„Visiems linkėjimai iš Palangos“, – socialiniame tinkle gera nuotaika pasidalijo garsenybė.

Mados istorikas A. Vasiljevas sulaukė Rusijos valdžios ir tėvynainių pasmerkimo, kai viešai pasisakė prieš karą Ukrainoje.

„Nesu susijęs su Rusijos vadovybe, nesu apdovanotas jokiais vyriausybiniais apdovanojimais ir iš Rusijos nesu gavęs pagalbos savo fondui – Senovinių kostiumų ir mados istorijos kolekcijos saugojimui. Niekada nebuvau jokios partijos narys, pats buvau emigrantas iš sovietinio režimo į Prancūziją 1982 metais ir daugiau nei 20 metų turiu Lietuvos pilietybę. Aš griežtai pasisakau prieš agresyvų karą ir meldžiuosi už teritorijų saugumą ir pagarbą Europos kultūros paveldui!“ – karo pradžioje rašė A. Vasiljevas.

Vaikštinėdamas po lietingą Palangą mados guru prisiminė jaunystės laikus, koks Palangos vaizdas jam įsiminė anuomet.

„Palanga sovietmečiu buvo laikoma nuostabia vieta poilsiui, pačiu vakarietiškiausiu kurortu, kur ne kiekvienas žmogus, net ir labai norėdamas, galėjo papulti. Tuomet čia buvo teniso kortai. Anuomet buvo kalbama, kad neva čia tenisą žaidė pats Winstonas Churchillis“, – rašė A. Vasiljevas.

Aleksandras Vasiljevas. „Facebook“ nuotr.

A. Vasiljevas su šiluma prisiminė Palangos gintaro muziejumi tapusį grafų Tiškevičių dvarą.

„Pagrindine miesto puošmena buvo parkas ir dvaras. Toli kopose slėpėsi lietuviškoji Kosygino vila“, – prisiminimais dalijosi A. Vasiljevas.

Aleksejus Kosyginas Sovietų Sąjungos ministrų tarybos pirmininku buvo 16 metų.

„Tačiau užteko ir linksmybių: diskoteka, kavinė „Vaidilutė“, restoranai, kur meniu visų patiekalų ir gėrimų pavadinimai buvo išversti į rusų kalbą. Ir todėl konjakas „Courvoisier“ buvo išverstas „Суа зверь“. Labai džiaugiuosi, kad vėl atsidūręs šiame krašte prisimenu auksinę jaunystę“, – rašė A. Vasiljevas.

„Gyvenkite laisvai, svajokite laisvai ir niekada savimi neabejokite. Su Vasario 16 visus tiesiai iš Atlanto vandenyno vidurio“, – parašė A. Valujavičius.

Primename, kad A. Valujavičiaus šia kelione siekia vienviete irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno per 110 dienų ar greičiau ir tokiu būdu paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines, užfiksuoti Lietuvos ir pagerinti pasaulio rekordą. Tai įgyvendinęs, keliautojas taps pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje.

„Planuota, kad bus baliukas kaip reikiant tokia progą, bet pakalbėjome su gydytoju. Jis sakė pasakyti viskam „ne“, – sakė prezidentas V. Adamkus.

Gimtadienį ponia Alma švenčia su vyru Turniškėse, namuose. Brangute žmoną vadinantis sutuoktinis sukaktuvininkei įteikė gėlių puokštę ir pabučiavo.

„Mes vienas kitam dovanų nedarome. Sutarėme ta proga kokį nors meno kūrinį į namus nusipirkti“, – pasakojo V. Adamkus.

Prieš pusmetį sušlubavus ponios A. Adamkienės sveikatai dėl patirto insulto, pora labai retai kartu pasirodo viešumoje. Prezidentas ne kartą yra atviravęs, kad išgyvena dėl silpnos žmonos sveikatos, bet per gimtadienį nuotaikos – optimistinės. „Labai geros nuotaikos – šypsosi ir, sakyčiau, kad jos sveikata po truputį gerėja. Reikia tikėtis, kad su pavasariu ir vasara mes ją pastatysime ant kojų“, – sakė V. Adamkus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Sveikatos ir geros nuotaikos ypatingo jubiliejaus proga poniai Almai linki visi – ir gerai ją pažįstantys, ir matę tik per televiziją. „Alma – tikrai visos mūsų valstybės dama. Moters idealas, motinos idealas. Ji tokia globėjiška – tiek daug padariusi ne tik moterims, bet ir vaikams. Linkėjimas tokia proga, tai, be abejo, – sveikatos“, – linkėjo žurnalistų kalbinta gyventoja.

