Praėjusią pataisą pateikę Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai teigia, jog ji reikalinga, kad mažesniuose miesteliuose ar gyvenvietėse neužsidarytų veikianti vienintelė vaistinė.

Projektui po pateikimo pritarė 69 Seimo nariai, prieš buvo 29, su­si­lai­kė 25.

Pagal jį, vaistinės patalpose darbo laiku turėtų dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas, išskyrus atvejus, kai nesant vaistininko dirba jo padėjėjas (farmakotechnikas), iki 2006 metų įgijęs profesinę kvalifikaciją ir kurį vaistininkas prižiūri ryšio priemonėmis.

Nepriėmus šios pataisos, nuo liepos 1-osios vaistinėse galės dirbti tik vaistininkai.

„(...) vie­na­me Šiau­rės Aukš­tai­ti­jos mies­te­ly­je yra vais­ti­nė, ku­rios apy­var­ta yra be­veik 900 eu­rų per mė­ne­sį. (...) Ten dir­ba far­ma­ko­tech­ni­kė. Jei­gu mes ne­pa­tai­so­me įsta­ty­mo, ten ša­lia tu­rės pra­dė­ti dirb­ti ir vais­ti­nin­kas. Kaip ga­li­ma iš­lai­ky­ti du dar­buo­to­jus, jei­gu mė­ne­sio apy­var­ta ne­sie­kia 1 tūkst. eu­rų?“ – pateikdamas projektą sakė vienas iš jo autorių Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Antanas Matulas.

„Aki­vaiz­du, kad ta­da, ne­svar­bu, kas bus darb­da­vys: ar stam­bes­nė vais­ti­nė, ar pri­va­tus vais­ti­nin­kas far­ma­ko­tech­ni­kas, vis tiek grei­čiau­siai ji bus už­da­ry­ta“, – sakė jis.

Jo duomenimis, nuo liepos 1-osios užsidaryti gresia maždaug 175 vaistinėms.

„Aš la­bai pra­šau jū­sų pri­tar­ti po pa­tei­ki­mo ir ap­sau­go­ti sil­pniau­sią žmo­gų – far­ma­ko­tech­ni­ką su di­džiu­le prak­ti­ka. Tai sil­pniau­sias žmo­gus, ku­rį šian­dien ir rei­kia ap­gin­ti, nes to­kia prak­ti­ka, kaip ir mi­nė­jau, ma­no mi­nė­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se – ke­tu­rios ša­lys pa­si­rin­ko bū­tent nuo­to­li­nės kon­tro­lės bū­dą“, – kalbėjo A. Matulas.

Taip pat siūloma nustatyti, kad vais­ti­nin­kas nuo­to­li­niu bū­du ga­lėtų kon­tro­liuo­ti ne dau­giau kaip tri­jų far­ma­ko­tech­ni­kų veik­lą.

Buvęs sveikatos apsaugos ministras „valstietis“ Aurelijus Veryga apgailestavo, kad „toks projektas vėl išvydo dienos šviesą“.

Anot jo, vaistininkams visą laiką keltas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tuo metu far­ma­ko­tech­ni­ko profesiją galima įgyti kolegijoje.

„ Aš no­riu pa­klaus­ti ger­bia­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko, jei­gu slau­gy­to­ja 16 me­tų, pa­vyz­džiui, iš­dirb­tų gy­dy­to­ja kur nors ap­si­me­tu­si, ar po 16 me­tų ji jau ga­lė­tų gau­ti gy­dy­to­jo li­cen­ci­ją ir dirb­ti juo? Čia mes apie to­kius da­ly­kus šne­ka­me. Vais­ti­nin­kui vi­są lai­ką rei­kė­jo aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo“, – sakė A. Veryga.

„Kaip jū­sų siū­ly­mas ko­re­liuo­ja su far­ma­ci­nės rū­py­bos plėt­ra, su skie­pi­ji­mu vais­ti­nė­je, vais­tų pra­tę­si­mu ir ki­tais da­ly­kais? Ar jūs ma­no­te, kad kai­me pa­cien­tai ne­nu­si­pel­no gau­ti tas pa­slau­gas ir ga­li gau­ti tik vais­tų par­duo­tu­vės pa­slau­gas?“ – klausė jis.

A. Matulas savo ruožtu ragino neįžeidinėti far­ma­ko­tech­ni­kų, kuriems privalu nuolat kelti kvalifikaciją.

Kitas projekto iniciatorius konservatorius Linas Slušnys sakė, kad far­ma­ko­tech­ni­kams įvedus tre­jų me­tų studijų pro­gra­mas padaryta šiurkšti klaida.

„Nie­kur pa­sau­ly­je ne­ren­gia­mi ši­taip far­ma­ko­tech­ni­kai, jie iš prin­ci­po tik­rai pa­sau­ly­je pri­ly­gi­na­mi dau­giau pre­ky­bos cen­tro par­da­vė­jų lyg­me­niui. Mes pa­ren­gia­me to­kius, ku­rie tik­rai per­žen­gia ei­li­nių par­da­vė­jų ly­gį. Čia yra mū­sų pro­ble­ma, nes mes to­kioms pro­gra­moms švie­ti­mo sis­te­mo­je vi­sur lei­do­me tarp­ti ir bū­ti. Da­bar, kai iš­lei­do­me tą dži­ną, tu­ri­me pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę, aš ma­nau, ir leis­ti tą to­liau pa­baig­ti“, – sakė jis.

