Plačiai paplitęs pašmaikštavimas "ko taip rėdaisi, kaip skerdžiaus pati prieš naktį", ko gero, tikrai paremtas gyvenimiška patirtimi, tačiau aptikau ir gyvenimiška patirtimi nepaaiškinamų pasakymų.

Teko ne kartą girdėti, kaip karštakošiai žmonės aplinkinių būdavo apibūdinami vienu sakiniu: "Jis visada šokinėja kaip pizius jaują padegęs." Visiems tapdavo aišku, bet niekas negalėjo paaiškinti nei kas tas pizius, nei kada, nei kodėl jis tą jaują padegė.

Literatūroje atsargiai teigiama, kad buvo toks dievas vardu Pizius, kuris globojęs meilės fizinės raiškos reikalus, tačiau dalis tyrinėtojų iš viso abejoja jo buvimu. O gal tautosaka gali atsirasti ne vien iš žmonių gyvenimiškos patirties?

Tai man parūpo, kai panorau išsiaiškinti plačiai paplitusio vieno politinės tautosakos perliuko atsiradimo aplinkybes. Pastaraisiais metais vis dažniau išgirstu politikų, žurnalistų ir šiaip politikuojančių žmonių pasakymą: "Rinkimus laimi ne tie, kas balsuoja, o tie, kas balsus skaičiuoja."

Kartą kaimyną pakviečiau eiti kartu balsuoti, tai jis man šelmiškai nusišypsojęs pareiškė, kad nenori pralaimėti, nes rinkimus, anot jo, laimi "ne balsuotojai, o skaičiuotojai". Nepanoro žmogus pralaimėti skaičiuotojams.

Kadangi tas pasakymas paplitęs įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, galbūt ir visuose Lietuvos regionuose, ėmiausi svarstyti jo atsiradimo aplinkybes. Ar tai apibendrinta tautos patirtis, ar nepaaiškinamas mokslui dalykas, kaip su Piziaus padegta jauja?

Aiškinausi, kaip žmonės supranta tą sparnuotą posakį. Kaip susitarę, tiek žemaičiai, tiek aukštaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai, žinoma, gyvenantys Klaipėdoje, paaiškino labai panašiai. Apibendrinus paaiškinimas skambėtų maždaug taip: "Neapsimesk kvailiu, juk visi žino, kad balsavimų rezultatus visaip "makliavoja", tik vienus pagauna, o kitų nepagauna."

Jei atvirai, ne visus respondentus pavyko įtikinti, kad ne visi ir ne visur tuos rezultatus "makliavoja".

Nusikaltimų neišaiškinamumas ir nebaudžiamumas yra ne tik prielaida, bet ir paskata nusikalsti ir šiuo atveju politinei tautosakai atsirasti.

Remiantis gal ir ne visiškai reprezentatyvia apklausa, tenka sutikti, kad mokykloje neapgaudinėjo aiškindami, jog tautosaka atsiranda iš žmonių gyvenimiškos patirties, o tas piziaus šokinėjimas padegus jaują tikriausiai bus išimtis iš taisyklės.

Aiškėja ir kitas dalykas, kurį pabrėžė mano respondentai, kad žemą rinkėjų dalyvavimą rinkimuose lemia įtikėjimas "makliavojimu", dėl kurio ir atsirado sparnuotasis posakis.

Pabandžiau pavartyti spaudą, paklausyti žmonių prisiminimų apie rinkimų istorijas. Šiek tiek pasigilinau į teismų praktiką šioje srityje.

Įtarimai dėl vienaip ar kitaip vykdomų klastojimų pasitvirtina, teismai sprendė ir dar ne visas bylas dėl pastarųjų rinkimų rezultatų klastojimo išsprendė, laikraščiuose aprašyta daug faktų, kurie gal ir ne visi verti Baudžiamojo kodekso, bet žmonių pasakojimai apie tai labai emocingi, konkrečiai nurodant vardus, pavardes ir technologijas. Kovojama dėl kiekvieno balsuotojo.

Nereikia toli ieškoti. Daugeliui klaipėdiečių žinomoje rinkiminėje apygardoje ankstesniuose savivaldybės rinkimuose, įtarus sukčiavimu, buvo perskaičiuoti balsai, ir išrinktųjų į miesto tarybą sąrašas iš dalies pasikeitė.

Ir nieko, visa istorija baigėsi galimu skaičiuotojų apmaudu, kad nepavyko, Vilniaus skaičiuotojai sutrukdė.

Nusikaltimų neišaiškinamumas ir nebaudžiamumas yra ne tik prielaida, bet ir paskata nusikalsti ir šiuo atveju politinei tautosakai atsirasti.

Mano supratimu, Baudžiamajame kodekse numatytos pakankamai griežtos bausmės už rinkimų rezultatų klastojimą ir kitus pažeidimus rinkimų metu, bet neteko girdėti, kad dėl rinkimų rezultatų klastojimo kam nors būtų atsivėrę Lukiškių ar Pravieniškių vartai.

