Daugelis R.Šimukauską geriausiai pažįsta iš jo suvaidintų personažų „Dviračio žiniose“.

Politinės satyros laidoje jis debiutavo įkūnydamas tuometinį Seimo pirmininką Arūną Valinską, vėliau vaidino Viktorą Uspaskich, daktarą Unikauską ir net seną savo pažįstamą Artūrą Orlauską. Labiau teatru besidomintys dar pamena įsimintinus R.Šimukausko vaidmenis Mažajame teatre, o nuo 2009 m. jis yra Muzikinio teatro aktorius.

Bene mažiausiai žinoma R.Šimukausko biografijos detalė yra aktoriaus darbas ekskursijų vadovu po įvairias Europos šalis. Išvardinti faktai – tik keli fragmentai iš išsamaus pokalbio su R.Šimukausku, kuriame jis papasakos, kuo teatras panašus į krepšinį, prisimins kruopštų pasiruošimą Antano Smetonos vaidmeniui bei pasidalins aktorių profesijos paslaptimis.

Kviečiame žiūrėti „Kauno dienos“ studiją.

– LRT žiūrovai žino, kad kai atsiduriate pono Erkiulio iš "Dviračio žinių" kailyje, esate puikus specialistas erkių gaudymo klausimais. Kas pavasarį, suaktyvėjus erkėms, prisimenu jūsų sąmokslo teoriją, kaip erkių gaudyklę kūrėte įkvėptas Erkinės piramidės. Gal tas pats kūrybos principas tiktų ir norint sugauti baisųjį COVID-19?

– Ponai žurnalistai, na, nemaukite visų pasaulio bėdų ant vieno kurpalio! Galiu nebent išduoti, ką, vos prasidėjus šiems keistiems Žiurkės metams, įtariau nutiksiant. Erkiulio nuomone, šis š… turbūt prasidėjo nuo erkės, kuri, matomai, buvo pasiutusi, tad ta bjaurybė įkando skujuočiui, o skujuotis pasiuto dar labiau ir įkando kinui. Vargšelis kinas net pasiuto iš pasiutimo ir… suvalgė gripu sergantį šikšnosparnį! Štai jums ir visa sąmokslo teorija.

– Suprantu… Ir net turiu savo teoriją, iš kur esate toks gudrus. Ar tik ne ūsai (dauguma jūsų kuriamų personažų su ūsais) prideda jūsų nuomonei svarumo? O kaip kasdienybėje – ar norėtumėte būti ūsuotasis-barzdotasis?

– Tegul ūsai lieka Erkiuliui iš "Dviračio žinių". Nuosavos barzdos ir ūsų nė neketinu auginti, nesiūlau ir kitiems. Juk tai paprasčiausia tinginystė! Kai tingi skustis, tai apsimeti, kad neva augini barzdą… Bet ji juk ji auga pati – be tavo įsikišimo: čia juk ne kokie pomidorai, kuriuos reikia laistyti ir prižiūrėti.

Perspektyvos nėra labai šviesios. Bet šviesti turime mes patys. Kaip žvaigždės naktį ar kaip saulė dieną.

– O ką apie ūsus mano Zoltanas Karpatis iš visų laikų populiariausio amerikiečių miuziklo "Mano puikioji ledi", kurio premjera šį kovą taip ir nespėjo įvykti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

– Ach, kokie jūs greiti… Šis personažas dar visai naujas ir labiau galėtų pafilosofuoti apie lingvistinius niuansus nei apie plaukuotąsias vyrų kūnų dalis. Aiškinu: šiame spektaklyje profesorius Henris Higinsas su bičiuliu pulkininku Pikeringu susilažina, kad per pusę metų išmokys gėlių pardavėją Elizą kalbėti dailia literatūrine anglų kalba, iki kurios jai labai toli... Maniškis Zoltano Karpačio vaidmuo čia tikrai šmaikštus ir linksmas. Apskritai šiame teatre turiu daug šmaikščių vaidmenų.

– Tik jau nesakykite, kad šiame miuzikle nėra meilės linijos. Girdėjau, kad kai kurie jaunuoliai, grįžę Lietuvon iš užsienio studijų, nesiveržia pas savo gimdytojus į namus, bet karantinuojasi drauge su mylimosiomis kokiuose nors tuščiuose giminės būstuose. Ar nemanote, kad po karantino bendrojo gimstamumo rodiklis Lietuvoje turėtų gerokai pakilti?

– Nežinau. Aš už tai, kad visi laikytųsi Vyriausybės nurodymų ir liktų saugūs namuose. O kalbant apie meilę ir atstumą… Tas tiesa. Dabar nebeliko jokios romantikos. Ilgesingų atodūsių esant vienam toli nuo kito. Juk išsiskyrimas – tai tiesiog būtina sąlyga, kurią ne tik teatro ar televizijos scenoje įsimylėjėlis turi įveikti. Tai tiesiog pagrindinė meilės ilgaamžiškumo sąlyga ir meilės karštumo patikrinimas. Mylėti laikant savo mylimąją glėbyje gali kiekvienas mulkis. O tu pamėgink mylėti keletą mėnesių per atstumą, be fizinio kontakto…

– Apie ką dar, be meilės šeimai, kūrybai, o gal net buičiai, šiuo metu sukasi jūsų mintys?

– Apie marą, pavadinimu COVID... Reikia pasakyti, kad mūsų sričiai (spektaklių ir koncertų veiklai) jis padarė kol kas sunkiai suvokiamą žalą. Ir perspektyvos nėra labai šviesios. Bet šviesti turime mes patys. Kaip žvaigždės naktį ar kaip saulė dieną. Kad neprarastume geros nuotaikos. Tad kasdien skaitau, šį bei tą rašau, kuriu ateities kūrybinius planus, žiūriu filmus ir mėgaujuos bendravimu su šeima. Kol kas tokia paprasta buitinė terapija padeda.

– Kažkur interneto platybėse prie besišypsančio R.Šimukausko veido radau tokią citatą: "Komedija – klasikinis žanras, kaip ir tragedija. Pastaroji žmogaus sielą taurina, o komedija žmogui suteikia vilties. Man smagu žmonėms suteikti vilties." Tai kas dabar, po šimts, pasaulyje vyksta: komedija ar tragedija?