Laisvės frakcijos narė Morgana Danielė tvirtino, kad šis projektas nesąžiningas tų vaistininkų padėjėjų, kurie žinojo, kas jų laukia, ir investavo į savo studijas, atžvilgiu.

„Kaip at­ro­do vals­ty­bė vi­sa­me šia­me kon­teks­te: Eu­ro­pos Są­jun­gos kon­teks­te – 18 me­tų ne­įsten­gė įgy­ven­din­ti pa­pras­to rei­ka­la­vi­mo ir vi­du­je, kai žmo­nės ne­be­ti­ki vals­ty­bės pri­im­tais spren­di­mais, nes jie 18 me­tų ne­įsi­ga­lio­ja, ir ga­liau­siai įdė­tos pa­stan­gos nė­ra nie­ko ver­tos, pa­si­ti­kė­ji­mo mū­sų spren­di­mais ne­be­ga­li bū­ti. Kaip jums at­ro­do ši­ta si­tu­a­ci­ja?“ – teiravosi ji.

„Darbietė“ Ieva Kačinskaitė-Urbonienė sakė, kad negalima leisti užsidaryti vaistinėms regionuose.

„Mes ne­ga­li­me pa­lik­ti re­gio­nų, ypač ma­žų vie­to­vių, be vais­ti­nių, kad ne­rei­kė­tų žmo­nėms, ypač vy­res­nio am­žiaus, va­ži­nė­ti į ra­jo­nų cen­trus ar­ba di­des­nius mies­tus tam, kad įsi­gy­tų ele­men­ta­riai pa­pras­tų, rei­ka­lin­gų vais­tų, to­kių kaip „Ibup­ro­fe­nas“ ar pa­na­šiai, ar­ba tam, kad at­si­im­tų gy­dy­to­jo pa­skir­tą kom­pen­suo­ja­mą­jį vais­tą, nes la­bai daž­nai ko mes į vais­ti­nę at­ei­na­me – ži­no­me, ko mums tiks­lin­gai rei­kia“, – kalbėjo ji.

Toliau projektą svarstys Seimo komitetai.

Tik su receptu

Jau per pirmąjį vasaros mėnesį šalies vaistinės skaičiuoja, kad kurortiniuose miestuose, pvz., Ignalinoje, Molėtuose, Druskininkuose, ir šalies pajūryje klientų, norinčių be recepto įsigyti jiems būtinų receptinių vaistų, daugėja.

Vaistininkai pastebi, kad kasmet vasaros sezonu kurortų vaistinės sulaukia daugiau nei įprasta klientų. Dauguma jų kreipiasi dėl saulės kosmetikos, priemonių nudegimui gydyti, vabzdžių įgėlimams malšinti ir simptominių vaistų: nuskausminamųjų, vaistų nuo peršalimo ir pan., bet daug klientų, vykdami atostogauti, pamiršta jiems išrašytus receptinius ir būtinus vartoti vaistus, o vaistininkas tokiais atvejais ne visada gali padėti.

„Skubėjau ir pamiršau namuose“, – bene dažniausiai girdima frazė vaistinėje, kai klientai užsuka prašydami parduoti receptinių vaistų be galiojančio recepto. Vaistininkai tikrai supranta, kad tokių situacijų pasitaiko, bet vis dėlto padėti gali tikrai ne visada. Pagal LR įstatymus parduoti receptinių vaistų be recepto vaistininkas negali“, – primena vaistinės atstovė Rolanda Lipnevičiūtė.

Yra ir išimčių

Vaistinės atstovė sako, kad išimtys yra taikomos kai kuriems receptiniams vaistams ir jaudintis nereikėtų sergantiems lėtinėmis ligomis, migrena ar pamiršusiems kontraceptikus.

„Farmacininkais gali parduoti receptinį vaistą be recepto, jei šis paskirtas pacientui diagnozuotai lėtinei ligai gydyti. E.sistemoje farmacininkas mato, kad tai nuolat vartojamas vaistas ir turi įstatymo numatytą teisę jį parduoti. Taip pat išimtis taikoma, jei pacientas to paties bendrinio pavadinimo, farmacinės formos ir stiprumo receptinį vaistinį preparatą vartojo paskutinius tris mėnesius arba ilgiau“, – pasakoja R.Lipnevičiūtė.

Tokia pati taisyklė įstatymuose numatyta vartojantiems vaistinius preparatus ūmiems migrenos priepuoliams gydyti ir kontraceptinius vaistus. Juos namuose pamiršę žmonės taip pat gali įsigyti vaistinėse pasinaudodami anksčiau turėtu receptu.

Būtinas asmens dokumentas

Pašnekovė primena: tam, kad vaistininkas galėtų patikrinti, ar žmogus vartoja vaistus, ir išduoti įstatymo išimtyje numatytus receptinius medikamentus, gyventojas turėtų pateikti asmens dokumentą.

