Nauji viceprezidentai

Kaune surengtoje LFF konferencijoje buvo pristatytos 2022 m. veiklos ir biudžeto vykdymo, metinės finansinės ataskaitos, patvirtinti LFF įstatų pakeitimai, nauji organizacijos viceprezidentai.

LFF viceprezidentais tapo Remigijus Daugėla, Gintautas Mirauskas ir Diana Jonaitienė. Generalinės sekretorės pareigos patikėtos Ritai Bagdonienei.

„Noriu dirbti su kolegomis, kuriuos puikiai pažįstu ir visiškai pasitikiu“, – sakė E. Stankevičius.

R. Daugėla – Lietuvos salės ir paplūdimio futbolo asociacijos viceprezidentas, G. Mirauskas – Šiaulių apskrities futbolo federacijos prezidentas, D. Jonaitienė – LFF licencijavimo departamento vadybininkė, sporto kriterijų ekspertė. R. Bagdonienė vadovavo LFF futbolo vystymo departamentui.

Nuostolių nepatyrė

LFF vadovas informavo, kad 2022-uosius pavyko užbaigti pozityvios nuotaikos.

„Bendra sutaupyta suma – apie 1,2 mln. eurų. 500 tūkst. eurų – iš administracinių reikmių, 700 tūkst. – nepanaudotos projektinei veiklai skirtos lėšos, kurias perkeliame į šiuos metus“, – reziumavo E. Stankevičius.

Bendra sutaupyta suma – apie 1,2 mln. eurų. 500 tūkst. eurų – iš administracinių reikmių.

 

Pernai LFF planavo surinkti 13,2 mln. eurų biudžetą, rezultatas – 13,32 mln. eurų.

Iš jų beveik 11 mln. eurų sudarė Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) ir Europos futbolo federacijų sąjungos (UEFA) lėšos, daugiau kaip 581 tūkst. – iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, beveik 80 tūkst. – iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK), 278,2 tūkst. – iš Kauno miesto savivaldybės, per 121 tūkst. – iš pasaulio futbolo čempionato bilietų ir TV transliacijų.

Kitos LFF pajamos (bilietai, parama, nuoma, baudos, mokesčiai už legionierius ir kt.) – 1 258 412 eurų.

Ar išgirs valstybė?

LFF prioritetinių siekių sąraše – toliau gerinti ir plėsti šalies futbolo infrastruktūrą, didinti sertifikuotų futbolo akademijų, kurių yra 30, finansavimą. Tikimasi svaresnės paramos iš valstybės.

E. Stankevičiaus teigimu, reikšmingą poveikį turėtų solidesnis NVŠ (neformaliojo vaikų švietimo) krepšelis – jeigu jis būtų bent 60 eurų (dabar yra 20 eurų) ir didėtų pagal sportuojančių vaikų amžiaus grupes.

„Futbolo akademijoms tai būtų didelė paspirtis, leistų finansiškai labiau motyvuoti savo specialistus, investuoti į bazes“, – svarstė LFF vadovas.

Tam pagal LFF skaičiavimą reikėtų apie 12–13 mln. eurų per metus.

– Jeigu kalbėtume apie vaikų išlaikymą, alimentus, dėl ko dažniausiai kyla ginčų?

– Kalbant apie vaikų išlaikymą, be abejo, dažniausiai ginčų kyla dėl alimentų dydžio. Kita kategorija – ginčai dėl bendravimo tvarkos, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Tačiau dažniausiai būtent yra alimentų dydis.

– Viena pusė sako, kad per mažai, kita – kad per daug? Kaip ta suma yra nustatoma, į ką atsižvelgiama?

