Visų nuostabai, Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad kaltinimai pagrįsti.

„Valstybė atsakovė nepasiekė savo ankstesnių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo tikslų“, – kalbėjo Europos žmogaus teisių teismo prezidentė Siofra O'Leary.

Nustatyta, kad Šveicarija nevykdė Paryžiaus klimato kaitos konvencijos įsipareigojimų. Tad pensininkės pasiekė istorinę pergalę.

„Teismas pripažino mūsų pagrindinę teisę į sveiką klimatą ir į tai, kad mūsų šalis – Šveicarija – padarytų tai, ko iki šiol nepadarė. Imtųsi ambicingų priemonių, kad apsaugotų mūsų sveikatą ir visų ateitį“, – šnekėjo klimato aktyvistė Anne Mahrer.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tai tik pirmas žingsnis teisinga linkme. Turime nueiti dar labai ilgą kelią“, – teigė klimato aktyvistė Greta Thunberg.

Teisininkų bendruomenei toks sprendimas – netikėtas.

„Pats buvau gana skeptiškas ir laikiausi pozicijos, kad gali būti, jog priims nagrinėti, bet netikėjau, kad bus pažeidimas“, – sakė Vilniaus universiteto dėstytojas, advokatas Donatas Murauskas.

„Politikais nusivylusios visuomenės veiksmas, atsisukti į teismus. Tai yra visuomenės, kurią tiesiog užkniso klausytis bevaisių politikų pažadų“, – nurodė Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas.

Teismas pripažino mūsų pagrindinę teisę į sveiką klimatą ir į tai, kad mūsų šalis – Šveicarija – padarytų tai, ko iki šiol nepadarė.

„Teismas pripažino, kad klimato krizė kelia egzistencinę grėsmę įvairaus amžiaus žmonėms. O nutarimas sukuria didžiulį precedentą, kuris gali būti taikomas visoms Europos šalims“, – pabrėžė teisininkas Gerry Liston.

Tai reiškia, kad nuo šiol visų Europos šalių gyventojai savo valdžią į teismą gali paduoti dėl šylančio oro, potvynio ar kitų klimato kaitos padarinių.

„Žinutė tokia išėjo, kad, vadinasi, čia yra žmogaus teisė. Jeigu man karšta, tai dabar galėsiu skųstis dėl karščio prieš savo Vyriausybę“, – šnekėjo Vilniaus universiteto dėstytojas, advokatas.

Tiesa, ne visai taip.

Žinant aplinkosaugos entuziastų aktyvumą, Europos Žmogaus Teisių Teismas numatė, kad gali būti užverstas milijonais skundų. Todėl nagrinėti priims tik grupinius ieškinius. Be to, reikės nenuginčijamų patirtos žalos įrodymų.

„Labai uždegama aiški žalia šviesa, indikacija būtent asociacijoms, veikiančioms šitoje srityje, kad jos šitą klausimą turi kelti, gali kelti ir vyriausybės turi į tai reaguoti“, – kalbėjo D. Murauskas.

„Tai svarbus sprendimas ir Šveicarijos vyriausybė į tai atsižvelgs. Atidžiai išanalizuosime šio sprendimo turinį ir siekiant išspręsti pažeidimus, pasiūlysime priemones“, – tikino Šveicarijos vyriausybės atstovas Alain Chablais.

Lietuva nuo ieškinių irgi neapsaugota.

„Tai tikėtinas variantas. Eina balandis ir yra 100-oji metų diena. Mes turėjome 10 šilumos rekordų vien šiemet“, – sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

„Raudonas šauktukas ir kitoms vyriausybėms, ir kitų valstybių politikams, kad neturime skrieti paviršiumi“, – dėstė Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė.

„Ėjimas į tuos teismus turbūt irgi kainuoja. Tai visuomenei reikia mobilizuotis“, – pabrėžė Ž. Morkvėnas.

Aplinkosaugos aktyvistų rankose – teisėtas įrankis, kuriuo dabar galima atsigriebti, pavyzdžiui, už ūkininkų išsikovotas pergales.

„Žingsnis atgal su žymėtu žaliuoju dyzelinu, žingsnis atgal su naftos dujomis“, – teigė S. Gentvilas.

„Taršiausi Lietuvos sektoriai yra transportas, žemės ūkis, pramonė. Kai imamės kokių nors sprendimų, ar vienai ar kitai sričiai, atsiranda toks didžiulis pasipriešinimo laukas“, – aiškino Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė.

„Miškų kirtimas, miškų kirtimų apimtys ir nacionalinis miškų susitarimas, mes visiškai velkamės“, – tvirtino Baltijos aplinkos forumo vadovas.

Lietuva irgi priklauso Paryžiaus susitarimui dėl klimato kaitos. Pagrindinis įsipareigojimas – iki 2050-ųjų pasiekti visišką neutralumą klimatui.

„2030 metais Lietuva turi savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 21 proc., lyginant su 2005 metais“, – šnekėjo S. Gentvilas.

„Jeigu mes jų nepasiekiame, prasideda sankcijų mechanizmas, kada turime mokėti kaip valstybė baudas. Iš kokių pinigų mes juos mokame? Aišku, iš tų pačių mūsų biudžeto pyrago pinigų“, – kalbėjo A. Gedvilienė.

Tiesa, Europos Žmogaus Teisių Teismas baudų skirti ar finansinės kompensacijos priteisti negali.

„Tai yra toks procesas, kai vyriausybė turi atsiskaitinėti Europos Tarybos Ministrų komitetui, kaip jai sekasi vykdyti sprendimą iki to momento, kai komisija pasakys, kad mes esam įsitikinę, kad jūs įvykdėte sprendimą. Sankcijų, jokiu būdu, piniginių neskirs“, – nurodė Vilniaus universiteto dėstytojas, advokatas.

O kol Europa dėl klimato kaitos aiškinasi teismuose, didžiausiomis pasaulio teršėjomis vis dar išlieka Kinija ir Jungtinės Valstijos.