– Kas vyksta pasaulyje? Vyksta gero dramaturgo parašyta drama. Gamtos, Dievo, Likimo, Kūrėjo ar kad ir kaip mes tą jėgą pavadintume. Viena aišku – kad žmonija jos negali valdyti. Tad turi priimti ir mokytis. Suprasti, kad mūsų likimas nepažinus ir kad žmonija nebuvo teisi manydama, kad viskas šitam pasaulyje yra jos rankose… Dabar matome, kaip viskas trapu. Ir kas iš tiesų tokiu laiku yra svarbu. Kad tik susivienijus ir veikiant kartu, jaučiant atsakomybę ne tik už save, bet ir už visą visuomenę, galime išlikti.

– Ką dabar veikia jūsų elektriniai paspirtukai – ilsisi balkone ar vis dar išleidžiate juos pasiganyti? Kokį judesį šiuo metu kultivuojate, kad neprarastumėte sceninės formos? Beje, ar aktoriui ji svarbi: gal užtenka tik turinio?!

Balandžio 1-oji? Oi ne, tai tikrai ne mano diena. Jau seniai nemėginu tądien nieko apgauti, nes esu prastas melagis.

– Paspirtukai kol kas ilsisi garaže. Laikomės maksimalaus karantino. Stengiamės išvažiuoti į mišką ir pasivaikščioti su šeima arba pabūti kieme, pažaisti su dukra lauko žaidimus. Aktoriui, žinoma, labai svarbu išlaikyti gerą formą, ne tik fizinę (čia galėčiau sau palinkėti ir geresnių rezultatų). Kalbu apie aktoriaus vidinį turinį. Kadaise dar maestro Juozas Miltinis sakė, kad aktorius turi būti filosofas-akrobatas. Daug kas traktuoja šitą pasakymą, neva aktorius turi mokėti žongliruoti kamuoliukais ir cituoti F.Nietzsche's ar I.Kanto traktatus, bet aš manau, kad maestro čia taikė kur kas giliau. Jis norėjo pasakyti, kad aktorius pirmiausiai turi būti minties akrobatas.

– Ar toks esate?

– Ne man spręsti, reikėtų klausti žiūrovų. Jie didieji mūsų kritikai. Tegaliu priminti savo mėgstamiausius vaidmenis. Su kolege Egle Jackaite vaidiname žiūrovų itin pamėgtą Dario Fo pjesę "Santuoka be Įsipareigojimų", televizijoje gyvuoja mano mėgstami personažai iš "Dviračio žinių" – daktaras Imunikauskas, Viktoras Uspaskich, žavusis ponas Erkiulis. Galėčiau vardyti ir vardyti, bet, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti nei dešimtkart išgirsti. Dabar, sėdėdamas karantine, turiu daug laiko naujiems personažams kurti. Kad tik greičiau pasaulyje baigtųsi tas maras ir žiūrovai grįžtų į teatrų sales.

– Karantino metu abu su žmona dirbate iš namų, šlifuojate santuokos kampus. Gal, prasidėjus karantinui, įvedėte kokias nors Šimukauskų namų elgesio taisykles, kurių nebuvo anksčiau?

– Mano žmona Roberta yra įsirengusi ofisiuką namuose ir jau keletą metų dirba iš namų. Tad jai kaip ir niekas nepasikeitė. Skirtumas tik toks, kad dabar aš niekur neišeinu. Ši pandemija labiau pakenkė mūsų finansinei situacijai, nei, manau, pakenks mūsų tarpusavio santykiams. Stengiamės kurti tolesnius postmaro planus ir tikimės geriausio finalo. Ypatingų ritualų kol kas nesukūrėme, bet stengiamės laikytis dienos režimo ir darbų plano, dukros Elzės lavinimo ir kasdienių pasivaikščiojimų kieme ar miške.

– Jūsų kuriami personažai iš "Dviračio žinių" žiūrint per TV ekraną atrodo tokie komiški. O kai atsisėdate ant sofos namuose su šlepetėmis ir chalatu, ar dar yra noro trykšti sąmoju?

– Komikai, kaip ir kiti žmonės, yra labai įvairūs. Aš, tarkim, esu gana uždaro būdo, intravertiškas tipas, bet pažįstu ir puikių komedijos meistrų, kurie šmaikštauja tiek scenoje, tiek gyvenime.

– Prieš kelias dienas šventėme Melagių dieną. Šįsyk jau ir be "Auksinių svogūnų" apdovanojimų… Prisiminkite patį linksmiausią pokštą, kurį kada nors kam nors esate iškrėtęs tądien.

– Balandžio 1-oji? Oi ne, tai tikrai ne mano diena. Jau seniai nemėginu tądien nieko apgauti, nes esu prastas melagis. Atvirai sakant, mane dažniausiai tą dieną apgauna visi, nes esu linkęs pasitikėti draugais ir artimaisiais. Todėl jie, niekšeliai, ir naudojasi šita mano savybe, ir mausto Balandžio 1-ąją mane į valias. O aš tyliai kenčiu jų išdaigas ir kurpiu ateities keršto planus. Kol kas dar nesukūriau rimto nė vieno… Ach, tiesa, šią balandžio 1-ąją išvis nekėliau telefono ragelio. Užtat ir nepasimoviau ant eilinio jų pokšto.

– Kokio melo šalininkas esate – balto ar juodo?

– Kalbant apie melavimą rimtai, manau, kad spalva čia ne nesvarbu. Melas būna niekšiškas, kai siekiama savanaudiškų tikslų. Kai panašių tikslų nėra, tai jau ne melas, o fantazija, kuri aktoriams – visos kūrybos pagrindas. Taigi, mieli žiūrovai, verčiau nemeluokime nei sau, nei kitiems, o fantazuokime į valias. Kad ir koks būtų laikas – geras ar blogas!

Joje vaidmenis atlieka scenos profesionalai – Aušra Štukytė, Vitalija Mockevičiūtė ir Ramūnas Šimukauskas.

„Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų kada nors patekęs į bičiulių, priešų, mylimųjų, kolegų ar šiaip nepažįstamų žmonių „paliktus“ spąstus… Tiesa, vieni jų sukelia širdgėlą, o kiti – malonumą!“, – neabejodamas sakė vaidmenį humoro nestokojančiame kūrinyje įkūnijęs R. Šimukauskas.

