Anot jo, „nereikia nurašyti viso darbo, kuris atliktas iki šiol“, tačiau mokesčių reforma reikėtų priimti tokią, kuri skatintų investicijas, nedidintų naštos vidurinei klasei, tuo pačiu leistų sparčiau gauti Europos Sąjungos lėšų.

Prezidento patarėjo vertinimu, nebūtina svarstyti visą mokesčių reformos paketą – jį galima keisti atsižvelgiant į ekonominę padėtį.

„Neturėtų būti taip, kad reforma arba yra visa, arba jokia. Tiesiog ją reikia adaptuoti pagal esamas ekonomikos realijas ir atsižvelgus į recesiją, kuri yra patirta pirmąjį ketvirtį, šią mokesčių reformą reikėtų šiek tiek modifikuoti“, – po prezidento Gitano Nausėdos susitikimo su Seimo, Vyriausybės, Lietuvos banko (LB), darbuotojų ir verslo atstovais penktadienį žurnalistams sakė V. Augustinavičius.

„Mes turime reformą, kuri buvo gana ilgai rengta ir kol jos projektas pasiekė dienos šviesą, Lietuva paniro į tam tikrą recesiją“, – teigė jis.

Anot patarėjo, mokestiniai pokyčiai neturėtų paveikti Lietuvos vidurinės klasės – jai mokesčiai neturėtų didėti.

Vidurinė klasė yra ta žmonių grupė, kuri padeda valstybėms taip pat išlipti iš recesijos, tai irgi yra ekonomikos pagrindas.

„Reikėtų žiūrėti į atnaujintą mokesčių reformą jau per jos įtaką viduriniajai klasei, tai yra, kad viduriniajai klasei mokesčiai neturėtų didėti, vidurinė klasė yra ta žmonių grupė, kuri padeda valstybėms taip pat išlipti iš recesijos, tai irgi yra ekonomikos pagrindas“, – sakė prezidento patarėjas.

Tačiau V. Augustinavičius sako, kad Vyriausybės siūlomi investicijų skatinimo būdai turėtų būti svarstomi.

„Yra tam tikri mokestiniai pakeitimai, kurie turėtų būti svarstomi, ypač dabar, recesijos akivaizdoje. Tai yra ir mokesčio pelno paskatos investicijoms, ir momentinis nusidėvėjimas, ir ypač priemonės smulkiam ir vidutiniam verslui yra numatytos. Visa tai, prezidento nuomone, turi būti diskutuojama“, – sakė V. Augustinavičius.

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį teigė nepritariantis valdančiųjų siūlymui didinti apmokestinimą individualia veikla užsiimantiems žmonėms nuo 15 iki 20 procentų.

Interviu LRT televizijos laidai „Dienos tema“ šalies vadovas taip pat sakė, kad siūlomas nekilnojamojo turto mokesčio neapmokestinamasis minimumas yra „pernelyg mažai socialiai jautrus“ ir turėtų būti didinamas.

G. Nausėda kaip teigiamus pasiūlymus įvardijo individualios veiklos atsiskaitymų tvarkos supaprastinimą, tačiau kritikavo, pasak jo, disproporciją tarp siūlomų nedarbo draudimo įmokų ir išmokų individualiai dirbantiems.

Jis teigė, kad Prezidentūra pareikš nuomonę dėl kiekvieno reformos įstatymo ir kiekvieną aspektą vertins atskirai.

Mokesčių reformos pakete individualios veiklos apmokestinimą nuo 2025 metų siūloma didinti nuo 15 iki 17 proc., o nuo 2026 metų – iki 20 proc., o tokie tarifai būtų taikomi uždirbantiems daugiau nei 3 tūkst. eurų per mėnesį arba 35 tūkst. eurų per metus.

Be to, gaunantieji iki 15 tūkst. eurų pajamų per metus mokėtų „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokas, bet GPM jiems siektų 3 proc.

Mokesčių pakete taip pat numatyti pokyčiai dirbantiesiems su verslo liudijimais, visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, investicinė sąskaita ir kiti.

Vyriausybė planavo mokesčių reformos paketą Seimui teikti ketvirtadienį, tačiau užtrukus jo derinimui pateikimas atidėtas.

Kai dirbi sunkiai ir daug, per kavos pertraukėlę galima pagalvoti, kur ir kaip uždirbtus pinigus taupyti.

„Labai nedaug investuoju, savais interesais investuoju į kriptovaliutą. Naudoju visiems žinomas platformas. Porą dalelyčių nusipirkęs ir tiesiog žaidžiu“, – sakė vilnietis Eimantas. 

„Aš esu  turbūt daugiau ilgalaikė investuotoja. Investuoju klasikiniais būdais, t. y. – antros, trečios pakopos pensijų fondai. Taip pat – į pagrindines didžiąsias kompanijas ir jų akcijas. Dar yra keletas obligacijų ir investicinių fondų“, – atviravo vilnietė Akvilė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Investicijų turi kas antras Lietuvos gyventojas. Šis skaičius per pastaruosius keltą metų nepakito, tačiau pokyčių yra tarp pačių investicijų. Dažniausiai lietuviai nukreipia pinigus nebe į nekilnojamąjį turtą (NT), o į gyvybės draudimą. Tokių yra penktadalis. Kaip rodo atlikta SEB banko apklausa, trečia pagal populiarumą investicija – pensijų fondai. 

