– Kaip prasidėjo tavo šokėjo karjera?

– Turiu vyresnę sesę, kuri įtraukė mane į šį sportą. Vienose iš varžybų, kuriose ji dalyvavo, išbėgau į aikštelę, kai joje nieko nebuvo, ir ėmiau šokti. Niekas manęs nesulaikė (juokiasi). Po kelerių metų, kai pradėjau lankyti pirmą klasę, sesė mane nuvedė ir į pirmąją treniruotę Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje, sportinių šokių klube "Duetas". Jame, pas trenerę Indrę Navickienę, ir prasidėjo mano šokių karjera. Kita trenerė tame klube ir buvo mano sesuo Dovilė Orlauskienė, todėl apšilti laiko nebuvo, iškart pradėjau rimtai treniruotis. Jau po penkerių metų trenerė Indrė supažindino su viena geriausių pasaulyje standartinių šokių šokėja ir trenere Edita Gozzoli. Laikui bėgant, pas pradėjau pas ją treniruotis vis daugiau. Jos dėka susipažinau su dabar mane treniruojančiais nuostabiais šokėjais bei treneriais Vaidotu Lacičiu ir Veronika Golodneva. O Edita yra mano pagrindinė trenerė.

Norėčiau gyvenime mokėti kažką daryti geriausiai. Šokiai, tikiu, – ta sritis, kai galiu savo siekį įgyvendinti, o pradėjus naują veiklą, tai pasiekti būtų daug sunkiau.

– Ar kada nors buvo kilę pagundų mesti šokius?

– Žinoma, buvo, tik dabar vis rečiau. Norėčiau gyvenime mokėti kažką daryti geriausiai. Šokiai, tikiu, – ta sritis, kai galiu savo siekį įgyvendinti, o pradėjus naują veiklą, tai pasiekti būtų daug sunkiau.

– Kas paskatindavo mintis mesti šokius?

– Dažniausiai – finansinė padėtis. Tai labai brangus sportas, todėl visa šeima turi dėl to aukotis. Taip pat – traumos, nebūtinai paties, gali būti ir partnerės. O nedalyvaujant varžybose krenta reitingas, tada yra proga konkurentams išsiveržti į priekį.

– Kokiais pasiekimais labiausiai didžiuojiesi?

– Viena įsimintiniausių pergalių – Lietuvos čempionate, jaunių grupėje, iškovota pirma vieta. Tai suteikė teisę atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate, kuriam pasiruošimas truko apie aštuonis mėnesius. Tose varžybose pasiekėme 13 vietą iš 59. Atsirado dar didesnis pasitikėjimas savimi, motyvacija aplenkti likusias dvylika porų. Todėl dar labiau pasinėriau į šį sportą.

– Kokių šokant profesionaliai yra neigiamų dalykų ?

– Teigiamų yra tikrai daugiau nei neigiamų! Bet vis vien jų yra: reikia daug keliauti (varžybos vyksta visame pasaulyje), o bilietai brangūs, todėl labai svarbus organizuotumas. Taip pat treniruotės bei stovyklos pas geriausius trenerius nepigios, todėl, kad galėtume treniruotis, reikia patiems daug dirbti. Taigi laiko asmeniniam gyvenimui ir atokvėpiui beveik nelieka.

– Kokie tavo ateities siekiai?

– Suprantu, kad sporte čempionas yra tik vienas, ir tikiu, kad galiu juo tapti. Visas jėgas skiriu tik tam. Baigus karjerą, galima būti treneriu. Atlygis priklauso iš pradžių nuo to, kiek pasiekei, tačiau kyla pradedant teisėjauti. O kad teisėjautum varžybose, reikia licencijos, kurią gausiu baigęs Lietuvos sporto universitetą – treniravimo sistemas, sportinių šokių specialybę.

– Neturi plano B?

– Planas vienas – ateityje užsiimti tuo, ką mėgstu, ir iš to pragyventi.

– Kas padarė tau didelę įtaką ir pastūmėjo šokių link?

– Pirmiausia – šeima. Tėtis, mama, ypač sesė, kuri ir davė pradžią, supažindino su šokiais, neišleisdavo iš salės, kol taisyklingai neatlikdavau pirmųjų žingsnelių. Tačiau už nugaros stovi daug gerų žmonių, kurie visada palaiko ir stumia pirmyn. Labai daug jų prisidėjo prie to, kad būčiau ten, kur esu. Nuo pirmos trenerės Indrės Navickienės iki dabartinių: Editos Gozzoli, Vaidoto Lacičio, Veronikos Golodnevos.