Gruodžio 19-ąją paskelbtu nuosprendžiu Lietuvos teisėsauga pripažinta pažeidusi Š. Narbuto teises pagal keturis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius. Kitaip tariant, STT verslininką sulaikė neteisėtai, vieši STT ir prokuroro komentarai žiniasklaidoje pažeidė Š. Narbuto teisę į privatumą, jam paskirtas draudimas komentuoti ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo neteisėtas ir pažeidė jo reputaciją, Š. Narbuto lėšos buvo laikomos areštuotos neteisėtai.

Strasbūro sprendimu, Lietuva Š. Narbutui taip pat turi sumokėti 768,94 euro turtinei žalai atlyginti ir 26 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Peržengtos ribos

Š. Narbutą į teismą atvedusi istorija prasidėjo 2020 m. liepą. Tuomet STT garsiai paskelbė įtarianti, kad Š. Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Jis buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų. Svarbu paminėti, kad įtarimai, kurie Š. Narbutui buvo pareikšti jį sulaikant, ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinti. Vėliau jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, o 2023-iųjų gegužę pirmosios instancijos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino. Byla tebėra nagrinėjama Apeliaciniame teisme.

Kaip skelbiama, Strasbūras nagrinėjo įvairias per ikiteisminį tyrimą Š. Narbutui taikytas kardomąsias priemones. Tuo metu jis veikė kaip tarpininkas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ispanijos įmonės, iš kurios buvo pirkti COVID-19 reagentai. Už kiekvieną parduotą COVID-19 testų rinkinį Š. Narbutui buvo sumokėtas 1 euras.

Pirminių įtarimų fone buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau tikino, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas. Kaip dabar nusprendė Strasbūro teismas, tokia STT agentų savivalė buvo neteisėta.

„Strasbūras pasiuntė aiškų signalą Lietuvos institucijoms, kad negalima vien tik dėl kažkieno užmojo ateiti ir sulaikyti žmogaus be teismo sankcijos. Tai yra labai svarbu, nes ne tik mano atveju matėme ir toliau matome rengiamus šou – jie daromi maksimaliai viešai ir naudojant maksimalias prievartos priemones. Vėliau paaiškėja, kad to net nereikėjo“, – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą „Kauno dienai“ komentavo Š. Narbutas, kurio sulaikymui tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Savivalė: Lietuvos teisėsauga pripažinta pažeidusi Š. Narbuto teises pagal keturis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius. (Reuters, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – aiškino pašnekovas.

Vertindamas šį Strasbūro nuosprendį, teisės ekspertas, advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto baudžiamosios teisės dėstytojas Remigijus Merkevičius akcentavo, kad jis turi didžiulę reikšmę Lietuvos kriminalinėje justicijoje.

Aiškiai pasakyta, kad toks teisėsaugininkų prievartos taikymas yra neadekvatus.

„Ši byla nustatytų pažeidimų gausa tikrai išsiskiria iš daugumos bylų. Tačiau labai svarbus kitas momentas: nors šis Strasbūro sprendimas yra priimtas konkretaus žmogaus – Š. Narbuto – byloje, toks elgesys, kaip ikiteisminio tyrimo metu buvo elgiamasi su juo, yra tipinis, kasdienis ir nuolat besikartojantis. Tai, kokius pažeidimus nustatė Strasbūro teismas, – tradicinio pareigūnų elgesio algoritmų paneigimas. Aiškiai pasakyta, kad toks teisėsaugininkų prievartos taikymas yra neadekvatus. Pradedant beprasmiu, nepagrįstu sulaikymu, tęsiant nepagrįstomis turto arešto priemonėmis ir baigiant dabar labai mėgstamu draudimu įtariamiesiems, netgi jų gynėjams, viešai komentuoti pareikštus įtarimus“, – akcentus sudėliojo teisės ekspertas.

Grūmoja linčiuotojams

Š. Narbutui dar būnant areštinėje, viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

„Bylą viešai komentavo net šalies Prezidentas (Gitanas Nausėda – aut. past.). Buvo jo citata, kad tokie Š. Narbuto veiksmai liaudyje vadinami marodieryste ir su tuo privaloma kovoti. Kai Prezidentas pats skiria ir teisėjus, ir generalinį prokurorą, ir STT vadovą, ir jie visi nagrinėja mano bylą, tai, mano vertinimu, yra tiesioginis poveikis. Apie kokį nešališką procesą mes galime kalbėti, kai iš šalies vadovo ateina nurodymas, kad su tuo reikia kovoti?“ – „Kauno dienai“ yra sakęs Š. Narbutas.

Tai, kad ši byla nuo pat pradžių sulaukė didžiulio dėmesio, – ir teisėsaugininkų nuopelnas. Tačiau Strasbūro teismas paskelbė, kad tyrimą atlikusių institucijų pateikta informacija ir jos paviešinimas nebuvo pagrįsti poreikiu informuoti visuomenę ir padarė didelę žalą Š. Narbuto reputacijai, buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą.

„Š. Narbutas tuo metu nebuvo nei politikas, nei valstybės tarnautojas. Jo žinomumas nebuvo toks, kad pateisintų jo tapatybės atskleidimą, kuris labai padidino žiniasklaidos susidomėjimą šia byla. Jis neturėjo galimybės apsaugoti savo tapatybę, kai jį į teismą su antrankiais atlydėjo policijos pareigūnai. Nuotraukos, kuriose jis atlydimas į teismą, buvo paskelbtos, todėl jis atsidūrė visuomenės dėmesio centre“, – konstatavo EŽTT.

Š. Narbutas kartojo, kad dramatiškas sulaikymas ir jo paviešinimas nuo pirmųjų akimirkų visiškai sutrypė reputaciją.

„Tarsi bandymas parodyti, kaip gerai teisėsauga dirba. Kur tuomet yra nekaltumo prezumpcija? Teisėsauga turėtų išmokti pirmiausia ištirti, o tik tada galutinius rezultatus pateikti visuomenei“, – vylėsi, kad tokių šou ateityje nebebus.