Pusė Lietuvos viduriniosios klasės nelabai gali nusipirkti ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų. Tos pajamos nėra pakankamos, kad išlaisvintų.

 

„NT nusileido į antrą vietą keliais procentiniais punktais. Greičiausiai dėl to, kad kyla „Euribor“ palūkanų normos ir galbūt keičiasi lūkesčiai, nes daugelis gyventojų tikisi, kad NT kainos kris“, – komentavo SEB banko valdybos narė Eglė Dovbyšienė.

Kur žmonės pasirenka investuoti, priklauso ir nuo jų gyvenimo būdo. Vertybinius popierius, pensiją, gyvybės draudimą dažniausiai renkasi specialistai ir biurų darbuotojai. Į NT investuoja patys sau darbdaviai. Kas mėnesį gyventojai investavimui vidutiniškai skiria nuo 21 iki 100 eurų. Įpročiui reguliariai taupyti reikia ir atitinkamų santaupų. Tačiau „Swedbank“ duomenys rodo, kad tik keturi iš dešimties gyventojų banko sąskaitose turi daugiau nei 2 tūkst. eurų.

„Didžiausios baimės yra pradėti investuoti, nes galvoja, kad neužteks lėšų, nes neturi sukaupę pakankamai pinigų“, – teigė E. Dovbyšienė.

Taupyti jau sunkiau ir viduriniajai klasei, kuria Lietuvoje jaučiasi rekordiškai daug – net šeši iš dešimties žmonių. Ekonomistai sako, kad vidurinioji klasė nuskurdo.

„Pagrindinė priežastis, dėl ko vidurinioji klasė gali įpirkti mažiau prekių ir paslaugų, – infliacija. Per paskutinius metus vidutinės prekių ir paslaugų kainos padidėjo beveik 20 proc. Tuo pačiu vidutinis darbo užmokestis didėjo apie 13 proc.“, – konstatavo „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Viduriniajai klasei galima priskirti gyventojus, gaunančius nuo 1100 kone iki 3000 eurų prieš mokesčius. Tačiau vis mažiau šių pajamų atitinka ne pirmo būtinumo prekėms. Tame tarpe – ir ne investicijoms.

„Pusė Lietuvos viduriniosios klasės nelabai gali nusipirkti ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų. Tos pajamos nėra pakankamos, kad išlaisvintų“, – teigė N. Mačiulis.

– Kaip žmogui suprasti, kad jis jau priklauso vidurinei klasei? Kokie vidurinės klasės kriterijai?

– Apie vidurinę klasę galima spręsti pagal gyventojų pajamas, išlaidas, galima spręsti pagal vartojimo krepšelį. Žmogus gali suprasti pagal tai, ar gali sau leisti tai, ką didžioji dauguma visuomenės šiandien jau leidžia aplink jį. Tie 65 proc. lietuvių gyvena labai panašiai arba bent palyginimai. Jie gali sau leisti panašų vartojimo krepšelį arba turi panašias pajamas.

– Gal kalbama tik apie didžiuosius miestus?

– Iš tiesų situacija netolygi. Kalbame apie 65 proc. vidutiniškai Lietuvoje. Žiūrint pagal statistiką, gyventojų pasiskirstymus, skirtumus tarp vartojimo išlaidų – dar labai didelis skirtumas tarp žmonių, gyvenančių didžiuosiuose miestuose ir mažesniuose miesteliuose, kaimuose. Kaimuose ir mažuose miesteliuose vidurinės klasės procentas mažesnis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar yra priežasčių, kodėl staiga vidurinė klasė pradėjo didėti?

– Turbūt vieno atsakymo nėra. Yra daug priežasčių. Viena jų – mūsų ekonomikos sankloda ir net struktūra, kad vis daugiau dirbame aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiose srityse. Atlyginimų kartelė didėja, ypač kalbant apie jaunesnę kartą. Vyresnė karta šiek tiek sunkiau prisitaikė ir šiek tiek atsilieka pagal pajamų lygį, tačiau dabartiniai 30–40-mečiai niekada taip gerai negyveno.

– Yra tekę girdėti frazę, kad stipri vidurinė klasė lygu sveika ekonomika.

– Taip. Galiu pasirašyti po šiuo teiginiu, nes stipri vidurinė klasė rodo, kad nelyginės visuomenės nedaug. Kuo jos mažiau, kuo tolygesnė, tuo mažiau socialinių įtampų, stipresnė ekonomika. Tai ir laimės rodikliai.

– Ar galima dėti lygybės ženklą tarp Lietuvos vidurinės klasės ir Vakarų Europos vidurinės klasės?

– Mes labai sparčiai artėjame link Vakarų Europos vidurinės klasės pagal tai, kam ir kaip išleidžiame pajamas. Vienu aspektu atsiliekame: maistui skiriame daugiau išlaidų nei vidutinis europietis. Vidutiniškai Europoje skiriama apie 13–14 proc. vidutinio europiečio išlaidų, o Lietuvos vidutinis gyventojas skiria apie 20 proc. ir daugiau.