„Sveikatos, sveikatos, sveikatos. Nuostabi moteris! Reikėtų pasaulyje paieškoti tokios – verta stovėti šalia karalienės“, – gražių žodžių negailėjo ir Vilniuje sutiktas vyriškis.

„Aš labai linkiu jai sveikatos, ištvermės. Gyvenimas yra nelengvas, amžius... Aš irgi jau nemažo amžiaus, žinau, kad yra problemos, bet ji turi labai mylintį vyrą. Jie yra kartu. Duok Dieve, kad jie ir toliau kartu vienas kitą remtų. Ir kad ponia Alma, turėdama Valdo Adamkaus globą ir paramą, ir jį galėtų toliau remti“, – linkėjo Vytautas Landsbergis.

Stilingiausia pora – taip iki šiol vadinami Adamkai, o ponia Alma – stiliaus ir elegancijos ikona. Dizainerė Julija Janus daug metų puošė pirmąją šalies ponią. Buvo ir iššūkis, bet kartu ir lengva. „Be visų nuostabių savybių, kurias turi ponia Alma, jos elegancija yra taip pat be galo išskirtinis bruožas, kurį atsimename ir atsiminsime visi bei iki šiol laikome pavyzdžiu“, – sakė dizainerė.

Labai paprasta, bet ne prasta – apie A. Adamkienę kalba ir ne vienerius metus V. Adamkaus komandoje atstove spaudai dirbusi Violeta Gaižauskaitė. „Protokolas galėjo džiaugtis, kad turėjo tokią paprastą, neįnoringą, be jokių pretenzijų Pirmąją ponią, kuri tikrai deramai atstovavo Lietuvos valstybei“, – kalbėjo ji.

Neseniai ir V. Adamkus atšventė 95-erių metų sukaktį, o praėjusį rugsėjį pora minėjo 70-ąsias santuokos metines.

Kaip nevykęs spektaklis

Iš paskutiniųjų jėgų ištveriame privalomus sveikinimus, atsišypsome… ir žengiame į savo skaudžią vienumą, nepaisant to, kokie ir kiek artimųjų šalia mus (ne)myli. Kiek pasilengviname kompulsyviu elgesiu: ką nors suvartojame, suvalgome, išgeriame, pažaidžiame, kur nors pabėgame.

Atrodo kaip nevykęs spektaklis, tiesa? Šeimose, darbo kolektyvuose, bendruomenėse. Nuostabu, kad tie žmonės, kurie šiaip nieko nenori žinoti ir kasdienybėje ryšio neturi, staiga ima vaipytis ir raityti įmantriausius linkėjimus. O ką čia žinai, kiek jiems pastangų kainuoja tas teatras? O gal jie iš tiesų kupini tų jausmų, kuriuos bando rodyti?

Kartais šventinis giminės, kolektyvo spektaklis kiek įtraukia – net pasidaro linksma, kol išeini pro duris.

Žinok, kad labai daug žmonių išgyvena šventes sunkiai. Tikrai. Skyrybos, nesėkmės, pašliję santykiai, sveikata, amžiaus ir prasmės krizės. Tiesiog nuovargis, per daug skubėjimo.

Tai yra gyvenimas, į kurį beldžiasi Šventoji Šeima ir klausia, ar galima būtų užeiti, tiesiog dabar. Šiai nakčiai. Ir pagimdyti Dievą Tavo netvarkoje. Tavo skausme.

Leiskite sau jausti

Kas gi mus taip trikdo? Ar ne tik Šventoji Šeima, bažnyčių ir aikščių prakartėlėse lankoma angelų ir piemenų? Ta Šventoji Šeima, kokios mes norime sau. Visi norime sau tos Šventos Šeimos, kurioje galėtume mylėti ir būti mylimi, kurioje būtų darna ir supratimas. Bet kažko trūksta. Kažką skauda.