Verslininkui pritarė ir R. Merkevičius, teigdamas, kad Strasbūro teismas aiškiai pasakė, jog turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp visuomenės teisės žinoti ir teisės išsaugoti asmens privatumą.

„Tai rimtas signalas teisėsaugos institucijoms: negali pristatyt žmogaus kaip nusikaltėlio, kol to neįrodė teismas. Negali vedžioti žmogaus kaip gyvulio ar vergo. Kitaip tariant, baikime girtis nebūtais nuopelnais ir elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi. Ir tai ne tik teisėsaugos nuopelnas – prie to baisaus įspūdžio sudarymo labai prisideda ir žiniasklaida. Kartu veikdamas šis mechanizmas yra nukreiptas į žmogaus sunaikinimą. Gyvename XXI a., sakome, kad gerbiame žmogaus teises. Tai gal susėskime visi ir vieną kartą pradėkime tas žmogaus teises ginti? Juk be drastiškų šou elementų justicijos veiksmingumas niekaip nenukenčia“, – pabrėžė teisės ekspertas.

Įspėjimas: R. Merkevičiaus teigimu, po šio EŽTT sprendimo visos institucijos turėtų įsijungti sau raudonas lemputes. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Spaudimas per pinigus

Kaip jau esame rašę, po skambaus sulaikymo Š. Narbuto laukė dar ne vienas akibrokštas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jo lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Anot Strasbūro teismo, Š. Narbuto turto ir visų pajamų areštas buvo atliktas neįvertinus priemonės proporcingumo.

„Toks Lietuvos institucijų skirtas areštas laikomas griežtu ir ribojančiu. Ši priemonė buvo paskirta neatsižvelgiant į Š. Narbuto poreikius ir tik po jo paties skundų prokurorui buvo iš naujo įvertinta. Š. Narbutas pareikalavo kas mėnesį jam skirti 6 tūkst. eurų jo poreikiams (įskaitant vaistams nuo vėžio ir teisinei gynybai), tačiau institucijos atsisakė nenurodydamos jokių motyvų“, – akcentuojama teismo nutartyje.

Negali vedžioti žmogaus kaip gyvulio ar vergo. Kitaip tariant, baikime girtis nebūtais nuopelnais ir elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.

Tokius teisėsaugininkų veiksmus Š. Narbutas apibūdina kaip sąmoningus, darytus su ketinimu jį paspausti, – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio?

„Nemanau, kad mūsų teisėsaugos institucijos yra tokios nekompetentingos, kad nesuprastų, kokias nesąmones daro. Mano manymu, buvo sąmoningai pasirinkta taktika kankinti mane procesu. Nuo pat pradžių buvau atribotas nuo visos savo veiklos. Mano reputacija buvo taip sugadinta, kad daugybė žmonių nenori su manimi turėti reikalų ir t. t. O kaip geriausiai mane užčiaupti? Atimti pinigus. Jei neturėsi už ką nusipirkti maisto, tai negi rasi laiko eiti ir pasakoti visiems, koks tu nekaltas?“ – gniuždančius išgyvenimus prisiminė verslininkas.

Kaip konstatavo Strasbūro teismas, teisėsaugos institucijos turi aiškiai pagrįsti, kodėl būtina suvaržyti teisę į turtą, nesvarbu, kokio dydžio jis būtų.

„Mano atveju nutiko taip, kad aš turėjau įrodinėti, kodėl man reikalinga vienokia ar kitokia pinigų suma. Tačiau nė vienas mūsų teismas nepasisakė dėl šių argumentų. Strasbūras panaudojo labai stiprią reikšmę turintį anglišką išsireiškimą, kuris skamba taip: neįsivaizduojama, kaip kažkas gali galvoti, kad areštuoti visą žmogaus turtą yra normalu. O pas mus tai tampa normalia praktika“, – dėstė Š. Narbutas.

Asmeninė atsakomybė

Visą mėnesį po sulaikymo Š. Narbutas aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

EŽTT nustatė, kad teisėsaugos institucijos privalėjo pateikti išsamesnį paaiškinimą Š. Narbutui, ką jis galėjo ar ko negalėjo atskleisti. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo įrodyta, jog Š. Narbutui skirti apribojimai yra proporcingi ar būtini demokratinėje visuomenėje.

„Buvo skleidžiama tik vienpusė informacija, kuri tokiame kontekste yra neigiama. Apsiginti aš neturėjau jokių galimybių. O ką pas mus reiškia tylėjimas? Tyli, vadinasi, kaltas. Be to, visa ta informacija buvo su visais mano duomenimis, kai kitos institucijos tą daro bent nuasmeninus. Turėkime galvoje, kad visi teisėsaugos atlikti veiksmai buvo planuoti – ne atlikti ekspromtu. Dabar Strasbūras nustatė, kad visa tai buvo neteisėta. Pagalvokime, ką tai reiškia?“ – retoriškai klausė visuomenininkas.

Kaip „Kauno dienai“ tikino teisės ekspertas R. Merkevičius, po šio EŽTT sprendimo visos institucijos turėtų įsijungti sau raudonas lemputes.