Atlyginimų kartelė didėja, ypač kalbant apie jaunesnę kartą.

– Italijoje situacija kitokia – ten daugiau uždirba ne jaunesnioji karta, o 65–70-mečiai. Gal visuomenei lengviau, kai vyresnioji karta uždirba daugiau ir gali save išlaikyti?

– Iš dalies taip. Senstant visuomenei matome, kad šiai grupei paramos reikia vis daugiau ir daugiau. Kuo jie gali daugiau save paremti, tuo lengviau kitoms visuomenės grupėms. Kita vertus, nereikia supaprastinti. Italijoje probleminė grupė yra jauna visuomenės dalis, kuri sunkiai įsilieja į darbo rinką. Netolygumų vis vien yra.

„Užimtųjų ir vienoje, ir kitoje pusėje skaičiai bei struktūra rodo, kad prilyginti vieną prie vieno mes tikrai negalime individualios veiklos ir darbo santykių, todėl atitinkamai ir bazinis tarifas savarankiškai dirbantiems, prezidento nuomone, ir jo pakėlimas iki 20 procentų nuo dabartinio 15 procentų bazinio tarifo, tikrai nėra protingas dalykas“, – antradienį Žinių radijui sakė prezidento vyriausioji patarėja ekonomikos ir socialiniais klausimais.

Anot jos, tai naujas apmokestinimas, nukreiptas į viduriniąją klasę, kurią reikia stiprinti norint šalyje kurti gerovę.

Mes taikomės į mažas ir vidutines pajamas uždirbančią vidurinę klasę.

„Nes mes taikomės į mažas ir vidutines pajamas uždirbančią vidurinę klasę. Ir kalbant iš gerovės valstybės principų, viduriniosios klasės stiprinimas turi būti mūsų tikslas ir tai neatitinka prezidento gerovės valstybės idėjų ir vizijos“, – teigė I. Segalovičienė.

Finansų ministerija individualią veiklą siūlo apmokestinti 20 proc. gyventojų pajamų mokesčių (GPM ) tarifu jį didinant palaipsniui iki 2026 metų. Tačiau toks tarifas būtų taikomas tik pajamoms virš 3 tūkst. eurų.

Tuo metu siūlymą mokesčius didinti dideles individualios veiklos pajamas gaunantiems gyventojams prezidentūra sveikina.

„Mes tikrai sveikiname siekį būtent aukštų pajamų rėžiuose svarstyti mokestinį arbitražą ir numatyti progresyvumą būtent aukštų pajamų rėžiuose“, – sakė I. Segalovičienė.

Prezidentas Gitanas Nausėda anksčiau Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą įvertino kaip neblogą, tačiau turėjo jai ir nemažai pastabų. Siūlomoje mokesčių reformoje jis teigė įžvelgiantis „gerų elementų“ dėl mokesčių progresyvumo, tačiau kritikavo ketinimus papildomai apmokestinti individualia veikla užsiimančius asmenis, taip pat  – nekilnojamojo turto mokesčio siūlymus.

„Swedbank“ užsakymu atlikta apklausa parodė, jog savo pajamas gyventojai, kaip ir prieš dvejus metus, dažniausiai vertina septynetu, o asmeninių pajamų vertinimo vidurkis siekia beveik 6 balus. Tam, kad jaustųsi oriai, lietuviai norėtų gauti vidutiniškai 56 proc. didesnes pajamas.

„Lūkestis pajamų augimui išlieka“, – spaudos konferencijoje sakė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Daugiau nei pusė respondentų teigė, kad šiuo metu jiems visiškai pakanka pinigų svarbiausiems poreikiams, tačiau norėdami įsigyti brangesnį pirkinį jie turi taupyti.

Didesnės vertės daiktus, keliones pernelyg netaupydami gali įsigyti 23 proc. apklaustųjų. Tuo metu 26 proc. teigia jaučiantys didelį nerimą dėl pinigų, kurių vos pakanka pragyvenimui.

– Kiek vidurinioji klasė gali kentėti ir kai jau nebeiškentės, kaip atrodytų viduriniosios klasės protestas?

– Manau, kad viduriniosios klasės kentėjimas yra ganėtinai stiprus, nes tai yra tylioji visuomenės dalis, kuri neprotestuoja ir tiesiog sąžiningai moka mokesčius. Norėtųsi pamatyti biudžeto projektą, kuriame būtų kliaujamasi ekonominiu augimu, nes šiandien Lietuvos augimas – vienas sparčiausių Europoje. Reikėtų raškyti tuos vaisius, kurie yra jau subrendę, bet ne atimti dar papildomai.

– Jeigu ateisime iki to, kad vidurinioji klasė nebeiškęs, kaip gali atrodyti tas protestas? 

– Manau, kad viduriniosios klasės protestas būtų toks, kad dalis migruotų, dalis keistų veiklos formas. Antras variantas yra labiau tikėtinas, nes viduriniosios klasės atstovas gyvena vidutinį gyvenimą, kuriuos jis yra patenkintas, jis yra patenkintas Lietuva. Jei mokesčiai taptų per dideli arba, jų akimis, nesąžiningi, būtų ieškoma, kaip tuos mokesčius optimizuoti. 

