Plačiau šia tema kalbėjo Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas.

– Ar tai gera idėja?

– Sakyčiau, kad tai – puiki idėja. Mes tokią idėją generavome maždaug prieš dešimt metų. Matėme, kaip kitos šalys pritraukia talentus, specialistus. Tikrai ne iš dangaus nukrito ši idėja. Ji taikoma plačiai pasaulyje. Užsieniečiai turi mokėti lietuvių kalbą, ypač tie, kurie dirba tokiose kritinėse srityse. Jie turi pereiti prie tos kultūrinės integracijos. Aš nelabai įsivaizduoju, jeigu žmonės dirba rimtose įmonėse ir nemoka kalbėti lietuviškai.

Užsieniečiai turi mokėti lietuvių kalbą, ypač tie, kurie dirba tokiose kritinėse srityse.

– Kas dar pasaulyje taiko tokią idėją?

– Pietryčių Azijos valstybės. Visų dabar tikrai neprisimenu, bet mes kalbam apie patį principą. Jeigu iš tikrųjų būtų politinė valia principui pritarti, tai mes labai greitai pritartume. Ir kiek kitos valstybės sudaro gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatų. 

– Kodėl reikia taikyti lengvatą? Iš principo, užsieniečiai turėtų norėti mokytis lietuvių kalbos, jeigu jie čia gyvena ir dirba. Taip pat ir karo pabėgėliai. 

– Atskirkim ukrainiečius. Jie prilyginti beveik Lietuvos gyventojams, darbuotojams. Mes kalbam apie tam tikras šalis, kurių žmonės mums labai įdomūs, kurie kuria didelę vertę. Aš manau, kad valstybė nuo to nei kiek nenukentėtų, nes jų sukuriama vertė būtų didesnė už tą, kurią mes gautume iš GPM.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Lietuva labai norėtų, kad atvyktų žmonės iš Japonijos, Australijos, JAV. Bet taip nėra. Tai – retenybė. Dažniausiai atvyksta iš Centrinės Azijos: Uzbekistano, Tadžikijos, Kirgiztano, Pakistano, Indijos. Šie žmonės taip pat nemoka lietuvių kalbos. Kaip suprantu, A. Bagdonas kalba būtent apie šiuos asmenis. Kaip juos išmokyti kalbėti lietuviškai?

– Aš nelabai sutikčiau su šia nuostata. Nemanau, kad A. Bagdonas irgi laikosi tokios nuostatos. Žmonės iš Vidurinės Azijos čia tikrai nesimokys. Jie atvažiuoja laikinai, kad užsidirbtų pinigų ir juos išvežtų. Indijoje daug tokių, kurie Lietuvoje dirba ir norėtų dirbti. Jeigu žiūrėtume proporcingai, tai tų šalių gyventojai sukūrė daugiausiai įmonių toje pačioje Amerikoje. Tų šalių žmonės mums įdomūs. Žiūrėčiau skeptiškai, kad čia daug atvažiuotų iš Australijos, Japonijos. Japonija – vien dėl ryškių kultūrinių ypatybių, o Australija, ko jiems čia važiuoti?

– Tai jūs sakote, kad ši lengvata padėtų žmonėms iš trečiųjų šalių išmokti kalbėti lietuviškai? Kaip tai turėtų veikti?

– Tai nėra sudėtinga. Žinoma, reikės padirbėti ties šituo. Manau, kad jiems bus lengva integruotis, nes puikiai ir anglų kalbą moka. Tai naudinga ir mums. Galėtume su tomis šalimis užmegzti ryšius. Tą labai sėkmingai daro Danija, bet jie tą daro per visą švietimo sistemą. Jie moka Kinijai dideles stipendijas, sukuria tam tikras studijų programas, kurios integruotos į Danijos ekonomiką. Jie ne per GPM, o per galimybę kinams nemokamai studijuoti Danijoje ir Danijos studentams – Kinijoje. Prasideda toks valstybių sujungimas. Mes visada sakėm, kad Indija mums – labai įdomi, bet Indijoje buvo panaikintas kontaktinis centras, per kurį buvo galima atrinkti žmones. Nesuprantu, kodėl. Man tada valstybės politika – visiškai neaiški. Ir aš manau, kad geras A. Bagdono pasiūlymas neįgaus kūno. Bent jau šitoje kadencijoje.

– Kodėl? Seimo nariai bus skeptiški?

– Todėl, kad dabar didelė baimės atmosfera. Apskritai, kas iš ten atvykę, tai čia jiems asocijuojasi su Vidurine Azija. Aplink ir Pakistanas, ir Indija, ir  visos kitos šalys. Baimės sektorius labai didelis. 

Darbo inspekcija pernai atliko dvigubai daugiau patikrinimų nei 2022 metais. Daugiausiai tirta darbuotojų sauga.

„Nenoras mokėti darbo užmokesčio, nenoras užtikrinti orių darbo sąlygų, nenoras užtikrinti darbo saugos ir sveikatos darbo vietoje. Metai iš metų šios problemos kartojasi“, – tikino Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius. 

Darbo inspekcija sako, kad kasmet nelegalaus darbo mastai auga. Palyginti su 2022 metais, pernai pažeidimų padaugėjo beveik 15 proc., o daugiausia jų – statybų versle.  

„Tradiciškai fiksuojamos tos pačios veiklos rūšys, tai – statyba, transportas.  Keista, kad iki šiol nelegalus darbas fiksuojamas būtent šiose srityse. Tai – nepagarba įstatymui, valstybei ir jos žmonėms“, – stebėjosi J. Gricius. 

Statybininkų asociacija tikina, kad su nelegaliu darbu kovoja jau ne vienerius metus, tačiau ryžtingų sprendimų pasigenda iš valdžios.  

„Valstybei siūlėme įdiegti savo sistemą, kad padėtume tašką šitai problemai, tačiau jie nepalaikė mūsų pasiūlymo“, – teigė Statybininkų asociacijos vadovas Dalius Gedvilas. 

Profesinės sąjungos sako, kad pažeidimų nemažės iki kol nebus sugriežtintos baudos. Net ir nusikaltę darbdaviai žalos beveik nepatiria.  

„Juokas pro ašaras. Įmonė tris metus pažeidinėjo darbo ir poilsio režimą. Nustačius pažeidimus – gavo 120 eurų baudą. Tai rodo, kad darbdaviai tikrai gali susimokėti tam tikrą duoklę valstybei ir toliau pažeidinėti įstatymus“, – aiškino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Klausimų kelia ir užsieniečių išnaudojimas, nes kai kurios įmonės imigrantų poreikių nepaiso, naudojasi jų žinių stoka.

„Darbdaviai, kurie pasamdo užsieniečius, labiau piktnaudžiauja. Tas žmogus negali apsiginti, dažnai nemoka kalbos, nežino mūsų teisinės sistemos. Jis – labai pažeidžiamas. Dėl to užsieniečiai ir labiau nukenčia“, – kalbėjo D. Gedvilas.

„Nemato reikalo pernelyg stengtis investuoti į darbuotojų saugą, sveikatą, į skaidrų, nešešėlinį atlyginimą, nes ta priežiūra – minimali“, – teigė I. Ruginienė.