Ir teisininkai situaciją vertina atsargiau. Teisininkas Remigijus Merkevičius interviu "Klaipėdos" dienraščiui (2022 11 03) teigė, jog  "...sakyti, kad baudžiamasis įstatymas labai grasina tiems, kurie darys neigiamą kriminalinę įtaką rinkimams, nedrįsčiau. Šiais atvejais baudžiamojo įstatymo reikšmė labiau pagrūmojimo ir prevencinė".

Nei pridėti, nei atimti, pasakyta labai suprantamai, manyčiau, padrąsinamai, deja, ne balsuotojų naudai.

Bandoma "traukti iš šešėlio" milijonus ir tuos milijonus slepiančius verslininkus, bet įstatymų leidėjai ir teisėsauga labai vangiai traukia į dienos šviesą būtent šios srities nusikaltėlius.

Tradicinis klausimas, o kam tai naudinga? Ne už kalnų dar vieni rinkimai, jau formuojamos skaičiuotojų komandos, o gal vis dėlto būtų verta, kad prieš rinkimus su patvirtintais skaičiuotojais pabendrautų prokurorai, patikintų, kad gyvename teisinėje valstybėje. Kartu gal ir Baudžiamąjį kodeksą pastudijuotų, aritmetikos pamokytų.

Manau, verta sutelkti jėgas, kad tauta pamirštų piliečių sukurtą politinės tautosakos perlą apie balsuotojus ir skaičiuotojus.

Kaimo nuopelnas

Kaip teigia etnologė, dabar, siekiant integruoti vakarietišką kultūrą, etninė kultūra nebesulaukia tiek dėmesio. "Pasakos, dainos, papročiai – tai mūsų lietuviška vertybė. Tačiau atrodo, kad viso šito atsisakoma, o sąvoka etninė kultūra tapo tarsi keiksmažodžiu", – dėl vyraujančio požiūrio į etnologiją apgailestauja pašnekovė.

Vis dėlto ji viliasi, kad Lietuva paseks teigiamais Latvijos ir Estijos pavyzdžiais, kai šalių darželiuose ir pradinėse mokyklose yra mokoma etninės kultūros. "Tik išmintis, slypinti mūsų senovės tautosakoje ir papročiuose gali padėti mums išsilaikyti kaip tautai", – sako D.Šeškauskaitė.

Dauguma tautų mums gali pavydėti dėl taip puikiai išsilaikiusios tautosakos, kurioje gausu simbolių, jau išnykusių kitose kultūrose. Dėl to iš dalies galima dėkoti kaimams, kurie, XVI a. prasidėjus polonizacijai, padėjo išlaikyti lietuviškąją kultūrą.

"Tuo metu tarp ponų buvo negarbė kalbėti lietuviškai, o kaimai niekam nerūpėjo. Tad kaimų gyventojai ir toliau išlaikė savo kalbą, dainavo, grojo, tęsė tradicijas", – pasakoja etnologė. Tad iki šiol mūsų tautosakoje yra gausu simbolizmo, padedančio pažinti senovės lietuvių kultūrą, papročius, tuometį gyvenimo būdą.

Išskirtinė meilės kalba

Būtent susidomėjimas simbolių reikšmėmis ir etnologę atvedė ir prie tikriausiai visiems aktualios – meilės temos, galiausiai paskatinusios ją panagrinėti giliau ir parašyti knygą. 2011 m. išleistoje monografijoje "Erotika tautosakoje", etnologė teigia norėjusi atskleisti meilės vaizdavimo lietuvių tautosakoje grožį. "Norėjau parodyti, kaip nepaprastai gražiai, švelniai ir simboliškai yra perteikiama meilė. Kokie tie simboliai yra daugiareikšmiai, parodantys mūsų tautos išmintį", – pasakoja mokslininkė.

Jos teigimu, meilės vaizdavimas mūsų tautosakoje yra išskirtinis tuo, kad joje yra daugiau personifikacijos, simboliškumo ir mitologijos, kai kitose kultūrose daugiau realistiškumo ir konkretumo, mažiau užslėptų minčių.

"Mergina nueina prie upelio, kaip tik pakyla vėjas, kuris nuneša upe jos rūtų vainiką. Ir atsiranda vaikinas, kuris išdrįsta plaukti jį ir paimti, tačiau nuskęsta. Ir prašo paskui, kad palaidotų jį tik rūtų darželyje, ten, kur merginos ateis rūtelių skinti", – vieną iš mitologinės meilės simbolių – skendimo pavyzdį pateikia mokslininkė.

Daugiaprasmiai simboliai

Tautosakoje galima atrasti ir įvairių pamokymų, atskleidžiančių tuometį pasaulio supratimą, leidžiančių pažinti ir žmonių gyvenimo būdą, šeimos kultūrą. "Kai seniau susitikdavo du bernai, tada jie "apsišaudydavo" įvairiais žodžiais, pasišaipydavo vienas iš kito. Jau tada mokėjo sustoti į kovą, – pasakoja etnologė. – Arba per vestuves susitikdavo du pulkai, vykdavo mįslių minimas, dainavimas, įvairių užduočių atlikimas. Tokios kovos išugdydavo sugebėjimą išgyventi, išspręsti problemas."