– Ar kada nors išvis Lietuvoje vidurinioji klasė buvo kaip nors skatinama? 

– Buvo labai daug pažadų, bet mažai iš to debesies išlijo lietaus, kur būtų kažkokie paskatinimai vidurinei klasei. Šiai klasei nereikia labai daug paskatų. Jų tiesiog reikia galbūt kurį laiką neliesti ir palikti ramybėje dirbti taip, kaip jie yra įpratę, nes, akivaizdu, kad ekonominis augimas patvirtina tai, kad vidurinioji klasė sugeba kurti, ir šią Lietuvą, kurią mes turime, jie sugebėjo sukurti. 

– Jeigu atsitiktų taip, kad vidurinioji klasė būtų išnaikinta, kaip tada atrodytų ekonomika? 

Jei viduriniajai klasei taptų sunku gyventi, tai greičiausiai ji slinktųsi link skurdesnių ir išsisegmentuotų, tai yra turėtume labai skurdžius, skurdžius žmones ir labai nedidelę dalį turtingųjų. Kaip ir dabar Lietuvoje – turtingų žmonių nėra labai daug. 

– Kaip bendrame ES kontekste atrodo Lietuva su savo viduriniąja klase?

– Šiandien mes atrodome pakankamai neblogai. Vidutiniai atlyginimai didmiesčiuose vejasi Vakarų Europą. Mūsų gyvenimo kokybė yra gera. Tokie miestai kaip Vilnius kartas nuo karto pasirodo pakankamai aukštuose reitinguose pagal gyvenimo kokybę. 

„Per pastarąjį dešimtmetį vidurinioji klasė išaugo maždaug 10 proc. (...), didžiausias lūžis įvyko per pastaruosius metus. Gyventojų savęs suvokimas taip pat neprasilenkia su pajamomis. Praėjusio dešimtmečio pradžioje pagal Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) apibrėžimą viduriniajai klasei save galėjo priskirti apie 50 proc. lietuvių. Dabar tokių, matome, yra beveik 60 proc.“, – kalbėjo jis.

Taikant EBPO apibrėžimą, viduriniajai klasei priskiriami gyventojai, gaunantys nuo 75 proc. iki 200 proc. vidutinių šalies pajamų. Lietuvoje į šią grupę patenka gyventojai, prieš mokesčius uždirbantys nuo 819 iki 2184 eurų.

Vidurinioji klasė Lietuvoje išsiskiria tuo, kad gana konservatyviai valdo savo finansus ir neprisiima perteklinio finansinio sverto.

Visgi atliktas „Swedbank“ tyrimas taip pat rodo, kad per pastaruosius metus 1 proc. sumažėjo viduriniosios klasės atstovų. N. Mačiulis pažymėjo, kad didesnė dalis jų „perėjo“ į aukštas pajamas gaunančiųjų kategoriją, tuo tarpu žemą, 75 proc. vidurkio nesiekiantį atlyginimą gaunančių gyventojų dalis taip pat sumažėjo.

N. Mačiulis teigė, kad vidurinioji klasė Lietuvoje gana konservatyviai valdo savo finansus, o jų skolos ir pajamų santykis yra vienas mažiausių ES.

„Lietuvos gyventojų skolos ir pajamų santykis yra vienas mažiausių ES. Didelė dalis gyventojų skolinasi labai atsargiai. Nors žemiausias pajamas gaunančiųjų skolos ir pajamų santykis viršija 80 proc., ir tai yra gana aukštas rodiklis, viduriniosios klasės skolos ir pajamų santykis yra vos 25 proc. Jis net mažesnis nei aukštesnes pajamas gaunančių gyventojų, kurių skolos ir pajamų santykis yra 40 proc. (...) Taigi vidurinioji klasė Lietuvoje išsiskiria tuo, kad gana konservatyviai valdo savo finansus ir neprisiima perteklinio finansinio sverto“, – teigė ekonomistas, pridurdamas, kad Lietuvos gyventojų įsiskolinimai yra vieni mažiausių ES.

Nerijus Mačiulis. D. Labučio / ELTOS nuotr.

Anot N. Mačiulio, įdomu tai, kad pandemijos metu 5 proc. išaugo šalies gyventojų dalis, sukaupusių daugiau nei 2 tūkst. eurų finansinio turto, o per metus indėlių išaugo 2 mlrd. eurų.

„Būtent čia įvyko įdomiausias ir didžiausias pokytis pandemijos metu. Praėjusiais metais gyventojai, turintys daugiau nei 2 tūkst. eurų finansinio turto, jų Lietuvoje buvo 29 proc. šiemet ši dalis išaugo iki 34 proc. tai tikrai nemažas šuolis per metus. Per metus indėlių išaugo 2 mlrd. eurų – tai yra vienas didžiausių šuolių euro zonoje. Net ir gana daug vartodami gyventojai sugebėjo labai padidinti savo santaupas“, – spaudos konferencijoje teigė N. Mačiulis.