Jis su šypsena prisiminė prieš daugelį metų nutikusią istoriją, kuomet filmavosi seriale „Mano blogiausia gyvenimo savaitė“. Išvakarėse gavęs scenarijų ir nespėjęs jo viso perskaityti, aktorius tik filmavimo aikštelėje sužinojo turėsiąs vaidinti intriguojančioje scenoje – putų pilnoje vonioje kartu su kolega Vaidotu Martinaičiu.

„Tai buvo pirmas kartas, kai su vyru maudžiausi vonioje! Na, antro karto iki šiol dar nėra buvę!“, – juokdamasis pasakojo R. Šimukauskas, pridurdamas, jog tai vienas ryškiausių scenaristų ir režisierių jam iškrėstų pokštų.

Trijų žinomų aktorių įvaizdžiu premjeroje rūpinosi Eglė Krasnovė.

„Ar kada buvote patekę į spąstus? O gal patys esate kažkam juos paspendę? Patekti į spąstus, žinoma, yra nesmagu, bet pažiūrėti, kaip kiti juos „kurpia“ yra labai smalsu ir įdomu. Būtent apie tai ir yra naujausia „Kitokio teatro“ komedija“, – sakė R. Šimukauskas.

Spektaklio veiksmas vyksta prabangiame didmiesčio bute. Į jo šeimininkės kaprizų pinkles tąkart netikėtai patenka meistras, užsakymą turintis atlikti vietoje susirgusio kolegos. Tačiau aplinkybės susiklosto taip, kad ir pati buto šeimininkė patenka į nelauktos viešnios, netikėtai išdygusios tarpduryje, spąstus. Bet kokias intriguojančias staigmenas meistras spontaniškai paruoš abiems ponioms? 

Artimiausios naujausios „Kitokio teatro“ komedijos „Spąstai“ datos:

Spalio 19 d. – Kaune, „Girstučio“ kultūros centre,

Spalio 22 d. – Alytaus miesto teatre,

Spalio 25 d. – Marijampolės dramos teatre,

Lapkričio 14 d. – Kėdainių kultūros centre,

Lapkričio 17 d. – Klaipėdos koncertų salėje,

Lapkričio 27 d. – Vilkaviškio kultūros centre,

Lapkričio 30 d. – Šiaulių koncertų salėje „Saulė“.

Neįtikėtino populiarumo sulaukusios komedijos „(Ne) galiu tylėti (ne) galiu tylėti / Rasos“ kūrėjų komanda pristato jos tęsinį – komediją „Šventė tęsiasi! / Rasos 2“. Spektaklį režisavo Ričardas Vitkaitis, pjesės autorius – Ramūnas Šimukauskas.

Nuotaikingoje premjeroje publikos laukia atviros moteriškos istorijos, juokingos situacijos, net detektyvinės intrigos bei gyvai atliekamos dainos.

Komedijoje keturios žavios damos iš sostinės pakliūva į miestelio policijos nuovadą. O ten ir prasideda neįtikėtinai juokingi nuotykiai, santykių aiškinimaisi ir moteriškos intrigos, kurias bando numalšinti nuovados policininkas ir jam į pagalbą iškviestas vienos iš damų vyras. Kaip intrigavo kūrėjai, komedijoje sprogs ne tik juoko bomba, o kiekvienas žiūrovas, išėjęs iš salės po spektaklio, išsineš optimizmo ir geros nuotaikos puokštę.

Komedijos aktoriai – žiūrovams puikiai pažįstami iš TV laidų, kino filmų, įvairių teatro projektų – Aušra Štukytė, Vitalija Mockevičiūtė, Gabija Jaraminaitė, Eglė Mikulionytė, Oneida Kunsunga, R.Šimukauskas ir Tadas Gryn žada nepakartojamų emocijų.

Spektaklis „Šventė tęsiasi! / Rasos 2“ kovo 29 d. 18 val. bus rodomas Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36). Trukmė – 1 val. 50 min. (be pertraukos). Bilietus platina „Bilietai.lt“.

Pjesė “Silvija” pirmą kartą režisieriaus rankose atsidūrė dar prieš keletą metų:

“Mane sužavėjo, kad tai intelektuali komedija ir joje yra neįprastas vaidmuo - kalytės Silvijos rolę turi atlikti moteris. Šį kalytė padeda iškelti šiandien ypač aktualias problemas šeimoje: vyrų amžiaus krizę, rutiną, susvetimėjimą, vyro ir žmonos santykius, gyvenimo suvaržymus ir laisvės trūkumą.”

Tiesiai iš Amerikos Brodvėjaus atkeliavusi pjesė Lietuvą pasiekė jau seniai, tačiau dienos šviesą išvys tik šį rudenį. Kodėl? Nes ji drąsi, provokuojanti ir iškelianti į paviršių nepatogias temas, apie kurias ne visi drįsta kalbėti.

Režisierius prisipažįsta, kad šią pjesę siūlė ne vienam teatro prodiuseriui. Tačiau dėl drąsaus kalytės Silvijos vaidmens, ne vienas atsisakė galvodamas, kad Lietuvos publika tam nepasiruošusi.

Taip, beje, anksčiau galvojo ir keli Amerikos prodiuseriai. Tačiau pjesės autorius, amerikietis rašytojas A.R. Gurney nenuleido rankų ir rankraštį asmeniškai įteikė vienai įtakingiausių Niujorko teatro prodiuserių. Ji net nesuabejojo, kad žmonės tai privalo pamatyti ir komedija išvydo dienos šviesą.

Su didele rizika pirmąjį kalytės vaidmenį atliko aktorė Sarah Jessica Parker. Po šios premjeros žaibišku greičiu pasklido kalbos, istorija buvo sužavėti ne tik Brodvėjaus gerbėjai Amerikoje. Ji apkeliavo visą pasaulį nuo Prancūzijos iki Kinijos, o bilietai būdavo išparduodami akimirksniu.

Pagrindinį kalės Silvijos vaidmenį Lietuvoje statomoje pjesėje atlieka 25 - erių metų Oskaro Koršunovo teatro mokyklą praėjusi ir dabar drąsius vaidmenis atliekanti aktorė Taura Kvietinskaitė.