„Vaistininkas gali išduoti medikamentus tik patikrinęs sistemoje, ar jie tikrai paskirti, todėl perkant receptinius vaistus būtina pateikti asmens dokumentą. Lygiai taip pat yra ir su užmirštais, bet galimais įsigyti vaistais. Farmacininkas juos parduos patikrinęs e.sveikatoje, paciento kompensuojamųjų vaistų pase, pacientui išrašytame 1 formos recepte ar kitoje valstybėje išrašytame recepte“, – apie vaistų išdavimo tvarką primena vaistinės atstovė.

Ką daryti, jei netaikoma išimčių pamirštiems receptiniams vaistams įsigyti?

Vaistininkai tokiais atvejais pataria gyventojams iš karto kreiptis į savo gydytoją telefonu arba į medikus mieste, kuriame atostogaujate. Gydytojai, įvertinę būklę, paskirs reikiamų medikamentų.

Šypsenos po visos darbo dienos, aptarnavus, dešimtis ar net šimtus klientų, tarp kurių – ir pavargę, ir nusivylę, ir kankinami nežinios, vakare atsakymai į užklausas ar susirašinėjimai bendroje grupėje su kitais kolegomis apie šias neeilines dienas – taip gyvena „Eurovaistinės“ vaistininkai.

Paklausti, kaip jie jaučiasi šiuo laiku, daugelis sako, jog gerai. Vaistininkas Mindaugas tvirtina, kad ramiau, kai žino visas pagrindines rekomendacijas ir jomis vadovaujasi. „Saugus atstumas nuo aplinkinių, dažna rankų dezinfekcija, nebūtinų kontaktų vengimas, saviizoliacija. Kasdien keliauju tik maršrutu namai-darbas, darbas-namai, o apsipirkti stengiuosi tik tada, kai parduotuvėse mažiau žmonių. Tą patį rekomenduoju ir klientams“, – sako vaistininkas. Jis priduria, kad nemažiau svarbu stiprinti ir imuninę sistemą, pats vartoja žuvų taukus, ežiuolės preparatus, cinką ir vitaminą C.

Farmacininkė Elvyra su po medicinine kauke slepiama šypsena sako, kad šiandien jaučiasi puikiai. „10 balų“, – nusijuokia ji. Farmacininkė sako jau nežinanti skaičiaus, kiek kartų per dieną plauna rankas, nors ir kasdien dirba dėvėdama pirštines, tačiau progos papildomai dezinfekuoti rankas nepraleidžia. Visose „Eurovaistinėse“ šiuo metu klientus farmacininkai aptarnauja dėvėdami specialias veido apsaugas, vaistinėse įrengtos specialios sienelės.

Netelpa rėmuose

Šiomis dienomis vaistininkai daro daug daugiau nei sutelpa į įprastas jų pareigybes. „Eurovaistinės“ pietų regiono vadovė Jelena Deksnienė įsitikinusi, kad ir šiomis beprotiškomis dienomis vaistininkai tvarkosi puikiai. „Mūsų vaistininkai ne tik patys kiečiausi profesionalai, bet ir žmonės iš didžiosios raidės“, – tvirtina ji.

Visa tai tik patvirtina istorijos, jog vaistininkai po darbo veža vaistus nepažįstamai vienišai senjorei, neįgaliam garbaus amžiaus vyrui. Vaistininkai padeda vieni kitiems važiuodami po keliasdešimt kilometrų iš vieno miesto į kitą, kad tik rytą atėjęs senjoras rastų vaistų, kurių jam šioms dienomis taip reikia.

Vaistininkai sako, kad toks atsidavimas šiomis dienomis – jų pareiga, be to motyvuoja ir klientų padėka, geras žodis. „Eurovaistinės“ vaistininkai sako, kad malonu, jog šiandien klientai dažniau nei įprastai negaili gero žodžio, padėkoja, palinki sėkmės ir sveikatos. „Yra ir mus padrąsinančių, paguodžiančių optimistiškų klientų“, – sutartinai džiaugėsi Alytuje dirbančios vaistininkės. Jos sako, kad tiek stengiasi pačios, tiek klientams rekomenduoja daugiau laiko praleisti namuose, o ką ten veikti, jų teigimu, sugalvoti visada galima, svarbiausia apsaugota sveikata.

Ir vis dėlto, nepaisant šio herojiško elgesio, vaistininkai prašo, kad herojais taptų ir visuomenė – jeigu tik gali, likdama namuose. „Vaistinėje apsilankiusi senolė paprašė manęs kremo kojoms ir kai jai priminiau, kad reikėtų likti namuose ir neiti į viešas vietas, moteris tiesiog padėkojo už tai, kad visuomet ja rūpinamės, bet ji pati sprendžia, ką daryti“, – pasakoja farmacininkė Elvyra ir pridūria, kad dažnai tenka priminti garbaus amžiaus senjorams, jog dabar jiems saugiausia vieta – namuose.

Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė, kad ministras viršijo įgaliojimus nustatydamas pirmojo kompensuojamojo vaisto tvarką, A. Veryga tikisi sulaukti Konstitucinio teismo išaiškinimo, kada tokias taisykles galima tvirtinti ministro įsakymu, o kada įstatymu.

Pirmojo kompensuojamojo vaisto tvarka piktina ir vaistininkus.