– Iš tikrųjų taip ir yra. Vieni sako, kad per mažai, kiti argumentuoja, kad tiek mokėti negali. Kaip nustatomas alimentų dydis? Būdai yra du. Pirmas – susitarti, o jei susitarti nepavyksta, ginčą sprendžia teismas. Kai tariamasi gražiuoju, yra pasirašoma sutartis ir teismas sutartą sumą patvirtina. Aišku tas dydis neturėtų labai nukrypti nuo minimalios ar maksimalios sumos. Jeigu susitarti gražiuoju nepavyksta, tuomet, kaip minėjau, ginčą sprendžia teismas. Jis atsižvelgia į du kriterijus. Pirmas, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai ir kad išlaikymo dydis būtų proporcingas turtinei padėčiai. Ir, be abejo, jis turėtų būti pakankamas, kad užtikrintų vaiko vystymosi sąlygas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo metu yra tokia, kad pirmiausiai būtų patenkinti ne tik būtinieji, bet visi vaiko poreikiai. Kažkodėl tiek ir mano klientai, tiek kiti klaidingai mano, kad vaiko poreikiai yra tik maistas, drabužiai, būstas, higiena ir pan.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas dar yra įskaičiuojama į vaiko poreikius? 

– Iš tikrųjų yra įskaičiuojamos visos išlaidos, kurios patiriamos tenkinant vaiko poreikius. Tai yra – tiek laisvalaikio, tiek, poilsio, tiek gabumų lavinimo. Jeigu tėveliams sunku įvertinti visas išlaidas, tuomet galima naudotis Aukščiausiojo Teismo suformuotu orientaciniu minimalios mėnesinės algos (MMA) kriterijumi. Šiuo metu MMA atskaičius mokesčius apytikriai siekia 633 eurus į rankas. Lietuvos teisės aktai numato, kad tėvų pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tas vaiko išlaikymo dydis abiem tėvams dalinamas po lygiai. Tai vienam iš tėvų šiandien priteisiama suma turėtų būti apie 316 eurų. Jeigu vieno iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena, turtinė padėtis yra sunkesnė, tuomet vaiko išlaikymo dydis gali būti sumažintas. Šiandien ši suma sudarytų 273 eurus.

Iš tikrųjų yra įskaičiuojamos visos išlaidos, kurios patiriamos tenkinant vaiko poreikius. Tai yra – tiek laisvalaikio, tiek, poilsio, tiek gabumų lavinimo.

 

– Tėtis arba mama, kurie moka alimentus, ar turi teikti ataskaitą, kur tie pinigai išleidžiami? Ar vaiką auginantis vienas iš tėvų turi teisę prašyti pagrįsti, ar iš tiesų tie pinigai išleidžiami vaiko poreikiams tenkinti?

– Tokios pareigos įstatymas tikrai nenumato, tačiau įstatymas numato, kad tas išlaikymui skirtas lėšas vaiką auginantis tėvas arba mama turi naudoti išimtinai vaiko interesams. Jeigu kyla pagrįstų abejonių, kad tie pinigai nenaudojami vaiko interesams, tokiu atveju toks tėtis arba mama turi teisę paprašyti pateikti ataskaitą.

– Kaip infliacija paveikė alimentų klausimą? Ar ta vaiko išlaikymui skirta suma neginčytina, lieka tokia pati, kokią, tarkim, prieš kelis metus po skyrybų nustatė teismas?

– Pirmiausiai paminėsiu tai, kad dabar dažniausiai tai teismų sprendimuose įrašoma. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad priteisto vaiko išlaikymo dydis kiekvienais metais yra indeksuojamas. Tai daroma atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą. Šiais metais infliacija yra aukšta, tad ir išlaikymo indeksas didėjo 21,7 proc. Perskaičiavimas vyksta vasario 1 d. Ir vaiką išlaikantis tėtis arba mama privalo pasidomėti, koks yra tas indeksas ir tą sumą indeksuoti.

Šia ir kitomis aktualiomis, su vaikų auklėjimu susijusiomis, mintimis dalijasi psichologė Daiva Antanavičiūtė, darbinę veiklą pradėjusi 2000-aisiais. Vaikus ir jų tėvus bei ugdytojus psichologė konsultuoja nuo 2008 metų. 