Vis daugiau fiksuojama ir mobingo bei psichologinio smurto atvejų, o jų ypač gausu Sveikatos apsaugos ir Švietimo sektoriuose. Tiesa, tokie kaltinimai pasitvirtina ne visada.

„Kiekvienas pajudėjimas, reiklumo aspektas – vertinamas kaip kažkokia prievarta. Tai nėra prievarta. Tai – darbo drausmės, pareigų atlikimo momentai. Mes negalime visko suabsoliutinti ir nukreipti į šitą apibrėžtį, į smurto sąvoką“, – tikino J. Gricius.

Pernai darbo inspekcija išrašė beveik 530 administracinių nusižengimų protokolų.

Globalios personalo sprendimų bendrovės „Manpower“ Lietuvos padalinio verslo operacijų vadovė Evelina Latyšovič iniciatyvai „Tvari Lietuva“ sako, kad taip vadinamų žaliųjų talentų poreikis šiandien itin juntamas, o ateityje jis bus dar didesnis.

„Net 7 iš 10 pasaulio darbdavių šiuo metu planuoja samdyti tvarumo srities specialistus, rodo naujausi „ManpowerGroup“ duomenys. Taip pat net 94 proc. pasaulio darbdavių teigia, kad jiems trūksta ekspertų, galinčių padėti pasiekti išsikeltus ESG (angl. environmental, social, governance) tikslus. Tvarumo specialistai šiuo metu patraukliausi energetikos ir paslaugų (81 proc.), gamybos (36 proc.) bei logistikos (31 proc.) sektoriuose.

Negana to, tyrimai rodo, kad kas antras naujos darbo vietos ieškantis talentas šiuo metu verčiau rinktųsi tvarią, o ne aplinka nesirūpinančią įmonę. Investuotojai taip pat nesnaudžia – net 79 proc. jų teigia, jog tai, kaip įmonė įgyvendina savo ESG planus – svarbus rodiklis, renkantis į ką ir kiek investuoti“, – iškalbingus skaičius vardija pašnekovė.

SEB tvarumo srityje specializuojasi nuo 1995 m.

Tvarumo skyriaus vadovas A. Rutkauskas sako, kad pirmasis tvarumo specialistas SEB grupėje pradėjo dirbti dar 1995 m. Mažiau nei po dešimties metų buvo pristatytos pirmosios žaliosios obligacijos, 2015 m. SEB susitelkė į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus.

„Galiausiai 2021 m. SEB grupė pristatė tvarumo strategiją, kuria siekiama prisidėti prie tvarios visuomenės kūrimo, skatinti verslo klientų transformaciją ir mažinti iškastinio kuro finansavimą. SEB grupė nustatė naujus siekius ir tikslus klimato kaitos srityje, kurių rezultatais jau kelerius metus vertina grupės pažangą. Tais pačiais metais SEB banke Lietuvoje atsirado tvarumo vadovo pareigybė, vėliau komandą papildė dar keli specialistai“, – iniciatyvai „Tvari Lietuva“ sako pašnekovas.

A. Rutkauskas pažymi, kad SEB bankuose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dirbančius tvarumo specialistus vienija Baltijos šalių tvarumo biuras. Šiuo metu jame dirba aštuonių žmonių komanda, jiems padeda skirtingų sričių specialistai, padedantys įgyvendinti tvarumo pokyčius banke.

Įvardijo, ko reikalaujama iš tvarumo vadovų ir specialistų

SEB banko Tvarumo skyriaus vadovo teigimu, ši sritis Lietuvoje – pakankamai nauja, todėl vis dar yra pilkų zonų, nenusistovėjusių praktikų, vertinimo metodikų, standartų, trūksta geros kokybės duomenų, kurie tikslingai padėtų įsivertinti esamą situaciją, užsibrėžti pamatuojamus tikslus, susijusius su tvarumo darbotvarkės įgyvendinimu.

„Organizacijoms sudėtinga ne tik gauti, bet kartais net ir apibrėžti, kokie duomenys yra kertiniai vertinant skirtingus tvarumo aspektus. Žvelgiant į Baltijos šalių rinką, nėra bendro sutarimo, kokius duomenis valstybės renka, kur juos talpina ir kaip jais naudojasi. Sudėtinga patenkinti lūkesčius, kai nėra vientisos, aiškiai apibrėžtos metodologijos ir sutarimo dėl tokių duomenų svarbos, siekiant užtikrintai judėti ES užsibrėžtų tvarumo tikslų link, ypač klimato kaitos pažabojimo srityje“, – įsitikinęs A. Rutkauskas.

Dar viena kompetencija, kuri yra labai paklausi ir kurioje trūksta specialistų su patirtimi, anot A. Rutkausko, yra su tvarumu susijusių ataskaitų rengimas, reguliacinių reikalavimų išmanymas ir užtikrinimas, kad ataskaitos būtų pateiktos tinkamai, atitiktų reikalavimus ir numatomus standartus.

„Tvarumo specialistas turi pasižymėti įgūdžių puokšte. Jis turi išmanyti duomenų analitiką, turėti komunikavimo, projektų bei suinteresuotų asmenų valdymo (angl. stakeholder management) gebėjimus. Žinoma, reikalingos specifinės žinios, padedančios suprasti klimato kaitos, tvarumo aktualijas, problematiką ir rasti sprendimo būdus“, – pažymi jis.

SEB specialistui antrina ir iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbinta verslo operacijų vadovė E. Latyšovič. Ji tikina, kad kandidatams keliami nemaži reikalavimai – jie privalo turėti aukštąjį išsilavinimą aplinkosaugos, inžinerijos ar verslo tvarumo vadybos srityse, darbinę patirtį bei mokėti anglų kalbą.

„Iš būsimų tvarumo vadovų be jau paminėtų bendrinių reikalavimų taip pat tikimasi gerų lyderystės įgūdžių, organizuotumo, komunikabilumo bei gebėjimo valdyti komandą. Tikimasi ir aplinkosaugos, socialinės apsaugos, valdysenos įstatymų ir reglamentų išmanymo, projektų valdymo patirties“, – pabrėžia ji.

E. Latyšovič teigimu, geriausiais tvarumo specialistais tampa patirties verslo valdymo srityje turintys talentai, taip pat rizikos valdymo ar kokybės kontrolės ekspertai.

Pastebi spragas

Jis turi išmanyti duomenų analitiką, turėti komunikavimo, projektų bei suinteresuotų asmenų valdymo (angl. stakeholder management) gebėjimus.

Anksčiau iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbinta KTU aplinkos inžinerijos instituto direktorė prof. dr. Žaneta Stasiškienė sakė, kad dažnai iš tvarumo vadovais tampa rinkodaros, komunikacijos ar aplinkosaugos specialistai, tačiau, anot jos, vien šių įgūdžių nepakanka. Ž. Stasiškienė tikino, kad dirbantiems tvarumo srityje dažnai pritrūksta kompetencijų, ypač kai prieinama prie sisteminių vertinimų, sprendimų priėmimo, plėtojimo klausimų.

Pašnekovė paminėjo, kad Lietuva neturi konkrečios tvarumo lyderių sertifikavimo, kompetencijų atestavimo sistemos, o tai neretai sukelia keblumų.