"Dabar žmonėms turime papasakoti visą tą tvarką, kodėl mes jiems siūlome tokį preparatą, o ne kitokį. Vyresnio amžiaus žmonėms tai sunku suprasti", - pasakojo vaistininkas Rimvydas Blynas.

Tai rodo „Eurovaistinės“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa. Privatumo klausimai dažniau trikdo moteris, jaunesnius respondentus, aukščiausio išsimokslinimo, didžiausių pajamų grupės atstovus ir didmiesčių gyventojus: 10 proc. trikdo visada, 19 proc. trikdo tik konsultuojantis daugiau privatumo reikalaujančia tema, 25 proc. jaučiasi tik šiek tiek nejaukiai.

Anot Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, psichologo Aido Permino, pagrindinis jausmas, kylantis žmonėms, kai turi atviriau, viešiau kalbėti apie savo susirgimus, yra gėda.

„Santykis su liga yra sudėtingas asmeninis procesas ir bet koks viešumas žmogaus savijautos nepagerina – juk nenorime, kad kiti žinotų visas mūsų problemas, silpnybes ar nelaimes. Praradus privatumą, žmogus jaučiasi nepatogiai, lyg viešai nusirenginėtų. Jam gali atrodyti, kad atskleisdamas informaciją apie save apsunkina kitus. Vėliau žmogus gali jausti liūdesį, nes buvo priverstas padaryti tai, ko nenorėjo“, – sako A. Perminas.

„Eurovaistinės“ valdybos pirmininkė Ingrida Damulienė teigia, kad privatumo klausimas įmonės vaistinėse pradėtas spręsti daugiau nei prieš penkerius metus.

„Sveikata – asmeninis dalykas, tad natūralu, jog kalbėti apie savo savijautą girdint kitiems, nesinori. Daugiau nei prieš 5 metus vaistinėse įrengėme juostas, su užrašu „Prašome laukti čia“. Vaistinėse, kur jų laikomasi, sukuriama erdvė, kuri leidžia asmeniškai bendrauti su vaistininku. Didelėse vaistinėse vyrauja „vienos eilės“ taisyklė, kai vaistininkas bendrauja su klientu, o jam už nugaros palikta laisvos vietos. Netrukus vaistinėse atsiras ir papildomi klientų privatumą saugantys sprendimai“, – sako I. Damulienė.

Anot vaistininko Igno Popos, galimybė užtikrinti klientų privatumą dažnai priklauso nuo vaistinės dydžio ir vietos bei pačių klientų nusiteikimo.

„Maža vaistinė mažame mieste – tai ir savaime mažesnis žmonių srautas. Didesnėje vaistinėje daugiau žmonių, tad ir privatumo šiek tiek mažiau. Mažuose miesteliuose žmonės bendrauja atviriau, kartais garbaus amžiaus klientai net garsiai pasakoja, kuo skundžiasi. Būna ir priešingai, pavyzdžiui, dirbdamas Rietavo vaistinėje mačiau, kaip stengdamiesi neparodyti, ką įsigijo, klientai atsinešdavo neperšviečiamą tamsų maišelį“, – patirtimi dalinasi vaistininkas.

Apklausoje dalyvavę asmenys įvardijo pasiūlymus, kaip galėtų būti užtikrintas jų konfidencialumas. 13 proc. apklaustųjų nuomone, padėtų atitvertos kasos, 9 proc. mano, jog galėtų būti didesnis atstumas nuo laukiančiųjų, 4 proc. pageidautų asmeninės konsultacijos be kitų pirkėjų, 4 proc. įsitikinę, kad jų privatumą užtikrintų atskira patalpa, aptarnavimas po vieną, nubrėžta aiški linija (3 proc.). 2 proc. turi sprendimą – ateina, kai nėra kitų klientų, o dalis tą problemą sprendžia apsipirkdami internetu (1 proc.).

Apklausoje dalyvavo 1007 žmonės, gyvenantys įvairiuose šalies regionuose: 44 proc. – iš didžiųjų miestų, 27 proc. – iš rajono miestų, 29 proc. – iš kaimo vietovių.

Ankaros universitetinės ligoninės vaistų skyriuje dirbantis asmuo tarnybos metu susiginčijo su keliais savo kolegomis, nurodė naujienų agentūra „Anadolu“.

Tada jis išsitraukė ginklą ir ėmė šaudyti, vietoje nušovė tris savo kolegas, o ketvirtas mirė vėliau nuo žaizdų, sakoma pranešime.

Darbuotojas, minimas tik vardu Enver T. (Enveras T.), sulaikytas; policijai jis sakė, kad jo bendradarbiai nepagrįstai apkaltino jį vagyste, ir taip išprovokavo jį nukreipti į juos ginklą.

Tirštas pinigų kvapas tebetvyro ore, juodai naftai veržiantis iš seniausiu pasaulyje laikomo gręžinio – tačiau jis yra ne Teksase ir ne Saudo Arabijoje.

Ramus Bubrkos kaimas pietų Lenkijoje tvirtina, kad jo teritorijoje yra pirmasis pasaulyje pramoninis naftos gręžinys ir gavybos bokštas, o jame vis dar išpumpuojama pakankamai „juodojo aukso“, kad ši veikla duotų pelno.

