„Žolė pasiekė tokį aukštį, kad visiškai nebebuvo matyti, atvažiuoja traukinys ar ne. Kas atsakytų, jei įvyktų tragiška avarija – traukinys susidurtų su automobiliu?“ – piktinosi vietiniai.

Ši geležinkelio pervaža gali būti vadinama daugiausia skandalų dėl saugumo sukėlusia vieta.

Prieš kurį laiką matomumą šioje pervažoje ribojo verslininkų pastatyta tvora.

Situaciją ėmus aiškintis Nacionalinei žemės tarnybai, paaiškėjo, kad tvoromis valstybinė žemė yra savavališkai užimta.

Klaipėdos rajono Dovilų seniūnijoje privati įmonė „Logistikos technologijų centras“ savo teritoriją buvo apsitvėrusi taip, kad „užgriebė“ ir valstybinės žemės. Viena sklypo kraštine verslininkai apsitvėrė įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ antrinės bendrovės „LTG Infra“ patikėjimo teise valdomą sklypą.

Iš kitos pusės verslininkai atsitvėrė Kelių direkcijos patikėjimo teise valdomo sklypo dalį. Iš viso verslininkai tvoromis buvo atsiriekę 0,84 ha valstybinės žemės.

Pervažoje ėmus lankytis tikrintojams, dalis tvoros buvo nuardyta, bet kita dalis taip ir liko.

Verslininkai žurnalistams yra aiškinę, kad nebeprižiūrės geležinkelininkų teritorijos ir nebešienaus žolės.

Nupjovė: geležinkelininkai po skundų pasirūpino eismo saugumu – iki tol Kiškėnų pervaža skendėjo žolėse. („Klaipėdos“ skaitytojo nuotr.)

Tačiau po dienraščio užklausos „LTG Infra“ atstovas Gediminas Petrauskas patikino, kad Kiškėnų pervažos Klaipėdos rajone priežiūra įmonė vis dėlto rūpinasi.

„Siekdami užtikrinti maksimalų eismo saugumą, atsakingai prižiūrime infrastruktūrą, tarp jų ir pervažas. Dar šią savaitę planuojame nušienauti žolę Kiškėnų pervažoje ir profilaktiškai patikrinti ir kitas pervažas Klaipėdos rajone“, – pažadėjo atstovas.

Jau kitą dieną geležinkelininkai nusipjovė žolę palei bėgius, o dar po dienos į pervažą buvo atsiųstas traktorius, kuris šienavo ir platesnę teritoriją.

Pernai dėl šios problemos klaipėdietei teko ieškoti asmens, galinčio nupjauti žolę, šiemet – situacija, jos teigimu, identiška.

Moteris sakė, jog neiškentusi ėmėsi tvarkyti pati, kad bent truputį aplinka būtų gražesnė.

"Nuvažiavome ir labai išsigandome, nes pamatėme žolėmis apaugusias kapines. Ir pernai buvo iškilusi ši problema, turėjome patys ieškoti ir samdyti žmones, kurie sutvarkytų Joniškės kapinių aplinką. O šiemet vėl neįmanoma prie kapų prieiti. Nors mūsų artimųjų kapai plytelėmis iškloti, aplink – vien žolės, nematyti kapų. Neseniai patys atvažiavome ir peiliais pjovėme. Absurdas", – piktinosi Ilona.

Tačiau Klaipėdos kapinių priežiūros tarnybos vadovė Daiva Breivė teigė, kad kapinių aplinka tvarkoma kasdien, bet takeliai iki kapaviečių ir pačios kapavietės – gyventojų atsakomybė.

"Nuo pirmadienio kapinės yra tvarkomos, šienaujamos. Tvarkome kiekvieną dieną. Už viešąsias erdves kapinėse atsakingi esame mes, o už kapavietes ir kapaviečių apėjimo takelius atsakingi žmonės. Galite nuvažiuoti ir pasižiūrėti, tikrai yra atliekami šie darbai, ir dalis kapinių jau nušienauta", – nurodė D.Breivė.

Dalijosi savo žiniomis

Vieni praeiviai uodė smilkstančių kadagių, persipynusių su levandomis, kvapą, kiti sekė rožių žiedlapių pėdsakais, treti įtarė muziejaus erdvėse esančio alkoholio pėdsakų. Dėl pastarojo jie visiškai neklydo. Kiekvienas įeinantis vidun buvo pavaišintas puodeliu arbatžolių arbatos ir 30 "Trejų devynerių" lašų.