Sumažėjo gyventojų finansiniai lūkesčiai oriam gyvenimui užtikrinti

Šalies gyventojų manymu, oriam gyvenimui užtikrinti reikia 61 proc. didesnių pajamų – pernai šis skaičius buvo 10 proc. aukštesnis, rodo „Swedbank“ užsakymu atliktas tyrimas.

Šio rodiklio mažėjimą galėjo lemti tai, kad pandemijos akivaizdoje gyventojai aiškiau įsivertino savo poreikius ir lūkesčius, teigė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Šiais metais gerokai aktualiau nei praėjusiais metais yra skirti lėšas vaikų ugdymui ir tam reikalingoms priemonėms įsigyti.

„Nors didelė dalis lietuvių praėjusiais metais save priskyrė vidurinei ar aukštesniajai vidurinei klasei, jie teigė, kad norint gyventi oriai (...) norėtų net 70 proc. didesnių pajamų. Šiemet šis rodiklis sumažėjo iki 61 proc. Tikėtina, kad vis tik karantino, pandemijos metu, žmonės labiau įsivertino poreikius ir aiškiau nusistatė, ko iš tiesų jiems reikia ir kas yra orus gyvenimas. Ir tikėtina, kad galbūt kelionių ar įvairių kitų malonumų apribojimas jų lūkesčius ir siekiamybes padėjo pervertinti ir susimažinti“, – spaudos konferencijoje antradienį teigė J. Cvilikienė.

Palyginus su praėjusiais metais, gyventojų pasiskirstymas pagal visuomenės klases išliko kone identiškas. Elitui save jau kelerius metus iš eilės priskiria 1 proc. respondentų, aukštesniajai vidurinei klasei – beveik dešimtadalis, viduriniajai klasei – 59 proc., žemesniajai vidurinei klasei – ketvirtadalis, o skurstantiems – 6 proc.

Nors didžioji dalis gyventojų priskiria save viduriniajai klasei, gaunamomis pajamomis gyventojai nėra patenkinti – vidutiniškai jas vertina 5,5 balo iš 10 galimų. Šis rodiklis žemesnis nei pernai, kai respondentai savo finansinę situaciją vertino 5,7 balo.

Vertindami šalies ekonominės situacijos perspektyvas per artimiausius metus, 4 iš 10 apklaustųjų teigė, kad ekonominė situacija šiek tiek ar net labai pablogės, dar panaši dalis gyventojų galvoja, kad ji nesikeis, ir tik apie 20 proc. tikisi pagerėjimo.

Remiantis „Swedbank“ užsakyto tyrimo rezultatais, savo finansinę situaciją 9 ir 10 balų vertina 6 proc. respondentų − jie savo pajamomis yra labai arba visiškai patenkinti. Dažniausiai tai aukštąjį išsilavinimą įgiję ir didžiausias pajamas gaunančios gyventojų grupės atstovai.

Pandemija neturėjo poveikio gyventojų nusiteikimui taupyti vaikams. Kaip ir praėjusiais metais, 83 proc. šalies gyventojų šiuo metu taupo arba planuoja taupyti vaikų ateičiai. J. Cvilkienė taip pat pridūrė, kad šiemet daugiau lėšų buvo skiriama vaikų ugdymui reikalingoms priemonėms įsigyti.

„Šiais metais gerokai aktualiau nei praėjusiais metais yra skirti lėšas vaikų ugdymui ir tam reikalingoms priemonėms įsigyti“, – kalbėjo J. Cvilkienė.

Kiek iš tiesų Lietuvoje yra viduriniosios klasės gyventojų ir kas yra ta vidurinioji klasė? Tai mums padeda išsiaiškinti „Swedbank“ instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

"Viduriniosios klasės sąvoka yra labai paini. Yra daug požiūrių. Praėjusiais metais pirmą kartą gyventojų paprašėme įvardyti, kas yra vidurinioji klasė. Pagrindinis komponentas - pajamos. Lietuvos gyventojai, kurie norėtų priskirti save viduriniajai klasei, pageidautų gauti nuo 1000 iki 2000 eurų į rankas. Jie norėtų gyventi nuosavame būste, būti sutaupę 3-6 mėnesių atlyginimo santaupų ir bent kartą per metus atostogauti užsienyje", - sakė J.Cvilikienė.

Pasak jos, 35 proc. gyventojų pagal šiuos parametrus save priskyrė "vidutiniokams".

"Šiemet pakartojome tyrimą, parametrų nesiteiravome. Paprašėme subjektyviai save priskirti viduriniajai klasei. Jai save priskyrė 58 proc. šalies gyventojų", - teigė J.Cvilikienė.

Pajamų kartelę nustatė patys gyventojai

Pagal sociologines apklausas, tik trečdalis lietuvių save priskiria vidurinei klasei. Laikoma, kad toks žmogus turėtų uždirbti nuo 1 tūkst. iki beveik 2 tūkst. eurų per mėnesį.

N. Mačiulio aiškinimu, toks intervalas buvo nustatyta atlikus gyventojų apklausą. Patys gyventojai įvertino – būtent tokia suma reikalinga, kad jie galėtų ne tik pasirūpinti būtiniausiomis prekėmis ir paslaugomis, bet ir taupyti, turėti pinigų atostogoms užsienyje, automobiliui, neturėti trumpalaikių paskolų, lankytis kultūros renginiuose, o esant reikalui – įsigyti mokamas gydymo ar švietimo paslaugas.