Psichologės teigimu, dažniausia problema, su kuria į ją kreipiasi tėvai, pedagogai ar socialiniai darbuotojai yra vaikų elgesio-emocinių problemų spektras.

„Šioms problemoms ar net sutrikimams išsivystyti yra visa eilė įvairiausių priežasčių. Dažniausiai vaiko elgesio ir emociniai sunkumai yra pasekmė netinkamo santykio su vaiku šeimoje, mokykloje ar kitoje jam svarbioje artimoje aplinkoje. Būna ir išimčių, kai vaiko elgesiui įtakos turi specifiniai somatiniai ar genetiniai sutrikimai. Tuomet reikia mokytis visai šeimai ar ugdymo įstaigai gyventi, būti su specialiuosius poreikius turinčiu vaiku“, – teigė D. Antanavičiūtė.

Dar viena ne  mažiau svarbi priežastis dėl kurios kreipiamasi į psichologus – atvejai, kai vaikai patyrė krizinius gyvenimo įvykius (netektys, tėvų skyrybos, patyčios mokykloje, smurtas ir pan). Tuomet vaikui reikalinga profesionali pagalba, padėsianti įveikti psichologinę krizę.

Klaidos, kurias daro tėvai, neįsigilinę į vaikų poreikius

„Darbo praktikoje tenka susidurti net ir su kraštutiniais tėvų elgesio modeliais: kai neatsižvelgia į vaiko teises arba kai be saiko pataikauja vaikams. Tokie elgesio variantai paprastai kyla iš nemokėjimo atskirti vaiko poreikių nuo vaiko norų. Tėvai ar globėjai ne visuomet atpažįsta ir, juo labiau, ne visuomet tenkina vaiko poreikius (saugumo, bendravimo, supratimo, pasitikėjimo ir kt). Tuo tarpu, su norais kur kas aiškiau – „vaikas nori“, dažnai jis tą žodį netgi pats ištaria, įvardindamas savo konkretų norą. Tėvai, jausdami (dažnai neįsisąmonintą) kaltę dėl nepatenkintų vaiko poreikių arba norėdami būti gerais, tobulais, mylimais tėvais bando kompensuoti tai pildydami vaiko norus. Yra tokių tėvų, kurie nei vaiko poreikių, nei vaiko norų nepildo. Yra tokių, kurie vaiko poreikius daugiau mažiau tenkina, bet norus vis tiek be saiko pildo“, – apie vaikų auklėjimo spragas kalbėjo D. Antanavičiūtė.

Yra tokių tėvų, kurie nei vaiko poreikių, nei vaiko norų nepildo. Yra tokių, kurie vaiko poreikius daugiau mažiau tenkina, bet norus vis tiek be saiko pildo.

Vaiko teisių ignoravimo pasekmės 

Ką daryti tėvams, susidūrusiems su bendravimo su vaikais sunkumais? „Jeigu vaiko teisės ignoruojamos, jis auga su dideliu nusivylimu, skriauda, menkavertiškumo jausmu, pykčiu ir baime. Jeigu vaikui pataikaujama, jis neišmoksta įveikti kasdienių sunkumų, susiduria su tarpasmeninių santykių problemomis, jo savivertė būna iškreipta. Vėliau tokiam vaikui suaugus kyla sunkumų adaptuojantis prie visuomenės, realizuojant save, kuriant santykius su kitais žmonėmis, auginant savo vaikus ir t.t.“, – teigė  psichologė.

D. Antanavičiūtės įsitikinimu, tėvams reikalingas švietimas ir palaikymas, kad padėti rasti tą aukso vidurį santykyje su vaikais, o neretai ir santykyje su savimi. Juos reikia šviesti: kokios yra vaiko teisės ir pareigos, kokios yra tėvų pareigos ir galios. Tėvus reikia drąsinti „nebijoti“ savo vaikų ir aplinkinių žmonių nuomonės, o imtis atsakomybės panaudoti savo galias vaiko poreikiams (ne norams!) tenkinti. Pagaliau, tėvus, globėjus ar kitus vaikų ugdytojus reikia mokyti atpažinti vaiko poreikius ir kaip juos tenkinti.