"Profilaktikai", – tiesdama popierines stiklinaites, besišypsanti muziejininkė lankytojams linkėjo sveikatos ir turiningo laiko muziejaus kiemelyje įrengtoje lauko parodoje "Lietuvių liaudies medicina". Ši atgaivino habilituotos biologijos mokslų daktarės, Lietuvos žiniuonės, žolių karalienės ir netgi Lietuvos ragana tituluotos E.Šimkūnaitės portretą. Dar daugiau spalvų ir kvapų jam suteikė buvusi žolininkės mokinė, farmacininkė, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyresnioji muziejininkė Zena Šimaitienė.

"Iki šiol pamenu E.Šimkūnaitę. Mes labai įdomiai leisdavome laiką, o išėjus į miškus vos spėdavome bėgti paskui, – farmacininkė Z.Šimaitienė prisiminė ne tik žolininkės greitumą, bet ir neeilinį jos humoro jausmą. – Ji mėgo pasijuokti iš savęs ir niekada nekreipdavo dėmesio į smulkmenas."

Visą savo gyvenimą E.Šimkūnaitė, anot buvusios studentės, paskyrė vaistiniams augalams tyrinėti. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės – įminti ją supančių augalų paslaptis mažoji Eugenija mokėsi iš kaimo senolių. Jai tai pavyko, todėl į kiekvieną augalą žiniuonė žiūrėjo labai atsakingai ir pykdavo, kai kas nors nemokšiškai užsiimdavo savigyda. Tarkim, E.Šimkūnaitė žinojo, kad ramunėlės efektyviausiai gydo skrandžio veiklos sutrikimus, tačiau, vartojamos dažnai ir ilgą laiką, gal sukelti uždegimą.

Z.Šimaitienė prisiminė garsią žolininkę ir pasakojo, kaip patiems pasigaminti natūralių smilkalų.

Receptas – paslaptis

Grįžkime prie "Trejų devynerių", šildžiusių parodos atidarymo svečius. Anot LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktoriaus, provizoriaus Tauro Antano Meko, ekstrakto recepto paslaptis, likusi vienuolių knygose, iki šiol siejama su XV–XVI a.

"27 žolių mišinys kvepia, gerai veikia ir pats jį nesunkiai užsipili, – kalbėjo T.A.Mekas. – Ši trauktinė buvo tarsi vaistas nuo visų ligų. Ją gerdavo sutrikus virškinimui, viduriuojant, persišaldžius, prasidėjus migrenos priepuoliui, pervargus ar užkimus."

Visgi, originalią vaistažolių trauktinę šalies vaistinės pradėjo gaminti dar prieš pusantro šimto metų, vienoje Palangos vaistinėje. Nuo Varnių kilęs vokietis Vilhelmas Griuningas įvertino "Trejų devynerių" populiarumą ir ėmėsi gaminti šią trauktinę. Netrukus jis įregistravo ir savąjį prekės ženklą. Vėliau kiekviena vaistinė viliojo klientus teigdama, kad jų "Trejų devynerių" receptas yra tas vienintelis, tačiau pats tikriausias – dingo. Žinoma tik tiek, kad senovės lietuvių vaistažolių trauktinės populiarumas išplito į kitas šalis. Antai, Latvija turi "Rigas Balzams", Lenkija – "Trojanka Litewska", o užrašai ant buteliukų skelbia, kad jie pagaminti iš 27 žolių pagal senovės lietuvių vienuolių originalų receptą. Beje, žolininkė E.Šimkūnatė buvo ir trauktinių visažinė, turėjusį savąjį, spėjama, labiausiai originalą atitinkantį "Trejų devynerių" receptą. Jam esą tereikia devynių karčių, devynių stiprių ir tiek pat kvapių žolių. Galima ir kita ekstrakto variacija, tarpusavyje sumaišant po devynias kvapias, saldžias ir sielai mielas žoles.

Lauko paroda primins apie lietuvių liaudies mediciną ir E.Šimkūnaitę.

Gydantys smilkalai

E.Šimkūnaitė žoles ne tik maišė į arbatas ar trauktines, bet ir gamino iš jų nuostabius smilkalus.

