-
V. Bareikis: pagarbos vienas kitam kultūra turėtų stiprėti su kiekviena karta
Vadino „kapliadančiu“
„Mokyklos metais pargriuvęs nusiskėliau kelis priekinius dantis. Nebuvau užguitas vaikas, tačiau tas kelias savaites, kol nesikreipiau į odontologą, vienas mano bendraamžis pradėjo mane vadinti „kapliadančiu“. Visgi buvau taip tėvų auklėjamas, kad man buvo aišku: svarbiausia laiku tas patyčias sustabdyti. Bijojau, žinoma, kad mano pasipriešinimas gali išprovokuoti didesnį puolimą ar netgi muštynes, tačiau į patyčias reagavau, sukaupęs visą drąsą ir tvirtai pasakydamas: tu manęs taip nevadinsi arba tau baigsis bloguoju, eisime aiškintis kitaip“, – prisimena V. Bareikis.
Jo atveju užteko griežto pasakymo, tačiau jis supranta, kad kitomis aplinkybėmis gali prireikti ir kitokių poveikio priemonių, stabdant patyčias.
„Pagrindinis patyčių objektas, kiek teko patirti, yra kitoniškumas. Kuo nors išsiskiri savo išvaizda, galbūt esi silpnesnis ar stambesnis, o gal aukštesnis už kitus arba kitokia nei daugumos yra tavo odos spalva. Turėjau klasioką, kurio pavardė buvo labai keista, kelianti tam tikras asociacijas. Tas vaikas buvo tarsi pasmerktas patyčioms, ir tikrai buvo bandančių savo „kietumą“ įrodinėti šio mokinio sąskaita. Paradoksalu, tačiau beveik kaip taisyklė, kad jei kas nors tampa patyčių objektu, tai gyvenime jie vėliau nemažai pasiekia, tampa žinomais dėl savo gebėjimų ir laimėjimų“, – pastebi V. Bareikis.
Patyčios nėra naudingos nė vienam
Pagarbos vienas kitam kultūra turėtų stiprėti su kiekviena karta – tol, kol patyčių vietoje liks baltas lapas.
Žinomas aktorius, režisierius, muzikantas ir kompozitorius vis dėlto nemano, kad patyčios kam nors išeina į naudą. V. Bareikis palaiko visas įmanomas iniciatyvas prieš patyčias. Viena naujausių ir moderniausių priemonių – lapkritį šalies mokyklose startavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuota elektroninė platforma „Patyčių dėžutė“. Internete ir per mobiliąją programėlę veikianti platforma suteikia galimybę skubiai pranešti apie patyčias ir greitai į jas reaguoti.
„Visos priemonės prieš patyčias turėtų padėti pasiekti, kad gerbtume vieni kitus ir kad ta pagarba taptų madinga. Pagarbos vienas kitam kultūra turėtų stiprėti su kiekviena karta – tol, kol patyčių vietoje liks baltas lapas. Aišku, nereikia būti naiviems, kad išklausę paskaitą žmonės staiga kažkaip pasikeis. Panašioms permainoms reikia daug metų. Smagu, kad jau matyti daug teigiamų pokyčių. Žinau, kad yra vaikų, kuriančių ir analizuojančių edukacinius filmus, kurių nuorodas jie siunčia ir man“, – džiaugiasi V. Bareikis.
Pažįstama bėgo nuo patyčių emigruodama
V. Bareikis taip pat atkreipia dėmesį, kad patyčios nėra tik vaikų tema. Anot V. Bareikio, vėliau ši kultūra nukeliauja į universitetus ir darbovietes. „Kartais tenka girdėti, kaip suaugę, proto turintys žmonės pamato, pavyzdžiui, per televiziją žmogų, kuris dėl vienokių ar kitokių priaugo svorio ir sako: „Ė, žiūrėk, kaip kiaulė nusipenėjo.“ Panašūs komentarai rodo tokių žmonių ribotumą. Aš matuoju ir aiškinu šitaip: „Ar norėtum, kad kažkas tave laikytų kiaule?“ – aiškina aktorius, režisierius, muzikantas ir kompozitorius.
Kaip pavyzdį jis prisimena vieną savo pažįstamą, kuri savo emigravimo iš Lietuvos priežastimi įvardijo patyčias. „Iš jos išgirdau vieną skaudžiausių man girdėtų sakinių: „Greičiausiai esu per silpna Lietuvai.“ Ji aiškino suprantanti ją engusių, jai viršsvorį prikaišiojančių, iš jos besijuokiančių žmonių auklėjimo spragas, tačiau ji pasirinko gyventi Vakarų valstybėje, kurioje vyrauja kitokia kultūra ir kitoks mentalitetas. Skaudu, kai žmonės išvyksta iš šalies ne ieškodami gerovės ar darbo, dėl prasto mikroklimato“, – jam žinomą patyčių atvejį įvardija V. Bareikis.