„Tokie kriterijai buvo įvardijami kaip svarbūs vidurinės klasės kriterijai ar atributai. Gyventojų vertinimu, tam reikia nuo 1 tūkst. iki 2 tūkst. eurų. Žinoma, yra labai dideli skirtumai priklausomai nuo to, kokiame mieste gyvena žmogus, kiek turi išlaikytinų asmenų, turto, ar turi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų. Skirtumai atsiranda, bet kartelė vis tiek yra daugiau kaip tūkstantis eurų po mokesčių“, – nurodo N. Mačiulis.

R. Lazutkos nuomone, vidurinė klasė visuomenėje tapatinama su geru gyvenimu, todėl daug kas nori jai priklausyti: „Žmonės nori gerai gyventi, nori, kad aplinkiniai gerai gyventų, tada prasideda kalba apie vidurinę klasę kaip tam tikrą gyvenimo lygį, gyvenimo būdą, kuris žmonėms priimtinas.“

Turintys priklausyti elitui iš tiesų yra prie nepasiturinčių

Vis dėlto, sako N. Mačiulis, priklausymą vidurinei klasei lemia ne tik gaunamos pajamos: „Dažnai vidurinės klasės apibrėžimas susijęs ne tik su pajamomis, bet ir su turtu bei gyvenimo būdu. [...] Natūralu, kad mes norime gyventi visuomenėje, kur kuo didesnė dalis gyventojų neturi galvoti tik apie tai, kaip nusipirkti pirmo būtinumo prekes.“

Jam antrina ir R. Lazutka. Kadangi vienas iš vidurinės klasės kriterijų yra gyvenimo būdas, šiai klasei turėtų priklausyti ir tam tikrų specialybių atstovai, pavyzdžiui, pedagogai ar medikai. Vis dėlto dėl žemų šių profesijų atstovų atlyginimų, jie neretai tampa išimtimi.

„Yra tam tikros disproporcijos, kurios nebūdingos kitose šalyse. Būtent tam tikrų profesijų žmones vis tiek tenka priskirti vidurinei klasei. Kaip ir minėjo kolega, žiūrime ne vien į pajamas, nes jie vis tiek domisi kultūra, jiems tai svarbu [...]. Žmogus gali gauti dideles pajamas, bet tuo nesidomėti, tiesiog neturėti poreikio“, – tvirtina R. Lazutka.

N. Mačiulio teigimu, pagal išsilavinimą ir gyvenimo būdą, kai kurie žmonės galėtų netgi būti priskiriami Lietuvos elitui, tačiau dėl gaunamų pajamų jie net nepatenka į vidurinę klasę: „Jie gal net ir priklauso Lietuvos elitui, bet pagal pajamas dažnai yra prie nepasiturinčių. Tas atotrūkis tikrai didelė ir spręstina problema. Todėl net ir remdamiesi optimistiniais vertinimais turime tik trečdalį Lietuvos, kuri gali priskirti save vidurinei klasei pagal pajamas. Tai yra labai žemas rodiklis.“

Mažas pajamas lemia didelis nekvalifikuoto darbo poreikis

R. Lazutka atkreipia dėmesį, kad net 30 proc. dirbančiųjų dirba nekvalifikuotą darbą. Dauguma jų dirba paslaugų sektoriuje, kur darbuotojams paprasčiausiai nereikia aukštojo išsilavinimo, todėl ir jų gaunamas pajamos neprilygsta vidurinės klasės atstovų pajamoms.

„Sunku įsivaizduoti, kad greitai jų pajamos, jų alga galėtų pakilti, tarkime, iki tūkstančio eurų, jeigu dauguma jų dirba už minimalią ir šiek tiek aukštesnę nei minimali alga. Taigi svarbu ne šiaip bendras pajamų pasiskirstymas, bendras šalies turtingumas. Viskas priklauso nuo ekonomikos, nuo to, kaip kinta ekonomikos struktūra ir kiek žmonių dirba nekvalifikuotą darbą, nes tiesiog nereikia kvalifikuoti“, – nurodo R. Lazutka.

Jis priduria, kad visuomenėje taip pat labai svarbus socialinis mobilumas – žmogus, gimęs vienoje socialinėje klasėje, privalo turėti galimybę pereiti į kitą: „Reikšminga, kad būtų atviros pozicijos, kad tie šansai būtų nepriklausomi nuo lemties, nuo to, kur žmogus gimė. [...] Mes apie tai Lietuvoje nepradėjome šnekėti, nors kitose šalyse tai labai reikšminga.“

Ekonomisto teigimu, statistika rodo, kad vis dėlto Lietuvoje toks socialinis mobilumas nėra itin prieinamas, o tai galiausiai lemia, kad dauguma žmonių taip ir negali gauti geresnio išsilavinimo ir geriau apmokamo darbo. Anot R. Lazutkos, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės paskelbta ataskaita nurodo, kad daugiau kaip 30 proc. mokinių naudojasi šešėline švietimo sistema – korepetitoriais.