Tačiau, kaip pažymi etnologė, tautosaka moko ir pagarbos šeimoje: "Senovės išmintis moko, kad meilė pirmiausiai yra pagarba. Svarbu išklausyti, įsiklausyti į vienas kitą".

Tai galima pastebėti ir dažnai lietuvių folklore minimuose anytos ir marčios santykiuose. Vestuvinės dainos mokino, kad pirmą kartą susitinkant anytą, jai reikia duoti dovaną ir nusilenkti. "Kadangi marčia ateina gyventi į vyro namus, ji turi iškart įtikti anytai", – juokiasi mokslininkė.

O anyta marčiai vis ką nors liepdavo, nurodinėdavo arba prigalvodavo užduočių, kad patikrintų jos sumanumą. "Pavyzdžiui, anyta liepė marčiai parnešti žiemos šėko ir vasaros sniego. Beeidama, mergina susitinka savo tėvą. Jis jai pataria kaip žiemos šėko priskinti pušų viršūnių, o už tiltelio, priėjus upelį, jame pririnkti putų, kurios bus vasaros sniegas, – pasakoja etnologė, ir paaiškina istorijos simboliškumą. - Pušis – vyro simbolis, tiltas – kelias į anapusinį pasaulį, o puta – tai vaiko siela."

Pasak etnologės, tokios istorijos, nors ir sudėtingai perteiktos, būdavo suprantamos. Vaikai jas girdėdavo nuo mažens – taip buvo mokomi moralės ir elgesio normų, nors ir suprasdavo jas tik suaugus.

Tokios istorijos, nors ir sudėtingai perteiktos, būdavo suprantamos. Vaikai jas girdėdavo nuo mažens – taip buvo mokomi moralės ir elgesio normų, nors ir suprasdavo jas tik suaugę.

Veda senovines apeigas

Savo teorinėmis žiniomis D.Šeškauskaitė noriai dalijasi – veda ir įvairias apeigas pagal senovės tradicijas, pavyzdžiui, mergvakarius ir vestuves. Pasak pašnekovės, susidomėjimo tokio pobūdžio renginiais nestinga, tačiau kai kurie dalyviai į tai žiūri kaip į šou arba yra linkę atsirinkti tik tam tikras apeigų dalis.

"Nuometo rišimo atsisako, nes šukuoseną sugadins, aplink stalą neapeis, nes to stalo nėra – švenčia lauke. Tradicinio atsisveikinimo su tėvais jaunavedžiai nenori, kaip ir iš seno atėjusio mirusiųjų pagerbimo vestuvėse. Nelabai žmonės nori sakralumo ir simbolių stiprumo", – apgailestauja pašnekovė. Mergvakariuose merginos dalyvauja noriai pindamos vainiką, šokdamos, pagerbdamos jaunąją.

Vestuvės merginai yra ypač svarbus virsmas, tad labai svarbu atsisveikinti su ankstesniu gyvenimu. Mergvakaryje merginos nusiprausia pirtyje, o po jos etnologė atlieka ugnies apeigą, skirtą pagerbti, šlovinti jaunąją. Jaunamartei yra šukuojami plaukai, o šukos metamos draugėms – lietuviškas nuotakos puokštės atitikmuo. Pinamas vainikas.

"Vainiką pina arba vyriausia moteris, arba gražiausiai tai mokanti daryti. Kol jis pinamas, yra dainuojamos graudžios dainos", – aiškina pašnekovė.

Mergvakario pabaigoje yra iš šiaudų surištas sodas puošiamas kaspinais ir dovanojamas jaunajai. "Kai moteriai būna blogai, ji gali po vieną kaspinėlį atrišti. Jai pagerės ar problema išsispręs", – pasakoja etnologė. Pasak jos, ir pats sodo pynimas veikia atpalaiduojamai, ir turėtų sugrįžti į mūsų kultūrą kaip meditacinis užsiėmimas.

Subūręs vaikus, kuriems nuo mažens ugdoma meilė savo krašto tradicijoms, tarmei, dainoms, muzikai, „Tramtatulis“ jau aštuntą kartą keliavo po šalies miestus, miestelius ir kaimus.

Konkurso „Tramtatulis“, kurį organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras, bendradarbiaudamas su savivaldybių kultūros, švietimo skyriais bei kultūros centrais, atrankose dalyvavo per tūkstantis gabių Lietuvos vaikų. Šių metų „Tramtatulis“ skirtas vieno žymiausių tautosakos rinkėjo ir leidėjo Antano Juškos 200 metų sukakčiai paminėti, todėl visi galėjo susipažinti su Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus parengta ekspozicija, atspindinčia reikšmingiausius jo darbus.