Patyčių kultūrą jis sieja su sudėtingomis sovietinėmis sąlygomis, kuriomis augo jo tėvai. Buvo vadovaujamasi kalėjimo logika: arba tu užguisi kitą, arba tave užguis. „Tai, kas mums jau atrodo neetiška, mūsų tėvų kartos žmonėms dažnai atrodo kaip natūralus bendravimas, nekaltas „patraukimas per dantį“. Moksleiviais tenka paaiškinti, kad reikia labai pasverti, ką šneki, nes mažos smulkmenos, kurios tau atrodo humoras, kitą gali labai įskaudinti. Beje, apkalbinėdami vieni kitus už akių irgi palaikome patyčių kultūrą“, – sako V. Bareikis.
„Patyčių dėžutė“ – tai priemonė, kuri leidžia mokiniams anonimiškai ir greitai pranešti apie įtariamas arba įvykusias patyčias, o mokykloms – reaguoti į jas ir laiku suteikti pagalbą. Platformą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklalapio nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti gali visos šalies mokyklos. „Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką. Nemokamą mobiliąją programėlę „Patyčių dėžutė” atsisiųsti galima iš „Google Play“ arba „App store“.
-
Kas trečias žmogus Lietuvoje patiria psichologinę krizę? 3
Tokia dalis apklaustųjų pažymėjo, kad pastaruoju metu patyrė svarbų gyvenimo įvykį (netektis, skyrybos, artimo žmogaus liga) ir bent vieną iš psichologinės kančios požymių. Krizių įveikimo centre savanoriaujančių psichologų teigimu, šie žmonės turėtų neignoruoti to, kas vyksta, suprasti, kad patirti psichologinių sunkumų yra normalu, bei įvertinti, ar nereikėtų kreiptis pagalbos.
Pasak Krizių įveikimo centro psichologės-psichoterapeutės Simonos Glodenienės, visi žmonės bent kelis kartus gyvenime patiria psichologinę krizę. Ją gali sukelti įvairiausios priežastys, ne tik negatyvūs pokyčiai, kaip netektys ar skyrybos, bet ir pozityvūs – šuolis pareigose, santuokinio gyvenimo pradžia, kurie reikalauja naujai prisitaikyti, išmokti gyventi kitaip nei iki šiol.
„Paprastai sužinome, kad patiriame krizę, iš ją lydinčios psichologinės kančios. Jei ji tęsiasi du mėnesius ir mūsų įprasti įveikos būdai, kurie anksčiau padėdavo - pasikalbėjimas su artimaisiais, išėjimas į gamtą, bet kas, kas veikė anksčiau - visiškai nebepadeda, nuolat jaučiamės blogai, jau reikėtų kreiptis pagalbos“, - „KOG instituto“ atlikto tyrimo duomenis komentuoja S. Glodenienė.
Krizės požymiai, lydintys sunkius įvykius, yra įvairūs. Tai - miego sutrikimai (nemiga arba noras nuolat miegoti, net jei miegama daug), padidėjęs irzlumas, dažnas konfliktavimas su aplinkiniais, kaltės, nusivylimo jausmai, nerimas ar liūdesys, lydintys didžiąją laiko dalį, mintys apie savižudybę.
Tyrėjai paskaičiavo, kad ketvirtadalis - 25 proc. - apklaustųjų žymėjo bent vieną sunkų gyvenimo įvykį ir du ar daugiau požymių. Dalies jų situacija gali būti itin sudėtinga, kurioje neturint aplinkinių paramos ar pagalbos paprasta palūžti.
„Dešimtadalį (10,4 proc.) gyventojų pastaruoju metu ištiko du sunkūs įvykiai ir jie jaučia bent du požymius, kad patiria psichologinę krizę. Dažniausiai žymėti įvykiai - artimojo netektis ir sunki jų pačių liga. Dažniausi krizės požymiai - nerimas ir miego sutrikimai“, - skaičiavo „KOG instituto“ direktorė Eleonora Šeimienė.