„Visų pirma, jos turėtų įvertinti būtent šią Š. Narbuto situaciją – kas konkrečiai ką darė, veikė, sprendė. Kodėl? Pastaruoju metu labai daug kalbama apie atlyginimų didinimą, argumentuojant, kad kriminalinė justicija yra labai kvalifikuota, neša labai didelę atsakomybę, turi labai daug pareigų ir t. t. Tai jei šie asmenys tiek daug visko turi ir viską gerai daro, gal pagaliau pritaikykime jiems atsakomybę ir už netinkamą veikimą? Visi, kurie prisidėjo prie neteisėto sulaikymo, turto arešto ar įteikė draudimus komentuoti – t. y. pažeidė Konvenciją, turėtų būti įvertinti individualiai“, – asmeninę teisėsaugininkų atsakomybę akcentavo pašnekovas ir pridėjo: „Institucijoms taip pat nereiktų slėptis krūmuose, reikėtų įvertinti savo teisinę, teisminę praktiką. Orientuoti ją į tai, ką pasakė Strasbūro teismas. Žinoma, pagal tai galima koreguoti įstatymus, tačiau minimaliai. Strasbūras kalba apie pažeidimus, kurie orientuoti į įstatymo taikytojų suvokimą ir norą riboti žmogaus teises.“

Nemanau, kad mūsų teisėsaugos institucijos yra tokios nekompetentingos, kad nesuprastų, kokias nesąmones daro. Mano manymu, buvo sąmoningai pasirinkta taktika kankinti mane procesu.

Teismai užmerkia akis

Š. Narbutui Strasbūro teisme atstovavusi advokatė Elzė Matulionytė akcentavo, kad signalų mūsų šalis gauna labai daug.

„Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Š. Narbuto atveju kai kas buvo tikrai daryta vadovaujantis labai ydinga praktika. Lyg ir visiems aišku, kad daroma negerai, bet praktikoje vis tiek turime, ką turime. Kiek tokių signalų reikia, kad pasikeistų įgyvendinimo praktika, aš nežinau, tačiau labai norėčiau tikėti, kad esame teisinė valstybė. Ir labai norėčiau, kad po kiekvieno tokio Strasbūro sprendimo būtų daromos išvados, institucijų praktika adaptuojama“, – vylėsi teisininkė.

E. Matulionytės žodžiais, liūdniausia, kad pažeidimų, kuriuos nustatė Strasbūro teismas, Lietuvos teismai nematė.

„Pas mus tokia praktika, kad dažniausiai tokiais atvejais palaikoma tyrimo institucija ir prokuratūra. Tai, mano nuomone, labai nesubalansuotas požiūris. Visi suprantame, kad teisėsaugos institucijų tikslas – mus apsaugoti nuo nusikalstamų veikų. Tačiau procesas, kaip jos siekia savo tikslų, būna ne toks, koks turėtų būti teisinėje valstybėje. Norėtųsi, kad Š. Narbuto byla būtų pavyzdys, kad ikiteisminio tyrimo etape reikia įsivesti saugiklių, nurodančių, kad įtariamasis yra visavertis bylos dalyvis su visomis procesinėmis teisėmis, kurias garantuoja tiek Konvencija, tiek Konstitucija“, – reziumavo pašnekovė.

Kaip antradienį paskelbė Strasbūro teismas, byloje „Narbutas prieš Lietuvą“ nustatyti keturių straipsnių pažeidimai: dėl neteisėto sulaikymo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo.

Priminsime, kad Š. Narbutą į teismą atvedusi istorija prasidėjo 2020 m. liepą. Tuomet Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) garsiai paskelbė įtarianti, kad Š. Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Jis buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų. Svarbu paminėti, kad įtarimai, kurie Š. Narbutui buvo pareikšti jį sulaikant, ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinti. Vėliau jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, o 2023-iųjų gegužę pirmosios instancijos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino. Byla tebėra nagrinėjama Apeliaciniame teisme.

Neteisėtas sulaikymas

Kaip skelbiama, Strasbūras nagrinėjo įvairias Š. Narbutui taikytas kardomąsias priemones. Tuo metu jis veikė kaip tarpininkas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ispanijos įmonės, iš kurios buvo pirkti COVID-19 reagentai. Už kiekvieną parduotą COVID-19 testų rinkinį Š. Narbutui buvo sumokėtas 1 euras.

Šiame skambių įtarimų fone buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e.laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymėjimą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas.

„Narbuto sulaikymas buvo atliktas ne pagal įstatyme numatytą procedūrą. Taip pat, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neturėjo pagrindo skelbti konkrečią informaciją apie Š. Narbutą, kuri smarkiai pakenkė jo reputacijai. Kalbant apie Š. Narbuto turto areštą, ši priemonė buvo neproporcinga, o sprendime nebuvo tinkamai suderinti jo ir visuomenės poreikiai“, – rašoma teismo išplatintoje nutartyje.

Strasbūro teismas nustatė, kad Š. Narbuto sulaikymas buvo atliktas ne pagal įstatyme numatytą procedūrą.

Kaip anksčiau „Kauno dienai“ yra sakęs Š. Narbutas, jo sulaikymui tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas net neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – aiškino pašnekovas.

Jo žodžiais kalbant, tiek sulaikymas, tiek namuose atliktos kratos buvo daromos be jokios teismo sankcijos.

„Pas mus susiformavusi tokia ydinga praktika STT veiksmuose – jie mano, kad lengva ranka bet kada gali sulaikyti, ką nori ir kaip nori. O teismai vėliau užmerkia akis. Taip įteisinama jėgos struktūrų savivalė, – teigė Š. Narbutas ir pridūrė: – Kiekvieną šį neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Tai dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos nustatė Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė.“

L. Balandžio / BNS nuotr.

Grūmoja linčiuotojams

Š. Narbutui dar būnant areštinėje, viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas. 

„Bylą viešai komentavo net šalies Prezidentas (Gitanas Nausėda – aut. past.). Buvo jo aiški citata, kad tokie Š. Narbuto veiksmai liaudyje vadinami marodieryste ir su tuo privaloma kovoti. Kai Prezidentas pats skiria ir teisėjus, ir generalinį prokurorą, ir STT vadovą, ir jie visi nagrinėja mano bylą, tai, mano vertinimu, yra tiesioginis poveikis. Ir apie kokį nešališką procesą mes tada galime kalbėti, kai nurodymas ateina iš šalies vadovo, kad su tuo reikia kovoti“, – Strasbūro teismui pateiktus argumentus kiek anksčiau „Kauno dienai“ vardijo Š. Narbutas.

Tai, kad ši byla nuo pat pradžių sulaukė didžiulio dėmesio, – ir teisėsaugininkų nuopelnas.

