėl iš naujo reikia atrasti tikrosios vilties pagrindą. „Dieve, tu mano viltis“ – daugeliui žinoma jo su broliais kunigais giedama giesmė, kuria bei kitais uždegančiais vilties liudijimais ir gautomis Dvasios dovanomis visad džiugiai dalijasi su žmonėmis. Tai kyla iš širdies troškimo nešti taiką ir ramybę, padėti žmonėms atpažinti susitaikymo jėgą.

Eucharistijai vadovaudamas arkivyskupas metropolijos teritorijoje gali dėvėti palijų – baltą ėriuko vilnos juostą. Tai išskirtinis popiežiaus, arkivyskupų metropolitų bei patriarchų ženklas, perteikiantis ypatingą ryšį su Šventuoju Tėvu bei visais vyskupais bei simbolizuojantis avinėlį, Gerojo Ganytojo nešamą ant pečių. Palijus arkivyskupui Kęstučiui bus įteiktas vėliau, kai jį, paimtą nuo apaštalo Petro kapo, jam perduos popiežius.

Katalikų Bažnyčioje arkivyskupas metropolitas vadovauja bažnytinei provincijai, tiesiogiai priklausančiai nuo Apaštalų Sosto. Lietuvoje nuo 1991 m. gruodžio 19 d. veikia dvi bažnytinės provincijos: Kauno ir Vilniaus. Kauno provinciją sudaro Kauno arkivyskupija, Vilkaviškio, Telšių bei Šiaulių vyskupijos.

Naujojo arkivyskupo sutikimo iškilmės turėjo įvykti balandžio 13 d., tačiau dėl karantino buvo perkeltos į birželio 24 d., kai švenčiamas Kauno arkivyskupijos dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimas.

Tačiau lig šiol vieno šviesiausių tautos moralinių autoritetų vardas ir toliau lieka viešai skelbiamuose KGB bendradarbių sąrašuose. Paviešintas jis praėjus keliolikai metų po kardinolo mirties, kai jis pats apsiginti jau nebegalėjo.

To ilgo sovietų saugumiečių sąrašo pabaigoje, be kitų garsių pavardžių, 1 663 numeriu įrašytas agentas "Alksnis" (V.Sladkevičius).

Šis įrašas esą atsirado 1989 m. lapkričio 21-ąją.

Gal ta proga vertėtų bent įrašyti, kad jokių papildomų dokumentų apie kardinolo kolaboravimą su KGB nėra?

Nuo šios dienos buvo praėję beveik pusantrų metų, kai popiežius Jonas Paulius II V.Sladkevičių įšventino į kardinolus – ypatingas įvykis šalies dvasininkijai ir tikintiesiems, nes tai buvo tik antrasis kardinolas per visą Lietuvos istoriją.

Greitai po to V.Sladkevičius paskirtas Kauno arkivyskupu.

Ar galėjo patikti sovietams toks jų valdomos periferijos dvasininko iškilimas ir jo autoriteto bažnytinis pripažinimas, kurio patys neįstengė palaužti? Veikiausiai, ne.

O čia dar lenkų kilmės popiežiaus, nepriklausomybės kovoms įkvėpusio savo istorinę tėvynę, akivaizdžiai rodomas palankumas kaimyninės Lietuvos dvasininkijai.

Todėl neatmetama, kad V.Sladkevičiaus pavardė KGB agentų registracijos žurnale, baigiantis sovietinei epochai, atsirado neatsitiktinai ir ne šiaip sau.

Vis dėlto tame pačiame žurnale įrašyta, kad V.Sladkevičiaus, kuris esą užverbuotas 1958 m., byloje nėra nė vieno lapo, o agento darbo byla net nebuvo užvesta.

Artimas jo bendražygis, kardinolas Sigitas Tamkevičius, neabejojo, kad tai buvo siekis sukompromituoti šį šviesų žmogų.

O tas įrašas – vienas būdų tai padaryti. Ne paslaptis, kad sovietų saugumas V.Sladkevičių spaudė bendradarbiauti ir mainais žadėjo leisti valdyti Kaišiadorių vyskupiją. Nesutiko. Kerštas – agento "Alksnio" fikcija.