– Daugeliui pramoginiai šokiai yra itin moteriškas užsiėmimas. Ar nesusilauki nemalonios aplinkinių žmonių reakcijos, pasakęs, jog šoki?

– Anksčiau, kai buvau jaunesnis, sulaukdavau kritikos. Per daug to nesureikšminau, nes pradinėse klasėse lankiau dar ir kitus sportus: karatė, krepšinį. Todėl pasitikėjimo savimi netrūko. Be to, klasėje dar keli vaikinai lankė šokius. Dabar atsižvelgiu tik į artimiausių žmonių bei trenerių pastabas. Turiu kelis draugus, kurie yra arba šokėjai, arba kitos sporto šakos profesionalai, su jais galiu pasidalyti patarimais apie sportą.

– Kaip prasidėjo jūsų pačios balerinos karjera?

– Kiek prisimenu save, tiek šoku. Kadangi vaikystėje dažnai sirgdavau ir daug laiko praleisdavau ligoninėse, gydytojai patarė mano mamai leisti mane sportuoti arba šokti, kad sustiprinčiau sveikatą. Bet tuo laiku buvau jau paaugusi, 8–9 metų, tad per sena šokti net saviveikliniuose būreliuose. Man pasisekė tik viename būrelyje – tai tuometiniai Vilniaus statybininkų rūmai, kuriuose baleto būreliui vadovavo labai reikli ir griežta vadovė Elena Juodišienė. Ji išklausė mano mamos maldavimus ir vos ne vos priėmė į jau gerokai pažengusių mergaičių grupę (mano amžiaus grupė buvo perpildyta), kuriai vadovavo jauna Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų choreografijos studentė Ala Semaškevič-Sokolovskaja. Šokti labai norėjau, todėl daug dirbau ir netrukus pasivijau pažengusias mergaites. Vėliau pradėjau šokti Nacionalinio operos ir baleto spektakliuose.

– Ką vadinate savo mokytoju? Kaip klostėsi jūsų profesinė karjera?

– Didelę įtaką mano profesionalumui padarė tuo metu jaunas pradedantysis choreografas Jurijus Smoriginas, kuris iš karto atkreipė į mane dėmesį ir įtraukė į savo choreografinius pastatymus. Specialiai man J.Smorigino statyti soliniai numeriai buvo šiltai sutikti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publikos. O J.Smorigino statytas baletas vaikams "Gintariuko nuotykiai" pagal Sergejaus Prokofjevo muziką kelis sezonus buvo įtrauktas į Operos ir baleto teatro repertuarą. Šiame balete vaikams pagrindinius vaidmenis teko atlikti kartu su dukra Gintare. Ši šokio patirtis labai padėjo vėliau šokant Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupėje, kur darbą derinau su mokslais Klaipėdos universitete, Choreografijos katedroje. Pabaigusi mokslus grįžau į Vilnių ir pradėjau dirbti choreografe-pedagoge Vilniaus vidurinėse mokyklose, taip pat klasikinio ir modernaus šokio kolektyve "Polėkis". Šis kolektyvas šoko Operos ir baleto teatro patalpose, todėl mergaites reikėjo ruošti ne tik baleto konkursams ir pasirodymams, bet ir teatro spektakliams. 2004 m. įkūriau savo šokių mokyklą ir šiuolaikinio baleto studiją "Allegro", kurioje šiuo metu šoka vaikai ir suaugusieji.

– Kaip kilo idėja vesti baleto pamokas suaugusiesiems?

– Tuomet, kai šokau respublikinėse šokių kolektyvų apžiūrose, visada dalyvaudavo tik du suaugusiųjų kolektyvai, kurie šoko baletą, tai "Polėkis" (Vilnius) ir "Sonata" (Kaunas). Tuomet mąsčiau, kad būtų puiku, jei tokių kolektyvų atsirastų daugiau. Atidarius savo šokių mokyklą, pirmosios baleto pamokos buvo skirtos suaugusiesiems. 2013 m. nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre pradėjau organizuoti pirmąjį baleto festivalį-konkursą "Allegro", kuriame galėjo dalyvauti ir suaugusiųjų baleto kolektyvai.

– Kiek suaugusiųjų lanko jūsų pamokas?