„Miestuose šis rodiklis siekia apie 40 proc. Tai iš karto reiškia nelygias galimybes. Tų tėvų, kurie neturi iš ko arba nemato reikalo tam leisti pinigų, vaikai lenktynėse įstoti universitetuose į geras vietas (kur, sakoma, kad įstoti netgi per lengva) atsilieka“, – sako R. Lazutka.

Jam antrina ir N. Mačiulis. Jo teigimu, EBPO organizacijos atliktas vertinimas rodo, kad moksleivių gebėjimai miestuose ir kaimuose ar mažesniuose miesteliuose itin skiriasi: „Tai rodo, kad mažesniuose miesteliuose esančioms mokykloms sunkiau pritraukti geresnius mokytojus. Ten galbūt ne per daug dėmesio skiriama ir mokymuisi, ir namų darbams, ne toks didelis spaudimas. Žinoma, nukenčia mokymosi kokybė. Tiems vaikams įstoti į universitetą gerokai sudėtingiau, nei baigusiems geras mokyklas.“

N. Mačiulis: svarbiausia – kokybiška švietimo sistema

Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad vidurinė klasė didėtų, N. Mačiulis tvirtina – beveik visos problemos sprendžiamos tais pačiais instrumentais, t. y. mokesčių politika, regionine politika ir investicijų skatinimu į geriau apmokamas darbo vietas.

„Turbūt svarbiausias dalykas, žinoma, yra kokybiška švietimo sistema – prieinama ir kokybiška nuo ikimokyklinio ugdymo iki ir universitetinio išsilavinimo. Būtent per tai galime pasiekti, kad gyventojai norėtų čia likti, gyventi Lietuvoje, kad didesnė dalis jų bus neskurstantys ir galvos ne apie kasdienes išlaidas. Žinoma, greta atsiranda tokie dalykai, kaip kova su korupcija, neteisėtu praturtėjimu. Visa tai susiveda į tą patį rezultatą. Laimingesnė, lygesnį, teisingesnį visuomenė“, – sako N. Mačiulis.

R. Lazutka antrina, kad visuomenė turėtų persitvarkyti – joje turėtų daugėti žmonių, dirbančių protinį darbą: „Tada ta visuomenės struktūra ir keisis. Tiesiog išvengtume neatitikimų, kai žmogus, vertinant pagal išsilavinimą, tikrai patenka į vidurinę klasę, bet, deja, atitinkama alga jam nemokama.“

Vis tik gyventojų nuomone, ar žmogus gali laikyti save viduriniosios klasės atstovu, apsprendžia ne tik pajamos. Šiuo metu 35 proc. šalies gyventojų save laiko viduriniosios klasės atstovais.

„Gausi vidurinioji klasė atspindi šalies ekonominį pajėgumą – išsivysčiusiose Vakarų šalyse jai priskiriama 50-60 proc. gyventojų. Viduriniosios klasės atstovai dažniausiai gali be didelių sunkumų patenkinti savo būtinąsias reikmes ir kas mėnesį atsidėti pinigų taupymui, investavimui ar didesnę jų dalį skirti vartojimui. Nors Lietuvoje vidurinioji kasė dar nėra tokia gausi, kaip išsivysčiusiose šalyse, ji turi potencialo augti, nes į šalies į darbo rinką ateina jauna ir išsilavinusi karta, didėja investicijų srautai ir auga kvalifikuotų darbo vietų skaičius“, – sako „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Pasak J. Cvilikienės, viduriniajai klasei Lietuvoje save dažniausiai priskiria išsilavinę, jauni (18-25 m.) ar vidutinio amžiaus (46-55 m.) šalies gyventojai. Be to, viduriniajai klasei save dažniau linkę priskirti vyrai (37 proc.) negu moterys (34 proc.) Tuo metu mažiausiai viduriniosios klasės atstovų yra tarp 56 metų ir vyresnės amžiaus grupės respondentų – tik 28 proc. šios amžiaus grupės žmonių priskiria save šiai klasei.

Remiantis tyrimo duomenimis, didžiausia dalis gyventojų (42 proc.) šiuo metu save laiko žemesnės viduriniosios klasės atstovais, o 15 proc. save priskiria prie nepasiturinčiųjų. Apie 8 proc. gyventojų teigia priklausantys aukštesnei viduriniajai klasei.

Nuosavas būstas ir santaupos

Lietuvos gyventojai viduriniajai klasei priskiria žmones, kurie per mėnesį gauna nuo 1 069 eurų pajamų, atskaičius mokesčius. Tuo metu viršutinė viduriniosios klasės atstovo pajamų riba – 1 980 eurų per mėnesį.

Pagal turto kriterijų maždaug trečdalis lietuvių drąsiai gali priskirti save viduriniajai klasei.

Anot „Swedbank“ Finansų instituto vadovės, svarbu paminėti, kad viduriniosios klasės atstovus charakterizuoja ne tik jų pajamos. Dauguma (75 proc.) apklaustų gyventojų mano, kad šios klasės atstovai turi gyventi nuosavame būste, o 45 proc. – kad šios klasės atstovams turi likti pinigų atsidėti taupymui. Maždaug kas trečias apklaustasis teigė, kad viduriniosios klasės atstovai turi 3-6 mėnesių atlyginimams prilygstančias santaupas ir neturi skolų, išskyrus ilgalaikius įsipareigojimus.