Po kelių mėnesių minėsime 100-ąsias V.Sladkevičiaus gimimo metines. Gal ta proga vertėtų bent įrašyti, kad jokių papildomų dokumentų apie kardinolo kolaboravimą su KGB nėra?

– Žmonės sutrikę ir sunerimę dėl koronaviruso grėsmės bei paskelbto karantino. Ką jūs galėtumėte jiems pasakyti?

– Reikėtų priminti, kad šiuo metu Lietuvoje karantinas paskelbtas kaip prevencinė priemonė. Mes bandome užbėgti už akių pasimokę iš kitų šalių, ypač iš Italijos. O šiaip būtent dabar visi esame kviečiami parodyti jautrumą vieni kitiems. Dabar yra puikios sąlygos parodyti mūsų meilę artimui: būtent tas nevaikščiojimas be būtino reikalo, atsiribojimas nuo tiesioginių kontaktų yra meilės išraiška mūsų krašto žmonėms.

Paskirtasis Kauno arkivyskupas ragina susirasti kiekvienam priimtiną būdą melstis, bendrauti su dvasininkais ar kitais tikinčiaisiais pasitelkus informacines technologijas, o šv. Mišių klausyti per radiją, žiūrėti internetu arba per televizorių.

Niekas negarantuotas, kad nėra koronaviruso nešiotojas, todėl kuo mažesnis judėjimas ir buvimas uždaroje vietoje reiškia, kad yra galimybė sustabdyti tą viruso plitimą.

Labai norėtųsi paprašyti žmonių šiuo laiku skirti daugiau laiko artimiesiems, pabūti šeimoje. Dabar galime padaryti tuos darbus, kuriuos vis ruošdavomės, žadėdavome, bet nebūdavo laiko. Todėl kviečiu žiūrėti į šitą laiką ne kaip į kokią prievartą, bet kaip į mums suteiktą galimybę. Reikia išnaudoti tą laiką tam, apie ką svajojau, galvojau, planavau ir atidėliojau, nes nespėdavau dėl gyvenimo tempo.

– Vyskupų Konferencijai nusprendus, kad karantino metu šv.Mišios bažnyčiose žmonėms nebus aukojamos, viešojoje erdvėje pasigirdo pasipiktinimų, esą dabar kaip tik reikėtų šauktis Dievo pagalbos ir žmonės turėtų eiti į bažnyčią, o ne į parduotuves. Bet tikriausiai tą daryti galima ir kitais būdais?

– Šauktis Dievo pagalbos galima įvairiais būdais. Bažnyčia yra vieša erdvė, ir gerbdami valstybės rekomendacijas paklūstame dėl bendro žmonių gėrio. Aiškiai nurodyta, kad didesniuose susirinkimuose kyla užsikrėtimo pavojus. Jeigu mes nebūtume nutraukę šv.Mišių bažnyčiose, būtų kilęs dar didesnis pasipiktinimas, kad nemylime žmonių, nors kalbame apie meilę. Šiuo atveju nėra tokio sprendimo, kad visi būtų patenkinti. Dabar tiesiog reikia nuolankumo ir atrasti tokias maldos formas, kurios puikiai tinkamos šalia šv.Mišių: rožinis, Dievo gailestingumo vainikėlis, įvairios litanijos, Šventojo Rašto skaitymas. Pagaliau šv.Mišių transliacijos vyksta ir internetu, ir per radiją, ir per televiziją. Esame kviečiami naujai išgyventi gavėnios laiką, kuris pagal Bažnyčios tradiciją skirtas stabtelėjimui, nurimimui ir atsivertimui – turime puikią galimybę rekolekcijoms, kurios mus visus ištiko. Tai, kad maldos namuose neaukojamos šv.Mišios, nėra Bažnyčios bausmė savo žmonėms. Tiesiog dabar ieškome kitų galimybių esamomis sąlygomis.

– Jau yra ne viena iniciatyva internete, kai pasinaudojant informacinėmis technologijomis ir jungiantis į tiesioginius vaizdo ar garso pokalbius žmonės kviečiami burtis į maldos ar Šventojo Rašto skaitymo grupę, kai kurie kunigai viešai skelbia laukiantys žmonių skambučių ar žinučių ir kviečia bendrauti. Kaip vertinate tokias iniciatyvas?