“Man tas vaidmuo yra unikalus: kalytės susitapatinimas su moterimi, arba moters su kalyte. Net pati nežinau kuris variantas. Tik skirtumas tame, kad kalė Silvija ne tik kalė. Ji kalba žmonių jausmais, ir ji kitokia nei daugelis mūsų. Silvija yra laisva, koketiška, atvira, labai su visais draugiška, ji spinduliuoja meile, primena apie žemiškus, mums dažnai jau nebepastebimus dalykus. Man, kaip aktorei, tai be galo didelis iššūkis.“

Istorija prasideda nuo to, kai Gregas priglaudžia kalytę Silviją. Vienintelis jos panašumas su žmonėmis yra žmogiškas vardas. Tačiau į vyro šeimą įsibrovusi nauja narė pradeda griauti visą šeimyninį gyvenimą. Gregas taip ją įsimyli, kad pradeda su Silvija kalbėtis, netgi elgtis kaip su žmogumi. Artėjant katastrofai šeimoje Grego žmona Keitė liepia vyrui pasirinkti: arba Silvija, arba ji.

Vyro Grego vaidmenį atlieka Lietuvos kino, televizijos ir teatro aktorius Ramūnas Šimukauskas. Jis prisipažįsta, kad kol kas sunku vienareikšmiškai apibūdinti, koks yra Gregas. Jo dabartinis gyvenimas yra chaosas ir viską bando sustatyti į vietas tiesiog į namus parsivesdamas gatvėse besibastančią kalytę. Pasirodo, kad vėliau tai išauga į dar didesnes problemas.

Ramūnas Šimukauskas prisipažįsta, šis vaidmuo jam yra nemenkas iššūkis, nes aktorius niekada gyvenime neturėjo šuns. O čia jis turi taip susitapatinti su Grego išgyvenimais, kad apie šunį pradeda galvoti kaip apie žmogų.

Geriausia metų aktore tituluota, auksinį scenos kryžių gavusi aktorė Eglė Mikulionytė nuoširdžiai šypsojosi paklausta ar tokią scenos patirtį turinčiai aktorei yra paprasta viename spektaklyje įkūnyti tris skirtingus vaidmenis.

“Silvijoje” vaidinu psichologą-belytį, auksinio retriverio šeimininkę ir Grego žmonos draugę. Tai visiškai skirtingi žmonės. Tad nemeluosiu, kad ta transformacija reikalauja itin aktyvaus smegenų darbo.”

Bohemišką niujorkietę Grego žmoną Keitę vaidinanti teatro ir kino aktorė Ieva Zelionkaitė prisipažino, kad kai pirmą kartą perskaitė pjesę ji atpažino joje daugelį savo pažįstamų moterų ir vyrų.

“Ta kova už šeimą, jos išsaugojimą ir vyrų krizę - tema, aptarinėjama ir išgyvenama bet kuriame socialiniame sluoksnyje, nepriklausomai kur tu gyveni, esi vyras ar moteris. Tai amžina. Bet ši pjesė kitokia, nes iššūkiai parodomi per intelektualios komedijos žanrą.”

Kaip galvojate, ko imtųsi moteris, kai į jos vyro gyvenimą įsibrautų kalytė ir visiškai dingtų anksčiau buvęs vyro dėmesys?

Spektaklio “Silvija” premjera vyks spalio 21 d. 17 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Spalio 23 d. 18 val. Alytaus kultūros ir komunikacijos centre.

Lapkričio 13 d. 18 val. Šiaulių koncertų salėje „Saulė“.

Lapkričio 18 d. 18 val. Kauno „Girstučio“ rūmuose.

Lapkričio 26 d. 18 val. Mažeikių kultūros centre.

Rugsėjo pradžioje didžiuosius kino teatrų ekranus pasieksiančiame filme be jo vaidino ir daugiau gerai žinomų veidų – Mindaugas Papinigis, Martynas Kavaliauskas, Ironvytas, Ineta Stasiulytė, Hana Šumilaitė, Raimondas Šilanskas, Birutė Prekevičiūtė, Artūras Orlauskas, Donatas Šimukauskas, Gabrielė Malinauskaitė, Daiva Lebeliūnaitė, Aurimas Meliešius, Ridas Žirgulis ir kiti.

Peržiūroje netrūko emocijų ir prisiminimų

„Visko, kas vyko filmavimo metu, neįmanoma nupasakoti. Buvo ir labai linksmų, ir labai pavojingų akimirkų“, –  užsiminė A. Orlauskas.

Jis sakė pažįstąs ne vieną aktorių, kuriam žiūrėti į save ekrane yra nejauku.

„O aš gerai jaučiuosi filmuojamas. Daug serialų, humoro laidų, televizijos projektų buvo kurta ir juose dalyvauta. Iki šiol prašau, kad per anekdotų vakarus pasirodymą būtinai užfiksuotų vaizdo kamera. Tuomet namuose medžiagą galiu atidžiai išnagrinėti ir iš klaidų pasimokyti“, – sakė pašnekovas.

Pavadinimą keitė tris kartus

Komedija „Pliusas“ pradėta filmuoti 2017 – ųjų balandžio 18 d.

Kol vyko kūrybinis procesas, filmo pavadinimas pasikeitė tris kartus. Pirmiausia jis pavadintas „Tiuningu“, vėliau – „Meilė. Miltai. Šulinys“, o visai neseniai komedija pakrikštyta „Pliusu“.

Senelio turtus besidalinantys broliai (R. Šimukauskas, D.Šimukauskas ir A.Orlauskas), pasididinti krūtinę trokštančios turtingo ūkininko dukra (Gabrielė Malinauskaitė)  ir žmona (Daiva Lebeliūnaitė), netikėtas brolių radinys pakelėje bei dėl jo užvirusi kova su miesto mafiozais – visa tai tik dalis komedijos „Pliusas“ siužeto detalių. Herojai nuolat pateks į komiškas ir neįtikėtinas situacijas, kurių būtent tokios atomazgos vargiai besitikės net akiliausi žiūrovai.

Filmo režisierius Mark Goldman, žinomas Ukrainoje įvairių humoro šou scenaristas ir autorius, patikina – tai bus geriausia komedija, sukurta pastaraisiais metais ir ne tik Lietuvoje: „Žiūrovai tikrai eis į mūsų filmą antrą kartą, nes nuotykių, netikėtų situacijų skaičius nesuskaičiuojamas“. 

„Pliuso“ aktorių trupė „apkeliavo“ tikrai įspūdingas Lietuvos vietas – Vilnių, Trakus, Nemuno kilpų regioninį parką, Zarasus, Lyduvėnų tiltą ir ne tik. Daugiausiai scenų nufilmuota Kauno rajone Kaniūkų kaime.