Tas rankomis iškastas šulinys buvo įrengtas 1860 metais, prižiūrint lenkų vaistininkui ir išradėjui Ignacy Lukasiewicz (Ignacui Lukasevičiui) – kukliam žmogui, kuris tapo dabar įprasto naftos naudojimo pradininku ir išrado žibalinę lempą.

Dėl I.Lukasiewicziaus pastangų „Bubrka tapo pasaulio naftos pramonės lopšiu“, – sakė vietos muziejaus direktorė Barbara Olejarz (Barbara Olejaž).

„Viskas prasidėjo čia“, – ji sakė naujienų agentūrai AFP, rodydama pirštu į obeliską, pastatytą I.Lukasiewicziaus ir jo bendražygių, žymintį naftos gavybos pradžią 1854 metais ir pirmosios pasaulyje naftos bendrovės įkūrimą.

Nors Lenkija tapo šio ekonomikos sektoriaus tėvyne, galiausiai paaiškėjo, kad šios šalies naftos ištekliai nėra dideli.

Dabar Lenkija išgauna tik apie 20 tūkst. barelių naftos per dieną arba 7,3 mln. barelių per metus. Toks kiekis šiuo metu kainuoja 584 mln. JAV dolerių (apie 1,6 mlrd. litų), o šalies gavybos apimtys, vertinant pasaulio mastu, tėra menkutė srovelė. Lenkijoje perdirbama vietos telkinių nafta patenkina tik 4–5 proc. šalies poreikių, sakė naftos ir dujų ekspertas Andrzejus Szczesniakas (Andžejus Ščesniakas).

Iš penkių Bubrkoje išlikusių gręžinių per metus išpumpuojama iš viso 423 bareliai naftos, kuri yra perdirbama ir suvartojama tame pačiame regione.

Nors I.Lukasiewiczius buvo naftos pramonės pradininkas, jo vardas žinomas tik nedaugeliui už šalies ribų – iš dalies dėl šio išradėjo asmeninio kuklumo.

„Jo kuklumas jam pakenkė. Jis liko mažiau žinomas negu kiti lenkų mokslininkai: (Mikalojus) Kopernikas arba Maria Sklodowska-Curie (Marija Sklodovska-Kiuri), – aiškino B.Olejarz. – Jis nenorėjo, kad apie jį būtų kalbama mieste; jis nenorėjo išsiskirti. Per savo gyvenimą jis darė viską, kad liktų užmirštas – ir jo noras išsipildė.“

Žibalas 

Pietų Lenkijoje esančiame Zadušnikų kaime, tuo metu priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai, 1822 metais gimęs I.Lukasiewiczius įgijo vaistininko diplomą, tačiau labai domėjosi nafta, aptinkama Karpatų kalnų rytinėje dalyje.

Jis vykdė eksperimentus, kai kada sukeldamas gaisrų arba sprogimų, kol galiausiai šiam entuziastui pavyko perdirbti žalią naftą ir išrasti žibalinę lempą.

1853 metais jis panaudojo tokias lempas apšviesti vienai ligoninei netoli Lvovo, dabar priklausančio Ukrainai, o kitais metais įžiebė pirmąjį pasaulyje žibalinį žibintą Gorlicių mieste.

Vėliau jam kilo mintis, kad reikia rasti būdą, kaip išgauti didelius kiekius naftos iš žemės gelmių.

„Bubrkoje pirmieji gręžėjai iš tiesų buvo šulinių kasėjai, kurie iškasdavo duobes, naudodami kirtiklius, kastuvus ir kūjus. Darbas buvo sunkus ir pavojingas“, – pasakojo B.Olejarz, sakydama, kad darbininkams pavojų kėlė griūtys, užtvindymas ir dujų prasiveržimas.

Muziejaus direktorė kalbėjo priešais medinį trikojį prie šulinio „Franek“, iš kurio nafta semiama prie lynų pritvirtintais kaušais.

Rockefelleriai 

Iki 1874 metų Austrijos-Vengrijos tarnybos Bubrkos apylinkėse užregistravo 111 naftos gavybos šulinių ir gręžinių. Giliausias iš jų buvo 150 metrų gylio.
Iškasti šuliniai galėjo būti pagilinti naudojant naujus gręžybos metodus, kurių dauguma buvo išrasti Jungtinėse Valstijose.

„Kalbama, kad vienas iš Rockefellerių (Rokfelerių) arba atvyko čia pats, arba atsiuntė savo bendradarbius, prašydamas patarimo, kaip išgauti žibalą iš naftos“, – sakė B.Olejarz, turėdama omenyje turtingą JAV naftos pramonininkų šeimą, įkūrusią bendrovę, kuri ilgainiui išaugo į dabartinę energetikos milžinę „ExxonMobil“.
„Ir Lukasiewiczius jiems viską papasakojo“, – pridūrė direktorė.

Kai Rockefelleriai paklausė, kiek jie skolingi už patarimus, išradėjas atsakė, kad mokėti nereikia, nes jis dirba žmonijos labui, o ne dėl pinigų.

„Jis buvo itin kuklus – tipiškas malonus vaikinas, gyvenimo aistrą turintis žmogus“, – sakė Joanna Kubit (Joana Kubit), netoliese esančiame Krosno mieste įsikūrusios aukštesniosios techninės mokyklos direktorė.