Tai ką daryti? Leiskite sau jaustis taip, kaip jaučiatės. Pasigilinti į save: o kas gi nutiko iš tiesų? Užrašyti nesėkmes, nusivylimus ir visas sunkias mintis – tegul jos išeina iš vidaus. Tie dalykai nėra aš. Tai tik maža dalis gyvenimo. Jausmai yra tik jausmai, jie nėra aš. Mintys yra tik mintys, jos nėra aš. Aš esu daugiau nei nuotaika, mintys, jausmai, nesėkmės, netektys.

Nežinau, kas Tu esi, bet tikrai turi stiprybių! Bet prie jų prieiti galima tik pro tuos slogius dalykus, pasižiūrėjus jiems į akis, atleidus, susitaikius. Ne, nereikia kažko ypatingo. Tiesiog pasižiūrėti – taip: senstu, sergu, jaučiuosi vieniša, mirė artimas žmogus, apvylė draugas. Bet čia ne viskas. Juk yra dalykų, kurie šiais metais buvo nuostabūs. Tai šių metų dovanos, draugai, sėkmės, laimės akimirkos, atėjęs suvokimas, išgyventas atleidimas.

Tai yra gyvenimas, į kurį beldžiasi Šventoji Šeima ir klausia, ar galima būtų užeiti, tiesiog dabar. Šiai nakčiai. Ir pagimdyti Dievą Tavo netvarkoje. Tavo skausme. Kalėdų žinia, kad pats Dievas ateina pas mus, nes mes patys negalime pas jį nueiti: nerandame kelio, nemokame, nepajėgiame. Jis ateina, kad mus kaip avį parsineštų ant pečių, surastų, kaip pamestą monetą, priimtų kaip paklydusį sūnų. Mes neturime pasikeisti patys, jis ateina, jei tik jį priimame, ir po truputį keičia mūsų gyvenimą.

Išeiti pro savo duris

Kalėdų šventę išmokau švęsti tada, kai išdrįsau išeiti pro duris ir nueiti pas tuos, kuriems sunku. Ne palinksminti, ne duoti daiktų. Pasidalinti viltimi ir tikėjimu, išklausyti kitą ir išsakyti save, be baimės ir be kaltės. Pas tuos, kurie benamiai, nuteisti, ligoniai, seneliai, nereikalingi paaugliai, išgyvenantys netektį.

Aš nežinau, ar jiems nuo to labiau šventė, bet aš ten kiekvienais metais sutinku gimusį Kristų. Aš suradau savo šventų Kalėdų paslaptį.

Matote, mūsų Dievą pagimdė tvarte. Nebuvo kitur vietos. Ir jie ten lauks Tavęs. Vėl ir vėl Jis beldžiasi į Tavo gyvenimo duris – ne kaip galingas valdovas, o kaip Kūdikis, kuriam reikia Tavo šilumos.

Tad reikalingas tikėjimas, kad yra prasmė sunkios gyvenimo situacijos, kad yra išeitis. Išeitis ne į niekur, o į šviesą.

Tai tampa siauru takučiu, kuriuo atiteka Kristaus atnešta ramybė. Aš mačiau daug kartų per gyvenimą, kaip tai įvyko. Pabandyk patikėti. Kalėdų šv.Mišiose aš būsiu su visais, kuriems sunku, kuriems skauda. Maldoje.

Iki pasimatymo. Ramybė visiems geros valios žmonėms!

Linkėjimai – ir iš Lietuvos, ir iš Latvijos, ir iš Brazilijos

„Sveika! Saulėti ir šilti linkėjimai iš Vilniaus centro. Linkiu daug daug saulėtų akimirkų – ne tik už lango, bet ir širdyje! Esi kovotoja, aš Tavimi didžiuojuosi! Niekuomet nepasiduok ir neleisk šypsenai dingti nuo Tavo veido. Šiltas apkabinimas, Giedrė J“; „Linkiu sveikatos, laimės, gerų daktarų! Geros dienos!!! Myliu Jus, Viktorija“; „Never lose HOPE“; „Net ir viena diena, kai Tu esi šalia, yra dovana“; „Linkiu nepalūžti, kad ir kokia baisi ir sunki atrodys situacija. Jūs esate ne vienos, bet labai mylimos ir svarbios!“