Balandžio 13-14 dienomis Kaune, baigiamajame konkurso rate „sukosi“ 260 dalyvių. Jie varžėsi keturių amžiaus grupių kategorijose: pasakojimo, pavienio bei grupinio dainavimo, muzikavimo įvairiais lietuvių liaudies instrumentais srityse. Jauniausiam konkurso dalyviui – ketveri, vyriausiam – 19 metų. Jaunieji atlikėjai publiką stebino įdomiais, turiningais, tradicijų įvairovę ir grožį atspindinčiais kūriniais ir meistrišku jų atlikimu, prigimtiniu folkloro pojūčiu.

Atrinkti geriausius vertinimo komisijai buvo itin sudėtinga.

Nominacija „Muzikantų muzikantas“ atiteko Jonui Ilčiukui (16 m.) iš Utenos, grojančiam trimis instrumentais: Peterburgo armonika, cimbolais ir rusiška armonika.

Geriausiais jaunaisiais liaudies dainų atlikėjais pripažinti: Gabrielė Bertašiūtė iš Joniškio, Karolis Parčiauskas ir Valdas Ratkevičius iš Biržų, Erikas Rimša iš Kauno rajono, Gabija Juškytė iš Kėdainių, Vytė Armonaitė, Evaldas Balsys ir Laurynas Balsys iš Mažeikių, Akvilė Rimkutė, Kotryna Kuliešiūtė ir Paulina Šatkauskaitė iš Plungės, Rusnė Zakaitė, Augustė Klingerytė ir Aušrinė Beržytė iš Telšių, Saulė Miškinytė iš Varėnos, Akvilė Mackonytė, Dorotėja Bernotė ir Rasa Petrošiūtė iš Vilniaus, Gustė Baniulytė ir sutartinių giedotojos Kamilė Kaluinaitė, Giedrė Tutkutė bei Liepa Germanaitė iš Kauno.

Geriausiais pasakotojais tapo: Mėta Siminauskaitė iš Telšių, Vasarė Steponaitytė iš Vilkaviškio, Urtė Burbulevičiūtė iš Lazdijų, Emilis Čeponis iš Pasvalio, Kazimieras Eglynas iš Palangos, Paulius Vaičiulis iš Panevėžio, Živilė Malaškevičiūtė iš Druskininkų.

Meistriškiausiais instrumentinės muzikos atlikėjais paskelbti: skudutininkės Margarita Dicytė, Viktorija Dicytė, Gabija Pavilionytė, Goda Dovydėnaitė, Aistė Tatorytė, kanklininkas Romualdas Vaitaitis, ragininkai Saulius Voras, Valdas Ratkevičius, Ugnius Kairys, Romualdas Vaitaitis ir Karolis Parčiauskas iš Biržų, bandonininkas Vidmantas Paleckis ir kanklininkė Giedrė Tutkutė iš Kauno, smuikininkės Adelė Vozgirdaitė ir Liepa Vozgirdaitė iš Klaipėdos, Erika Švenčionytė iš Prienų, bandonininkas Aleksandras Godelis iš Mažeikių, lamzdelininkas Mykolas Bakula iš Varėnos, skudutininkai Neidas Steponavičius, Toma Bartkutė, Vaiva Dilytė, Ulijona Kulionytė ir Valdonė Lopšaitytė iš Vilniaus.

Į šią kategoriją įeina ir muzikantų, grojančių įvairiais liaudies instrumentais, grupės: Lukas Gedminas, Karolina Zonytė, Jonas Latonas ir Liepa Vozgirdaitė iš Klaipėdos, Matas Dargužis, Jokūbas Beržinis ir Rokas Bomblauskas iš Telšių, Aldas Betingis ir Paulius Petkus iš Šilalės, Dovydas Raudonis, Urtė Šimkutė, Lukrecija Penkauskaitė ir Barbora Bačkutė iš Klaipėdos.

Konkurso „Tramtatulis“ laureatų koncertas vyks Ramučių kultūros centro Domeikavos laisvalaikio salėje, laureatų ir diplomantų apdovanojimo iškilmės – Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje. Šventiniai renginiai vyks birželio 8 d.

Tarmes ir tautosakos paveldą puoselėjantis respublikinis pasakotojų konkursas „Žodzis žodzį gena“ vėl laukia šauniausių pasakorių iš visos Lietuvos.

Lietuviai tikrai turi, kuo pasididžiuoti, – nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tokios gausybės skirtingų tarmių. Ir jos sėkmingai gyvuoja, kaip ir žodinės tautosakos tradicija.

Konkurso rengėjai – Lietuvos liaudies kultūros centras ir Druskininkų kultūros centras – kviečia rajonų ir miestų kultūros, švietimo, kultūros ir švietimo skyrius, etninės kultūros, švietimo, kultūros centrus aktyviai dalyvauti konkurse – organizuoti vietinius ratus, pasinaudoti numatytais savivaldybės renginiais ar kitais būdais atrinkti vietos pasakotojus. Vietinius turus planuojama rengti iki liepos 31 d., o nacionalinis turas numatytas rugsėjo 9-10 d. Druskininkuose.