Filmo scenarijaus bendraautoriai – R. ir D. Šimukauskai. Scenarijų išvertė ir adaptavo A. Orlauskas. Juostos operatorius – Remigijus Velička, o garso režisierius – Kęstutis Ruzgys.

Kaunas savo ruožtu kurį laiką neturėjo kortos, kuria galėtų atsimušti, bet viskas pasikeis, kai kino teatruose pasirodys šviežia kauniečių premjera „Be 5 Min. Vedę“.

Tai – romantiška komedija, pasakojanti apie jaunos poros nuotykius, patiriamus tada, kai iki altoriaus lieka suskaičiuotos valandos. Pasaulio kine tokio žanro filmai paprastai baigiasi laimingai, tačiau pagal šio filmo scenarijų pabaigoje pokšteli visai ne širdies formos fejerverkai.

„Be 5 Min. Vedę“ tapo realių personažų kreivu veidrodžiu. Filme pajuokiami įtarios nuotakos (o ir jos turtingo tėtušio) desperatiški bandymai užtikti jaunikį nepatogioje situacijoje ar motinos ryžtas kontroliuoti vestuvių planavimą, nes svarbiausias iškilmių asmuo – ji pati.

Komedijoje gausu kuriozinių įvykių, atsitiktinių pažinčių, skausmingai gyvenimiško priešingų lyčių poreikio ieškoti vieniems kitų dėl bendros harmonijos gamtoje.

Aistringam epizodui, beje, gali pakurstyti ir pusamžis dėdė, dar turintis parako tiesiogine prasme, kas labiau gąsdina nei džiugina. Tokio personažo dėka komedijoje užuodžiamas erotinis prieskonis, sumišęs su linksmų išgertuvių kvapeliu. Bus ir tradicinės vyrų eitynės „dar po šimtą ir baigiame“, tik paaiškės, kad jos gali nuvesti visai ne ten, kur paprastai baigiasi bernvakariai. Ir pagaliau, žiūrovų laukia romantiškas tikrų jausmų prabudimas kažkur Panemunės pievų ūkuose, tarp Kauno ir Jurbarko. O tada jau – laikas vestuvėms. Žinoma, jei tam išties tinkamas laikas...

Filmo „Be 5 Min. Vedę“ prodiuseris, režisierius ir pagrindinis scenarijaus autorius – gerai žinomas Kauno muzikos prodiuseris Dalius Pletniovas. Savo garso įrašų studijoje jis sukūrė, aranžavo, prodiusavo daugiau nei 700 dainų, dirbo su garsiais Lietuvos atlikėjais ir grupėmis, tarp jų – Džordana Butkute, SEL, Donatu Montvydu, Gintare Karaliūnaite, Merūnu Vitulskiu, Linu Adomaičiu, „Naujaisiais Lietuviais“, Danguole Beinaryte, Ryčiu Cicinu, „Studentėmis“,  „Funky“, Kastyčiu Kerbedžiu ir daugybe kitų.

Be to, D. Pletniovas yra sukūręs, režisavęs ir įgarsinęs tūkstančius komercinių reklamų, parašęs scenarijus spektakliams „Ką Galvoja Vyrai“ ir „Tik Kūdikiai Gimsta Dori“.

Prieš keletą metų su bendraminčiais Dalius sėdo rašyti scenarijaus filmui „Be 5 Min. Vedę“. „Mes norėjome formuoti vaizdo gamybos studiją, surinkti komandą. Idėjos vedini 2014-aisiais ryžomės kurti filmą, pirmiausiai su aktoriais aptarę svarbiausią dalį: „Ar galime padaryti filmą be pinigų?“. Pamėginome iš pradžių nufilmuoti bandomąjį treilerį. Jis buvo baisus ir mūsų netenkino. Supratome, kad dar yra kur tobulėti ir nukėlėme filmavimo startą į 2015 metus“, – juokiasi D. Pletniovas.

Vis dėlto jam pavyko suburti profesionalų komandą ir laikytis savų principų. „Nenorėjome kino kurti iš tų veidų, kurie migruoja iš vienos filmavimo aikštelės į kitą. Visi populiarūs Vilniaus aktoriai jau atrodė pabodę, jų veikėjai – nuspėjami, vienodi, svarbu, kad būtų apstu keiksmažodžių. Pabandėme kurti kitokį humoro produktą – filmą be riebių keiksmažodžių. Sutelkėme dėmesį į Kauno aktorių žiedą, pasikvietėme kelias žinomas dainininkes: vieną pagrindinių vaidmenų patikėjome Karinai Krysko-Skambinei, kuri įkūnija švelnų moteriškumą, o kartu turi velniškos ugnies. Tokiu pat „džinu butelyje“ galėčiau pavadinti diplomuotą džiazo vokalistę Aistę Tomkevičiūtę ar „Original Copy“ vokalistę Eglę Petrikaitę.

Vienoje gražiausių ir sudėtingiausių filmo scenų pasirodo Evelina Sašenko, tobulai atlikdama nepakartojamo grožio kūrinį. Dar nenoriu išduoti visų pavardžių, bet garantuoju, kad ekrane pasirodys ne vienas įžymus žmogus, kartais – visai netikėtame amplua“, – atskleidžia režisierius.

Filme „Be 5 Min. Vedę“ pagrindinius vaidmenis sukūrė Kauno aktoriai: Saulius Čiučelis, Ramūnas Šimukauskas, Ridas Žirgulis, Daiva Lebeliūnaitė, Remigijus Endriukaitis, Saulius Bagaliūnas ir daugelis kitų. Komedijos premjera vyks Kaune, kino teatre „Cinamon“, sausio 6 dieną.

Tai teigė istoriniame seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“ prezidentą A. Smetoną suvaidinęs aktorius Ramūnas Šimukauskas. Jis kartu su kolega Dariumi Meškausku, įkūnijusiu premjerą Augustiną Voldemarą, tikino, kad šis serialas pagilins visuomenės žinias ir galbūt net pakeis požiūrį į tam tikrus Lietuvos istorinius įvykius.