„Jis turėjo idėją, kad naftos pramonė pirmiausiai turi pagerinti gyvenimą šioje neturtingoje Galicijos provincijoje“, – pridūrė ji, turėdama omenyje regioną, kuris tuo metu buvo neturtinga Austrijos-Vengrijos imperijos dalis.

Pasak J.Kubit, pajamos iš naftos gavybos neabejotinai pakeitė regiono žmonių gyvenimą, o jo turtingiausias gyventojas galėjo sau leisti dideles sumas įvairiems viešiesiems projektams.

I.Lukasiewiczius regione steigė amatų mokyklas, savivaldos kredito biurus ir sukūrė darbininkų socialinio draudimo sistemą. Jis taip pat finansavo studentų stipendijas, rėmė bažnyčias ir vienuolynus.

„Tuo metu buvo sakoma, kad kiekvienas kelias Galicijoje išgrįstas Lukasiewicziaus pinigais“, – pridūrė J.Kubit.

Lietuvos gyventojai vaistinėse pasigenda papildomų paslaugų, pavyzdžiui, vaistų pristatymo į namus sunkiems ligoniams, nesudėtingų tyrimų bei galimybės pasiskiepyti. Tokius gyventojų norus atskleidė Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos (NVPA) užsakymu „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa. NVPA ekspertė Jūratė Švarcaitė sako, kad per metus stebuklas neįvyks, tačiau kitąmet veikiausiai ir Lietuvos vaistinėse bus teikiamos bent minimalios papildomos paslaugos.

„Artėjant 2015 m. turėtume pakeisti savo Farmacijos įstatymą, kuriame turėtų atsirasti sąvoka „farmacinė rūpyba“, – interviu LRT Radijo laidai „Ryto garsai“ teigia J. Švarcaitė. Anot jos, ši sąvoka reiškia, kad vaistinėse bus teikiama daugiau paslaugų jų lankytojams. „[Apklausa] mes tiesiog norėjome išsiaiškinti, ko mūsų pacientai iš mūsų tikisi“, – sako NVPA ekspertė.

Jos teigimu, jei vadovautumėmės kitų šalių patirtimi, vaistinės savo klientams turėtų suteikti galimybę bet kuriuo metu pasitikrinti cukraus, cholesterolio kiekį kraujyje, peržiūrėti vartojamų vaistų krepšelį, namų vaistinėlę, gauti patarimą, kaip tinkamai kontroliuoti lėtinę ligą, tokią, kaip, pavyzdžiui, astma. Kitaip tariant, pasak J. Švarcaitės, vaistininkui atsirastų daugiau galimybių padėti vaistinės lankytojui.

Nors LRT Radijo kalbinami pašnekovai sako, kad jokių papildomų paslaugų iš vaistinių ir vaistininkų jiems netrūksta, tačiau „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa rodo ką kitą. Vaistinių lankytojai esą norėtų sulaukti vaistininko pagalbos, prižiūrint savo lėtinę ligą, jie ypač pasigenda aktyvesnio vaistininko dalyvavimo suderint vaistus, informacijos, kokiu metu per dieną juos visus reikėtų vartoti.

„Vaistinėse jie pasigenda elementarių tyrimų. Kitose šalyse yra net galimybė pasiskiepyti. Manau, kad jūsų [LRT radijo] apklausa, yra labai geras indikatorius, ir labai džiugu, kad pacientai yra patenkinti vaistinės paslaugomis, tačiau mūsų tyrimo atveju jiems papasakojome, kokios galimybės yra kitose šalyse. Dažnas pacientas tiesiog neįsivaizduoja, kad tokią paslaugą galėtų gauti vaistinėse“, – pabrėžia J. Švarcaitė.

NVPA ekspertė įsitikinusi, kad tokia paslauga, kaip pavyzdžiui, vaistininko žvilgsnis į vaistinės lankytojo namų vaistinėlę, būtų naudinga bet kuriam žmogui, o ypač tokiam, kuris pasitiki informacija, esančia, pavyzdžiui, internete. Pastaroji, J. Švarcaitės manymu, ne visada yra patikima.

„Eurovaistinės“ valdybos pirmininkė Kristina Žališkevičienė tikina, kad jų vaistinės lankytojai pageidauja būtent J. Švarcaitės išvardintų paslaugų. „Nesinori kartotis, gal tik pabrėžčiau, kad vaistininkas, kaip sveikatos priežiūros specialistas, tikrai galėtų prisidėti prie pacientų gerovės. [...] Mes tikrai galėtume vykdyti ir prevenciją“, – mano K. Žališkevičienė.

Kaip pavyzdį ji pateikia cukrinį diabetą, arba tiesiog cukraligę. Tai esą liga, kuria sergant žmogui reikalinga nuolatinė priežiūra. Lietuvos diabetininkų asociacija tvirtina, kad pusė atvejų yra net neidentifikuotų: pacientas serga, bet to nežino.