– Tai labai puiki forma. Atrandame daug naujų galimybių, ir jeigu ne karantino sąlygos, apie tai gal net nepagalvotume. O, pasirodo, turime nuostabių priemonių, kurių nepanaudojame.

Ir Vyskupų Konferencijos posėdį rengiame nuotoliniu būdu. Anksčiau nesame išbandę tokios posėdžio ir kalbėjimo formos, bet kodėl gi ne? Tikiu, kad maldos grupės ar Šventojo Rašto skaitymas internetu padės naujai atrasti medijų naudą. Taip galima intensyviau vienyti žmones maldai ir bendrystei.

Nori ar nenori, turi atsigręžti ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Ir net pagalvoti apie mirtį.

– Gal tuomet ir išpažintį galima atlikti internetu?

– Vienas svarbiausių išpažinties momentų yra privatumas – labai akylai saugome išpažinties paslaptį. To užtikrinti telefonu ar internetu faktiškai neįmanoma. Nors tokie komunikavimo būdai dabar ir atrodo patrauklūs bei naudingi, jie negali užtikrinti privatumo, kuris būtinas išpažinčiai.

– Ką patartumėte dabartinėmis karantino sąlygomis norintiems atlikti išpažintį? Ieškoti kunigo ar tiesiog palaukti?

– Bažnyčios nėra visiškai uždarytos, kunigai budi raštinėse, galima susitarti. Artėjant šv.Velykoms planuojame, kad bus paskiriamos tam tikros konkrečios valandos, kada kunigai budės ir žmones priims. Šiuo metu Bažnyčia atvira norintiems atlikti asmeninę išpažintį.

Bažnyčios praktikoje yra ir dvasinės išpažinties galimybė. Jeigu nėra galimybės iš kunigo gauti nuodėmių atleidimo, tada prašome paties Viešpaties atleidimo ir pasižadame asmeninę išpažintį atlikti vos tik atsiradus galimybei. Bažnyčia tai kartais praktikuoja ypatingais atvejais, pavojaus akivaizdoje arba didelio renginio metu, kaip, pavyzdžiui, per Jaunimo dienas. Tokiais atvejais žmonėms suteikiamas bendras nuodėmių atleidimas ir prašoma atlikti individualiai išpažintį su kunigo suteikiamu išrišimu esant palankesnėms sąlygoms.

– Kaip tokiomis karantino sąlygomis teikiami kiti sakramentai: Krikštas, Santuoka, Ligonių patepimas?

– Santuoka Lietuvoje gavėnios metu nėra teikiamas sakramentas. Tai jau įprasta praktika – vestuvės atidedamos po Velykų. Krikšto sakramentas teikiamas tik pačių artimiausių šeimos narių rate. Įprastas ligonių lankymas šiuo metu laikinai nevykdomas, tačiau kunigai atsiliepia į pakvietimus pas tuos ligonius, kurie dėl savo sveikatos būklės pageidauja neatidėliojant priimti Ligonių patepimą ir kitus sakramentus.

– Dvasininkai – vyskupai, kunigai, taip pat vienuoliai ir vienuolės – irgi yra žmonės. Ir jiems nelengvas laikas, kai tikintieji aplink suirzę, nerimaujantys. Kaip išgyvenate šį laiką?

Yra liturginės maldos, kurias kaip dvasininkai kasdien skaitome ir meldžiamės – tai brevijoriaus arba liturginių valandų maldos, skaitome ir šv.Mišių skaitinius, Evangeliją. Neįtikima, bet atrodo, kad Šventojo Rašto skaitiniai yra lyg šiandieninei situacijai pritaikyti kone iki smulkmenų. Pavyzdžiui, antradienio skaitinyje tauta skundžiasi, kad nebeturime nei aukų, nei deginamųjų atnašų, viskas krašte sustojo, Viešpatie, kodėl mus apleidai, gelbėk mus, siųsk mums pagalbą. Įprastoje kasdienybėje tos maldos ir Šventojo Rašto ištraukos gal ir praslystų, o šiuo metu tie tekstai kalba mums tiesiai šviesiai, atitikdami tą nuotaiką ir patirtį, kuri mus dabar supa. Todėl tikrai turime stiprintis tomis įprastomis mums visiems Bažnyčios teikiamomis priemonėmis, kurių gal kartais ir neįvertiname. Maldos gyvenimas, stabtelėjimas susikaupti ir apmąstyti – tai šventai valandai, kuriai kunigai ir vienuoliai kasdien kviečiami, dabar tiesiog būtinas. Ir labai svarbu kitus tikinčiuosius kviesti rinktis tokį gyvenimo būdą.

