Konkursus tvarkyti šiai reprezentacinei sostinės vietai direkcija rengė nuo 2020-ųjų, iki šiol – nesėkmingai, nes rangovų pasiūlymai būdavo arba per brangūs, arba jų nebuvo sulaukta. Iki šiol direkcija siekė, kad darbus rangovai atliktų už ne daugiau nei 1 mln. eurų.

„Kadangi tai yra Kreivoji pilis, viena iš trijų buvusių Vilniaus pilių, nes buvo Žemutinė, Aukštutinė ir Kreivoji, norime į aikštelę nutiesti takus, nuo Nacionalinio muziejaus, areštinės, pusės padaryti laiptus. Norime, kad šis objektas taptų lankomas“, – BNS anksčiau sakė R. Augustinavičius.

Anot jo, Kalnų parko teritoriją, iki sovietmečio vadinta Altarija, su viena seniausių neišlikusių pilių reikėtų laikyti „pirmuoju gyvenamuoju rajonu“. Kalnų parko pavadinimas, pasak R. Augustinavičiaus, buvo primestas sovietmečiu, sunaikinus kryžius ir siekiant pašalinti bet kokias religines sąsajas su liturginiais pavadinimais, tad be kita ko siekiama pristatyti šios vietos istoriją.

„Pažintinis takas padės aktualizuoti šią pilį, žmonės supras, kad tai buvo pakankamai galingas gynybinis kompleksas – nuo Katedros varpinės iki Olandų gatvės laidojimo rūmų“, – kalbėjo jis.

Visą Kalnų parką sudaro kelios kalvos: Trijų kryžių, ant kurio stovi atstatytas Trijų Kryžių paminklas, Stalo, Gedimino kapo ir Bekešo kalnai.

XIX amžiaus viduryje į Vilnelę nušliuožė didelė Bekešo kalno dalis. Beveik 400 metrų ilgio raguva, arba Didžioji Griova, atskiria Stalo ir Piliakalnio kalnus, o leisdamasi žemyn nuo pagrindinio kalvyno dar atskiria ir Gedimino kapo bei Altanos kalnus.

Direkcijos vadovas Renaldas Augustinavičius BNS sakė, kad tai jau trečiasis konkursas nuo 2020-ųjų, pirmus du kartus rangovų pasiūlymai pasirodė per brangūs arba jų nebuvo sulaukta.

Darbams pagal parengtą projektą, jų priežiūrai su mokesčiais numatyta apie 1 mln. eurų.

„Kadangi tai yra Kreivoji pilis, viena iš trijų buvusių Vilniaus pilių, nes buvo Žemutinė, Aukštutinė ir Kreivoji, norime į aikštelę nutiesti takus, nuo Nacionalinio muziejaus, areštinės, pusės padaryti laiptus. Norime, kad šis objektas taptų lankomas“, – BNS sakė R. Augustinavičius.

Anot jo, Kalnų parko teritoriją, iki sovietmečio vadinta Altarija, su viena seniausių neišlikusių pilių reikėtų laikyti „pirmuoju gyvenamuoju rajonu“. Kalnų parko pavadinimas, pasak R. Augustinavičiaus, buvo primestas sovietmečiu, sunaikinus kryžius ir siekiant pašalinti bet kokias religines sąsajas su liturginiais pavadinimais, tad be kita ko siekiama pristatyti šios vietos istoriją.

„Pažintinis takas padės aktualizuoti šią pilį, žmonės suprast, kad tai buvo pakankamai galingas gynybinis kompleksas – nuo Katedros varpinės iki Olandų gatvės laidojimo rūmų“, – kalbėjo jis.

Darbai būtų vykdomi iš europinių lėšų, juos reikia atlikti iki 2023-iųjų rugpjūčio. Pasiūlymų laukiama iki balandžio 20-osios.