"Pirmas smilkalo dūmas – saulei, už jos šilumą ir gyvybės pradą", – muziejininkės Z.Šimaitienės lūpose suskambo anuomet žolininkės ištarti žodžiai, tuo metu jos delnuose įsitaisė jau paruošti smilkalai – grūstuvėje sutrinta kadagių žievė ir spygliai, rožių žiedlapiai, levandos, mėtos, pelynas. Pastaruoju žmonės anksčiau smilkindavo namų kampus, tikėdami, kad kvapas atbaidys graužikus. Kiti ji naudojo nuo pasiutligės, geltos, dantų skorbuto, pilvo dieglių ir karščiavimo. Augalas smilkomas vos kelias minutes, o jo kvapas išsilaiko iki 36 valandų. Kadagį patalpoje jausite trigubai trumpiau – iki 12 valandų. Nuo seno tikėta, kad kadagių smilkalai iš aplinkos išvaro blogą energiją ir apsupa žvalinančia apsaugine galia.

"Kalbėsiu šiuolaikiškai. Einate mišku, randate ant žemės kadagio šakelę. Sukarpote ją su žirklėmis, o tada smulkintuvu susmulkinate iki tokios minkštos masės, – į vatą panašų gniužulą traukė muziejininkė. – Tada dedate jį į mažą dubenėlį ir smilkinate. Galite uždėti mėtų arba levandų."

Į kiekvieną arbatos puodelį muziejininkai šliūkštelėjo gydomosios trauktinės lašų.

Prisistudijavusi E.Šimkūnaitės raštų ir lietuvių liaudies medicinos lobynų, Z.Šimaitienė savo namuose ne kartą smilkino natūraliuosius smilkalus. Bene dažniausiai – gintaro miltelius. Anksčiau jais buvo dezinfekuojamos patalpos, kuriose ilgai gulėdavo ligoniai, o bažnyčiose dar ir šiandien gintaru gryninamas oras.

"Teko su gintaro smilkalais gydyti ausies uždegimą. Pakako vos poros seansų! Medikai klausė, kas padėjo, ir liko labai nustebę, kad ne antibiotikai, kuriuos išrašė, o būtent smilkalai išgydė", – savo patirtimi dalijosi muziejininkė.

Į portalą kauno.diena.lt kreipėsi kaunietė Jovita ir pasiteiravo, kam skirti žolynų plotai, palikti Kalniečių parke. Anot merginos, visame parke yra gražiai nupjauta žolė, bet yra gal keturios ar penkios vietos, kur paliktos aukštos žolės. Jos dėmesį patraukė tai, jog jos apjuostos „Stop“ juosta.

„Ta juosta gan keistai atrodo, apriša ant kuolelių, vietomis jau nutrūkusi ir plevėsuoja vėjyje. Nežinau ir kodėl paliktos tos žolės, gal čia kažką planuoja daryti?“, – teiravosi Jovita.

Portalas kauno.diena.lt pasidomėjo, kodėl kai kuriose Kalniečių parko zonose nėra pjaunama žolė. Paaiškėjo, jog sumanymas palikti natūralių pievų buvo numatytas jau seniai.

„Tai parko projekte numatytos žydinčios pievos. Jos šienaujamos tik vieną kartą per metus ir tai bus padaryta rudenį. Pieva aptverta „Stop“ juosta tam, kad netyčia nenušienautų. Artimiausiu metu juostą nuims“, – komentavo Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

„Kalniečių parko tvenkinys išvalytas visai neseniai. 2018 metų balandžio viduryje, kai jis buvo pradėtas tvarkyti, labai apsidžiaugiau. Dar smagiau jaučiausi, kai tvenkinį vyrai iškuopė ir jis atrodė patraukliai. Tada net pagalvoti negalėjau, kad jau kitos vasaros pradžioje tvenkinyje žolių ir dumblo bus kur kas daugiau nei anksčiau. Tačiau taip atsitiko. Apmaudu“ , - portalui kauno.diena.lt pasakojo P. Lukšio gatvės gyventojas.

Vyras gyvena šalia parko, mėgsta jame pasivaikščioti , todėl jį nesmagiai nuteikia matomas vaizdas – labai žolėmis užžėlęs tvenkinys.

Tada net pagalvoti negalėjau, kad jau kitos vasaros pradžioje tvenkinyje žolių ir dumblo bus kur kas daugiau nei anksčiau.