Daiva Antanavičiūtė/Asmeninio arch. nuotr.

Psichologė džiaugiasi, kad tėvams vis daugiau atsiranda galimybių lankyti įvairius tėvystės įgūdžių kursus, kad tėvai vis drąsiau kreipiasi psichologo konsultacijos.

Požymiai, kad reikalinga psichologo pagalba

„Jeigu jūsų vaikas yra judrus, smalsus, šiek tiek jūsų neklauso, tačiau linkęs bendradarbiauti tiek su jumis, tiek su bendraamžiais, jeigu jis per daug nesikremta susidūręs su nesėkme ir linkęs pabandyti iš naujo, jeigu jis nori patikti kitiems žmonėms, sveikai jais ir savimi pasitiki, vadinasi jūsų vaikas psichologiškai visiškai sveikas. Jeigu jis supyksta ant jūsų, nenori su jumis susitarti ir bando jūsų kantrybės ribas  – jis taip pat sveikas“, – dalinosi savo žiniomis psichologė.

Jeigu jis supyksta ant jūsų, nenori su jumis susitarti ir bando jūsų kantrybės ribas  – jis taip pat sveikas.

D. Antanavičiūtės nuomone,  tėvams dera atkreipti dėmesį į netipišką, pakitusį vaiko elgesį. O taip pat visada verta atsižvelgti į savo emocijas bendraujant su vaiku: jeigu dominuoja nerimas, kaltė, pyktis ar kiti nemalonūs jausmai bendraujant su vaiku, verta tai aptarti su specialistu.

Neretai tenka susidurti su situacijomis, kai apie netinkamą ar pakitusį vaiko elgesį signalizuoja mokyklos ar kitos ugdymo įstaigos bendruomenė. Tuomet labai svarbus tėvų ar globėjų bendradarbiavimas, neignoruojant signalų iš aplinkos.

„Kreiptis pagalbos į psichologą reikėtų tuomet, kai kyla su vaiko auklėjimu, ugdymu, santykiais susiję klausimai, į kuriuos patiems atsakyti pritrūksta žinių, jėgų, palaikymo. Savo praktikoje visuomet pirmiausia kalbuosi su tėvais nedalyvaujant vaikui. Neretai paaiškėja, kad psichologo pagalbos reikia tėvams, o ne vaikams“, – darbo plonybes atskleidė D. Antanavičiūtė.

Specialistės nuomone, vaikams reikalinga psichologo pagalba įveikiant krizines situacijas arba kai tėvai ar ugdytojai nelinkę keisti savo nuostatų ir elgesio vaiko atžvilgiu.

„Tai pačios liūdniausios ir sunkiausios situacijos mano darbe. Tačiau norisi pasidžiaugti, kad pastaruoju metu tėvai darosi sąmoningesni ir drąsiau kreipiasi psichologo pagalbos, o anksčiau paplitęs mitas, kad į psichologus kreipiasi tik psichinės sveikatos sutrikimų turintys asmenys, šiuo metu netenka savo klaidinančios reikšmės“, – teigė psichologė.

Nedirbti ir įgyvendinti savo svajones sulaukus pensijos dažniau planuoja jauno ir vidutinio amžiaus (iki 45 m.) respondentai. Vyresni apklaustieji mano gausiantys mažą pensiją, todėl bus priversti apsiriboti tik būtiniausiais poreikiais – tokių yra kas ketvirtas (25 proc.). Vis dėlto, 29 proc. gyventojų dar nežino, ką veiks išėję į pensiją.

„Sunku įsivaizduoti, kad būsimi pensininkai galėtų oriai gyventi vien tik iš valstybės mokamos pensijos – iš tokios pensijos sunkiai pragyvena ir dabartiniai senjorai. Todėl neretas dirbantysis planuoja dirbti ir išėjęs į pensiją, ir ne vien todėl, kad jam patinka jo darbas, bet ir todėl, kad būsimos pensijos neužteks pragyvenimui“, – teigia „Aviva Lietuva“ generalinė direktorė Asta Grabinskė.