Linkėjimų, surašytų atvirlaiškiuose ir skirtų metastazavusiu krūties vėžiu sergančioms moterims, sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Iš viso jų užrašyta per 200 – lietuvių, anglų, vokiečių, baltarusių kalbomis, pasirašytų moterų ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir iš kaimyninės Latvijos, ir tolimosios Brazilijos. Kai kurie jų visai be teksto – akivaizdu, kad autorės dar nemoka rašyti, ir linkėjimus tiesiog nupiešė. Vieni jų skirti konkrečioms moterims – nurodyti net jų vardai, kiti – bendrai visoms sergančiosioms. Šimtai nuoširdžių palinkėjimų sveikatos, stiprybės pasieks Lietuvos ligoninėse besigydančias moteris.

„Mes visos lygios prieš ligą, tad turime palaikyti viena kitą. Nes kažkada tokios pagalbos gali prireikti mūsų draugėms, sesėms, giminaitėms ar net mums pačioms. Padėkime vienos kitoms, susivienykime prieš ligą! Juo labiau, kai tai padaryti taip paprasta – tereikia tiesiog bėgti, puikiai praleisti laiką su draugėmis, fotografuotis ir dalytis savo nuotraukomis. Beje, sportas, fizinis aktyvumas stiprina sveikatą, gerokai palengvina sergančių metastazavusiu krūties vėžiu savijautą“, – kalbėjo buvusi lengvaatletė, dabar asmeninė trenerė Asta Majauskienė, „Moterų bėgimui“ subūrusi visą bendraminčių komandą.

Sergančiųjų krūties vėžiu – tiek, kiek gyventojų Gargžduose

„Nuoširdžiai dėkojame visoms „Moterų bėgimo“ dalyvėms ir jas palaikiusioms draugėms, kurios atėjo į „Kiekviena diena brangi“ stendą Rotušės aikštėje, rašė palinkėjimus sergančioms moterims, fotografavosi prie mūsų sienelės. Tai tarsi palaikymo balsas: metastazavusiu krūties vėžiu sergančios moterys turi gauti joms reikalingą gydymą, suteikiantį kuo daugiau nuostabių gyvenimo dienų“, – kalbėjo Onkologinėmis ligomis sergančiųjų asociacijos Onkologija.lt prezidentė Zita Zamžickienė.

Krūties vėžys – dažniausias moterų onkologinis susirgimas. 2018 m. Lietuvoje krūties vėžiu sirgo 13 515 pacientų (Higienos instituto duomenys) – panašiai tiek, kiek gyventojų gyvena Gargžduose. Iki 30 proc. moterų, kurioms diagnozuojamas ir gydomas ankstyvos stadijos krūties vėžys, liga progresuoja iki metastazavusio krūties vėžio, kuris nustatomas, kai navikas išplinta iš krūties į kitus organus. Per 2018 m. diagnozuoti 2728 nauji krūties vėžio atvejai. Tais pačiais metais 526 pacientai su krūties vėžio diagnoze mirė.

Ne visos sergančios moterys sulaukia joms reikalingo gydymo

Liga paliečia daugybę moterų, ir, deja, kol kas dar ne visos jos gali sulaukti reikalingo gydymo. Susirgus vienomis metastazavusio krūties vėžio formomis, prieinami visi dabar Europos Sąjungoje registruoti vaistai. Bet išgirdus, pavyzdžiui, metastazavusio HR+/HER2- krūties vėžio diagnozę, reikiamo gydymo galima ir nesulaukti, nes reikalingi medikamentai Lietuvoje dar nekompensuojami.

„Man kaip gydytojai tiesiog yra sunkiai suvokiama situacija – kaip reiktų jaustis, jei pas tave ateitų pacientė, tu žinotum, kad yra vaistų, kurie galėtų jai padėti, ir tuo pačiu suprastum, kad negali jų skirti, nes jie tiesiog tai moteriai neįperkami ir nekompensuojami. Mes tikrai turime visos susivienyti ir veikti, kad gydytojams netektų spręsti tokių dilemų, kad sergančios moterys galėtų būti ramios, jog joms prieinamas šiuolaikiškas gydymas“, – sakė iniciatyvos „Kiekviena diena brangi“ ambasadorė, gydytoja neurologė Nomeda Budrikienė.