„Žinant statistiką, kuri buvo skelbta viešojoje erdvėje, kad septyni iš dešimties žmonių vengia gydytojų kabineto, manau, vaistinių tinklas, kuris yra tikrai patogiose vietose, dirbdamas patogiomis darbo valandomis, galėtų prisidėti, padėdamas klientui identifikuoti jo ligą. Mes tikrai nenorime imtis gydymo procesų, bet padėti nustatyti ligą ir nukreipti pas gydytoją tikrai galėtume“, – įsitikinusi „Eurovaistinės“ valdybos pirmininkė.

Ji priduria, kad mažesniuose miesteliuose, kur nėra tiek daug gydymo įstaigų, vaistininkas tampa pagrindiniu gyventojų patarėju. „Net kalbant apie didmiesčius, žinant, koks šiandien yra gyvenimo ritmas, patikėkite, jaunesniam dirbančiam žmogui tikrai sudėtinga patekti į polikliniką. Kažkokiais atvejais tikrai galėtume prisidėti ir pagelbėti dirbančiam žmogui“, – tvirtina K. Žališkevičienė.

Be to, pasak jos, skiepų vakcinacijos lygis mūsų šalyje yra pats žemiausias Europos Sąjungoje (ES). Nors Sveikatos apsaugos ministerija, K. Žališkevičienės manymu, tam skiria gana daug dėmesio, vaistinių tinklas prie šios problemos sprendimo taip pat galėtų prisidėti, be kita ko, siūlydamas savo klientui pasiskiepyti ir galėdamas suteikti šią paslaugą.

Paklausta, ar įmanoma gyventojų pageidavimus įgyvendinti jau kitąmet, NVPA ekspertė J. Švarcaitė sako mananti, kad stebuklas per metus turbūt neįvyks. Vis dėlto pašnekovė tikisi, kad kitais metais bus žengti pirmi žingsniai ir vaistinės pradės teikti bent minimalias papildomas paslaugas.

„Aš pati turiu galimybę, turiu diplomą ir galiu skiepyti pacientus, tačiau tik Didžiojoje Britanijoje. Tikiuosi, kad ateis ta diena, kai savo žinias, tai, ką mačiau kitose šalyse, galėsime pasiūlyti ir savo pacientams. Mūsų tikslas – ne tapti minigydytojais, o maksivaistininkais, kurie padės savo pacientams visais gyvenimo atvejais“, – teigia J. Švarcaitė.

Paprasčiausio atsakymo tikriausiai nereikėtų toli ieškoti – daugelis pacientų ar tiesiog vaistinių klientų atsakytų, kad nori kompetentingo, savo srities profesionalo. Tokio vaistininko, kuris prireikus savo kompetencijos ribose galėtų duoti tinkamą patarimą ir padėtų spręsti sveikatos problemas. Atsakymas akivaizdus, tačiau, kokia yra realybė? Atlikime nedidelę mūsų šalies sveikatos priežiūros sistemos analizę.

Šiuo metu Lietuvoje vaistininkais dirba pilnaverčiai sveikatos specialistai, kurių studijos atitinka visas tarptautines mokymų programas ir Europos sąjungos teisės aktus, ugdome tokius specialistus, kurie galėtų teikti platesnes nei tik vaistų sudėties analizės ir pardavimo funkcijas vaistinėje. Gaila, tačiau pastaroji funkcija kol kas iš esmės ir reprezentuoja „lietuvišką vaistininką“.

Kyla natūralus klausimas – kaip atrodo vaistininkų darbas užsienio šalyse. Ar yra pozityvios patirties, kurią galėtume panaudoti pas mus?

Daugelyje Europos Sąjungos šalių vaistinės jau seniai yra pilnai integruotos į sveikatos sistemą, vaistininkai teikia įvairias farmacinės rūpybos paslaugas. Vakarų Europos šalyse vaistininkai teikia profesionalias konsultacijas, pataria, peržiūri kaip pacientai laikosi gydytojų paskirto gydymo vaistais plano, glaudžiai bendradarbiaudami su gydytojais, sudaro vaistų vartojimų grafiką, kartu su gydytoju siekia paciento sveikatos būklės pagerėjimo. Pacientai gali vaistinėje ir pasiskiepyti nuo gripo, ir sudalyvauti prevencinėse sveikatinimo kampanijose.

Visos minėtos ir kitos papildomos vaistinių paslaugos telpa į sąvoką „farmacinė rūpyba“, apie kurią Lietuvoje pradėta kalbėti palyginti neseniai. Kaip sakoma, geriau vėliau, nei niekada.

Apie tai, kad vaistinės ir jų specialistai tūrėtų būti labiau įtraukiami mūsų šalies sveikatos priežiūros sistemą, glaudžiau bendradarbiauti su gydytojais ir pacientais, kalba ir patys Lietuvos gyventojai, kurių absoliuti dauguma reprezentatyviuose nuomonės tyrimuose tai vertina teigiamai ir mato tokių pokyčių prasmę.

Nauda? Tokių paslaugų artimiausioje vaistinėje privalumus pajaustų kiekvienas eilinis žmogus. Be to, tai būtų naudinga ir visai sveikatos priežiūros sistemai.