„Nemažai bendraujame su pramonės organizacijomis. Kartais jų pasiteiraujame, kokius reikalavimus kėlė priimdami tvarumo vadovą. Pasirodo, paskelbė konkursą, kurio reikalavimai – kaip aplinkosaugos specialistui. Reikia ne tik to, todėl šia tema kalbu jau kelerius metus. Tvarumą reikėtų suprasti plačiai, išmanyti lietuvių ir anglų kalbomis profesiniu lygiu, vienas iš pagrindų – techninės žinios. Tokių specialistų Lietuvoje nedaug“, – įsitikinusi ji.

Atlyginimas siekia ir 4 tūkst. eurų, talentų tenka ieškoti užsienyje

E. Latyšovič pritaria, kad Lietuvoje tvarumo srities talentų tenka ieškoti ilgai. Anot jos, šių specialistų atranka yra gerokai sudėtingesnė dėl pozicijos kompleksiškumo ir neapibrėžtumo.

„Dėl tvarumo specialistų talentų trūkumo tenka galvoti ir apie emigravusių lietuvių prisitraukimą į gimtinę ar samdą iš užsienio, kur tvarumo specialistai turi daugiau darbo patirties šioje srityje ir gali atnešti madas bei gerąsias praktikas į Lietuvą. Tokie sprendimai, deja, tinkami ne visoms įmonėms, nes atsiranda kalbos barjeras, atlyginimo lūkesčių ir galimybių prasilenkimas bei nacionalinės teisės žinių trūkumas“, – sako specialistė.

Pašnekovė įvardija, kad tvarumo specialistams siūlomas atlyginimas vidutiniškai svyruoja tarp 1476 ir 2682 Eur/mėn. prieš mokesčius. Tvarumo vadovų vidutinis rinkoje siūlomas atlyginimas – 3350–4000 Eur/mėn. prieš mokesčius.

„Tikėtina, kad dėl didėjančios paklausos šie atlyginimų rėžiai tik kils, nes dar ne visos įmonės suprato, kad joms tvarumo specialistų reikia ir tikrai reikės ateityje“, – įsitikinusi E. Latyšovič.

Tobulėti tvarumo srityje padeda stažuočių programos

A. Rutkauskas pažymi, kad net ir turint aukščiau išvardintas kompetencijas ir stiprų potencialą neišvengiamai kyla klausimas – nuo ko pradėti siekti karjeros tvarumo srityje? Specialistas mato esminę problemą – organizacijos dažniausiai ieško jau patyrusių specialistų. Vis dėlto augti ir tobulėti įmanoma. Tvarumo vadovas įvardija, kokias galimybes šioje srityje siūlo SEB grupė.

„Augti, perprasti ESG duomenų tvarkymą ir gauti gilesnį suvokimą apie tvarumo aktualijas padeda stažuočių programos. Konkrečiai SEB bankas tokiems kandidatams siūlo tarptautinę 9 mėnesių stažuočių programą su galimybe pasilikti dirbti SEB Baltijos šalių tvarumo biuro komandoje, kuri atsakinga už tvarumo darbotvarkės įgyvendinimą. Programos dalyviai turi išskirtinę galimybę stažuotis užsienyje, spręsti verslo iššūkius ir tobulėti tvarumo duomenų srityje“, – tikina A. Rutkauskas.

Pašnekovas priduria, kad savo karjeros pradžioje Jungtinėje Karalystėje pats dalyvavo panašioje programoje, tiesa, tuomet darbavosi kitoje srityje. SEB tvarumo vadovas neabejoja, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų, kuris pastatė tvirtą pamatą sėkmingai karjeros raidai.

„Buvo sekmadienio vakaras, tad žmonių klube nedaug. Prie mūsų priėjo apsaugininkas ir paprašė išeiti. Dėl dviejų draugų, kilusių iš Afrikos, neva blogo kvapo“, – pasakojo pareiškėjas.

Įvykį stebėję užsieniečių bičiuliai lietuviai įsitikinę, kad priežastis – vyrų odos spalva. Išprašyti vyrai iš Kamerūno ir Nigerijos.  

„Labai keista, kai būryje draugų dėl kvapo paprašomi išeiti juodaodžiai asmenys, o kitiems dar buvo pasiūlyta pasilikti. Dėl to tvirtai manome, kad tai buvo ne kas kita, o diskriminacija dėl odos spalvos“, – tvirtino pareiškėjas.

Klubo savininkas pasakojo savo versiją dėl ko užsieniečiai buvo išprašyti.

„Prakaito labai daug. Gal sportavo ir atvažiavo į klubą, nežinau. Kiti žmonės sėdėjo prie stalo, pradėjo skųstis, kaip galima sėdėti“, – kalbėjo „Rumor Lounge“ savininkas Piero Buttazzo.

Vadovas sakė, kad su vienu iš užsieniečių dar kitą dieną pakalbėjo asmeniškai. Atsiprašė, paaiškino, kad dėl higienos sumetimų – klubas neturėjo kito pasirinkimo.

Vadovas manė, kad klientas situaciją suprato, pavyko rasti kompromisą, o kreipimasis į tarnybą – pribloškė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba po tyrimo konstatavo, kad Vilniaus širdyje esantis klubas, išprašęs užsieniečius, diskriminavo juos dėl rasės.

„Jeigu iš preliminarių įžvalgų galima reziumuoti, kad buvo diskriminacija, įrodinėjimo našta perkeliama skundžiamam asmeniui. Klubas turėjo įrodyti, kad diskriminacija neįvyko“, – aiškino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Ieva Laugalytė.

„Kiekvieną mėnesį darome Afro vakarėlį, bendraujame su Afro grupe. Kad mes darome diskriminaciją – nesąmonė“, – tvirtino P. Buttazzo.

Klubo vadovas sakė, kad sprendimas priimtas – be jokių paaiškinimų. Iš tarnybos sulaukė skambučio, bet pats tuo metu buvo ne Europoje.

„Tarnyba bandė susisiekti, bet klubas neatsakė į paklausimus. Jeigu asmuo atsisako bendradarbiauti – nustatoma diskriminacija“, – sakė I. Laugalytė.

„Aš manau, kad apie daugumą incidentų mes negirdime, nes niekas niekur nesikreipia. Girdime, kad policija nerimtai žiūri į tokius kaltinimus“, – kalbėjo Vilniaus Naktinio Aljanso pirmininkas Mark Adam Harold.

Naktiniai klubai įprastai išprašo neblaivius, agresyvius naktinėtojus, tačiau neįsileisti lankytojų gali ir dėl netinkamos išvaizdos. Tai vadinama – veido kontrole.

„Aišku gali įžeisti. Būna dėl amžiaus neįleidžia, bet labiausiai reikia žiūrėti, ar žmonės adekvatūs, nėra agresyvūs“, – sakė moteris.

Apie diskriminaciją ir neapykantą kalbėsime daug, nes matome, kad yra problema.

„Taip yra visame pasaulyje. Paryžiuje norint pakliūti į aukšto lygio naktinį klubą – turi praeiti ne vieną face control etapą. Tai – normalus dalykas“, – tikino vyras.

„Klubas turi teisę neįleisti žmonių, kurių nenori turėti savo vietoje, bet negali būti pagrindas rasė arba orientacija. Galiu pasakyti, kad tuoj paleisime kampaniją apie elgesį naktimis. Apie diskriminaciją ir neapykantą kalbėsime daug, nes matome, kad yra problema“, – kalbėjo M. Adam Harold.