Iš tiesų nei pernai, nei ankstesniais metais Kalniečių parko tvenkinyje tiek dumblių nebūdavo. Kažkada į šį vandens telkinį buvo įleisti amūrai, kurie suėda dumblius ir žoles. Todėl prieš kelerius metus Kalniečių tvenkinys atrodė ganėtinai švarus.

Vis dėlto jis nebuvo prižiūrimas, todėl tvenkinyje atsirado dumblių, žolių. Pernai balandžio 12 dieną tvenkinį pradėjo valyti įmonės „Vandens erdvė“ vyrai, atvykę iš Ignalinos. Tai jie darė su  amfibijomis „Truxor“. Darbai truko net kelias savaites. Lieka tik spėlioti, kodėl šiemet tvenkinys taip stipriai užžėlė žolėmis, „pasipuošė“ dumbliais.

Nors tvenkinio vanduo itin nešvarus, prie jo kranto dažnai deginasi kauniečiai. Vis dėlto maudytis, kai vandenyje žolės ir dumblas, jie nesusigundo.

„Jei tvenkinį išvalytų, tikrai jame maudyčiausi“ , - sakė prie kranto pakalbintas besideginantis vyras.

Visai neseniai džiaugėmės, kad dvejus metus trukęs pirmasis Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapas baigėsi. Atnaujintu pagrindinės pėsčiųjų gatvės veidu džiaugėsi ne tik miesto valdžia, bet ir kauniečiai, kurie kaipmat pamėgo čia rinktis.

Naujos dangos ilgai laukę miestiečiai tikėjosi, kad visi rekonstrukcijos darbai bus atlikti be priekaištų, tačiau, vos atvėrus atkarpą tarp A. Mickevičiaus gatvės ir Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kauniečiai pažėrė kritikos. Iš pradžių kauniečiai baksnojo į nuskilusias plyteles – jas rangovai pakeitė. Dabar akis pradėjo badyti iš tarpų tarp grindinio styrančios piktžolės.

"Kviečiame ravėti Laisvės alėją", – pašaipiai socialiniuose tinkluose rašė kauniečiai. Komentaruose žmonės negailėjo ir kitokių replikų, kaip "Kas šieną ravi?"

Tokių dalykų netoleruojame ir netoleruosime. Darbus vykdęs rangovas turės nedelsiant pašalinti trūkumus.

Kauno valdininkai sako, kad Laisvės alėja yra prižiūrima ir žolių neturi būti, todėl darbus atlikusi bendrovė turės tarpus užpildyti skalda bei pašalinti trūkumus.

"Tai labai panašu į rangovo paliktą broką. Tokių dalykų netoleruojame ir netoleruosime. Darbus vykdęs rangovas turės nedelsiant pašalinti trūkumus", – atsakė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas.

Kol kas kauniečiams nėra aiškūs ir antrojo Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapo planai. Anksčiau buvo skelbiama, kad ieškoma rangovų, kurie imtųsi likusią dalį vienu kartu rekonstruoti, tačiau darbai niekaip neprasideda. Praėjusiame miesto tarybos posėdyje pasklido informacija, kad savivaldybė jau trečią kartą skelbia konkursą, nes niekaip neatsiranda rangovų.

"Pirmus du kartus buvo pateikti per brangūs pasiūlymai. Tuomet paprašėme projekto autoriaus peržiūrėti projektą ir perskaičiuoti sąmatas pagal šiuo metu vyraujančias rinkos kainas. Tikimės, kad trečias kartas nemeluos ir sugrįš pirmajame konkurse dalyvavę septyni kandidatai, galbūt atsiras naujų konkurso dalyvių", – kalbėjo savivaldybės administracijos direktorius.

G. Petrausko teigimu, apie tikslią darbų pradžią bus galima kalbėti iš karto po konkurso. "Manome, kad tai galėtų būti kitų metų pavasaris", – pridūrė jis.

Likusios Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapas turėtų kainuoti apie 16 mln. eurų, o visi darbai turėtų būti atlikti per dvejus metus.

Nešienautas plotas ir apgriuvusi tvora bado praeiviams akis.

"Pastarąjį kartą tą vietą tvarkė pavasarį. Todėl informavau ir paprašiau Klaipėdos savivaldybės administraciją, Viešosios tvarkos skyrių, kad įpareigotų teritorijos savininkus bent kartą per vasarą nušienauti takelį link "Nefridos", – atkreipė dėmesį Klaipėdos miesto tarybos narys Saulius Liekis.