Visą Kalnų parką sudaro kelios kalvos: Trijų kryžių, ant kurio stovi atstatytas Trijų Kryžių paminklas, Stalo, Gedimino kapo ir Bekešo kalnai.

XIX amžiaus viduryje į Vilnelę nušliuožė didelė Bekešo kalno dalis. Beveik 400 metrų ilgio raguva, arba Didžioji Griova, atskiria Stalo ir Piliakalnio kalnus, o leisdamasi žemyn nuo pagrindinio kalvyno dar atskiria ir Gedimino kapo bei Altanos kalnus.

"Gedimino kalnas niekada nebuvo rimtai tyrinėtas nei geologine, nei urbanistine, nei medžių poveikio prasme. Kad ir kokių veiksmų buvo imamasi, visi buvo daromi daug negalvojant, nepasirinkus prioritetų. Tai ir yra didžiausia jo problema", – tvirtino Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dendrologas Audrius Skridaila.

– Jei dendrologai būtų priiminėję sprendimus, ar Gedimino kalnas šiandien stovėtų plikas?

– Aš, kaip dendrologas, turėčiau sakyti: taip, ten būtinai turėjo augti medžiai. Bet Gedimino kalnas – ne dendrologinis objektas, o istorinis pilių rezervatas, todėl prioritetas yra kultūrinė, istorinė šios vietos reikšmė.

Situacijų, kai reikia spręsti, koks prioritetas turi būti suteiktas želdynui, turime ne vieną. Tai ir Sapiegų parkas Vilniuje, ir Trakų Vokė, kur susiduria du tikslai ir du prioritetai. Kartais jie negali kartu sugyventi. Kai imamasi pirmenybę atiduoti kuriam nors vienam, kyla labai daug ginčų. Tad nieko nepadarysi, turime susitarti, ko mes labiau norime.

– Pažiūrėkime į Gedimino kalną kaip į dendrologinį objektą. Kokia jo istorija?

– Ilgą laiką jis nebuvo joks miesto želdynas. Tik lenkų laikais pietiniame šlaite įrengtas Želigovskio vardo parkas, leidęsis iki dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės. Pačioje viršūnėje, aplink Aukštutinę pilį, augo svetimžemiai augalai. Vėlesniais laikais dėl nepriežiūros daugelis tų sodinių sunyko.

O prieš pat iškertant ten dominavo patys pasisėję, savaime paplitę medžiai – daugiausia vidutinio amžiaus klevai, esu matęs vieną kitą liepą, kažkiek tuopų. Jokiuose šaltiniuose nesu užtikęs, kad Gedimino kalną kas nors dirbtinai būtų tvirtinęs medžiais, nors tokių nuomonių pasigirsta. Apie Kuršių neriją tokių žinių turime. Ten kaimai nuo užpustymo buvo saugomi sodinant kalnines pušis.

– Tačiau jis ėmė slinkti būtent tada, kai medžių nebeliko...

– Gedimino kalnas turi labai daug problemų. Tai ir vokiečių apačioje iškasti tuneliai, mes nežinome, ar šiandien jie yra saugūs ir nekelia kalnui grėsmės. Tai ir nesuvaldytas vanduo – viena didžiausių šlaitų slinkimo priežasčių, dėl kurios kadaise sugriuvo Aukštutinės pilies pastatai.

Pilis kalno viršuje sudaro savotišką piltuvą. Mūsų krašte vidutinis metinis kritulių lygis yra 825 mm. Įsivaizduokite, 1 kv. m per metus iškrenta beveik metro aukščio vandens stulpas. Tai daug. Ir visas tas kiekis juk turi kažkur pasidėti. Karštą vasarą dalis išgaruoja, dalis filtruojasi į žemę, jei yra augalų, dalį paima ir jie. Jei nebelieka augalų, o piltuvas tebeveikia, vanduo išteka per šonus. Šlaitų slinkimai prasidėjo būtent po ypač lietingos vasaros prieš kelerius metus. Jei vanduo piliavietės viduje būtų suvaldytas, tų smukimų greičiausiai nebūtų buvę.