Kampanija startuos netrukus. Į ją bus įtraukti ir klubų vadovai, ir apsaugos darbuotojai.

„Įsidarbinusių užsieniečių skaičius per metus augo visuose sektoriuose. Per metus ryškiau išsiskyrė atvykėlių kvalifikacijos, spartus augimas fiksuotas vidutinės kvalifikacijos darbų grupėje – tiek darbo jėgos iš ES, tiek iš  trečiųjų šalių. Daugiausiai užsieniečiai užpildo trūkstamų darbuotojų laisvas darbo vietas transporto ir statybos sektoriuose“, – pranešime teigė tarnybos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Sinkevičė.

Didžioji dalis dirbančių užsieniečių metų pradžioje buvo piliečiai iš trečiųjų šalių – 131,4 tūkst., arba 65,5 proc. daugiau nei prieš metus, tuo metu Europos Sąjungos (ES) šalių piliečių dirbo 10 tūkst., arba 66,7 proc. daugiau.

Daugiausiai atvykėlių metų pradžioje buvo iš Baltarusijos – 47,7 tūkst., arba beveik 1,6 karto daugiau nei tuo pačiu metu pernai. Ukrainiečių skaičius augo 37 proc. – iki 44,8 tūkst., uzbekų – 3,7 karto iki 6,6 tūkst., kirgizų – 2,2 karto iki 5,6 tūkst.

Pasak G.Sinkevičės, dauguma Lietuvoje dirbančių baltarusių turi vidutinę kvalifikaciją ir kompetencijas. Aukštos kvalifikacijos darbai daugiausiai susiję su transporto sektoriumi ir IT sritimi.

Baltarusijos piliečiai Lietuvoje daugiausiai dirba tarptautinius krovinius gabenančių vilkikų (24,4 tūkst.), vilkiko (treilerio) vairuotojais – per 1,4 tūkst., betonuotojais – 873, kompiuterių taikymo inžinieriais – 748, programinės įrangos testuotojais – 431, sunkvežimio vairuotojais – 375, programinės įrangos kūrėjais – 287, inžinieriais programuotojais – 264, savivarčio vairuotojais – 228, suvirintojais dujomis ir elektra – 226.

Daugiausia atvykėlių – 73,1 tūkst. – dirba transporto ir saugojimo įmonėse, 22 tūkst. – statybos sektoriuje, 12,9 tūkst. – apdirbamojoje gamyboje.

 

Daugiausia Lietuvoje dirbančių ES piliečių yra iš Rumunijos (2,9 tūkst.), Latvijos (2,4 tūkst.) ir Lenkijos (1,5 tūkst.), Bulgarijos (1 tūkst.) ir Italijos (300).

Lietuvoje dirbantys užsieniečiai daugiausiai vidutinės kvalifikacijos pozicijose: tokius darbus dirba 112,1 tūkst. trečiųjų šalių piliečių ir 5,3 tūkst. atvykusiųjų iš ES šalių.

Daugiausia atvykėlių – 73,1 tūkst. – dirba transporto ir saugojimo įmonėse, 22 tūkst. – statybos sektoriuje, 12,9 tūkst. – apdirbamojoje gamyboje.

Daugiausia į Lietuvą atvykusių trečiųjų šalių piliečių – 72,8 tūkst. – dirba vairuotojais ir judamųjų įrenginių operatoriais. Kvalifikuotais statybininkais dirba 15,6 tūkst. žmonių, iš jų daugiausiai betonuotojais ir betono apdailininkais (4,6 tūkst.), tinkuotojais (2,6 tūkst.), statybininkais (1,9 tūkst.), plytų mūrininkais (1,5 tūkst.).

Metalo apdirbimo, mašinų gamybos srityje dirba 9,4 tūkst. atvykėlių, iš jų daugiausiai – suvirintojais (5,8 tūkst.) ir metalinių konstrukcijų ruošėjais ir montuotojais (2,3 tūkst.).

Beveik 30 proc. į Lietuvą atvykusių ES šalių piliečių dirba administracinėse ir aptarnavimo įmonėse, 25,2 proc. – statybos sektoriuje, 16,1 proc. – apdirbamosios gamybos įmonėse, 9,1 proc. – transporto ir saugojimo įmonėse.

Dauguma Lietuvoje dirbančių europiečių – 5,3 tūkst. – vidutinės kvalifikacijos darbuotojai: 700 – statybininkai, 600 –kitur nepriskirti statybininkai montuotojai, po 300 – dažytojai bei vandentiekininkai ir vamzdynų montuotojai.

Aukštos kvalifikacijos pareigas užima 12,6 tūkst. trečiųjų šalių piliečių: 1,8 tūkst. – vadovaujančias, 9,3 tūkst. – specialistų, 1,5 tūkst. – technikų ir jaunesniųjų specialistų. Beveik pusė – 6 tūkst. atvykusių dirba informacijos ir ryšių sektoriuje.

Kas penktas (2,1 tūkst.) ES pilietis, Lietuvoje dirbantis aukštos kvalifikacijos darbus, užima specialistų (1,1 tūkst.) ir vadovų (748) pozicijas.

Žemos kvalifikacijos darbus dirba ketvirtadalis ES piliečių (2,5 tūkst.) ir 5,1 proc. trečiųjų šalių piliečiai (6,7 tūkst.).

Iš Zimbabvės atvykęs Collin Bolingo Lietuvoje jau keturis mėnesius, čia atvyko dirbti. Dabar tvarko sostinės gatves.

C. Bolingo džiaugiasi, kad Lietuvoje ne tik jį, bet ir jo draugus priima svetingai.

„Myliu Lietuvą. Žmonės čia labai draugiški. Per visą šį laiką niekada nesijautėme atskirti ar kitokie“, – pasakojo darbuotojas iš Zimbabvės C. Bolingo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Afrikietis tikino, kad Lietuvoje staigmenų netrūksta.

C. Bolingo, paklaustas, kas nustebino labiausiai, tvirtino: „Nuostabios moterys, gražūs pastatai. Lietuvoje labai švaru, o žmonės – malonūs“.

Ne ką mažiau džiugiomis nuotaikomis autobuso keleivius pasitinka ir ganietis Isaac Mills. Vilniuje jis jau du mėnesius, teigė, kad stebina ne tik žmonės, bet ir eismas.

„Vairuotojai, kai pamato autobusą, visada praleidžia. Ganoje to neturime ir tai labai stebina“, – sakė vairuotojas iš Ganos Isaac Mills.

Afrikiečius įdarbinusios įmonės džiaugiasi jų darbštumu ir motyvacija.

„Dirba noriai, turi entuziazmo. Su viltimi, kad galbūt pasibaigus dviejų metų terminui, jie pratęs ir toliau darbą. Kol kas jie atrodo tikrai pozityviai“, – nurodė „Transrevis“ valdybos narys Vladas Dapkus.

Pasak darbdavių, Lietuva jau kelerius metus susiduria su darbuotojų trūkumu. Todėl sėkmingai įdarbinti užsieniečiai gali tapti alternatyva.