Nepatenkinti gyventojai ironizavo – jei miestas ir toliau nesitvarkys, patys eis šienauti apžėlusios jo teritorijos.

"Seniai reikia sutvarkyti šį užmirštą kampą. Daug žmonių vaikšto tuo takeliu, tiksliau, norėtų juo eiti, bet neįmanoma. Jau nekalbu apie mamas su vežimėliais. Tenka sukti aplinkui. Galėtų įrengti padorų taką su apšvietimu, kol kokia nors nelaimė nenutiko", – kalbėjo viena mama.

Minėtą teritoriją tvarkyti ir prižiūrėti įpareigota Klaipėdos savivaldybė.

Miesto ūkio departamento atstovas tikino, kad po gyventojų kreipimosi takelį apžiūrėjo skyriaus specialistė.

Žadėta artimiausiu metu sutvarkyti žolėmis apaugusį plotą.

Pavasarį besiskundžiančius silpnumu ir žvalumo trūkumu žolininkė Jadvyga Balvočiūtė ragina išeiti į gamtą ir panaudoti jos jau dabar teikiamas dovanas sveikatai gerinti. „Visi žali augalai turi daug vitamino C. Kiaulpienė skatina virškinimą, kasos, kepenų darbą. Ypač daug kalio yra kiaulpienių šaknyse. Dilgelėse yra daug geležies. Garšva turi daug vitamino C“, – sako J. Balvočiūtė.

Ji ragina eiti į gryną orą: į parkus, miškus, paupius, pasidžiaugti pavasariu, žolėmis, stengtis juos pažinti. „Taip iškart pakelsime nuotaiką, daug deguonies prisikvėpuosim, būsim tikrai žvalūs.  Daug kur miškuose, kirtimuose yra eglių ir pušų šakų. Pasiimkime viršūnėlę, parsineškime namo ir iš jų pasidarykime vonią, gausim tikrai daug vitaminų, nuovargiui šalinti tokia vonia bus labai gerai“, – tvirtina žolininkė.

– Minėjote keletą augalų, kurie yra vaistiniai, kurie jau dabar žydi. Kartais žmonės sugalvoja, kad nori atsisakyti chemijos ir ima patys gydytis vaistažolėmis. Tačiau žmogus to niekada nedarė, tik pasiskaitė knygų su vaistažolių fotografijomis. Ar tokia praktika yra galima?

– Reikėtų stengtis žmones supažindinti su augalais, pradedant nuo mokyklos. Dabar gamtoje jau galima prisirinkti ir dilgėlių, ir garšvų, kiaulpienių lapelių ir kitokių augaliukų, kuriuos pažįstame, kurie nėra nuodingi. Tokių dalykų gali atsitikti, kad mes surizikuosime nuskinti nežinomą augalą. Visa laimė, kad jų tokių nuodingų aplinkui nelabai yra. Bet visada žmogus turi atsargiai naudoti tuos augalus. Manau, kad augalų pažinimą reikia propaguoti ir skatinti žmones pačius norėti vaistažoles pažinti. Bet žinau, ką reiškia, kai pažiūri į knygą, o po to atradęs augalą galvoji, ar čia tikrai tas. Visada reikia specialisto patvirtinimo. Pavyzdžiui, nueini į botanikos sodą ir gali pasitikslinti.

– Paminėjote dilgėles, garšvas ir kiaulpienes. Papasakokite, kokie čia yra vitaminų klodai?

– Kiek vienas augalas turi begales organinių junginių ir mineralinių medžiagų. Pirmiausia, visi žali augalai turi daug vitamino C. Kiaulpienė skatina virškinimą, kasos, kepenų darbą. Bet ji dar turi ir daug kalio, jis yra labai gerai širdžiai. Ypač daug kalio yra kiaulpienių šaknyse. Dilgelėse yra daug geležies, kuri yra gerai organizmo pasisavinama ir iškart gydoma mažakraujystė. Garšva jau yra įprastas vegetarų vaistas. Ji turi daug vitamino C.

– Ar yra kažkokie augalų deriniai, kurie mus negerai paveiktų ir gal geriau jų nemaišyti tarpusavyje?