Daugiausiai nerimo – dėl per mažų pajamų

Negalėjimas pragyventi iš turimų pajamų ir santaupų – kas antram (50 proc.) apklaustajam didžiausią nerimą keliantis dalykas išėjus į pensiją. Šis dalykas dažniau gąsdina moteris ir vyresnio amžiaus respondentus. Tuo metu dėl išlaidų sveikatos priežiūrai – jos nerimą kelia 40 proc. gyventojų – dažniau nuogąstauja vyrai ir gaunantieji didesnes pajamas.

„Nenuostabu, kad daugiausiai nerimo kelia negalėjimas pragyventi iš būsimos pensijos ar turimų santaupų – beveik 2 iš 5 apklaustų žmonių taupymui neskiria net ir mažiausios dalies nuo savo pajamų. Galima manyti, kad kol esi jaunas, apie pensiją galvoti – per anksti. Tačiau verta įsiminti vieną paprastą taisyklę – savo ateitimi, o ir savo pensija, galiu ir turiu pasirūpinti pats“ , – pabrėžia A. Grabinskė.

Didesnės pajamos – ilgesniam gyvenimui pensijoje

Kaip atskleidžia apklausos rezultatai, kone kas antras (45 proc.) šalies gyventojas tikisi, kad jo būsima pensija sudarys mažiausiai pusę buvusio atlyginimo. Tik 1 iš 7 (14 proc.) apklaustųjų planuoja gauti jo dabartinį atlyginimą atitinkančią pensiją.

Pasak A. Grabinskės, nereikėtų stebėtis dėl tokių rezultatų – ilgėjant gyvenimo trukmei ir viliantis gyventi ilgesnį laiką pensijoje natūralu manyti, jog kokybiškam gyvenimui reikės ir didesnių pajamų. Vyrų, didmiesčių gyventojų ir jauniausių apklaustųjų (iki 25 m. amžiaus) būsimi poreikiai senatvėje neretai perlipa 1500 eurų ribą. Kukliausias sumas dažniau įvardijo vyriausio amžiaus, žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų atstovai, kaimo gyventojai.

Lūkesčiai dėl gyvenimo trukmės pensijoje labiausiai susiję su gyventojo amžiumi, išsilavinimo lygiu ir gaunamomis pajamomis – jaunesni, aukštesnį išsilavinimą turintys ir gaunantys didesnes pajamas tikisi gyventi ilgiau. Be to, jaunesni vyrai tikisi pensijoje gyventi ilgiau nei moterys, nors šalies demografiniai rodikliai tam ir prieštarauja.

„Nerimą kelia ir tai, kad ateityje senjorų ir dirbančiųjų santykis keisis tikrai ne dirbančiųjų naudai – prognozuojama, kad 2050 m. vieną pensininką išlaikys 1,6 dirbančiojo. Be abejo, tai neigiamai atsilieps ir mūsų pensijoms. Todėl turime jau dabar atsakyti į klausimą: taupysime pensijai ar taupysime išėję į pensiją?“ – klausia A. Grabinskė.

Apklausa vyko šių metų lapkritį, joje dalyvavo 1013 Lietuvos gyventojų.

Per pirmąsias 90 dienų nuo automobilio įsigijimo „Kia“ modelių savininkai susidūrė su mažiau problemų negu visų kitų JAV registruotų automobilių šeimininkai.

„Sportage“ ir „Soul“ tapo savo klasių lyderiais. Kitoms kategorijoms atstovaujantys modeliai įsitaisė geriausiųjų trejetukuose.