S. Glodenienė pažymi, kad žmonės, kurie kreipiasi psichologinės pagalbos, dažnai pradžioje nedrįsta pripažinti, jog jau yra problema, nors gali jaustis labai blogai. „Per pirmąsias konsultacijas kartais girdime: gal man čia nieko tokio, gal aš be reikalo atėjau. Bet paaiškėja, kad žmogus atėjo visai ne be reikalo, gal net vertėjo ateiti anksčiau. Jei laiku nesprendžiame psichologinės krizės arba sprendžiame „nuskausmindami“ save alkoholiu, ji gali išaugti į depresiją ir kitus psichinius sutrikimus, dėl kurių mūsų gyvenimo kokybė dar labiau pablogėja. Tačiau išspręsta, sėkmingai išgyventa krizė mus sustiprina, ir vėliau galime gyventi net kokybiškiau, sąmoningiau nei iki krizės“, - sakė psichologė-psichoterapeutė.
Tyrimo duomenimis, beveik pusė - 45 proc. - Lietuvos gyventojų pripažįsta bent kartą patyrę psichologinių problemų. „Šis skaičius rodo didėjantį gyventojų sąmoningumą ir gebėjimą pripažinti pirmiausiai sau pačiam, kad gali turėti ir psichologinių bėdų. Nors dažniau prisipažįsta moterys nei vyrai, apskritai tokių problemų turi įvairūs žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių“, - vardija E. Šeimienė. Anot jos, tyrimas leidžia kaip rizikos grupes įvardinti pensininkus ar bedarbius, vienišus žmones. Išsituokę, našliai dažniau yra patyrę psichologinių problemų (tik 41 proc. jų problemų nepatiria) nei gyvenantys porose arba nesusituokę. Taip pat psichologinių problemų dažniau yra patyrę pensininkai ir bedarbiai. Daugiausiai patiriančių problemų šiuo metu yra tarp bedarbių (25 proc.) ir mažiausias pajamas gaunančiųjų (13 proc.). „Čia galima diskutuoti, kas yra priežastis, o kas pasekmė, bet pinigų stygius susijęs su nuolatiniu nerimu, ar bus ką valgyti, ar bus už ką pamaitinti šeimą“, - svarstė E. Šeimienė.
Jai antrina ir „Krizių įveikimo centro“ psichologė, psichoterapeutė Asta Groblytė. „Čia ne tiek svarbu aiškintis, ar psichologinės bėdos turėjo įtakos prastesniam gyvenimui, ar atvirkščiai. Svarbu žinoti, kad net ir labai kukliai ar skurdžiai gyvenant psichologinę pagalbą gauti įmanoma. „Krizių įveikimo centre“ galima nemokamai gauti čia savanoriaujančių profesionalių psichologų konsultaciją. Jos teikiamos anonimiškai, čia neprašoma net asmens dokumento, konsultuojame ir gyvai, ir per skaipą“, - pažymi A. Groblytė.
Tyrimo duomenis, rodančius, kad 25 proc. gyventojų išgyvena rimtą krizę, netiesiogiai patvirtina kitas skaičius. Paklausti, ar turi artimųjų, patiriančių psichologinių problemų ar sunkumų, 24 proc. gyventojų atsakė „Taip“. Dažniausiai (13 proc.) tai giminaitis arba šeimos narys (11 proc.). Kaip jiems padėti? „Žinojimas ir sakymas, kad psichologinių problemų patirti normalu, leidžia atviriau priimti tai, kas vyksta. Ne ignoruoti.
Jau metas nuimti „nenormalumo“ tvoras, nes jos mums neleidžia laiku atpažinti savo ir kito žmogaus psichologinės krizės ir ieškoti pagalbos. Manydami, kad turėti psichologinių sunkumų nenormalu, patys jų sau pripažinti nenorime, sakome „čia niekis, kaip nors susitvarkysiu“, o aplinkiniai nedrįsta užsiminti apie tokią pagalbą arba tiesiog tikisi, kad „išsivaikščios ir praeis“.
Krizės yra sudėtinė ir dažnai neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, bet joms ištikus labai svarbu sulaukti paramos ir pagalbos. Ją gali suteikti draugai, šeimos nariai, bet jeigu to nepakanka, verta kreiptis į psichologą.
Neįveikus krizės, gali atsirasti pasikartojančių psichologinių sunkumų - problemų santykiuose, nerimo, nuotaikos sutrikimų. Jie patys savaime nepraeina ir ilgainiui gali atnešti sunkių pasekmių psichinei sveikatai. Todėl kalbame apie „normalumą“ ir sakome - jei nori gyventi kokybiškiau nei gyveni dabar, tai yra pakankama priežastis kreiptis į psichologą. Jis juk nerašo diagnozės, bet padeda geriau pamatyti, kur esi, ir atrasti savyje jėgų judėti pirmyn“, - apibendrino A. Groblytė.