Pernai finaliniame „Žodzis žodzį gena“ etape susirungė 35 dalyviai. Jie buvo suskirstyti į dvi kategorijas: tie, kurie tradiciją perėmė iš savo aplinkos – šeimos, bendruomenės, ir tie, kurie pasakoti išmoko folkloro ansamblyje, iš leidinių ir kt. Visi dalyviai buvo apdovanoti padėkos raštais ir atminimo dovanomis, o „pirmūnai“ – ir premijomis.

Pasakų būta įvairių: švelnesnės buvo skirtos vaikams, o žiauresnių ar net su erotikos elementais vaikams nenorėta sekti, LRT KLASIKAI sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Jūratė Šlekonytė. Vis dėlto, pastebi ji, pasakos moko gero elgesio. „Pavyzdžiui, visi cituoja pasaką, kaip ragana išsuka kalytei, kuri padeda mergaitei, kojytes. Baisu, kad taip elgiamasi. Bet aš sakyčiau, čia – tam tikras užuojautos, empatijos sužadinimas, kad taip negalima elgtis, kad gyvūnėlis kenčia“, – kalba pasakų tyrinėtoja.

– Mūsų vaikai gyvena kompiuterių pasaulyje. Ar dar galima tikėtis, kad pasakos jiems įdomios?

– Manau, kad įdomios, tiesiog reikia sudominti. Jei vaikui skaitoma nuo pat mažens, jis sudominamas, nes vaikai labai mėgsta klausytis pasakų. Taigi reikia kontakto ir pratinti nuo mažumės. Tačiau galima sakyti, kad kompiuteriniai žaidimai irgi atstoja pasakas, nes jie labai dažnai kuriami pagal pasakas. Tik šiuo atveju pats vaikas tampa pasakos herojumi.

– Kompiuteris yra tarsi adaptuotos pasakos?

– Taip, pasakos anksčiau buvo skirtos ir pramogai, ir susipažinti su aplinka, gyvenimu.

– Pasakos buvo kuriamos vaikams?

– Pasakos buvo kuriamos visiems, žinoma, ir vaikams. Švelnesnės pasakėlės apie gyvūnėlius, turinčios pamokamąją potekstę, buvo skirtos vaikams. Buvo žiauresnių, kurių vaikams nelabai norėta pasakoti, tad klausydavosi tik suaugusieji. Būdavo ir su erotiniais elementais – irgi ne vaikams.

Pasakose atsispindi labai daug universalių gyvenimo dėsnių – kai skaitai, daug ką atpažįsti. Pavyzdžiui, stebuklinėse pasakose jaunikaitis užauga, iškeliauja iš namų, sužino, kad karalaitę pagrobė slibinas, ją išvaduoja ir, tapęs karaliaus žentu, gauna pusę karalystės. O ką mes čia matome? Matome šiuolaikinę karjerą: žmogus užaugo, kažkur išvažiavo, kažką nuveikė, gavo aukštą statusą, gavo turtų. Tai tas pats, tik kitokia forma išreikšta.

– Kokios seniau buvo pasakų funkcijos?

– Labai įvairios. [...] Viena – pažintinė, supažindinimo su pasauliu: kas mus supa, kokie gyvenimo dėsniai, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kad tau sektųsi, kad išsaugotum gyvybę, kad apsirūpintum maistu, būstu, šeima. Be to, pasakos buvo ir savotiška bendravimo forma – žmonės susirinkdavo ir sekdavo pasakas. Dažnai jas sekdavo elgetos, o žmonės ateidavo jų pasiklausyti.

– Ar pasakos ir dabar gali atlikti pažintinę funkciją, ar mūsų vaikai jau domisi visai kitais dalykais?

– Manyčiau, kad gali, bet tai reikia daryti gana subtiliai. Pasakos moko gero elgesio. Tarkim, skundžiamasi, kad pasakos labai žiaurios, pavyzdžiui, visi cituoja pasaką, kaip ragana išsuka kalytei, kuri padeda mergaitei, kojytes. Baisu, kad taip elgiamasi. Bet aš sakyčiau, čia – tam tikras užuojautos, empatijos sužadinimas, kad taip negalima elgtis, kad gyvūnėlis kenčia.

– Pakalbėkime apie stereotipus, pavyzdžiui, pasakose pamotė visada bloga.

– Teisingai pastebėjote. Nemačiau, kad pamotė pasakose būtų teigiamas personažas. Ji į namus ateina mirus tikrajai motinai ir jaučia konkurenciją, tad nori podukrą išstumti iš šeimos. Netgi į savo pusę palenkia podukros tėvą. Pamotės stereotipas yra toks. Ir ji, žinoma, tapatinama su ragana. Jeigu ji tokia bloga, vadinasi, ji yra ragana. Lietuvių raganos taip pat yra blogos, bet rusų pasakose yra ir gerų. Lygiai taip pat mūsų pasakose neigiamas ir slibinas, ir velnias. Tai susiję su mitologija. Jei teisingai elgsiesi, atitinkamas bus ir atlygis.