Spalio 31 d. LRT televizija pradės transliuoti naują istorinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, kuriame susipins tikri istorijos įvykiai ir išgalvotų personažų gyvenimai. Per paprastų ir istorinių asmenybių gyvenimą bus vaizduojami XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykiai ir vasario 16-osios akto pasirašymas. Įvykių epicentre suksis ir visiems žinomos istorinės asmenybės – prezidentas A. Smetona ir premjeras Augustinas Voldemaras, – kuriuos įkūnijo aktoriai R. Šimukauskas ir Darius Meškauskas. Serialo aktoriai LRT.lt portalui papasakojo, kaip sekėsi persikelti į XX a. pradžios Lietuvą ir kuo juos sužavėjo jų pačių personažai.

D. Meškausko teigimu, jo veikėjas yra labai įvairialypis, tad ši pažintis aktoriui buvo labai įdomi.

„A. Voldemaras yra istorinė asmenybė, labai ryški ir charizmatiška. Vertinamas jis įvairiai, apie jį sklando visokių legendų. Bet, kaip ir dauguma to meto politikų, gyvenimą baigė Rusijoje ir mirė jos kalėjime. Teigiama, kad nuo išsekimo, bet galbūt ir nukankintas. Jo gyvenimo pabaiga kelia nemažai klausimų, į kuriuos atsakymų dar nerasta“, – pasakojo aktorius.

D. Meškausko žiniomis, šis asmuo buvo ryškus, skandalingas, arogantiškas ir egocentriškas. „Jo politinis idealas buvo Italijos dučė Benito Mussolini. A. Voldemaras buvo tautininkas, tuo metu pasaulyje buvo madinga tokia nacionalsocialistinė, truputį totalitarinė ideologija, tad A. Voldemaras buvo ne išimtis. Pats mokėjo daug kalbų, buvo poliglotas, profesorius, labai mylėjo moteris. Su juo susipažinti man buvo labai įdomu, o kaip man sekėsi su šiuo vaidmeniu tvarkytis, geriausiai įvertins žiūrovai“, – kalbėjo aktorius.

D. Meškausko manymu, serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ labai naudingas mūsų visuomenei, nes žinios apie tą laikotarpį yra gana paviršutiniškos: „Žinome, kad buvo Smetonos laikai, ir tuo viskas baigiasi. O kaip ten viskas buvo, apie ką jie mąstė, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip, manau, galės atskleisti šis serialas. Manau, jis Lietuvai yra naudingas ir istorine, ir švietėjiška prasme“.

Paklaustas, koks pasirinkimas jo suvaidintam personažui buvo sunkiausias, aktorius ilgai nedvejojo. „1940 m. į Lietuvą atėjo sovietai, ir Lietuva tapo tarybine. A. Voldemaras iš Berlyno grįžo į Lietuvą, tikėdamasis Lietuvos autonomijos ir [galimybės] valdyti šalį.

Tai buvo daugelio to meto politikų klaida, nes jie manė, kad sovietai yra mažesnis blogis, nei vokiečiai ir Adolfas Hitleris. Jie galvojo, kad lietuviams mažesnis pavojus yra asimiliuotis su rusais nei su vokiečiais ir tikėjosi, kad kažkada tas karas baigsis, bus kokia nors taikos konferencija ir mes atgausime Lietuvą.

Žinoma, jie suklydo ir tas reikalas užsitęsė 50 metų, kol mes atgavome nepriklausomybę. Aš, pakliuvęs į tą situaciją, kurioje buvo mano personažas, tikriausiai elgčiausi kitaip, nes dabar paprasčiausiai daugiau žinau (juokiasi)“, – pasakojo aktorius.

Vis dėlto D. Meškauskas, jei turėtų galimybę, rinktųsi gyventi šiuo laiku, nes dabartiniame pasaulyje yra daugiau komforto. „Nors rūbai anksčiau buvo daug gražesni nei dabar“, – pridūrė aktorius.

Aktorius R. Šimukauskas, kuriam teko prezidento A. Smetonos vaidmuo, tikino jautęs nemažą atsakomybę. „Tai yra iškilus ir visiems Lietuvos gyventojams žinomas ar bent iš nuotraukų ir istorijos vadovėlių pažįstamas asmuo. Taigi, atsakomybė buvo didelė. Labai tikiuosi, kad pavyko ir žiūrovai mano pastangas atspindėti prezidento psichologinį portretą  įvertins teigiamai.“

Aktorius tikino labai besidžiaugiantis scenaristais, kurie labai padėjo kuriant istorinį portretą. Scenarijuje aiškiai atsiskleidžia prezidento pasirinkimų motyvai.

„Savo veikėjo liniją aš nagrinėjau smulkiai ir kruopščiai, o kitas scenarijaus dalis skaičiau kaip romaną, su malonumu. Manau, scenarijus parašytas žinant reikalo esmę ir puikiai perteikiant motyvus. Džiugu, kad išvengta tų per amžius amžinuosius susiformavusių klišių, štampų apie A. Smetoną – juk kalbama, kad prezidentas buvo autokratas, toks ir anoks. Į visa tai buvo pažvelgta iš tų laikų situacijos ir aplinkybių šviesos, kas yra labai svarbu. Kita vertus, prezidentą jau esu vaidinęs teatre – prieš keletą metų buvo spektaklis „Smetona“ pagal Gedimino Jankaus pjesę, kurį režisierius Vytautas Balsys kūrė Kaune. Tad man susidūrimas su šia tema ir personažu buvo nebenaujas“, – pabrėžė aktorius.

Paklaustas, ar sunku buvo įsikūnyti į minėtą istorijos epochą, R. Šimukauskas patikino, jog didesnių sunkumų padėjo išvengti jo kilmė – aktorius yra gimęs Kaune. „Kiekvienas žmogus, kuris bent keletą metų yra pagyvenęs Kaune, į smetonišką laikotarpį įsijaučia daug lengviau, nei į bet kurį kitą. Kaunas vis dar turi tą stiprią smetonišką architektūros dvasią ir gyvus tėvų bei senelių prisiminimus, kur ir kas buvo „prie Smetonos“. Kaunas yra išlaikęs smetonišką dvasią, prisiminimai yra gyvi, tad tas laikmetis kiekvienam tūlam kauniečiui, taip pat ir man, yra labai nesvetimas“, – pažymi aktorius.

R. Šimukauskas teigė, kad seriale žiūrovai A. Smetoną išvys kitokį, nei buvo įprasta matyti tarybinėje karikatūroje. „Labai gaila, bet į mūsų istoriografiją ir į daugelio žmonių sąmonę įcirėžė karikatūros vaizduojamas A. Smetona, kuris buvo autokratas, baisus žmogus, sušaudęs komunarus ir galiausiai pabėgęs ir metęs Lietuvą kaip nuotaką prie altoriaus. Toks karikatūriškas personažas buvo paišomas visą tarybinį laikotarpį, o mes jį norėtume parodyti realesnį, taip, kaip viskas iš tikrųjų buvo“, – tikino jis.