Pasak Onkologija.lt prezidentės Zitos Zamžickienės, labai svarbus visuomenės palaikymas, pastangos, kad visos sergančios moterys sulauktų efektyvaus gydymo. Šią simbolinę palaikymo akciją pernai pradėjo 25 žinomos Lietuvos moterys, tapusios metastazavusiu krūties vėžiu sergančiųjų užtarėjomis, advokatėmis, ambasadorėmis, pasiryžusiomis palaikyti ir kalbėti už tas, kurioms šiuo metu labai reikia užtarimo ir paramos.

Dabar šią iniciatyvą pratęsė „Moterų bėgimo“ dalyvės. Gerumo, užuojautos ir moteriško solidarumo estafetė tęsiasi. Moterys negali likti abejingomis, žinodamos, kad yra gydymas, galintis gerokai prailginti sunkiai sergančių moterų gyvenimą, suteikti joms dar daugiau saulėtų vasaros, sniegu spindinčių žiemos dienų, bet jis kol kas neprieinamas...

Šv. Kūčių rytą portalo redakciją pasiekė laiškas ir nuotraukos iš tolimosios Arkties. Savo įspūdžiais ir šilčiausiai linkėjimais švenčių proga nusprendė pasidalyti jau kuris laikas ekspedicijoms vadovaujantis klaipėdietis.

„Esu „Ice navigator“ ekspedicijoje Arktyje. Tai jau šeštasis apsilankymas šiame neapsakomo grožio gamtos kampelyje. Norėčiau visiems perduoti linkėjimus, nes esu ne tik savo šalies, miesto patriotas, bet ir didelis dienraščio gerbėjas“, – taip savo laišką pradeda vyras.

Jis pasakoja, kad prieš penkerius metus baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Per tą laiką M. Oginskas daug keliavo, tačiau jį labiausiai sužavėjo Šiaurės ir Pietų poliuose pamatyti vaizdai.

„Šios kelionės galiausiai man padėjo atrasti savo vietą. Dabar dirbu mylimą darbą ir esu labai laimingas. Noriu pasakyti visiems, kad kiekvienas gali atrasti tai, ką gyvenime darys su džiaugsmu“, – tarsi palinkėjimą žeria klaipėdietis.

Mindaugas pasakoja, kad į gimtąjį kraštą grįš per pačius Naujuosius metus: „Jau antras mėnuo esu čia, vykdome šeštą ekspediciją. Viena jų trunka apie 10 dienų.“

Paklaustas, kas šiuose kraštuose žavi labiausiai, vyras atviras: „Dažniausiai tiesiog netiki savo akimis, netiki galimybe čia dirbti ir atsakyti už žmonių sielas. Sunku patikėti, kad esi atsakingas už viską, ką jie pamatys ir kokias patirtis gaus.“

Pokalbio pabaigoje M. Oginskas linki visiems surasti savo kelią: „Aš taip pat kiek galiu stengsiuosi eiti į priekį, kad gimtasis kraštas manimi didžiuotųsi.“

Anot šalies vadovės, tai – šventė, kai dalijamės pačiais geriausiais jausmais, kai norime vieni kitus padrąsinti ir įkvėpti.

„Velykų varpai, skelbiantys prisikėlimo naujieną, mus kas kartą ragina nebijoti – nėra tokių sunkumų, kurių neįveiktume bendromis jėgomis“, – sako D.Grybauskaitė.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis savo ruožtu linki norų išsipildymo.

„Žinau žmonių lūkesčius ir tikiu ateitimi. Linkiu, kad norai taptų realybe (...). Tikėjimas ir pavasario šviesa tepripildo Jūsų gyvenimus“, – teigia V.Pranckietis.

Premjeras Saulius Skvernelis savo sveikinime per šventes siūlo „pamąstyti apie esmines vertybes, savo pareigas artimiesiems ir tėvynei“.

„Nuoširdžiai sveikinu jus visus su didžiąja Prisikėlimo švente. Linkiu, kad šis šventinis bendrystės ir vienybės jausmas lydėtų mus ir kasdieniuose darbuose“, – sakoma premjero sveikinime.

Velykos yra svarbiausia krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų.

Naujųjų Lietuvos mesijų užmojai liejasi iš gausybės rago ir net sunku visus susekti. Tad pirmas tostas – už laisvus žmones.