– Kiekvienas augalas, kaip atskiras, mums nėra pavojingi. Bet kiekvienas turime pagalvoti, kaip mūsų organizmas priims, ar nesudirginsime skrandžio, ar gerai sukramtysime. Mūsų skrandis yra jautrus, todėl pabandyti reikia po truputį: ar galės suvirškinti, ar ne per kietas augalas, gal geriau daryti iš jo sultis. Ir svarbu neperdozuoti, nes tai gali sukelti vėmimą. Salotoms naudojamus augalus galima maišyti su įprastinėmis salotomis. Reikia labai atsižvelgti į savo organizmą ir po truputį pradėti vartoti.

Jeigu mes vartosime visus stiebinius augalus, pavyzdžiui, krapus, garšvą, jei sudėsim daug vienos rūšies augalų, jie gali labai varyti skysčius.

– Kokios yra vaistažolių vartojimo taisyklės? Jūs pasakėte, kad pirmiausia turi būti saikas.

– Nėra nė vienos taisyklės be išimties. Virškinimo sistemai skirtos vaistažolės yra vartojamos prieš valgį. O kosulio ir viršutinių kvėpavimo takų ligoms gydyti skirtos vaistažolės paprastai vartojamos po valgio. Bet, pavyzdžiui, jei žmogaus skrandis sudirgintas, jam padidėjęs rūgštingumas, tai paprastai asmeniniame recepte parašau, kad žmogus dalį išgertų prieš valgį, dalį po valgio. Visada reikia įvertinti savo situaciją. Ir visada pradėti nuo mažų dozių.

– Ar gali pasibaigti vaistažolių galiojimo laikas?

– Medetkų galiojimo laikas baigiasi, jos jau nebe tokios ryškio, kaip būna surinktos rudenį. Nors ten dar  yra medžiagų, kurio veikia mūsų širdį. Taip pat yra ir su melisa, kuri galioja metus laiko. Ji bus praradusi vieną iš vertingiausių komponentų – eterinį aliejų. Kitos medžiagos – mineralinės medžiagos, vitaminai – jie dar tebebus, tad išmesti nereikia. Dauguma žolelių galioja dvejus metus. Ilgiausiai laikosi šaknys: varnalėšų, cikorijos, kiaulpienės. Jei jos rinktos pernai, užpernai, nesupelijusios, nesudrėkusios, neišgraužtos vabalų, tai tikrai galima vartoti. O šiaip senų vaistažolių neišmeskim,  pasidarykime iš jų nors vonią, pasidarykime mišinuką galvai plauti.

– Ar mūsų tautiečiai domisi žolėmis? Ar mėgsta jų arbatas? Ar mėgsta sveikatą gerinti būtent gamtos dovanomis?

– Tikrai domisi. Atrodo, pagausėjo ir pačių žolininkų. Domėjimasis visada buvo, tik gal daugeliui žmonių jis buvo tik širdy ir mintyse, o nebuvo pasitikėjimo, kad turi pritarimo iš kitų žmonių. Pasitikėjimas žolėmis grįžta ir domėjimasis jomis didėja.

Kauno miesto gyventojai pasipiktinę. Miesto centras, kuris turėtų reprezentuoti gyvenvietę, - netvarkomas.

„Visokių reikalų spaudžiama kelintą dieną pasimalu mieste ir jau negaliu pakęsti vaizdelių - žole apžėlusių šaligatvių. Buvau praėjusią savaitę Klaipėdoje, Kretingoje, Palangoje, Plungėje, Telšiuose - niekur tokių vaizdų nėra, o Kaune - visas centras“, - savo laiške redakcijai skundžiasi kaunietė Jurgita.

Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pavaduotojas Antanas Proberkas teigė, jog šiemet miesto tvarkymui yra skirta 2 985 000 litų.

„Laikinai įdarbinti žmonės šiuo metu šalina tarp plytelių augančią žolę Nepriklausomybės aikštėje. Kai darbai bus baigti ten, tikimės, kad jie bus pradėti prie Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios“, - kalbėjo A. Proberkas.

Miesto tvarkymo skyriaus vyriausioji specialistė Vilma Ridikienė teigė, jog iš visų lėšų, skirtų miesto priežiūrai, nė lito nėra suteikta tarp plytelių augančiai žolei pašalinti, todėl tenka samdyti darbo biržoje užsiregistravusius asmenis.