„Kai mane sulaikė, viskas buvo viešai pranešama per visas žiniasklaidos priemones. Žiūrint į kitus STT praneštus atvejus, tenka matyti, kad informacija apie sulaikymą pranešama saugant žmogaus duomenis – rašant tik inicialus, neatskleidžiant net tam tikros įmonės, jei tas žmogus joje užima aukštas pareigas. Mano atveju, buvo viešai skelbiamas mano vardas ir pavardė. Taip pat buvo minima POLA veikla, nors ji su pareikštais įtarimais nėra niekaip susijusi. Aš net nebuvau POLA vadovas, o vienas iš valdybos narių. Teismų praktika rodo, kad valdybos narys nėra viešas asmuo, bet tas niekam nerūpėjo“, – tai, ką jau ne kartą „Kauno dienai“ yra pabrėžę ir teisės ekspertai, pakartojo Š. Narbutas.

Šiandien Strasbūro teismas paskelbė, kad tyrimą atlikusių institucijų pateikta informacija ir jos paviešinimas nebuvo pagrįstas poreikiu informuoti visuomenę ir padarė didelę žalą Š. Narbuto reputacijai. Todėl buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą.

„Š. Narbutas tuo metu nebuvo nei politikas, nei valstybės tarnautojas. Teismo nuomone, jo ankstesnio viešo vaidmens nebuvo galima lyginti su politiko ar valstybės pareigūno vaidmeniu. Jo žinomumas nebuvo toks, kad pateisintų jo tapatybės atskleidimą. Be to, jo tapatybės atskleidimas labai padidino žiniasklaidos susidomėjimą šia byla. Jis neturėjo galimybės apsaugoti savo tapatybę, kai jį į teismą su antrankiais atlydėjo policijos pareigūnai. Nuotraukos, kuriose jis atlydimas į teismą, buvo paskelbtos, todėl jis tapo visuomenės dėmesio centre“, – konstatavo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).

Spaudimas per pinigus

Kaip jau esame rašę, po skambaus sulaikymo Š. Narbuto laukė dar ne vienas akibrokštas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jo lėšos bankų sąskaitose, automobilis.

„Konstitucijos 21 straipsnyje parašyta, kad nuosavybė neliečiama, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Bet kokie apribojimai turi būti labai aiškiai motyvuoti, apibrėžti ir proporcingi. Mano atveju, buvo areštuota viskas. Ką tai reiškia? Kad tu negali susimokėti sąskaitų, nusipirkti maisto, samdytis advokato teisinei pagalbai“, – „Kauno dienai“ vardijo pašnekovas, kuris savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjo pradėti naudotis tik praėjus pusantrų metų.

Š. Narbutas įsitikinęs, kad nuosavybės teisės apribojimas niekaip negalėjo viršyti 300 tūkst. eurų atlygio sumos, kuri STT ir prokuratūros įsivaizdavimu gauta neteisėtai.

„Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentai, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarę nusikalstamas teroristines veikas. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tai net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad jiems negali būti ribojamos galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Tai, Lietuvos institucijų vertinimu, aš esu blogesnis už teroristą?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Anot Strasbūro teismo, Š. Narbuto turto ir visų pajamų areštas buvo atliktas neįvertinus priemonės proporcingumo.

„Toks Lietuvos institucijų skirtas areštas laikomas griežtu ir ribojančiu. Ši priemonė buvo paskirta neatsižvelgiant į Š. Narbuto poreikius tik po jo paties skundų prokurorui buvo iš naujo įvertinta. Š. Narbutas pareikalavo kas mėnesį jam skirti 6 tūkst. eurų jo poreikiams (įskaitant vaistams nuo vėžio ir teisinei gynybai), tačiau institucijos atsisakė nenurodydamos jokių motyvų“, – akcentuojama teismo nutartyje.

Nuosavybės apribojimo priemonės yra taikomos mechaniškai, gal kartais net su specialia intencija asmenį paspausti – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio.

„Turi būti palikta lėšų pragyvenimui, orių ir minimalių lėšų užtikrinimas – privalomas. Turime turėti galvoje, kad nuosavybės teisės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Ar tikrai jas buvo būtina tokias taikyti? – „Kauno dienai“ anksčiau sakė teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir dar pridūrė: – Žinote, kas pas mus yra labai blogai? Sakyčiau, tai yra net vyraujančios teisinės kultūros elementas – visiškas formalumas, neįsigilinimas į situaciją. Bijau, kad visos tokios nuosavybės apribojimo priemonės yra taikomos mechaniškai, gal kartais net su specialia intencija asmenį paspausti – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio.“

Trūksta žmogiškumo

Visą mėnesį po sulaikymo Š. Narbutas aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

L. Balandžio/BNS nuotr.

„Pusantrų metų man buvo drausta kaip nors viešai komentuoti vykstančius procesus. Nepaisant to, kad kiti mano interesai – ekonominiai, darbiniai ir panašiai – buvo apriboti, aš negalėjau net įvardyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai daro spaudimą liudytojams, vilkina procesą. Tuo tarpu patys STT tai darė laisvai. Taip visuomenę pasiekė tik vienpusė informacija, o aš savo pozicijos visiškai negalėjau reikšti“, – yra teigęs Š. Narbutas, kurio žodžiams šiandien pritarė ir Strasbūro teismas.

EŽTT pažymėjo, kad teisėsaugos institucijos privalėjo pateikti išsamesnį paaiškinimą Š. Narbutui, ką jis galėjo ar ko negalėjo atskleisti. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo įrodyta, jog Š. Narbutui skirti apribojimai yra proporcingi ar būtini demokratinėje visuomenėje.

„Manau, kad jei pati ikiteisminio tyrimo institucija ar prokuratūra komunikuoja kažkokią medžiagą, tai logiška, kad būtų leista ir tam asmeniui komentuoti“, –„Kauno dienai“ yra teigęs D. Žalimas.