– Tada galima kalbėti ir apie didaktiką – jei tavo elgesys bus teigiamas, tavęs laukia gera pabaiga?

– Šią didaktinę funkciją labai gerai įžvelgia profesorė Bronislava Kerbelytė – pati žymiausia lietuvių pasakų tyrinėtoja. Ji teigia, kad stebuklinės pasakos turi apie 143 taisykles, pagal kurias besielgiantis žmogus gauna tam tikrą atlygį: išsaugo gyvybę, apsirūpina maistu, pastoge ir šeima.

– Jei paimtume tekstą, kuris buvo parašytas prieš keliasdešimt metų, ko gero, mūsų vaikai nelabai suprastų. Kur yra riba, kiek reikia redaguoti, kiek žodžių reikia pakeisti ir kaip tą pasaką pritaikyti vaikams, kad ji išliktų senąja pasaka, o nebūtų dabartinis literatūrinis kūrinys?

– Visų pirma, kai pasaka užrašoma, svarbu yra tarmė. Bet tarmė perrašoma į bendrinę kalbą. Kitas dalykas – mūsų buityje jau nebenaudojami daiktai. Tarkim, mes gerai žinome, kas yra „pečius“, o vaikas tikrai nematęs. Yra ir daugiau įvairių buities apyvokos daiktų, kai tenka galvoti, kaip pakeisti (kurpes, pavyzdžiui). Tačiau kurpes gali pavadinti apavu, kitų sinonimų parinkti, bet yra žodžių, kur galvoji, ar atsisakyti pasakos, ar imti daiktus netgi iš šiuolaikinio pasaulio. Bet tada kyla rizika prarasti autentiką. Taigi daromos kažkokios aukos, kažko turi atsisakyti, gudriai sužaisti.

Buvo skandalas, kai viena mama rinkinyje rado labai drastišką vaizdą: lokys pakėlė vilką ir suspaudė taip, kad viskas išbėgo. Pradėjau mąstyti, kodėl taip nutiko. Tačiau kai folkloristai sudaro rinkinius, jie labai nori autentikos, ir žmogus pasakė – čia nieko tokio, yra toks tekstas ir jis tegul būna. Aš sakyčiau, vis dėlto tokių geriau nedėti. Pasakos turi įvairių variantų, todėl galima parinkti ne tokį drastišką. Tarkim, ir pasaka apie Raudonkepuraitę, nors ji daugiau literatūrinė, turi ne vieną užrašymą.

– Bet vis tiek vilkas turi praryti senelę?

– Taip, turi praryti arba reikia atsisakyti pačios pasakos. Tik šis pavyzdys ne toks drastiškas, kaip prieš tai paminėtas. Kaip tik buvo kuriozas, nes problemų kyla ne tik dėl vaikų, bet ir suaugusieji įvairiai vertina. Manęs paprašė atrinkti pasakų, aš atrinkau. Viena buvo apie meškos sūnų. Man sako – neblogai, bet pradžia nelabai gera, ką Bažnyčia pasakys... O kodėl, klausiu. Sako, ten parašyta, kad meška pasigrobė kunigą, nusinešė į mišką ir su juo sugyveno sūnų – gimė meškaausis. Taigi yra tokių tekstų, ir tada galvoji – gal paieškoti tos pačios pasakos kito varianto, kur būtų ne tokia pradžia.

– Ką galite pasakyti apskritai apie pasakų leidybą?

– Ji dabar labai chaotiška, daug blizgesio, daug nenatūralumo, daug perdirbinėjimo. Žinoma, kalbu apskritai apie pasakų leidybą, ne vien apie lietuvių. Pavyzdžiui, Brolių Grimų pasakos leidžiamos verstos iš lenkų ar rusų kalbos. Įvairių tokių keistenybių. Lietuvių pasakos, žiūriu iš folkloristo pozicijų, tikrai labai nusaldintos, labai nudailintos, per daug adaptuotos ir atrodo labai nenatūralios. Kažkokia riba tarp visiškos autentikos ir nudailinimo turi būti: ir kad vaikas suprastų, ir kad išliktų liaudies stilius.

– Kokia pasaka Jums pati įdomiausia?

– Gal būsiu nepatriotiška, bet mane labai sužavėjo viena indų pasaka apie penkis neregius, kuri labai tinka ir šiuolaikiniam pasauliui. Penki neregiai ėjo keliu ir kaip tik tuo pačiu keliu ėjo dramblys, ant kurio sėdėjo žmogus. Žmogus pradėjo šaukti: „Ei, traukitės iš kelio, ar nematote, kad ateina dramblys?“ Neregiai klausia: „O kas yra dramblys, į ką jis panašus? Mes juk akli, nematome.“ Jojikas sako: „Tai pačiupinėkite ir suprasite, kas yra dramblys.“

Vienas pačiupinėjo straublį, kitas – ausį, trečias – šoną, ketvirtas – koją, o penktas – uodegą. Dramblys ėjo ir nuėjo, o jie susirinko ir kalbasi. Tas, kuris čiupinėjo straublį, sako – dramblys panašus į virvę. Antras sako – dramblys panašus į didžiulį lapą. Trečias sako – ne, jis panašus į marmurinę sieną. Ketvirtas sako – dramblys panašus į koloną. O paskutinis neregys sako – dramblys panašus į virvę.