Klaidingas įsivaizdavimas, kad vaistininkai nori tapti „mini gydytojais“. Vaistininko darbas – padedant gydytojui, prižiūrėti jų esamus pacientus ir jų gydymo vaistais efektyvumą, taip pat identifikuoti naujus pacientus, kuriems reikalinga gydytojo konsultacija. Iš kitų šalių pavyzdžių matome, kad tai iš tiesų veikia ir padeda gydytojams efektyviau išnaudoti savo laiką, daugiau laiko skirti sunkiems ligoniams ir naujų susirgimų diagnozavimui. Vaistininkas ir gydytojas dirba kartu papildydami vienas kitą, glaudžiai bendradarbiauja būtent paciento labui.

Vaistinės Lietuvoje turi tapti pilnateisiu modernios sveikatos priežiūros sistemos dalyviu – tiek mūsų vaistininkų kompetencija, tiek Lietuvos vaistinių galimybės atitinka ES reikalavimus ir standartus, o atsakymas į antraštės klausimą daugeliui pacientų jau taip pat aiškus.

Rinkdamiesi vaistus, daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų linkę ignoruoti specialistų kompetenciją ir pirmenybę teikti asmeninei patirčiai bei pažįstamų ar artimųjų rekomendacijomis, atskleidė gyventojų elgsenos tyrimas. Gydytojai ir vaistininkai tokias tendencijas vadina pavojingomis sveikatai.

Rugsėjį  atliktos apklausos duomenimis, net 24 proc. gyventojų asmeninė nuomonė ar patirtis yra svarbiausias kriterijus renkantis vaistus. Dar 14 proc. respondentų, keliaudami į vaistinę, labiausiai pasitiki artimųjų ar pažįstamų rekomendacijomis. Tiesa, daugiau kaip pusė gyventojų vaistus visgi renkasi pagal gydytojų ir vaistininkų rekomendacijas, o 22 proc. pagrindinis pasirinkimo kriterijus yra vaistų kaina.

„Gyventojų polinkis pasikliauti asmenine patirtimi renkantis vaistus, rodo, kad žmonės ne visuomet gerai orientuojasi gydymo procesuose ir įvertina galimas grėsmes savo sveikatai. Požiūris, kad vaistai, kuriuos sėkmingai naudojo giminaičiai ar draugai, tiks ir kitam žmogui, yra potencialiai pavojingas. Juo vadovaujantis pacientai gali ne tik nusivilti vaisto poveikiu, bet ir sulaukti nepageidaujamų reiškinių ir pakenkti sveikatai“, - komentavo „MediCA klinikos“ šeimos gydytoja Vaida Gedgaudienė.

Jos teigimu, sprendžiant iš profesinės patirties, dažniausiai gyventojai klysta elementarų peršalimą gydydami turimais antibiotikais, arba atvirkščiai, rimtai susirgę, gerdami tik arbatas, taip pat prisipirkdami daug vaistų, turinčių panašias veikimo savybes ir vartodami juos visus vienu metu.

Vaistininkės Gintarė Krikščiūnienės pastebėjimu, efektyviausias gydymo rezultatas būna tuomet, kai jį kontroliuoja specialistai. 

„Užklupus nesunkiam negalavimui, vertėtų pasikliauti vaistininko kompetencija, juolab, kad patekti pas gydytoją pacientas ne visada gali „čia ir dabar“. Kitu atveju gydymą ir preparatus turi parinkti gydytojas, o vaistininkas gali tik padėti nepasimesti kainų ir receptų  įvairovėje bei pasiūlyti pacientui jam tinkamiausią variantą už patrauklią kainą. Beje, kaip rodo patirtis, tokiu atveju mažiausios kainos kriterijus gyventojams būna svarbiausias“, - sakė G. Krikščiūnienė.

Vaistininkės žodžius patvirtina ir tyrimas, parodęs, kad net 38 proc. gyventojų, rinkdamiesi vaistus su identiškomis veikliosiomis medžiagomis, pirmenybę atiduoda pigiausiems preparatams. Tuo tarpu brangiausius vaistus renkasi vos 1 proc. gyventojų.

„Jeigu pacientas jau turi paskirtą tam tikrą preparatą ir renkasi tarp įvairių šio varianto kainos ir kokybės santykių, pigumo kriterijus yra logiškas, ypač, kai kalbama apie lėtines ligas, kurioms įveikti vaistus reikia pirkti kas mėnesį. Ūmių susirgimų atvejais, kai reikia pasirinkti visus galimus variantus komplikacijoms išvengti, taupymas pasiteisina ne visuomet“, - mano G. Krikščiūnienė.

„Pasveikti gydantis pačiam ar pasikliovus „kaimyno“ nuomone, galimybių nėra daug, jei liga bent kiek rimtesnė, o sukomplikuoti padėtį – lengva. Kiekvienas vaistas turi savo paskyrimo indikacijas, kaip ir kontraindikacijas, kurias specialistai mokosi ilgus metus. Todėl vaistus paskirti, paaiškinti apie jų veikimą, galimas šalutines reakcijas turėtų tik jie“, - reziumavo gydytoja V. Gedgaudienė.

Vaistinių tinklo „Camelia“ užsakymu reprezentatyvų gyventojų vartotojiškos elgsenos tyrimą visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko 2013 m. rugsėjo 16-24 d. Jo metu buvo apklausti 1007 respondentai nuo 18 iki 75 metų amžiaus.