Anot teisės profesoriaus, dažniausiai individualūs pažeidimai yra susiję su pareigūnų kompetencijos stoka, aiškinant ir taikant įstatymus.

„Ko dažniausiai trūksta, tikriausiai jaučiame mes visi, – teisingesnio požiūrio, įsigilinimo į žmogaus situaciją, jautrumo. Problemos daugeliu atveju atsiranda būtent dėl žmogiškumo stokos“, – Lietuvos teisinės sistemos skaudulius yra vardijęs D. Žalimas.

Strasbūro sprendimu, Lietuva Š. Narbutui taip pat turi sumokėti 768,94 euro turtinei žalai atlyginti ir 26 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

„Tik vienas jų apgyvendintas Pabradės registracijos centre, kiti trys – jų pačių pasirinktinoje vietoje. Na, todėl skųsti Lietuvą, kad mes kažką ne taip darome, gal ir ne visai korektiška iš jų pusės“, – sakė Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius.

„Ne pirmas skundas, ne pirmas bandymas kažką prisiteisti. Aš žiūriu iš valstybės intereso požiūrio. Kitaip tariant, ta režimo politika savotiškai išgelbėjo mus nuo to, kai Aleksandras Lukašenka, organizuodamas migracijos srautus, bandė pažeminti, priversti derėtis“, – komentavo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

Anksčiau Strasbūro teismas buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones minėtų žmonių atžvilgiu. Tai reiškia, kad migrantai neturėtų būti išsiųsti atgal į Baltarusiją, jei būtų aptikti Lietuvos teritorijoje.

„Jeigu jie galvoja, kad įžengus 3 metrus į Lietuvos teritoriją, jau yra Lietuvos teritorijoje, nebūtinai taip yra. Apgręžimo politika ir toliau galioja“, – tęsė savo pastebėjimus L. Kasčiūnas.

Anot Teisingumo ministerijos, Strasbūro teismas sieks išsiaiškinti, ar kubiečiai iš tikrųjų buvo Lietuvoje atitinkamu laikotarpiu ir ar jie tikrai buvo išstumti iš Lietuvos į Baltarusiją.

Sprendimai buvo teisingi, savalaikiai ir tikslūs. Tai, kad yra skundai EŽTT, nereiškia, jog būtinai jie bus laimėti.

„Iki šiol Lietuvoje turėjome devynis atvejus, kai teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas neišsiųsti šių asmenų iš Lietuvos. Visais atvejais šios priemonės buvo panaikintos, todėl kol kas pagrindo, jog būta konkrečių ar sisteminių asmenų teisių pažeidimų, nėra“, – komentavo Teisingumo ministerija.

„Tikiu, kad sprendimai buvo teisingi, savalaikiai ir tikslūs. Tai, kad yra skundai EŽTT, nereiškia, jog būtinai jie bus laimėti. Mes irgi turėsime savo argumentų“, – teigė L. Kasčiūnas.

Strasbūro teismas taip pat aiškinsis dėl galimo fizinės jėgos panaudojimo prieš kubiečius. Ar jie buvo kratomi elektros šoku ir ar sulaukė skubios medicinos pagalbos. Tiesa, Vidaus reikalų ministerija mano, kad šie skundai tėra bandymas prisiteisti pinigų.

„Ar dėl blogų apgyvendinimo sąlygų, ar dėl neįleidimo, tai turbūt tikslas neabejotinas: jie turi tokią galimybę siektų tų kompensacijų, mes taip pat turime teisines galimybes tą neigti“, – sakė A. Abramavičius.

Jie turi tokią galimybę siektų tų kompensacijų, mes taip pat turime teisines galimybes tą neigti.

 

Dėl judėjimo laisvės ribojimo Strasbūro teismui skundžiasi ir du Irako bei Sirijos piliečiai. Migrantų skundus pripažinus pagrįstais, EŽTT skirti Lietuvai baudos negalėtų. Tačiau migrantams galimai būtų priteistos kompensacijos. Jų dydžius spėti kol kas sunku, bet tikėtina, kad sumos būtų nemažos.

„Pavyzdžiui, 2018 m. byla prieš Lietuvą, kur buvo septynių pareiškėjų atžvilgiu priteista iš Lietuvos valstybės 22 tūkst. eurų. Buvo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Tad iš esmės tos pasekmės nelabai smagios“, – teigė advokatas Laurynas Jokšas.

Siekiant atremti neteisėtos migracijos bangą, užpraeitą vasarą Lietuvos pasieniečiai įgijo teisę apgręžti į šalį per Baltarusijos pasienį bandančius patekti nelegalus. Į Lietuvą neįleista daugiau kaip 19 tūkst. migrantų.

„Visi keturi pasiprašė prieglobsčio. Dabar pradėtos įprastos procedūros, surinkti duomenys bus perduoti Migracijos departamentui“, – BNS sakė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovas spaudai Giedrius Mišutis.

Šiuo metu migrantai yra Kabelių užkardoje Varėnos rajone, netrukus jie bus perkelti į vieną iš Migrantų apgyvendinimo centrų.

Visi keturi pasiprašė prieglobsčio. Dabar pradėtos įprastos procedūros, surinkti duomenys bus perduoti Migracijos departamentui.

„Jiems šiandien atlikti COVID-19 testai, laukiame rezultatų. Jie kaip ir jau yra Lietuvoje, tos procedūros įprastos. Kiek jie užkardoje bus – sunku pasakyti, bet anksčiau ar vėliau jie atsidurs viename iš migrantų apgyvendinimo centrų“, – teigė pasieniečių atstovas.

Naujienų portalas 15min trečiadienį pranešė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė iš Lietuvos į Baltarusiją išstumti keturis pakistaniečius.

Anot portalo, penkias dienas miške praleidę migrantai trečiadienio vakarą buvo išvežti į Kabelių užkardą.

VSAT atstovo G. Mišučio teigimu, dokumentų pakistaniečiai neturi, yra gautos jų kopijos, nustatinėjamos migrantų tapatybės.