„Kia Motors“ didžiuojasi pirmą kartą istorijoje tapusi JAV įsikūrusios tyrimų agentūros „J.D. Power“ atliekamo IQS („Initial Quality Study“) pirkėjų pasitenkinimo tyrimo lydere. IQS tyrimas rėmėsi JAV parduodamų modelių savininkų atsiliepimais. „Kia“ modeliai buvo įvertinti puikiai – „Sportage“ ir „Soul“ pripažinti geriausiai vertinamais savo klasėse, o „Rio“ ir „Sorento“ pateko į geriausiųjų trejetukus.

„Pirmosios pozicijos pirkėjų apklausose yra dešimtmetį trunkančio susitelkimo į gamybos kokybę ir nuolatinį automobilių tobulinimą rezultatas. Jį atspindi ir patvirtina pirkėjų įvertinimas“, - sakė „Kia Motors America“ viceprezidentas Michaelis Sprague.

„Kia“ modelių pardavimai nuolat augo ir pastaruosius ketverius metus peržengdavo 600 000 parduotų automobilių ribą. Šie pasiekimai neliko nepastebėti ir „J.D. Power“ IQS tyrime. 2013 metais pirmą kartą patekusi į geriausiųjų dešimtuką, 2015 metais IQS tyrime „Kia“ užėmė garbingą antrąją vietą, nusileidusi tik „Porsche“.

Sparčiai augančiais pardavimais „Kia“ gali džiaugtis ne tik JAV. Europoje „Kia Motors“ gegužės mėnesį pardavė 39445 automobilius ir tai yra net 15,9 proc. daugiau, negu tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. Nuo metų pradžios „Kia“ Europoje iš viso pardavė 188 329 automobilius ir džiaugiasi 15 proc. didesniais pardavimais bei tikimybe užfiksuoti rekordinius pardavimus.

Vienas geriausiai parduodamų „Kia“ modelių Europoje - „Sportage“ - visai neseniai atlaikė griežtą „Auto Motor und Sport“ dvejų metų ilgalaikį patikimumo testą be jokio gedimo. Žymusis Vokietijos automobilių tema rašantis žurnalas buvo metęs „Kia“ iššūkį įveikti 100 000 kilometrų ištvermės testą ir jį išlaikė be priekaištų.

Šiemet jau 30-ąjį kartą surengtas kasmetinis „J.D. Power“ IQS tyrimas analizavo 26 klasėms priklausančių automobilių savininkų pasitenkinimo savo turimais automobiliais lygį. Jis buvo nustatomas atsižvelgiant į vairuotojų patirtį, variklio ir transmisijos darbą bei problemas, su kuriomis susidūrė vairuotojai per pirmąsias 90 dienų nuo automobilio įsigijimo.

Uostamiestyje esantis neįgaliųjų paplūdimys – tik skambus vardas. Tokios nuomonės laikosi ne tik judėjimo negalią turintys klaipėdiečiai. Labiausiai pasigendama tako, vedančio iki pat jūros.

Pavyzdys – Monciškės

Pasak judėjimo negalią turinčios klaipėdietės, vadinamasis neįgaliųjų paplūdimys visiškai nepritaikytas specifinių poreikių turintiems žmonėms.

„Privažiuoti prie jūros nėra jokių galimybių. Nusileidi takeliu ir sustoji. Daugiau nėra ką daryti. Tegul miesto valdžia nuvažiuoja į Monciškes ir pasižiūri, kaip ten gerbiamas neįgalus žmogus. Ten yra ne tik takas iki jūros, rankenėlės įsikabinti, bet ir suoliukas lydinčiam žmogui prisėsti“, – tvirtino moteris.

Klaipėdietei keista, kad pajūryje visiškai nesirūpinama judėjimo negalią turinčiais asmenimis.
Uostamiesčio turizmo ir kultūros informacijos centro direktorė Romena Savickienė pritarė, kad neįgaliųjų paplūdimys nėra pritaikytas neįgaliesiems.