„Šalies gyventojų nuomone, šios klasės atstovams būdingas tvirtas finansinis pagrindas – jie ne tik išsiskiria aukštesniu pajamų lygiu, bet yra sukaupę finansinį rezervą, taip pat kruopščiai vertina savo įsipareigojimus. Vidurinioji klasė pasižymi atsakinga ir racionalia finansine elgsena“, – teigia J. Cvilikienė.

Didėjant pajamoms − išlaidas pristabdyti

Pasak „Swedbank“ finansų ekspertės, dėl šalyje prognozuojamo tolesnio atlyginimų augimo, viduriniosios klasės gretos turi potencialo gausėti, tačiau tai priklausys ne tik nuo augančių pajamų.

„Išaugusio atlyginimo efektas gali būti trumpalaikis, nes gana greitai gali atsirasti naujų poreikių, kuriems galime išleisti papildomas pajamas, todėl išlaidas būtina kontroliuoti. Pirmasis dalykas, kuriuo reikėtų pasirūpinti išaugus pajamoms – tai peržiūrėti esamus įsipareigojimus, stengtis greičiau juos padengti ir pasistengti santaupoms atsidėti jau didesnę pajamų dalį“, – komentuoja J. Cvilikienė.

„Nors erdvės spontaniškumui vidurinioji klasė turi ir gali sau leisti savaitgalio išvyką į užsienį ar vakarienę gerame restorane, visgi šiai klasei save priskiriantys atstovai turėtų sugebėti žvelgti į ateitį. Tokioms išlaidoms, kaip naujo automobilio įsigijimas, būsto remontas ar mokestis už vaikų mokslus, jie turėtų ruoštis iš anksto. Galiausiai, jie turėtų iš anksto rūpintis ir papildomomis pajamomis senatvei − kaip rodo mūsų apklausos duomenys, pensinio amžiaus gyventojai save linkę rečiausiai priskirti viduriniajai klasei“, – sako „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Ar nuomonė atitinka realybę?

Ir „Swedbank“ tyrimo rezultatai, ir įprasti viduriniosios klasės apibrėžimai rodo, kad ją apibūdina ne tik pajamos, bet ir gyvenimo būdas bei turtas. Pagal du iš trijų kriterijų, bent trečdalis lietuvių iš tiesų gali sakyti priklausantys viduriniajai klasei.

„Praėjusiais metais beveik trečdalis lietuvių atostogavo užsienyje – tai yra dvigubai daugiau nei prieš dešimtmetį. Per pastaruosius metus 43 proc. gyventojų lankėsi kultūriniuose renginiuose – teatre, koncerte ar operoje – ir tai yra vienas iš aukščiausių rodiklių ES. Toks gyvenimo būdas yra vienas iš viduriniosios klasės požymių“, − sako „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Pasak N. Mačiulio, pagal turto kriterijų maždaug trečdalis lietuvių drąsiai gali priskirti save viduriniajai klasei. Apie 39 proc. suaugusiųjų turi ne senesnį nei 10 metų automobilį, o 29 procentai gyventojų turi 2000 ar daugiau eurų finansinio turto – tai prilygsta bent trims vidutiniams atlyginimams. Dar 9 proc. gyventojų finansinis turtas svyruoja tarp 1000 ir 2000 eurų. Net 90 proc. lietuvių teigia gyvenantys nuosavame būste. Tiesa, ekonomisto nuomone, nemaža dalis gyventojų gyvena nekokybiškame būste ir nėra patenkinti jo kokybe. Pavyzdžiui, net 14 proc. gyventojų naudojasi lauko tualetu.

Pajamos – silpnoji vieta

„Galiausiai, vertinant tik pagal pajamų kriterijų, Lietuvos vidurinioji klasė yra šiek tiek skurdesnė. Daugiau nei 1300 eurų per mėnesį prieš mokesčius uždirba tik 14 proc. dirbančiųjų. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad tiek uždirbančiųjų nuo 2010 metų išaugo beveik trigubai. Vertinant visas pajamas, ši dalis būtų dar mažesnė, nes pensijas ir kitas socialines išmokas gaunančių asmenų pajamos viduriniosios klasės kartelės nesiekia“, − komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis.

Pasak jo, vis tik apklausos rezultatai, rodantys, jog 35 proc. gyventojų priskiria save viduriniajai klasei, nors didelė dalis neuždirba 1069 eurų, atskleidžia, kad gyventojai vertina ne tik pajamas, bet ir turtą, bei, ypač, gyvenimo būdą. Net ir gaunant kelis tūkstančius eurų per mėnesį, galima neįvertinti savo galimybių, prisiimti perteklinių finansinių įsipareigojimų ir gyventi gana skurdžiai.

Reprezentatyvų gyventojų nuomonės tyrimą „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu 2018 m. vasario mėn. atlikto bendrovė „Spinter tyrimai“. Tyrimo tikslinė auditorija: Lietuvos gyventojai nuo 18 iki 75 m. amžiaus, apklausti 1006 respondentai.