Taigi man patiko šis požiūris, nes kiekvienas žmogus savaip buvo teisus, o visų jų nuomonė sudarė bendrą vaizdą, kas yra dramblys. Tad kai dabar žmonės daug diskutuoja, pešasi dėl savo nuomonės, aš galvoju – kiekvienas savaip teisus.

Įvairūs tautosakos kūriniai, lituanistinės duomenų bazės su vietovardžiais ir pavardėmis, taip pat žodynai nuo šiol bus prieinami internete.

Kuriant lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą, šie duomenys įkelti į internetinį portalą lkiis.lki.lt, pranešė Lietuvių kalbos institutas.

„Šiuo metu tai didžiausias vientisas lituanistinių žinių telkinys pasauliniame interneto tinkle, kuris ir toliau bus plėtojamas. Labai svarbu, kad portalas vartotojams suteikia galimybę ieškoti ir atskirose lietuvių kalbos išteklių kategorijose, ir bendrai per visas kategorijas. Šitokia visaapimanti paieškos sistema man leidžia be perdėjimo LKIIS pavadinti lietuvių kalbos google’iu“, – pranešime teigė Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.

Svetainės lankytojai ras elektronines kartotekas su lietuviškomis mįslėmis, liaudies dainomis, partizanų pokario dainomis bei kita tautosaka, Lietuvių kalbos žodyno informaciją. Čia bus galima rasti vienkalbius Dabartinės lietuvių kalbos, Sisteminį lietuvių kalbos, Sinonimų, Antonimų, Frazeologijos, Palyginimų žodynus, taip pat daugiakalbius lietuvių–anglų, anglų–lietuvių, lietuvių–vokiečių, vokiečių–lietuvių, lietuvių–lenkų, lenkų–lietuvių, lietuvių–latvių, latvių–lietuvių, lotynų–lietuvių, senovės graikų–lietuvių žodynus.

Vartotojams pristatomos ir lituanistinės duomenų bazės su lietuviškomis pavardėmis, esamais ir istoriniais vietovardžiais, tarmėmis.

Žmonės, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, galės pasinaudoti nuotolinio lietuvių kalbos mokymo moduliu, taip pat čia bus mokomieji lietuvių kalbos žaidimai „Kristijonas Donelaitis. Rašyba“ ir „Barbora Radvilaitė. Kalbos turtai“, originalus lietuviškas šriftas „Palemonas“.

Lietuvių kalbos išteklių sistema kurta trejus metus ir buvo finansuojama iš Ekonomikos augimo veiksmų programos.

Užsitikrinti geriausias vietas stebėti jubiliejinės Dainų šventės renginius galima jau šiandien. Vos prieš savaitę prasidėjus bilietų prekybai į dalį renginių, organizatoriai teigia jau sulaukę pirmosios susidomėjimo bangos. Aktyviausiai perkami bilietai į Ansamblių vakaro ir Šokių dienos renginius. Taip pat populiari Dainų diena, domimasi ir Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertu „Vario audra“.
„Raginame jau dabar visus įtraukti Dainų šventę į savo vidurvasario planus – tai vos kartą per ketverius metus pasitaikanti galimybė patirti tokį bendrumo jausmą ir dainuoti kartu su tūkstantine minia“, - sako Dainų šventės direktorius Saulius Liausa. Jo teigimu, tuo atveju, jei bus išpirkti visi bilietai, bus rengiami pakartotiniai pasirodymai.

Bilietų į Dainų šventės renginius kaina siekia vos nuo 20 litų. Vaikai iki trejų metų bus įleidžiami nemokamai. Šiuo metu parduodami bilietai į keturis renginius (Dainų dienoje parduodami bilietai tik į sėdimas vietas), kiek vėliau planuojama paskelbti prekybos bilietais į Baltų genčių kostiumų pristatymo renginį Valdovų rūmuose pradžią. Likusieji Dainų šventės renginiai bus nemokami.
„Pastaruoju metu sulaukėme itin didelio susidomėjimo Dainų šventės renginiais. Užsitikrinti galimybę išvysti šį unikalų renginį iš anksto ypač aktualu iš užsienio atvykstantiems lietuviams bei turistams, – jie rezervuoja bilietus ir grupėms“, - sako S.Liausa. Jo teigimu, nors aktyvūs ir vietos gyventojai, tačiau pastebima, kad jie dažniausiai bilietus įsigyja vėliau.

Bilietus į 2014 m. Dainų šventės renginius galima įsigyti visose „Ticketpro“ kasose 29 Lietuvos miestuose ir internetu – www.ticketpro.lt. Likus mažiau nei 1 valandai iki renginio pradžios el. bilietai nebeplatinami – bilietus galima įsigyti tik „Ticketpro“ kasose. Bilietų prekyba vyks iki liepos 6 dienos.