Kiek visuomenė supranta apie želdynų ir želdinių vertę? Kartais ginama tai, ko nereikėtų.

Bet turbūt didžiausia kalno problema yra tai, kad jis niekada nebuvo rimtai tyrinėtas nei geologine, nei urbanistine, nei medžių poveikio prasme. Kad ir kokių veiksmų buvo imamasi, visi buvo daromi daug negalvojant, nepasirinkus prioritetų. Tas pats ir kalbant apie šlaitų slinkimą – nebuvo ištyrinėti procesai, pritrūko kompleksinio požiūrio. Nueita estetinių ieškojimų keliu, nusprendžiant sugrąžinti istorinį vaizdą. Na, nebuvo čia medžių istoriškai, tai kirskim! Ir niekas nesigilino, ar kalno būklė tebėra tokia, kokia buvo prieš 400 metų.

– Grėsmės prisiartino ir prie Trijų Kryžių kalno. Prieš kurį laiką jo šlaite netoli paminklo atsivėrė plyšys. Vilniečiai baiminasi, kad Kalnų parko tvarkymo darbai, tarp kurių – ir dalies medžių iškirtimas, ir čia gali sukelti tokių pat nuošliaužų. Ar tai pagrįsta?

– Jeigu ir čia nebus įvertinta kompleksiškai, jeigu nebus suvaldytas vanduo, erozijos reiškiniai visiškai tikėtini.

Trijų Kryžių kalno papėdėje savo darbą daro ir Vilnelė. Dėl Žemės sukimosi krypties jos tekėjimo srovė nuolat graužia pagrindą ta pačia linkme. Jau yra ir prarastų kalnų, nors ten žmogus nieko nedarė. XIX a. viduryje dingo Bekešo kalnas su visu Kasparo Bekešo kapu. Upė graužė vieną jo pusę, formavosi atodangos ir galiausiai krito.

Atskirais atvejais žmogus galėtų šį reiškinį pristabdyti, neduoti Vilnelei taip stipriai plauti kalno pagrindo. Pakaktų graužiamą krantą sutvirtinti rieduliais, ir erozija nebūtų tokia stipri. Bet vėlgi klausimas – ar mums patinka atodangos, ar ne. Pakeliui iš Senamiesčio į Naująją Vilnią, šalia Stepono Batoro gatvės, turime puikią atodangą ir ja džiaugiamės, nors erozija ten ir toliau vyksta. Gamtoje nieko nėra amžino, visada kažkas keičiasi. Ir turime apsispręsti, ar norime matyti natūralų procesą, kuris ir vyksta, ar jį stabdyti.

– Ar Vilnius apskritai turi želdynų tradiciją?

– Sąmoningas miesto želdynų tvarkymas prasidėjo tik XIX a. Rezidencijų parkai, kiti individualūs objektai turi kur kas gilesnes šaknis, jų istorija labai sena, bet viešos vietos per amžius stovėjo apleistos. Tarkim, Gedimino kalno papėdėje cariniais laikais buvo vieta negražiu pavadinimu – Veršynas. Ten būdavo verčiamos atliekos, ganomi gyvuliai. Iš čia turbūt ir pavadinimas, gyvavęs dar ir lenkų laikais.

Formuotis vientisai želdynų tradicijai Vilniuje niekada nebuvo sąlygų. Sluoksniai dėjosi vienas ant kito. Pagerėja ekonominė situacija, ateina politiškai ramesnis laikas, tada miesto valdžia kažką bando tvarkyti. Užeina sunkmetis, ir viskas apleidžiama, kol kraštas vėl pamažu atsistato. Apie sovietmetį apskritai nėra ką kalbėti – nusileista iki labai primityvaus sovietinių talkų lygio, kai želdiniai sodinti neturint nei aiškaus plano, nei ateities vizijos.