„Tai tik pliažo pavadinimas. Praėjusiais metais Valstybinis turizmo departamentas rinko objektus, kurie skirti neįgaliesiems. Jie atkreipė dėmesį į Klaipėdoje esantį neįgaliųjų pliažą. Tačiau teko pripažinti, kad šis paplūdimys netenkina judėjimo negalią turinčiųjų poreikių“, – tvirtino direktorė.

Renkasi Smiltynę

Pasak R.Savickienės, vien neįgaliesiems pritaikytos persirengimo kabinos ir nuvažiavimo neužtenka.

„Turėtų būti įrengtas takas iki jūros, kuriuo judėjimo negalią turintys žmonės pasiektų vandenį. Per smėlį juk žmogus nepravažiuos su vežimėliu. Manau, kad įrengti taką iki jūros tikrai įmanoma. Galima ir kokį sudedamą, kad prieš audrą gelbėtojai nurinktų“, – dėstė direktorė.

Judėjimo negalią turintį vaiką auginanti klaipėdietė pasakojo, kad šiemet nė nevyko į vadinamąjį neįgaliųjų paplūdimį, nes į jį sudėtinga patekti.

„Nuvažiavimas yra labai status. Jis turėtų būti nuožulnesnis. Vienas neįgalusis juo tikrai nenusileistų. Be to, turintieji negalią negali privažiuoti prie jūros. Tai yra didžiausias minusas. Juk visi nori ją pasiekti“, – tvirtino moteris.

Pasak klaipėdietės, geriau neįgaliesiems yra pritaikytas Smiltynės paplūdimys. Nors priėjimo prie jūros ten nėra, bet takas, vedantis iki jos, ilgesnis. Be to, į šį paplūdimį paprasčiau patekti.

„Svarbiausia, kad būtų takas iki jūros, persirengimo kabina ir viešasis tualetas, skirtas neįgaliesiems“, – teigė moteris.

Bandys pagerinti sąlygas

Biudžetinės įstaigos „Klaipėdos paplūdimiai“ direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Siakki pasakojo, kad šio paplūdimio pavadinimas yra likęs dar nuo sovietinių laikų.

„Tai buvo vienintelis paplūdimys, kuriame buvo nusileidimo takas. Dabar jie yra kiekviename pliaže“, – tvirtino pavaduotojas.

Pasak A.Siakki, nutiesti medinį keliuką iki jūros nėra taip paprasta. Po audros jis gali būti nuplautas. Baltijos jūroje vėtros kyla ir vasarą.

„Audra praeis ir tako nebeliks. Galvosime, kaip neįgaliesiems šiame pliaže pagerinti infrastruktūrą. Gal rasime kokį nors sprendimo būdą“, – komentavo pavaduotojas.

Užteks pinigų iki savaitės pabaigos ar neužteks? Tokį galvosūkį tenka spręsti dažnam naujus mokslo metus pradėjusiam studentui. Delfi.lt kalbintų studentų teigimu, sostinėje galima išgyventi už 600-800 Lt per mėnesį.

Delfi.lt kalbinta Agnė pastebėjo, kad tie, kurie į Vilnių atvyksta iš kitų miestų ir kurie negauna paramos iš tėvelių, dirba. Nuo to esą nukenčia mokslai, bet studentams suktis kažkaip reikia.

Nenorėjęs bendrabutyje gyventi šiaulietis Karolis tikisi, kad buto nuoma jam atsieis 200-300 Lt. brangiau nei gyvenantiems bendrabutyje, kur esą normaliomis pramitimo sąlygomis pakaktų ir 600 Lt. per mėnesį.

Pasak Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidento Pauliaus Baltoko, lėšų poreikis priklauso nuo miesto, bendrabučio, viešojo transporto kainų bei studento įgeidžių. Esą jei bendrabutis Vilniuje ar Kaune vidutiniškai kainuoja apie 250 Lt mėnesiui, viešasis transportas kainuoja apie 20 Lt, dar 30 Lt mokymo reikmėms ir maistą bei pasibuvimą studentiškame bare, už 750-850 Lt studentas turėtų išgyventi pakankamai laisvai.