„Ieškome alternatyvių sprendimų, kur galėtume rasti darbuotojų, nes susiduriame su ta problema, kad darbuotojų trūksta“, – aiškino „Ekonovus“ komunikacijos vadovė Vilma Balčiauskaitė.

„Pandemija šiek tiek išbalansavo mūsų vidinį įmonės darbuotojų skaičių, daug kas pasitraukė ir mes buvome priversti ieškoti. Vairuotojų trūkumas visą laiką jautėsi“, – šnekėjo V. Dapkus.

Migracijos departamentas teigė, kad didžioji dalis užsieniečių į Lietuvą atvažiuoja dirbti. Tačiau daugėja ir studentų.

„Iš visų naujų imigrantų, darbo pagrindu atvažiuoja turbūt 80 proc. ar daugiau. Kita dalis – šeimos nariai, atlydintys užsieniečius. Taip pat keli tūkstančiai, po truputį tas skaičius auga, tarptautinių studentų“, – pasakojo Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.

Darbdaviai svarsto, kad užsieniečius traukia ne tik darbo sąlygos, bet ir atlygis. Mat Lietuvoje afrikiečiai uždirba kelis kartus daugiau nei tėvynėje.

„Pas juos atlyginimai, kiek jie patys pasakojo, apie 200-250 eurų. Pas mus jie panašiai nuo 1200 ir daugiau, priklauso nuo išdirbtų darbo valandų“, – tvirtino „Transrevis“ valdybos narys.

„Nepriklausomai nuo to, koks yra darbuotojas, ar jis lietuvis, ar užsienietis. Visiems yra mokamas vienodas atlyginimas. Taip pat yra sukurta ir motyvacinė sistema“, – sakė V. Balčiauskaitė.

Afrikiečiai tvirtino, darbas gimtinėje ir Vilniuje skiriasi kaip diena ir naktis.

„Palyginus su Gana, darbas nesunkus, ten kelionių daug ir jos ilgos. Net ir trumpiausios išvykos gali trukti 3-4 dienas“, – pasakojo I. Mills.

Lietuvoje labai šalta. Mes randame priemonių su tuo kovoti, bet vis tiek labai šalta.

Tačiau vienas didžiausių iššūkių – šaltis.

„Lietuvoje labai šalta. Mes randame priemonių su tuo kovoti, bet vis tiek labai šalta“, – teigė I. Mills.

„Labai šalta... Mums, kaip afrikiečiams, šiek tiek lengviau prisitaikyti, nes prie pokyčių esame įpratę. Dabar tam tikra prasme netgi džiaugiamės“, – šnekėjo C. Bolingo.

Migracijos departamentas atskleidė, kad nors afrikiečių ir daugėja, jų Lietuvoje vis dar reta. Daugiausiai sulaukiama nigeriečių.

„Jų pernai metais atvyko tik 555, tai tikrai nedaug. O visų kitų valstybių iš Afrikos dar mažiau, tarkime iš Egipto 238. Kokių nors tolimesnių, labiau egzotinių, per metus atvyksta vos kelios dešimtys arba netgi keli vienetai“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Užpernai laikinų leidimų gyventi Lietuvoje darbo pagrindu Migracijos departamentas išdavė 38 tūkstančius. Pernai – dar daugiau – 57 tūkstančius.

Daugiausia migrantų atvyksta iš Ukrainos, Baltarusijos, Uzbekistano, Tadžikistano.

„Šitą kontrolę taip pat reikia sustiprinti, nes tai gali būti ir ekonominiai migrantai, ir piktybiškai nusiteikę užsieniečiai, kuriems reikia tiesiog fiziškai kažkaip patekti į Europą. Todėl tie sugriežtinimai suteiktų mums daugiau įrankių kontroliuoti, kad atvyktų tikri darbuotojai“, – interviu Eltai sakė E. Gudzinskaitė.

Pasak E. Gudzinskaitės, bene 20–30 proc. darbo pagrindu per metus į Lietuvą atvykstančių užsieniečių leidimu laikinai gyventi naudojasi kaip priedanga. Todėl, pažymi departamento vadovė, atsižvelgiant į geopolitinį kontekstą ir siekdama užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuva turi griežtinti užsieniečių patekimo ir apsigyvenimo šalyje tvarką.

– Žvelgiant retrospektyviai, pastarieji keleri metai Migracijos departamentui buvo kupini iššūkių. 2021-aisiais – migrantų krizė, 2022-aisiais – karas Ukrainoje. Viso to fone – suaktyvėjusi migracija iš Baltarusijos. Visa tai kiek apslopo, tačiau niekur nedingo, o šiemet dar susizgribta ir dėl jau Lietuvoje gyvenančių užsieniečių patikros dėl nacionalinio saugumo. Tad kaip vertinate jūs – ar Lietuva šiuo metu išgyvena migracijos krizę?

– Nevadinčiau to krize. Tiesiog šiuo metu gyvename karo sąlygomis ir visuomenė dėl grėsmių yra labai sujautrinta. (...) Mums, kaip departamentui, problema yra tai, kad turime labai daug darbo, turime patikrinti iš grėsmių pusės daug užsieniečių, turime šiemet priimtą ribojamųjų priemonių įstatymą. Savo ruožtu jau nuo praėjusių metų gruodžio taikome specialų klausimyną baltarusiams ir rusams ir visus metus vykdome sustiprintas šitų pilietybių asmenų patikras.

Šia prasme tokie atvejai yra problematiški, nes baltarusių bendruomenė labai sujautrintai į tai reaguoja. (...) Tai tokios įtampos ir didžiulis jautrumas vis sukyla. (...) Natūraliai ir visuomenininkai, ir žurnalistai savo ruožtu ieško, tiria tą informaciją ir labai staigiai reaguoja į pranešimus, kad balerina ar koks muzikantas kažką pasakė. Tai taip išeina, kad ne visus atvejus valstybės įstaigos spėja pirmos identifikuoti. Yra atvejų, kai tokie pareiškimai ir pasisakymai vyksta toliau nuo Lietuvos ir greičiau patenka į žurnalistų nei į valstybės įstaigų akiratį.

– Jūs kalbate apie pastaruosius Rusijos milijardieriaus Romano Abramovičiaus vaikų ir balerinos Ilzės Liepos Lietuvos pilietybių klausimus?

– Taip.

– Reaguojant į pastaruosius atvejus, Lietuvoje imtasi griežtų priemonių – Vidaus reikalų ministerija (VRM) pavedė Valstybės saugumo departamentui (VSD) patikrinti virš 750 užsieniečių, įgijusių Lietuvos pilietybę išimties tvarka. Vėliau pagal pateiktas išvadas Migracijos departamentas priims sprendimus dėl vienų ar kitų asmenų pilietybės netekimo proceso inicijavimo. Kokie, tiksliau, bus jūsų žingsniai po to, kai gausite tą sąrašą su išvadomis?

– Jei gausime išvadą, kad vienas ar kitas asmuo kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, arba pritaria, palaiko Lietuvai priešišką režimą, Migracijos departamentas inicijuos pilietybės netekimo procedūrą. Reiškiasi, kreipsimės į Vidaus reikalų ministrę su siūlymu kreiptis į prezidentą, siūlant konstatuoti, kad asmuo dėl savo grėsmės neteko Lietuvos pilietybės. Tuomet yra Pilietybės reikalų komisija, kuri nagrinės tą prašymą, išsikvies asmenį, sudarys galimybę jam pateikti savo poziciją.