Aktorius svarsto, kad jo pasirinktam personažui teko priimti daug nelengvų sprendimų, o ir jų pasirinkimai galbūt ne visuomet būtų sutapę.

„Visų pirma, aš, ko gero, niekaip nebūčiau pasirinkęs tapti Lietuvos prezidentu. R. Šimukauskas nebūtų tapęs Lietuvos prezidentu, A. Smetona – tapo.

Jis gyveno, be jokios abejonės, pačiu sudėtingiausiu Lietuvai laikotarpiu – 1940-aisiais. Net ir ankstesni įvykiai nebuvo tokie dramatiški, kokie buvo 1940-ųjų birželio įvykiai. Priimti ultimatumą buvo kolegialus, vyriausybės, o ne asmeniškas prezidento sprendimas.

Seriale matysime motyvus, kodėl buvo priimtas sprendimas trauktis iš Lietuvos. Tai nebuvo daiktų susidėjimas ir perbridimas per upelį, kaip buvo bandoma nušviesti tarybinėje karikatūroje. Tai nebuvo vienplaniškas sprendimas. Ko gero, ultimatumas iš sovietų ir visa lydinčios aplinkybės bei sprendimai buvo pats dramatiškiausias prieškario ir vėlesnių laikų Lietuvos istorijos epizodas“, – kalbėjo aktorius.

R. Šimukauskas pasidžiaugė, kad dirbti su šiuo projektu buvo neabejotinai įdomu. Visų pirma, tai yra epochinis istorinis serialas. Čia susiduriama ir su grimu, ir su kostiumais, pagaliau ir su automobiliais.

„Tai yra netipinis serialas dar ir todėl, kad  čia yra ne 50 ar 80 serijų, o tik 13, ir tos serijos yra gana koncentruotos. Istorinių įvykių fone vystosi ir detektyvas, ir meilės istorija. Bet visi istoriniai įvykiai yra tikri, neišgalvoti. Intriga ir yra tame, kad daug kas yra tikra, bet esama ir pramanytos gražios siužetinės linijos“, – atvirauja aktorius.

R. Šimukauskui neišdildomą įspūdį paliko 1929 m. kadilakas, kuriuo seriale važinėjo personažas A. Smetona su adjutantu. „Tai buvo tikrai labai patogi, gera, minkšta ir puikiausiai važiuojanti mašina. Žinoma, puikų įspūdį paliko ir komanda, dailininkai, iš kažkokios erdvės sukuriantys smetonišką atmosferą. Buvo įdomių momentų, bet tai – maži perliukai, kurie yra labiau pajaučiami, nei papasakojami“, – prisiminimais dalijosi aktorius.

Paklaustas, kuriuo laikotarpiu rinktųsi gyventi, R. Šimukauskas negalėjo apsispręsti: „Labai gaila, kad tada negyveno labai daug dabar gyvenančių mano draugų ir aplinkos žmonių, tad be jų aname laikotarpyje būtų neįdomu. Iš kitos pusės, tada buvo tikrai labai daug spalvingų ir įdomių žmonių, ir epocha buvo tikrai labai žavinga ir įdomi. Su malonumu ten bent trumpam nusikelčiau“.

Istorinis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ – jau šį pirmadienį, spalio 31 d. 21.30 val. per LRT televiziją.

Paklausta, koks yra jos naujausias vaidmuo, aktorė tik nusišypso ir užsimena: „Jei apie jį papasakočiau, tuomet išduočiau visą spektaklio intrigą. Nebeliktų priežasties, kodėl jį reikėtų eiti žiūrėti“.

„Kitokio teatro“ kolektyvo sukurtoje detektyvinėje komedijoje vaidinanti moteris pasakojo, jog spektaklis – tarsi smagios pinklės, kurių žiūrovai negali perprasti iki pat pabaigos.

G. Jaraminaitei–Ryškuvienei šįkart atradimas yra ne tik „Amnezija už 400 000 €“ žanras, bet ir kolektyvas, su kuriuo tenka dirbti. Spektaklyje vaidina teatro, kino, TV filmų ir serialų žvaigždės – žmonės, daugumai atpažįstami iš populiarių TV projektų: ,,Dviračio šou”, ,,Dar pažiūrėsim”, ,,Pagauk kampą” ir kt. Tai – Tadas Gryn, Leonardas Pobedonoscevas, Rimantė Valiukaitė, Zigmantas Baranauskas, Giedrius Savickas, Toma Vaškevičiūtė, Balys Latėnas, Ramūnas Šimukauskas. Detektyvinės komedijos režisierius – Ramūnas Cicėnas.

„Anksčiau esu vaidinusi tik su Rimante. Tad komanda man nauja ir įdomi. Visi savo srities meistrai. Visi įdomūs. Kiekvienas naujas sutiktas žmogus yra savita patirtis bei reikalingos pamokos“, – įsitikinusi pašnekovė.

Aktorė tikina vidumi turtėjanti ir gaudama skirtingus vaidmenis vis kitokio žanro spektakliuose. Ilgai vaidinant dramoje, anot jos, ima noras atsiskleisti komedijoje. O jei humoro scenoje būna per daug, dauguma aktorių ima svajoti apie vaidmenį daug vidinių išgyvenimų galinčiame sukelti spektaklyje.

Anot G. Jaraminaitės–Ryškuvienės, spektaklio siužetas pasakoja, kaip vienas po kito pas daktarą ima lankytis vis keistesni pacientai, o tuomet pradeda dėtis neįtikėtinai keisti dalykai. Netrukus gydytojas rimtai puola į neviltį, baiminasi, ar tik pats nebus apsikrėtęs skleroze, o kaip komplikaciją gavęs dar ir haliucinacijas.

Rapolas gydytojui teigia turįs vieną žmoną, tačiau greit išaiškėja, kad jis turi dar vieną sutuoktinę, ir abi jos pradeda atakuoti gydytoją, net ima reikalauti, kad vyrui patvirtintų diagnozę: „Ligonis neveiksnus“. Tačiau, kam to reikia? Ir dar abiem vienu metu!