„Manau, Lietuva turėtų ir tikrai kreipsis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo“, – ketvirtadienį LRT laidai „Dienos tema“ sakė E. Dobrovolska.

EŽTT trečiadienį pritaikė laikinąsias apsaugos priemones penkių Afganistano piliečių byloje prieš Lietuvą, laikinai neleisdamas jų išsiųsti iš šalies.

Teismo pranešime nurodoma, kad migrantai į Baltarusiją atvyko šių metų rugpjūtį. Jie teigia pabėgę iš Afganistano, nes būtų persekiojami šalies kontrolę perėmusio Talibano režimo.

EŽTT informuoja, jog migrantai kelis kartus negalėjo įžengti į Lietuvą, buvo grąžinti į Baltarusiją ir strigo pasienyje, o nuo rugsėjo 5 dienos slepiasi Lietuvos teritorijoje.

Manau, Lietuva turėtų ir tikrai kreipsis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Ministrė atkreipė dėmesį, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos „darant prielaidą, kad jie yra Lietuvoje“, tačiau ši prielaida nepasiteisino.

„Šita prielaida akivaizdžiai nepasiteisino. Dabar mes turime situaciją, kai iš esmės neturime tų piliečių savo teritorijoje, o laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos juos turint“, – aiškino ji.

Afganistaniečiams atstovaujančios advokatės Astos Astrauskienės teigimu, migrantai buvo patekę į Lietuvos teritoriją.

„Aš su jais buvau susitikusi, mes bendravome. Aš turiu ir vaizdo, ir fotomedžiagos, kad mes Lietuvoje. Taip pat matyti lokacija telefone, kurioje vietoje mes buvome. Toje vietoje, kur aš buvau, vizualiai net sienos nesimato“, – dėstė advokatė.

Ji anksčiau BNS pateikė nuotraukas, kuriose užfiksuotas penkių vyrų būrelis, stovintis už Lietuvos pasieniečių. Taip pat pridėta mobiliojo telefono užfiksuota nuotraukų padarymo vieta, kurioje matoma, kad nuotraukos darytos Lietuvos teritorijoje netoli pasienio.

Pasieniečiai, pasak advokatės, pervedė atvykėlius pėsčiomis atgal į Baltarusiją.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai savo ruožtu teigia, kad Afganistano piliečiai atvyko į pasienį iš Baltarusijos pusės ir priėjo prie sienos, norėdami ją neteisėtai kirsti, ko Lietuvos pareigūnai jiems neleido padaryti.

Pasak Lietuvos pareigūnų, Lietuva nėra įpareigota jų įsileisti – tik neišsiųsti, jeigu jie jau yra šalies teritorijoje.

Į Lietuvą per sieną su Baltarusija šiemet pateko daugiau nei 4,1 tūkst. neteisėtų migrantų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo išaiškinti, ar Lietuva nepažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos, drausdama per apkaltą pašalintam žmogui dalyvauti Seimo rinkimuose.

Šį prašymą nagrinės 17 teisėjų Didžioji kolegija, paskelbė Strasbūro teismas.

Vyriausioji rinkimų komisija pernai atsisakė N. Venckienę registruoti kandidate į Seimą, ji apskundė šį sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šis sustabdė bylą ir kreipėsi konsultacijos į Strasbūrą.

N. Venckienė parlamentarės mandato neteko po apkaltos 2014 metais.

Lietuvos Konstitucinis Teismas yra suformulavęs doktriną, kad sulaužęs priesaiką parlamentaras niekada nebegali būti renkamas Seimo nariu.

N. Venckienė teigia, kad taip pažeidžiamos jos teisės, kurias garantuoja Strasbūro teismo doktrina.

Europos Žmogaus Teisių Teismas Rolando Pakso byloje buvo konstatavęs, kad prezidento priesaiką sulaužiusiam žmogui negali būti uždrausta visą gyvenimą kandidatuoti į Seimą.

Lietuvos Konstitucinis Teismas teigia, kad vienintelis būdas pašalinti nesuderinamumą tarp jo ir Strasbūro teismo doktrinos – priimti Konstitucijos pataisą. Seimas tokios pataisos iki  šiol nepriėmė, dėl to Lietuva nuolat sulaukia Europos Tarybos kritikos.

Strasbūro teismas konstatavo, kad statybos buvo vykdomos laikantis išduotų leidimų ir planavimo dokumentų, todėl namo savininkas neturėtų prisiimti institucijų klaidų naštos.

„Teismas mano, kad institucijos buvo atsakingos už patikrinimą, ar statybos vykdomos laikantis teisės aktų“, – rašoma trijų teisėjų kolegijos paskelbtame sprendime.

Ginčas kilo dėl Kauno rajone, Netonių kaime ant Nemuno šlaito, vykdytų statybų, kurios buvo vykdomos gavus reikalingus leidimus, tačiau vėliau Lietuvos teismų buvo paskelbtos iš dalies neteisėtomis.

Teismų maratonas

Pareiškėjas Tadas Puišys teigia, kad 2004 metais gavo planavimo dokumentus ir leidimą statyti namą savo žemėje, tačiau 2010 metais prokuratūra kreipėsi į teismus teigdama, kad tas namas buvo pastatytas pažeidžiant planavimo dokumentus.

Galutiniu 2018 metais priimtu sprendimu teismai patenkino prokuroro reikalavimą, nusprendę, kad institucijų sprendimai neatitinka įstatymų, pareiškėjui buvo liepta pakeisti namą taip, kad jis atitiktų planavimo dokumentus, teismai taip pat nustatė, kad pareiškėjas prie savo žemės neteisėtai pastatė tvorą ir nutiesė kelią, ir liepė juos sunaikinti.

Vyras įrodė, kad minėti teismų sprendimai nesąžiningai apribojo jo nuosavybės teises. Jis tvirtina, kad statybos buvo vykdomos laikantis visų atitinkamų institucijų išduotų leidimų ir planavimo dokumentų ir kad jis neturėtų prisiimti institucijų klaidų naštos.