Evelina Gudzinskaitė (J. Elinsko/ELTOS nuotr.)

– Ar netrūksta įrankių visą šitą procesą atlikti efektyviau?

– Pilietybė yra labai rimtas dalykas. Kad nebūtų klaidos, reikia išlaikyti ir laiko prasme tas visas procedūras, kad tikrai per skubėjimą ar neapsižiūrimą neįvestume klaidos. Ar yra poreikis greitai ją atimti? Ne, todėl, kad dažniausiai grėsmė nėra tokia, kad žmogus kažką žudyti ruošiasi, tos grėsmės kitokios. Todėl nėra poreikio skubėti.

– Kas lemia, kad tokie atvejai greičiau patenka į žurnalistų, o ne valstybės institucijų akiratį? Ar institucijos turi tiesiog per daug darbo, ar per mažai įrankių tokiems palaidiems galams sužiūrėti?

– Iš tikrųjų – per daug darbo. Dabar dirbame su grėsmėmis, kurios yra arčiausiai mūsų, Lietuvoje ir su užsieniečiais, kurie fiziškai atvyksta į Lietuvą. Mums to darbo pakanka, nesiskundžiame. O tie nuskambėję atvejai ir pasisakymai – jie buvo skirti ne Lietuvos auditorijai, kažkur užsienyje, tie žmonės patys fiziškai yra užsienyje, į Lietuvą net neužsuka. Tai pagal departamento grėsmių prioritetus, tie asmenys yra žemesniame lygyje, nes jie nėra tiesiogiai orientuoti į veiksmą Lietuvoje. Dėl to taip ir išeina – dirbame su prioritetiniais dalykais, o tie visi kiti atvejai mūsų eiliškume yra žemiau.

– Kalbant apie darbo krūvius – šiemet prašėte ir didesnio finansavimo Migracijos departamentui. Kokia šiuo metu situacija departamente, koks yra jums tenkantis krūvis ir kiek darbuotojų šiuo metu trūksta?

– Jau gavome patvirtinimą, kad po mūsų viešų išstojimų ir Migracijos departamento darbuotojų profsąjungos piketų, pavyko pasiekti, kad Migracijos departamentui kitiems metams bus skirti iš viso 3 mln. eurų darbo užmokesčiui. To prašėme tiek mes, vadovybė, tiek profsąjunga. Šio finansavimo be galo reikėjo todėl, kad šiais metais pas mus, su nepakankamu finansavimu, dėl mažų atlyginimų, pasikeitė 39 proc. darbuotojų. Tai yra beveik pusė. Tai yra labai blogai, nuo to kenkia darbo kokybė, nes labai daug investuojame į darbuotojų mokymus – migracijoje darbuotojas turi būti labai gerai parengtas, nes vertiname ne tik popierius, bet ir skiriame labai daug dėmesio gyvam pokalbiui su žmogumi. Gebėjimas prakalbinti žmogų – jį įgyji tik su patirtimi. Todėl tų, patirtį turinčių darbuotojų išėjimas, mums yra labai skaudus nuostolis, nes atėję naujokai negali iš karto taip efektyviai dirbti.

Tad tie trys milijonai leis mums išlaikyti turimus darbuotojus ir, tikiuosi, kuo greičiau priimti naujokus. Darbuotojų rotacija vyksta nuolat, dabar jų mums trūksta apie 10 proc., tai yra apie 50 žmonių. Mums tai yra daug, nes etatų skaičius departamente yra labai optimaliai paskaičiuotas.

– Grįžtant arčiau aktualijų lauko – Sviatlana Cichanouskaja neseniai minėjo, jog Lietuva laikinai sustabdė leidimus gyventi 2 tūkst. baltarusių. Tai, pasak Baltarusijos opozicijos lyderės, kelia klausimų dėl dalies šių žmonių likimo Lietuvoje. Gal galite patikslinti šiuos skaičius ir praplėsti, kokiais pagrindais tie leidimai kol kas nėra pratęsti ir kokia dalis jų susiję su grėsmėmis nacionaliniam saugumui?

– Yra keletas momentų. Šiemet iš viso buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi 1099 baltarusiams. Iš jų – 939 dėl grėsmės valstybės saugumui. Tai yra absoliučiai didžioji dalis ir tai yra neįprastai daug. Taip yra dėl to, kad esame orientuoti į sustiprintas patikras, nes dėl vykstančio karo dabar tas vertinimas daug griežtesnis.

Žinoma, dalis šių žmonių eina į teismus, skundžiasi, dar priklausys, kaip tai vertins teismai. Bet, galiausiai, jie likti Lietuvoje negali. Tie, kuriems atsisakyta leidimus išduoti – jie net atvykti negali.

Ką omenyje, manau, turėjo S. Cichanouskaja – dėl sustiprintų patikrų kartais būna, kad stabdome prašymo nagrinėjimą, kol gausime papildomos informacijos. Galiausiai informuojame žmogų apie tai, kad jo prašymas sustabdytas ir prašome laukti. Kartais baltarusiai tikisi, kad sprendimas bus priimtas pagal visas procedūras per 2 mėn., bet terminas prasitęsia iki 3 ar 4.  Tai laukime būtent ir yra apie 2 tūkst. baltarusių.

Toks skaičius man atrodo visiškai normalus, nes kiekvieną dieną departamente, nagrinėjimuose yra apie 18 tūkst. asmenų, baltarusių bendrame sraute yra 20–30 proc. Todėl tai, kad 2 tūkst. asmenų yra nagrinėjami išsamiau, yra visiškai normalus dalykas ir tame nėra visiškai nieko skandalingo.

– Jei Lietuvoje gyvenančių asmenų patikra nebūtų sustiprinta, manote, tas skaičius būtų gerokai mažesnis?

– Taip. Tas skaičius būtų mažesnis, nes dabar tie vertinimai kitaip atliekami. Jei Baltarusija nebūtų mums priešiškais režimas, tai, žinoma, tokių vertinimų būtų mažiau. Bet, vėlgi, 1 tūkst. su viršum žmonių, turint omenyje, kad gruodžio 1 d., turinčių leidimus gyventi Lietuvoje baltarusių buvo 62 tūkst., tai ar daug yra 1 tūkst.? Tai yra nedidelis procentas nuo tų visų baltarusių, kurie pas mus atvyksta.

– Dar vienas įrankis, kuris sumažintų į Lietuvą atvykstančių baltarusių skaičių, yra šiemet plačiai aptarinėtas ribojamųjų priemonių baltarusiams ir rusams suvienodinimas. Už jo įvedimą pasisakantys politikai kalba, kad turime palikti atviras duris baltarusių opozicijai, kiti sako, kad tie, kas jau norėjo, Baltarusiją paliko. Koks, jūsų požiūriu, turėtų būti santykis su šios valstybės piliečiais?

– Kiek žinau pagal siūlymą sugriežtinti įstatymą, daugiausia grėsmių nustatoma tarp atvykstančių darbininkų, kurie atvyksta iš Baltarusijos vairuoti sunkvežimių arba dirbti statybose. Tie griežtinimų pasiūlymai ir yra nukreipti į tuos, kurie pirmą kartą atvyksta kaip darbininkai. Iš esmės, šita grupė mums ir suvalgo daugiausia mūsų resursų. Daugiausiai su jais ir turime dirbti, juos tikrindami.