Paveldėjome ne patį geriausią želdynų vaizdą iki pat šios dienos. Ir netgi tas Gedimino kalnas su medžiais, kurio daug kas vis dar ilgisi, taip pat buvo daugiau nepriežiūros nei sąmoningo formavimo pasekmė.

– Ar Sapiegų parkas, dėl kurio netyla ginčai pastaruoju metu, – vienas iš jų? Senąją miesto dvasią ten saugo seni medžiai. Vieni stoja jų ginti, kiti aiškina, kad su Sapiegų laikais jie neturi nieko bendro. Tad kokio Sapiegų parko mums reikia?

– Medžius mylintys žmonės, kurių tikrai nemažai, juos gina. Bet yra ir kita pusė. Sapiegų parkas paskelbtas valstybinės reikšmės parku. Šią reikšmę sugrąžinsime jam tik tuo atveju, jei bus atkurtas bent jau centrinės Sapiegų rezidencijos dalies vaizdas. Turime tam palankią situaciją, nes buvusio Sapiegų parko parterinė dalis nėra užstatyta jokiais statiniais.

Sapiegų rezidencija – reikšmingas objektas, kito tokio neturime. Jis kurtas ankstyvojo baroko laikotarpiu, kuris pas mus, lyginant su Vakarų Europoje vykusiais procesais, vėlavo bent 50 metų.

Žmonės dažnai net nežino, kas tas baroko sodas, ir reikalauja palikti jau augančius medžius. Mūsų krašto bėda, kad projektuotojai pasiduoda tam spaudimui.

Sapiegos, XVII a. pabaigoje pertvarkydami ankstesnius rūmus, sąmoningai kūrė barokinį sodą – topiarinį, arba augalų karpymo, meną. Ir jeigu norime ten atkurti barokinį objektą, kito kelio neturime – dabartinių medžių turi nelikti. Tarp jų yra ir gražiai nuaugusių, labai senų, nors gal tik vienas, mano žiniomis, gali siekti rezidencijos kūrimo laikotarpį. Vėlesniais laikais barokinio sodo ten niekas nepuoselėjo, buvo sodinama papildomų medžių, pakeista takų struktūra, bet parkų meno pavyzdžio daugiau nebuvo sukurta.

– Gal įmanomas kompromisas – griežtai karpomas figūras priderinti prie medžių?

– Iš mūsų visuomenės kyla labai didelis spaudimas saugoti visus medžius. Man truputį liūdna, kad ir patys geriausi jos atstovai ne visada pasveria prioritetus. Rezidencinių želdynų negalima sutapatinti su bet kokiais gatvės ar skvero želdynais. Sapiegų rezidencija kaip ir Gedimino kalnas – tai objektai su istorine potekste, būtent dėl to jie yra svarbūs.

Žmonės dažnai net nežino, kas tas baroko sodas, ir reikalauja palikti jau augančius medžius. Mūsų krašto bėda, kad projektuotojai pasiduoda tam spaudimui. Taip, nereikia griauti ar pjauti ten, kur galima išsaugoti gražų, vertingą medį. Bet kai kalbame apie istorinę reikšmę, neįmanoma suderinti ir viena, ir kita. Kaip sakoma, tarnaudamas dviem ponams, nebūsi geras nė vienam. Panašu, kad dabar tuo keliu einama. Kas čia bus – ar barokinis sodas, ar XIX a. laisvo augimo medžiai, ar neobarokas šiuolaikiniu supratimu? Kaip taikliai pasakė viena mano kolegė, nei praeities didybės, nei ateities vizijos.

– Kaip paaiškintumėte tą mūsų aklą meilę medžiams, nenorą įsiklausyti į specialistų nuomonę?