Drįsčiau sakyti, kad dabar vyksta tam tikras restartas arba mūsų gyvenimų ir viso pasaulio visuomenių perkrovimas. Pasaulis yra įžengęs į tokį skubėjimą ir laiko greitėjimą, kad darosi sudėtinga iš to išnerti. O susiklosčiusi dabartinė situacija, manau, duos gerų vaisių, nes nori ar nenori, turi atsigręžti ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Ir net pagalvoti apie mirtį. Žmonės tokius pamąstymus atideda ateičiai, tarsi dar ne laikas ir ne vieta tam, dar nemirsiu, galbūt kada nors, nors niekas nežino nei dienos, nei valandos. Dabartinis metas mums primena, kad verta susimąstyti ir apie šitą tikrovę, įvertinti, kaip man sekasi gyventi, kad atitikčiau tas vertybes, kurias vadiname amžinosiomis.

– Kai koronavirusas tik pradėjo plisti, žemaičiai šmaikščiai juokavo, nes turi tokį žodį koronė, kuris reiškia bėdą, bausmę. O dabar jau žmonės kartais pagrūmoja, kad tas virusas yra Dievo bausmė žmogui ir pasauliui. Ar tikrai Dievas taip baudžia žmones?

– Tikrai negalime sakyti, kad Dievas baudžia žmones, jog juos išgąsdintų, pažemintų ir naikintų. Tai nėra krikščioniškoji teologija. Dievas leidžia dalykui vykti su tikslu, kuris yra aukštesnis, nei tai, ką mes matome aplink. Jeigu reikia įvaizdžio, tai puikiai tinka tėvo ir mažamečio sūnaus pavyzdys: tėvas sugriebia tvirtai mažamečio sūnaus, bėgančio į gatvę, ranką ir griežtai pasako, kad šitaip daryti negalima. Tėvas tai daro ne dėl to, kad sūnų paniekintų, pažemintų ar nubaustų, o dėl to, kad jį myli. Turime pripažinti, kad nuo žmonių daug dalykų priklauso, ypač šiuo metu, ir negalime visko tik Dievui suversti. Esame kaip bendrakūrėjai taip pat atsakingi už savo pasaulį. Visas atsakomybes numesti Dievui negalima, nes taip būtų visiškai nuvertinta žmogaus laisvė, kurią Dievas duoda žmogui, kad jis kartu su Dievu kurtų pasaulį ir jo įvykius.

– Šiomis dienomis akivaizdu, kad kai kurie žmonės jaučiasi esantys didesni ir už Dievą: jie priešinasi visiems apribojimams, demonstratyviai nekeičia savo planų, sako, važiuosiu, skrisiu, nes manęs tas virusas nepalies.

– Tai vadiname puikybės nuodėme. Ir tai yra didžiausia nuodėmė, visas kitas pranokstanti savo sunkumu. Jeigu žmogus laikosi tokios pozicijos, tai jis toks yra ir kitų žmonių, ir paties Dievo atžvilgiu. O gal dabar Viešpats iš meilės gydo pasaulį nuo puikybės?

– Ko palinkėtumėte "Kauno dienos" skaitytojams šiuo neįprastu visiems laiku?

– Pirmiausia kviečiu prisiminti, kad po kiekvienos gavėnios ateina šv.Velykos. Šiemet gavėnia kitokia, nei įprastai, bet nereikia nusiminti. Gavėnia kviečia stabtelėti, pažvelgti į save ir skirti daugiau laiko maldai. Gerai žinome, kad gavėnios kulminacija yra šv.Velykų šventė, sakanti mums, kad virš visų pasaulio įvykių, virš visų nelaimių, negandų ir net mirties stovi Viešpats, kuris dovanoja žmonėms gyvybę ir gyvenimą, tikrą amžinąjį gyvenimą. Tad ir nusivilti nėra dėl ko. Ir tos šių metų Velykos mums yra ženklas, kad Dievas mūsų nepaliks, viskas bus gerai, tik reikia juo pasitikėti ir jam patikėti savo gyvenimą.