Bet jei norime gyventi labai saugiai, neturime rizikuoti. Jei nenorime rizikuoti, tada šitos grupės išties nereikėtų karo metu įsileisti. Juo labiau, kad yra galimybė darbuotojų atsivežti iš kitų kraštų, tai kam tampyti liūtą už ūsų? Visiems kitiems, bėgantiems nuo režimo, tie keliai išlaikomi, kaip departamentas dirbame labai individualizuotai, atsižvelgiame į jų situaciją ir žmonės, persekiojami režimo, tikrai turi galimybę saugiai apsigyventi Lietuvoje.

– Su tuo susijęs ir neseniai Seime registruotas siūlymas griežtinti užsieniečių teisinės padėties Lietuvoje reglamentavimą – leidimų gyventi išdavimo tvarkas, taip pat numatyti daugiau reikalavimų darbdaviams, įdarbinant užsieniečius. Jei išties, kaip sakote, nereikėtų tampyti liūto už ūsų, vadinasi šie siūlymai iš esmės yra tikslingi?

– Taip, tai irgi prisideda, iš dalies, ir prie baltarusių kontrolės, bet realiai tie pasiūlymai padeda padidinti įmonių, kurios kviečiasi užsieniečius pas save, atsakomybę. Nes greta grėsmių nacionaliniam saugumui, yra kitos, vadinamosios, nelegalios migracijos grėsmės, kada užsieniečiai, apsimesdami neva važiuojantys dirbti, gauna leidimą gyventi Lietuvoje ir kažkur išgaruoja. Tada jau gaudyk jį nesugaudęs – šitą kontrolę taip pat reikia sustiprinti, nes tai gali būti ir ekonominiai migrantai, ir piktybiškai nusiteikę užsieniečiai, kuriems reikia tiesiog fiziškai kažkaip patekti į Europą. Todėl tie sugriežtinimai suteiktų mums daugiau įrankių kontroliuoti, kad atvyktų tikri darbuotojai.

Kiek tokių asmenų yra – pasakyti sudėtinga. Bet per šių metų pirmą pusmetį darbo pagrindu, užsieniečiams išdavėme 12 tūkst. leidimų gyventi. Tai per metus – bus apie 30 tūkst. tokių leidimų. Apie 20–30 proc. atvyksta arba su pagrindiniu tikslu piktnaudžiauti, arba su tikslu turėti oficialią priedangą, o neoficialiai užsiimti kažkuo kitu – dirbti tais pačiais pavėžėjais. Įrodyti to negalime, bet jei galėtume – panaikintume jų leidimus. Tai toks skaičius yra baisus – jei paimtume 30 tūkst. užsieniečių per metus ir mūsų spėjimai pasitvirtintų, išeitų, kad 8–10 tūkst. atvyksta piktnaudžiaudami mūsų migracijos procedūra.

Galite klausti, kodėl nieko dėl to nedarome – mums trūksta įrankių įrodyti, kad tai vyksta. Todėl būtent tie užsieniečių padėties įstatymo pakeitimai leistų mums kažkiek daugiau tai kontroliuoti.

– Gyventojai taip pat mato didėjančius dirbančių užsieniečių srautus ir tuos darbuotojus įvairiuose sektoriuose. Tad ar matote tendenciją, kad Lietuva tampa vis patrauklesne kryptimi užsieniečiams čia vykti darbo pagrindu?

– Tikrai taip. Todėl, kad mūsų pragyvenimo lygis auga. Apskritai, kaip šalis, esame labai patogi gyventi – pas mus yra švari šalis, čia yra erdvės, žmonės kalba rusiškai, dėl to daug rusakalbių gali atvažiuoti ir gerai jaustis. Ir taip, esame pašonėje kitų valstybių – nepavyks Lietuvoje, galima bus pravažiuoti ir gyventi kitose Europos valstybėse. Tai taip, tampame patrauklūs ir tai rodo visi rodikliai – tiek imigracijos apimtys, kurios nuolat auga dėl įvairių priežasčių, o taip pat – pas mus yra darbo, didžioji dalis imigrantų – apie 82 proc. – yra darbo migrantai. Tai ta tendencija tik tęsis – esame pasmerkti gyventi gerai, jei karo nebus, vis labiau tapsime paskirties valstybe.

– Pereinant prie kitų ryškesnių metų momentų – šiemet buvo fiksuoti ir keli atvejai, kai į Lietuvą atvyko Rusijos dezertyrai. Tie atvejai iš esmės panašūs, bet ir kažkiek skirtingi tuo, kad pirmojo dezertyro istorija nuskambėjo labai plačiai tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje žiniasklaidoje. Tačiau antrojo asmens atvykimo lyg ir buvo stengiamasi viešai neaptarinėti. Kur tokiais atvejais yra riba palikti šias istorijas institucijų žiniai ir kiek, jūsų vertinimu, apie tai svarbu žinoti visuomenei?

– Klausimas, kas yra ta visuomenė. Visuomenė yra ir priešas, kuris tą girdi. Ir tą matome su kitomis istorijomis. Jei pagarsėja kokia nors sėkmės istorija, kaip asmuo gavo prieglobstį Lietuvoje, ja iškart yra pasidalijama per socialinius tinklus ir atsiranda dešimtys vadinamųjų copycat‘ų (mėgdžiotojų – ELTA), kurie tą istoriją atkartoja. Tai kuo labiau girsimės, kam ir kokiais pagrindais ką suteikiame, tuo labiau daugės norinčių šiuo kanalu pasinaudoti. Iškyla grėsmė, kad tiesiog taip į šalį gali ateiti provokatoriai.

Ar visuomenei svarbu, ar įdomu žinoti – tai taip pat klausimas. Aišku, kad įdomu, nes tai – įdomios istorijos. Bet ar tai yra svarbu? Manau, visuomenei tiesiog svarbu žinoti, kad valstybės įstaigos atlieka savo darbą ir užtikrina, jog nebus tokių provokacijų. Ta informacija, kurią paviešiname, gali būti panaudota prieš mus. Dėl to ir stengiamės tokių dalykų neviešinti. Kaip istorinę informaciją kada nors tai atskleisti visuomenei galima, kad žmonės žinotų, kad tokie dalykai vyko. Bet kai tai vyksta eigoje – baisu, kad paskui ta informacija neatsisuktų prieš mus.

– Ar po tų dviejų atvejų šiemet, jų buvo daugiau?

– Ar po, ar prieš juos – buvo, bet nedaug. Tai yra vienetiniai atvejai.

– Ar tie žmonės turėjo galimybę gauti Lietuvoje prieglobstį?

– Teoriškai, nustačius, kad istorija tikra, nėra melo, tai taip, jie gali gauti prieglobstį Lietuvoje.

– O kokia šiuo metu ukrainiečių Lietuvoje padėtis – kiek jų šiuo metu likę mūsų šalyje ir kiek grįžta į Ukrainą ar migruoja į kitas šalis?