– Šiais laikais visuomenė jau kitokia. Žmonės nori, kad jiems nuo pat pradžių būtų pasakojama, kas bus vykdoma, pristatoma idėja. Mūsų bėda, kad neturime tam teisinės bazės. Visuomenė dabar įsileidžiama vos ne tada, kai atvažiuoja statybininkai ar darbininkai su kirviais. Mes siūlome Želdynų įstatyme įtvirtinti idėjos pristatymą ir svarstymą su visuomene, kol dar nepradėti projektavimo darbai. Kol to nėra, net ir geri specialistai pastatomi į aklavietę.

Kitas klausimas, kiek visuomenė supranta apie želdynų ir želdinių vertę. Kartais ginama tai, ko nereikėtų. Esame paveldėję labai liūdną želdynų vaizdą. Jie buvo formuojami nesilaikant nei tradicijos nuoseklumo, nei profesionalumo. Kartais rengiant naują projektą neįmanoma pataisyti to, kas yra bloga, reikia tiesiog šalinti tuos augalus, kurie neturi jokio šanso gerai atrodyti.

Kaip pranešė sostinės savivaldybė, iš daugelio sostinės vietų matomi Trys kryžiai taip švies iki liepos 28–osios, kol tęsis gedulas.

„Šiaurės Atėnais neretai pavadinamas Vilnius siunčia žinią, kad solidarizuojasi su Graikijos žmonėmis, jų svečiais ir linki stiprybės bei sveikatos nukentėjusiems. Reiškiame gilią užuojautą žuvusiųjų artimiesiems,“

– pranešime sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Graikijos ambasada penktadienį padėkojo lietuviams už išsakytą paramą.

„Graikijos ambasada Lietuvoje nuoširdžiai dėkoja už Lietuvos žmonių viešai ir privačiai išreikštą užuojautą bei palaikymą šiomis sunkiomis Graikijai valandomis ir už visas solidarumo bei paramos žinutes, kurių niekada nepamiršime“, – rašoma ambasados pranešime.

Pirmadienį kilę gaisrai užklupo vasarotojų pamėgtus Graikijos pajūrio kaimus ir siautėjo taip įnirtingai, kad dauguma išsigelbėjusių žmonių vos spėjo kaip stovi pulti į jūrą.

Pasak Graikijos pareigūnų, šie gaisrai didžiausi ir nusinešę daugiausiai aukų šalyje per kelis pastaruosius dešimtmečius – skelbiama, kad žuvo 82 žmonės, vis dar nėra oficialių duomenų apie dingusių žmonių skaičių.

187 žmonės buvo paguldyti į ligoninę; 71 jų, įskaitant maždaug 10 vaikų, trečiadienį vakare dar buvo gydomas.

„Trijų kryžių monumentas vilniečiams visuomet buvo tautinės tapatybės ir pasipriešinimo simboliu. Būdami vieningi su tais, kuriuos palietė didžiulė tragedija, vilniečiai siunčia simbolinę žinią – laikykimės drauge“, - teigiama pranešime.

„Prisiliesti prie istorijos atnaujinimo išties didelė garbė ir atsakomybė. Neslėpsime, darbų pradžia – jaudina, nes atnaujinsime tokį visai Lietuvai svarbų monumentą“, - teigia darbus vykdančios bendrovės „Grinda“ vadovas Kęstutis Vaicekiūtis.

Trijų kryžių kalno puošmenos paviršius, veikiamas laiko, saulės ir vėjo, bei besikeičiančių metų laikų buvo sutrūkinėjęs ir apipleišėjęs. Kai bus pastatyti 12 metrų aukščio pastoliai, pirmiausia bus pašalintas viršutinis pasenęs dažų sluoksnis, vėliau bus paminklo paviršius padengiamas išlyginamuoju remontiniu mišiniu ir perdažytas 2 kartus. „Jeigu oras bus palankus, vieno iš sostinės simbolių atnaujinimo darbus planuojama užbaigti iki artėjančios  Lietuvos šimtmečio dainų šventės, dirbs apie 10 įmonės darbuotojų“, - teigia K. Vaicekiūtis. Darbų vertė – beveik 17 tūkst. eurų.