„Būna ir blogesnių. Aš kartoju sau tai šimtą kartų per dieną. Būna blogesnių. Būna blogesnių. Visos moterys sau turi tai kartoti. Būna blogesnių“, – apie Rapolą gydytojui pasakos jo žmona.

Netikėtai Rapolas tiek privirs košės, kad pareikš: „O kuo kalėjimas blogiau už šitą pilką, kasdienišką, žeminantį gyvenimą, gyvenimą be rizikos, be kibirkšties, be aštrumo, be prieskonių, be pinigų?“

Pamažu gydytojo kabinete įtampos lygis padidės iki absoliutaus maksimumo, Rapolas nuolat neprisimins net savo vardo, išvedinės gydytoją iš kantrybės, o tada pradės atakuoti dar sunkesni atvejai, kol taps nebeaišku – išprotėjo visi ligoniai, o gal tik vienas daktaras? Netrukus įtampa peržengs padorumo ribas ir neapsikentęs medikas griebsis velnio lašų. Galiausiai išaiškėja, kur čia šuo pakastas: pacientų diagnozė – stipriai kita...

Kaip klostysis ši detektyvu, proto užtemimu, laviruojančiu ties pamišimo riba, melu ir žmogiškomis dramomis apipinta istorija? Pabaiga bus netikėta, trenks kaip perkūnas iš giedro dangaus, pažada spektaklio kūrėjai.

Plačiau – www.kitoksteatras.lt. 

Jau kelis mėnesius kiekvieną dieną makiažo meistrų pagalba į legendomis apipintą prezidentą pavirstančio aktoriaus teigimu, žiūrovai sulauks įspūdingo rezultato.

Net šimtmečiu atgal nukelsiantis istorinis Sauliaus Balandžio režisuojamas serialas yra skirtas paminėti šimtosioms Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms. Serialas pasakos apie Nepriklausomybės akto pasirašymą ir po jo sekusius svarbius šaliai įvykius, kartu atskleisdamas nuostabią meilės ir draugystės istoriją.

Prezidento A. Smetonos vaidmenį seriale kuriantis R. Šimukauskas įsitikinęs, jog serialo tematika šiais laikais itin aktuali. „Mane scenarijus sudomino išsyk. Tai absoliučiai įtraukianti istorija. Man, kaip žmogui, gyvenančiam Kaune, „smetoniška“ epocha yra labai artima, nes mes su ja kasdien tam tikra prasme susiduriame – per architektūrą ir taip toliau. Ta romantiška prieškario respublika yra dominanti ir įdomi tema. Tikiuosi labai įspūdingo rezultato“, – kalbėjo aktorius.

Tai jau ne pirmas kartas, kuomet daugybę vaidmenų teatre, kine ir televizijoje sukūrusiam R. Šimukauskui tenka vaidinti pirmąjį Lietuvos prezidentą. A. Smetonos vaidmenį jis jau yra atlikęs ir teatro spektaklyje „Smetona“. Ramūnas pažymi, kad jis tapo pirmuoju profesionaliai šią istorinę asmenybę įkūnijusiu aktoriumi. „Nebandau savęs kažkaip kelti, tačiau faktas yra tas, kad prezidento Antano Smetonos aukštame lygmenyje – nei teatre, nei kine – nelabai kas buvo vaidinęs.  Žinoma, teatre kita apimtis, spektaklis yra dviejų valandų ir A. Smetona ten yra pagrindinis veikėjas. Bet iš esmės yra ta pati problematika – ir seriale, ir ta, kurią nagrinėjame spektaklyje. Panašūs požiūriai tiek dramaturgo Gedimino Jankaus, kuris rašė pjesę, tiek serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ scenaristų. Tai man čia buvo toks savotiškas spektaklio tęsinys“, – pasakojo R. Šimukauskas.

Aktoriaus teigimu, seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“ jo kuriamas prezidentas ypatingas tuo, kad čia atskleidžiami nauji jo motyvai: „Per mano kuriamą personažą ir scenaristų jam parašytas linijas mes bandome pabėgti nuo sovietinių štampų, kuriais buvo užfiksuota ta istorija apie Antano Smetonos gėdingą pabėgimą, apie jo autokratiškumą. Mes atskleisime ir kitą pusę – kokie iš tikrųjų buvo jo motyvai.“

Pasak R. Šimukausko, tokiam svarbiam vaidmeniui pasiruošti yra nelengva. „Man kuriant tokį vaidmenį yra patikėtas labai atsakingas darbas, nes kiekvienas Lietuvos gyventojas turi savo įsivaizdavimą, kaip prezidentas kalbėjo, vaikščiojo ir atrodė. Tai nėra paprasta. Aš tikiuosi, kad žiūrovas patikės mano sukurtu personažu“, – pasakojo aktorius.

Prisiminęs darbus serialo filmavimo aikštelėje, Ramūnas juokdamasis pasakojo apie įdomiausią patirtį. Kiekvieną kartą vizažistės jam priklijuodavo ne tik netikrą barzdą, ūsus, bet ir plaukus: „Kada filmuodavom visą dieną ir būdavo pietų metas, tekdavo nuimti ir barzdą, ir ūsus, nes net atsigerti yra sudėtinga – tik per šiaudelį. Tai grimuotojoms reikėdavo viską nuimti, o pavalgius vėl užklijuoti. Aš dabar su didele nuostaba žiūriu į žmones, kurie savanoriškai užsiaugina barzdą – niekaip nesuprantu, kaip galima pavalgyti, kad barzdoj neliktų maisto likučių.“

Patriotu save laikantis R. Šimukauskas teigė, jog patriotizmo trūkumas yra didelė visuomenės problema. „Žinoma, esu patriotas. Tėvynės ir mamos mes pasirinkti negalime. Jeigu taip mylim mamą, tai ir tėvynę visi turime mylėti. Tai yra neišvengiama. Jeigu mes burbame, kad Lietuvoje kažkas negerai, kažko trūksta, ta problema yra tiktai patriotizmo stoka. Nes jei visi mylėtumėme savo tėvynę taip, kaip turėtumėme, tai visiems gyventi būtų daug geriau. Tada nedarytume tokių dalykų, kurie mūsų šaliai kenkia. Tėvynė esame mes – tie, kurie šiuo metu čia gyvenam. Meilė tėvynei yra noras, kad būtų gerai tiems, kurie liks po manęs“, – mintimis dalijosi aktorius.