– Srautai yra sumažėję, bet vis tiek kiekvieną dieną gauname prašymų. Dieną prieš užregistravome 12. Tai – mažai, nes paprastai jų būna apie 30. Reiškiasi, jie vis tiek atvyksta, bet galbūt nebe tokiomis apimtimis, kaip anksčiau. Iš viso pas mus, gruodžio mėnesį, gyveno 86,5 tūkst. Ukrainos piliečių, o kaip karo pabėgėliai pas mus yra 52 tūkst. asmenų.

Pagal mūsų statistiką matome, kad jie juda. Jei išvyksta, jie turėtų mums apie tai pranešti, bet tokių, pranešančių, yra nedaug. Mus vis pasiekia informacija, kad jie grįžta į Ukrainą, pabando kažką ten padaryti, pamato, kad nėra darbo ar dar kas, grįžta į Lietuvą. Pabūna čia, kažkas vėl nepavyksta, žiūrėk, jis jau Vokietijoje. Ten kažkas nepavyksta, vėl grįžta į Lietuvą. Tai tokių istorijų yra labai daug. Jie išties yra labai mobilūs. Tai vyksta dar ir dabar, tik gal nebe taip aktyviai.

Oficialiai pranešę, kad išvažiavo į kitą valstybę iš Lietuvos vos virš 4 tūkst. Ukrainiečių. Tai čia yra labai nedaug. Turime pajautimą, kad iš tų, kurie išvyksta, yra maždaug per pusę tų, kurie išvyksta į kitas Europos valstybes, ir apie pusę grįžta į Ukrainą.

Kadangi vėl kviečiame ukrainiečius pasikeisti leidimus gyventi, tai kovo mėnesį turėsime realesnę situaciją, kiek jų dar likę Lietuvoje.

– Lietuva tarptautiniame lygmenyje yra susilaukusi kritikos dėl savo vykdomos apgręžimo politikos, tačiau kai kurie politikai sako, kad turime ginti savo nacionalinius interesus. Jūsų manymu, kas yra aukščiau – nacionalinio saugumo interesas, ar visgi tarptautinės žmogaus teisių nuostatos?

Esmė – ką reiškia dabar, pagal galiojantį europinį reglamentavimą, pasiprašyti prieglobsčio? Eina neteisėtas migrantas, pamato, kad artėja pareigūnai, sako „Asylum“.

– Mūsų tauta man pačiai yra pats svarbiausias dalykas. Visada individo teisės baigiasi ten, kur pradedamos pažeisti individų teisės. Kaip tauta, esame individai. Ir, jei pradedame kalbėti apie iškilusią grėsmę mūsų tautai, mano nuomone, tai yra aukščiau nei bet kokios konvencijos, rašytos labai seniai ir gyvenant kitokioje tikrovėje.

Manau, visi, mąstantys ne emociškai, supranta, kad tai (neteisėta migracija – ELTA) yra nenormalus procesas, kurį reikia tvarkyti nekonvencinėmis priemonėmis.

– Šį rudenį su neteisėtos migracijos iš Rusijos antplūdžiu susidūrusi Suomija kreipėsi į Europos Komisiją (EK) suteikti teisinių įrankių, kurie leistų atsisakyti suteikti prieglobstį, vykstant instrumentalizuotai migracijai. Lietuva, kaip sakė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, irgi tai palaikytų. Kaip tai atrodytų realioje situacijoje? Ar tai reikštų, kad net ir per pasienio punktą atėjusiems migrantams vis vien nebūtų suteikiamas prieglobstis?

– Tiesiog nebūtų priimtas jo prieglobsčio prašymas. Esmė – ką reiškia dabar, pagal galiojantį europinį reglamentavimą, pasiprašyti prieglobsčio? Eina neteisėtas migrantas, pamato, kad artėja pareigūnai, sako „Asylum“. Viskas. Pagal teisės aktus privalai jį priimti ir pradėti labai ilgą ir brangią prieglobsčio procedūrą. Tai tas siūlymas apie tai ir kalba, kad, jei vyksta ataka, tiesiog tie „Asylum“ šauksmai nebūtų girdimi.

Tais laikais, kai buvo kurta ta pabėgėlių konvencija, ji buvo skirta bėgantiems nuo Antrojo pasaulinio karo padarinių ir tiems žmonėms, kurie džiaugėsi, tiesiai iš karo zonos patekę į vietą, kur bombos nekrenta. Va apie ką mes kalbėjome. Dabar tai yra žmonės, kurie per pusę pasaulio atkeliauja ir prašosi prieglobsčio, nors jiems bombos nekrenta ir tranzitinėse valstybėse. Bet jie keliauja to prieglobsčio prašytis toliau. Tai jau yra prieglobsčio turistai, kurie tikslingai renkasi, kur čia jie pasiprašys prieglobsčio. Didžioji dalis yra žmonės, ieškantys geresnio gyvenimo.

Paskutiniais atvejais, kuriuose prieš kelias dienas priėmėme sprendimus, žmonės atvirai pasakoja – esu iš Bangladešo, mano šeimai ten sunku ekonomiškai, mes negalime ten susimokėti skolų, dėl to atvažiavau į Europą uždirbti ir parvežti savo šeimai pinigų. Žmogiškai jį suprantu, bet tai nėra pagrindas, leidžiantis tau neteisėtai kirsti sieną, padaryti baudžiamąjį nusižengimą ir prašytis prieglobsčio.

– Dar vienas aktualus klausimas – ministrė A. Bilotaitė neseniai viešai komentavo tyrimus, kurie parodė, kad, įvedus neteisėtų migrantų apgręžimo politiką, Lietuvos visuomenėje atsirado daugiau rasizmo ir nepakantumo. Kaip jums atrodo, ar lietuviai išties nepakantūs kitataučiams?

– Tai natūralus procesas. Taip yra psichologiškai – kad prisibijai ar nepasitiki tuo, ko nepažįsti. Ilgą laiką buvome homogeniška bendruomenė, kur, kalbėkime atvirai – yra žmonių, kurie nėra lietę juodaodžio. Dėl to į kitą kultūrą, kol jos nepažįsti, žiūri su atsarga. Be to, jei tai dar skatina ir viešoji erdvė, natūralu, kad tas priešiškumas yra didesnis ir tai paaiškina, kodėl artimiau priimame ukrainiečius – nes juos pažįstame. Ir, žinoma, todėl, kad jie bėga nuo karo.

– Tarp neteisėtų migrantų turbūt taip pat buvo asmenų, atvykstančių iš karo zonų.

– Praktiškai nebuvo. Čia ir yra skirtumas, todėl, kad jų buvo vienetai. Sakytum, kad tie patys sirai bėgo nuo karo. Bet jie bėgo ne nuo karo – jie atvažiavo iš Rusijos. Kai kurie Rusijoje buvo pragyvenę 6–7 metus. Tai tokių, kurie tiesiogiai bėgtų nuo karo, toje bangoje tiesiog nebuvo. Čia ir atsiranda neteisybės jausmas mūsų visuomenėje – kodėl šitam reikia padėti, jei jis yra ekonominis migrantas. Bet ar mūsų visuomenė rasistiška – manau, kad tai labai keičiasi. Nes kai susipažįsti, pačiupinėji migrantą, jau vis tiek yra kitaip. Visada visuomenėje išliks žmonių, kurie nemėgsta užsieniečių. Tai yra neišvengiama. Bet bendras visuomenės požiūris po truputį keičiasi.