Paskutinį kartą Trijų kryžių paminklas atnaujintas buvo prieš beveik 5 metus. Prieš kelerius metus buvo sutvarkytos ir prieigos prie paminklo – atnaujinti laiptai, sutvarkyti pėsčiųjų takai ir privažiavimai.

Trijų kryžių paminklas pagal lietuvių architektas ir skulptoriaus Antano Vivulskio projektą pastatytas 1916 metais, vėliau sovietmečius jis buvo nugriautas ir 1989 m. atstatytas. Paminklą sudaro sujungti trys balti gelžbetoniniai kryžiai.

Istorija pasakoja, kad ant Trijų Kryžių kalno kankinių mirtimi mirė septyni pranciškonai, kuriuos pagonys, didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesant, pririšo prie kryžių ir nuo šio kalno numetė į upę. Tada kalnas ir gavo Trijų Kryžių vardą, nes šiam įvykiui atminti buvo pastatyti trys kryžiai, kurie iki šiol vis atnaujinami. Visgi yra istorikų, kurie teigia, kad  šie kryžiai, kitų miestų pavyzdžiu, pastatyti Magdeburgo teisių suteikimo Vilniui proga.

Renginį inicijavo aktorius ir režisierius Ainis Storpirštis, kartu su „Vandenyno dirbtuvių“ komanda, buriančia talentingus aktorius bei kūrėjus, rašoma pranešime spaudai.

„Kasmet teatro dieną teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“ geriausiems šalies teatro menininkams, tačiau šis renginys tapo uždaras ir prieinamas tik tam tikrai bendruomenei. Mūsų tikslas – įteikti auksinį kryžių visiems Lietuvos kultūros atstovams, pastatant jį ant Trijų Kryžių kalno, kad būtų matomas visiems, nes kultūra yra mūsų visuomenės pagrindas“, – teigia A. Storpirštis.

Aktorius ir režisierius tikisi, kad tokio milžiniško auksinio kryžiaus nešimas taps kasmetine tradicija bei paskatins jungtis ir kitus kultūros atstovus, taip pat ir visuomenę.

Milžiniškas, 6 m aukščio ir 3 m pločio aukso spalvos kryžius buvo konstruojamas prie Lietuvos Respublikos Seimo ir nešamas Gedimino prospektu Trijų Kryžių kalno link ir ten pastatytas.

Apie šį incidentą pranešęs Žilvinas Nečiūnas aiškino, kad grunto deformacija šioje vietoje susidarė pavasarį, vasarą padėtis esą stabilizavosi, tačiau šiuo metu įžvelgiama grėsmė nuošliaužos formavimuisi.

„Kai buvome su geologu, jis sakė, kad vasarą nuošliaužos nebus, tačiau prasidės lietūs, į pradžiūvusį plyšį pribėgs vandens ir rudenį tai tikėtina. Ar pavojinga, iš anksto pasakyti negalima, bet pločio – pakankamai“, – sakė Ž. Nečiūnas.

Anot jo, rizikinga zona šiuo metu atitverta „Stop“ juosta. Įtrūkimai susidarė iš abiejų pėsčiųjų tako pusių.

„Kitais metais ten irgi bus baisūs dalykai, kadangi numatytas 4 milijonų eurų projektas medžiams kirsti“, – nurodė pašnekovas.

Jo žiniomis, slenkančios žemės pavojų kelia ir Nyderlandų karalystės ambasadai. Ši įsikūrusi visai netoliese.

Už kalno priežiūrą atsakingos Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos l. e. p. direktorė Antanina Jarukaitienė tikino, kad vienas plyšys rudenį iš tiesų praplatėjo prie pėsčiųjų tako, kitas problemų kelia ambasadai.