Viename pirmųjų Dainų šventės renginių – liepos 3 dieną vyksiančiame spalvingame Ansamblių vakare „Krantai Nemunėlio“, jungiančiame visus Dainų šventės žanrus, organizatoriai žada kelionę per Lietuvą, aplankant visus etnografinius regionus. Liepos 5 d. pavakarę Kalnų parką pripildys varinių dūdų garsai. Jungtinis pučiamųjų instrumentų orkestras atliks populiariausius Lietuvos kompozitorių kūrinius ir įsuks žiūrovus, priversdamas juos siausti kartu su geriausiais pūtikais, būgnininkais ir šokėjomis.

Tos pačios dienos vakare lauks Šokių dienos renginys „Sodauto“. Pirmą kartą naujoje vietoje, Lietuvos futbolo federacijos stadione, vyksianti Šokių diena susies šventę su etniniais simboliais, įprasminančiais pasaulį, šeimą, kaip valstybės pamatą, pakvies per vienos lietuvių šeimos gyvenimą pažvelgti į visos tautos istoriją.

Šventę liepos 6 dieną vainikuos Dainų dienos renginys „Čia – mūsų namai“. Vingio parko estradoje skambės gražiausi visų laikų kūriniai chorams – nuo klasikinių iki modernių harmonijų ir šiuolaikinių ritmų, senosios liaudies dainos, kūriniai a cappella. Kiekvienas, dalyvis ir žiūrovas, 21 val. kartu su viso pasaulio lietuviais giedos Tautišką giesmę.

Lietuvos dainų šventė – svarbiausias šalies kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje. Šalies tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatantys atlikėjai 2014 m. liepos 2–6 d. Vilniuje ištars „Čia – mano namai“. Šventė taip pat pakvies dalyvauti įvairiose pramogose, išbandyti senuosius amatus. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyks Dainų šventės 90-mečio minėjimas.

Jubiliejinėje Dainų šventėje bus gausu ir naujovių. Minint 300-ąsias K. Donelaičio gimimo metines, pirmą kartą šventės istorijoje dalyvius kvies Teatro diena kartu su specialia programa „Dyvų dyvai“. Planuojama, kad jubiliejinėje Dainų šventėje dalyvaus apie 37 tūkst. dalyvių, į ją atvyks užsienio lietuviai iš 14 pasaulio šalių. Šis unikalus tradicinės kultūros reginys 2014-aisiais Lietuvoje bus surengtas devynioliktą kartą.
 

2014 m. Lietuvos dainų šventės programa

Kaune
Birželio 28 d.
18 val. Dainų diena. Dainų šventės 90-mečio minėjimas Dainų slėnyje

Vilniuje
Liepos 2 d.
21 val. Dainų šventės atidarymo koncertas „Dainos namai“ Katedros aikštėje

Liepos 3 d.
14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio atidarymas prie Valdovų rūmų
16 val. Liaudies meno parodos atidarymas Taikomosios dailės muziejuje
22 val. Ansamblių vakaras „Krantai Nemunėlio“ Kalnų parke

Liepos 4 d.
10–23 val. Folkloro diena „Laimužės lemta“ Bernardinų sode, pilių teritorijoje
18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje
19 val. Koncertas-vakaronė  Katedros aikštėje
22 val. Baltų genčių kostiumų pristatymas Valdovų rūmų kieme

Liepos 5 d.
12 val. Teatro diena „Dyvų dyvai“ Bernardinų sode, pilių teritorijoje
17 val. Teatro dienos finalas „Jau saulelė...“ Katedros aikštėje
17 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Kalnų parke
21 val. Šokių diena „Sodauto“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Stadiono g. 2)

Liepos 6 d.
15 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką
18 val. Dainų diena „Čia – mūsų namai“ Vingio parke

Kasmetinę tautosakininko Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premiją siūloma skirti filologei Liucijai Citavičiūtei.

L.Citavičiūtę norima apdovanoti už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą.

Sprendimą dėl to turi priimti Neringos savivaldybė taryba.

Į minėtą premiją be L.Citavičiūtės dar pretendavo folkloro kolektyvas „Giedružė“ ir rašytoja Edita Barauskienė.

L.Rėzos Kultūros ir meno premiją siūloma skirti Mažosios Lietuvos lietuvių rašytojai, tyrėjai, vertėjai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniajai mokslo darbuotojai L.Citavičiūtie. Ji yra užsibrėžusi tikslą išleisti 10 tomų L.Rėzos raštų. Pirmasis tomas išleistas 2011 metais.

XVIII amžiaus pabaigoje - XIX amžiaus pradžioje gyvenusio tautosakininko, poeto, kultūros veikėjo, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus L.Rėzos premiją Neringos savivaldybės taryba įsteigė 2008 metais.

Ji skiriama už reikšmingiausius darbus ir pasiekimus Kuršių nerijos etninės kultūros globos srityje. Premija sudaro 5 tūkst. litų.