2016-ieji Kaunui buvo dosnūs įvairių įvykių. Ir čia kalba ne tik apie tvarkomas gatves, kylančius naujus pastatus ar neįtikimai aukštus Kauno mero Visvaldo Matijošaičio reitingus. Tai jau tapo kasdienybe.

Jeigu Kaune reikėtų rinkti Metų sukrėtimą, beveik neabejoju, kad favoritu būtų Seimo rinkimai – ko jau ko, bet to iš kauniečių niekas nesitikėjo: nuo konservatorių – pas valstiečius. Net neabejoju, kad šis pasirinkimas Kaunui bus primenamas dar ketverius metus. Kartais bus ir pelnytai pašiepiamas. Beliks tik pakabinti ženklą "Atsiprašome, Kaunas tvarkosi" – po konservatorių čia suręstos tvirtovės šis procesas nėra toks greitas. Tad antras tostas – už besikeičiantį Kauną, tik gal be sukrėtimų.

Ir trečias tostas – už ištikimuosius "Kauno dienos" skaitytojus. Redakcijos komanda džiaugiasi, kad, nepaisant įvairių prognozių apie popierinės žiniasklaidos mirtį, 2017 m. "Kauno dienos" prenumeratorių gretos ne tik nesumažėjo, bet gausų būrį papildė ir nauji skaitytojai.

Dienraščio puslapiuose šiemet buvo visko: nuo kraupių tragedijų iki iškilių poelgių, verčiančių visus mus būti geresnius. Žiniasklaidai kartais priekaištaujama, kad per daug negatyvių dalykų, bet juk tai mūsų gyvenimo atspindys. Užmerkti akis ir nematyti negerovių? To neketiname daryti, tik tikėkimės, kad kitais metais džiaugsmingų akimirkų Kaune, Lietuvoje ir pasaulyje bus kur kas daugiau.

Tad iki susitikimo kitais metais, kaip įprasta, rytais su "Kauno diena" šešis kartus per savaitę.

Ne kartą savo patriotiškumą ir pasididžiavimą Lietuva viešai išreiškęs Remigijus Žiogas, šią Kovo 11-ąją švenčia taip pat patriotiškai. Šiuo metu su žmona Rovena ir 10 draugų Gruzijoje, Kaukazo kalnuose atostogaujantis R. Žiogas siunčia visiems pasaulio lietuviams sveikinimą iš Kaukazo padangių.

R. Žiogas su kompanija kasmet stengiasi Kovo 11-ąją sutikti svetur su Lietuvos vėliavomis – taip jis siekia pasauliui pranešti, kad Lietuva džiaugiasi tapusi nepriklausoma ir didžiuojasi savo valstybe. Praėjusiais metais R. Žiogas linkėjimus siuntė iš JAV, šiemet sveikinimai lietuviams atkeliauja iš Gruzijos. „Trispalvė  plėvesuoja ir Kaukazo kalnų trasose, ir padangėje. Visi mus sveikina ir džiaugiasi mūsų švente. Sutikome ir lietuvių, kurie pamatę savo vėliavas, mus pasitiko ovacijomis!“ – įspūdžiais dalijasi R. Žiogas.

Pirmą kartą Gruzijoje atostogaujantys draugai pasakoja, kad rūpestis turistais kalnuose – puikus ir europietiškas, tačiau toliau nuo kurortinių vietų situacija ne tokia gera: „Gruzinai svetingi, labai geri žmonės, nuo kurių sklinda ramybė, tačiau turizmas ten dar ne iki galo išvystytas, aptarnavimas prastokas. Pasimėgauti skaniu ir kokybišku gruzinišku maistu mums tarp Kutaisi-Gudauri, deja, nepavyko. Mūsų lietuviški šašlykai 100 kartų skanesni, – pasakoja R. Žiogas, – gamta Gruzijoje nuostabi, tačiau patys gruzinai jos netausoja – upių slėniai nukloti celofaniniais maišeliais, daug šiukšlių ir netvarkos“.

R. Žiogas ragina lietuvius tausoti savo šalį, rūpintis, kad atvykę turistai pas mus jaustųsi puikiai, pasak jo, taip sukursime nuostabų Lietuvos – kaip svetingos ir gražios šalies įvaizdį.