Lietuvos Vyriausybė byloje teigė, kad namas nuo pat pradžių buvo statomas pažeidžiant sklypo detalųjį planą, tačiau Strasbūro teisėjai pabrėžė, kad nėra jokių požymių, jog per visą namo statybų laikotarpį, nuo 2004 metų gruodžio iki 2008 metų vasario, institucijos pranešė pareiškėjui apie galimus atitinkamų teisės aktų pažeidimus.

Teismas mano, kad institucijos buvo atsakingos už patikrinimą, ar statybos vykdomos laikantis teisės aktų.

„Be to, nei per teismų procesą šalyje, nei per procesą Teisme niekada nebuvo teigta, kad pareiškėjas, gavęs atitinkamus leidimus, elgėsi neteisėtai arba kad jis kokiu nors kitu būdu prisidėjo priimant sprendimus, kurie vėliau buvo panaikinti dėl neteisėtumo. Todėl Teismas įsitikinęs, kad pareiškėjas per visą savo namo statybų laikotarpį neturėjo pagrindo abejoti, kad jos buvo vykdomos laikantis visų susijusių reikalavimų ir kad jis turėjo teisę remtis lūkesčiais, kad institucijų sprendimai nebus vėliau panaikinti jo nenaudai“, – rašoma teismo sprendime.

Sukritikavo vietos teismus

Strasbūro teismas taip pat sukritikavo Lietuvos teismų išvadą, kad namas buvo pastatytas pažeidžiant sklypo detalųjį planą, nes jo kolonos neatitiko reikalaujamo minimalaus atstumo nuo gretimų sklypų ir išsikišo į suplanuotą viešąjį kelią.

Anot Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos teismai nepakankamai išnagrinėjo vieną iš pagrindinių pareiškėjo pateiktų argumentų, t. y., kad prokuratūros reikalavimas buvo pagrįstas neteisingomis žemės koordinatėmis.

„Todėl, atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą bylai ir akivaizdžiai prieštaringų įrodymų buvimą, Teismas mano, kad vidaus teismams buvo ypač svarbu atidžiai išnagrinėti pareiškėjo argumentus ir išsklaidyti visas abejones dėl duomenų, kuriais jie rėmėsi, tikslumo“, – konstatavo Strasbūro teismas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui kilo ilgalaikis neapibrėžtumas dėl jo namo teisėtumo.

„Prokuratūros ieškinys buvo pateiktas 2010 metų sausį, o galutinis teismo sprendimas buvo priimtas tik 2018 metų gegužę: tai yra, teismo procesas truko ilgiau nei aštuonerius metus, o galutinis sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei dešimt metų po to, kai namas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Neįtikinama, kad vidaus institucijos veikė pakankamai operatyviai ir su deramu rūpestingumu“, – konstatavo Strasbūro teisėjai.

Strasbūro teisėjų vertinimu, „reikalavimas iš pareiškėjo savo sąskaita nugriauti kolonas, neskirstant išlaidų tarp institucijų, kurios prisidėjo prie situacijos“ yra perteklinė našta.

T. Puišiui teismas priteisė tūkstantį eurų neturtinės žalos atlyginimo, 8,5 tūkst. bylinėjimosi išlaidų. Strasbūro teismas konstatavo, kad jis neturi įgaliojimų įpareigoti Lietuvos institucijas, kad namas būtų paskelbtas tinkamu naudoti, tačiau pabrėžė, kad vietos institucijos turi rasti geriausią būdą ištaisyti savo klaidas pagal teismo sprendimą.

Taip Aukščiausiasis Teismas reagavo į Strasbūro teismo antradienio sprendimą, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai, 2018-aisiais atsisakę nagrinėti M. Kaminskienės skundą, neišsklaidė abejonių dėl nešališkumo.

„Dėl šio EŽTT sprendimo visiems Lietuvos teisėjams kyla poreikis dar atidžiau kiekvienu konkrečiu atveju vertinti galimas interesų sankirtas ir vengti bet kokių abejonių jų nešališkumu“, – tokį Aukščiausiojo Teismo eismo komentarą BNS perdavė atstovė spaudai.

Teismas pabrėžė, kad 2019-aisiais – jau vėliau, nei spręsta dėl M. Kaminskienės skundo – buvo patvirtinta atrankos kolegijose dalyvaujančių teisėjų išankstinė galimo interesų konflikto patikros sistema.

Anot teismo, sistema taip pat sudaro pagrindą kilus abejonėms Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkams spręsti dėl atrankos kolegijos sudėties konkrečiam skundui pakeitimo.

Strasbūro teismo nutartyje teigiama, kad pagrįstų abejonių dėl nešališkumo sukėlė tai, jog Aukščiausiojo Teismo teisėjai nenusišalino nuo skundo nagrinėjimo, nors buvo pažįstami su tuometiniu „Achemos grupės“ vadovu ir akcininku Romualdu Žadeika bei advokatu Gintaru Balčiūnu.

Teismo sprendime rašoma, kad M. Kaminskienė 2016 metais kreipėsi į arbitražą, siekdama prisiteisti 12 mln. eurų neišmokėtų dividendų. Jos skundą arbitražas po metų atmetė. Arbitražo sprendimą M. Kaminskienė nesėkmingai bandė ginčyti Lietuvos Apeliaciniame ir Aukščiausiajame teismuose.

Bylos duomenimis, svarstant kai kuriuos jos prašymus dalyvavo teisėjai E. L. ir D. Š. – tokiais inicialais teisme tuo metu dirbo teisėjai Egidijus Laužikas ir Donatas Šernas.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos abejonės dėl teisėjų nešališkumo „galėtų būti vertinamos kaip objektyviai pagrįstos“. M. Kaminskienei Europos Žmogaus Teisių Teismo trijų teisėjų kolegija priteisė 4 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.