Sostinės centre esantis Kalnų parkas apima daugiau kaip 32 hektarų teritoriją, kurioje iškilę 5 kalnai. Vienas iš jų – Trijų kryžių kalnas, užimantis 3 hektarų plotą. Visos teritorijos tvarkymo planas buvo pradėtas kurti prieš dešimtmetį, per tą laiką ne kartą tikslintas ir pernai suderintas su visomis reikiamomis institucijomis. Dabar laukiama tik vyriausybės patvirtinimo.

Trijų kryžių kalnui tvarkyti jau skirtas milijonas eurų europinių lėšų. Už šią sumą pramintų keliukų vietose ketinama nutiesti beveik kilometro ilgio takus, įrengti laiptus, nutiesti istorinį maršrutą, skirtą Kreivosios pilies istorijai, įrengti 8 informacines apžvalgos aikšteles, išretinti medžius, kad jie iš čia atsiveriančios miesto panoramos neužstotų.

„Čia labai daug lieknakamieni medžių, kuriuos tikrai reikėtų pašalinti, nes jie tiesiog užgožia vaizdą, nesimato kalno, neauga žolė, nesiformuoja sluoksnis, kuris apsaugotų nuo erozijos. Tokių senų medžių čia tikrai nėra daug“, – laikinoji Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Antanina Jarukaitienė.

Tvarkymo plane numatytas medžių kirtimas sukėlė žmonėms nuogąstavimų, kad Trijų kryžių kalno neištiktų Gedimino kalno likimas.

Paskutinė nuošliauža Gedimino kalne įvyko kovo pradžioje – nuslinko įmirkusio augalinio grunto sluoksnis. Todėl kelios nevyriausybinės organizacijos ir grupė vilniečių prašo vyriausybės neskubėti Trijų kryžių kalno tvarkyti.

„Kaip teigia kai kurie Kultūros ministerijos darbuotojai, kad piliakalniai visais laikais buvo pliki ir reikia atkurti tų piliakalnių autentiką. Mes neteigiame, kad norime užkonservuoti ir palikti viską taip, kaip yra. Esmė yra ta, kad mes matome, kad tas pertvarkos planas iš tiesų yra padarytas labai skubotai“, – teigė iniciatyvinės grupės narė Asta Kasperavičienė.

Pasak iniciatyvinės grupės narių, Trijų kryžių kalno tvarkymo viešam aptarimui buvo skirta tik 11 dienų, visuomenė su planu nespėjo susipažinti. Esą reikėtų parengti kelias kalno tvarkymo koncepcijas, kad būtų galima rinktis, paruošti vizualizacijų, kaip visa tai atrodys, o visuomenei skirti daugiau laiko  savo nuomonei pareikšti.

Paminklas ir Rotušė  žydra-geltona spalvomis švies per visą naktį.

„Lietuva ir Ukraina visada buvo bendros istorinės lemties valstybės, lietuviai ir ukrainiečiai – bendros istorinės lemties tautos. Kalbu apie bendrą dvasią – apie laisvės jausmą, apie savo tautos ir valstybės vertės jausmą, apie pasiryžimą siekti atviresnio, modernesnio, šviesesnio gyvenimo. Todėl, šiandien žvelgdami į Ukrainą, matome Lietuvą, matome savo istorijos atspindį. Mums irgi reikėjo išsivaduoti iš kaimyninės imperijos, irgi reikėjo laiko, pastangų ir, deja, aukų, kad būtume ten, kur esame šiandien. Tad – sveikinu ukrainiečius ir visus Ukrainos žmones su nepriklausomybės diena! Linkiu šiai istorinei Lietuvos sesei kantrybės ir ištvermės, ginant ir įtvirtinant savo laisvę. Слава Україні!”, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Vilniečiai ir miesto svečiai rinkosi miesto centre nuo 19 val. pasigrožėti Trijų Kryžių kalnu, Rotuše ir palaikyti Ukrainos žmones, linkint jiems taikos ir vienybės.