– Baleto pamokas suaugusiesiems lanko nedaug šokėjų. Kadangi jos vyksta šeštadieniais, paprastai ateina iki 10 šokėjų. Šiokiadieniais, manau, galėtų lankyti ir daugiau šokėjų. Šie užsiėmimai išskirtiniai, tai nėra statistinis Lietuvos vidutinio vartotojo užsiėmimas, todėl tikėtis, kad kada nors bus šių pamokų anšlagas kaip, pavyzdžiui, zumbos užsiėmimuose, tikrai neverta.

– Kokio amžiaus moterys mokosi baleto? Ar joms tenka įveikti stereotipus dėl amžiaus ir sudėjimo?

– Amžius svyruoja nuo 30 iki 60 metų. Moterys, kurios pasiryžta ateiti į baleto užsiėmimus, paprastai jau žino apie šių užsiėmimų specifiką. Aišku, prieš tai paklausia, ar tikrai tai pradedančiųjų baleto grupė ir kokio amžiaus šokėjos lanko. Noras šokti nustelbia visus stereotipus. Dažniau kankina klausimai, ar bus pakankamai lanksčios atlikti baleto judesius ir ar šoks su puantais.

– Kaip reaguoja aplinkiniai į įvairaus amžiaus ir įvairaus sudėjimo balerinas?

– Pas mus, deja, vis dar gaji nuomonė, kad šokti gali tik jauni ir liekni. Džiugu, kad palaipsniui ši nuostata keičiasi, nes kasmet atsiranda vis daugiau įvairių užsiėmimų suaugusiesiems ir senjorams, teigiamą poveikį daro televizijos laidos ir žiniasklaida, rašydama apie įvairius užsiėmimus suaugusiesiems. Šokėjoms smagu, kai žiūrovai įvertina, padrąsina, džiaugiasi mūsų pasiekimais. Pastebėjome, kad kartais neigiamai atsiliepia moterys, kurios pačios norėtų, bet nedrįsta ateiti į šokių salę, savimi nusivylę, nelaimingi arba mažiau išsilavinę žmonės.

Lankančios baleto užsiėmimus moterys yra laimingesnės. Šokio pamokose skambanti klasikinė muzika maloniai nuteikia, nuramina. Čia užmirštami kasdieniai rūpesčiai, problemos.

– O kokie pamokas lankančiųjų atsiliepimai?

– Lankančios baleto užsiėmimus moterys yra laimingesnės. Šokio pamokose skambanti klasikinė muzika maloniai nuteikia, nuramina. Čia užmirštami kasdieniai rūpesčiai, problemos, vien teigiamos emocijos ir labai svarbus vadovės dėmesys. Ilgainiui šokėjos tampa lankstesnės, raumenys paslankesni, rankos plastiškesnės, o tai negali nedžiuginti. Jos džiaugiasi kiekvienu atliktu sunkesniu judesiu, priima tai kaip savo didžiausią asmeninį laimėjimą. Pokalbiai persirengimo kambaryje arba prie puodelio kavos apie matytus spektaklius, bendravimas, bendri interesai – kas gali būti geriau! Ir tas begalinis lengvumo pojūtis po baleto pamokos, tas lengvas ir malonus fizinis viso kūno nuovargis, kuris visiškai nevargina. Tai gali suprasti tik tie, kurie lanko baleto pamokas.

– Kiek laiko užtrunka pasiruošimas pasirodymui?

– Šokėjos ne visuomet nori pasirodyti. Jos nori tiesiog šokti savo saviraiškai ir malonumui. Kiekvieną pamoką yra išmokstami judesiai, kurie vėliau jungiami į nedidelį šokį. Kai tai pavyksta geriau, tada atsiranda ir noras pasirodyti.

– Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduriate?

– Džiaugiuosi, kai mano šokėjos pradeda jausti tą patį, ką ir aš. Jeigu galvočiau apie tai kaip apie verslą, turbūt baleto pamokų jau nebevesčiau, o užsiimčiau kuo nors pelningesniu... Šiuo metu baleto vadovai, norėdami pritraukti kuo daugiau klientų, kuria įvairius kūno treniravimo pratimus prie baleto atramos, ant kilimėlių ir pan., kurie labiau panašūs į kūno rengybą, o ne į baletą, kuriame vyrauja emocijos, judesio ir muzikos dermė. Tai nėra blogai, tiesiog kiekvienas atsirenka tai, kas artima jo sielai ir prigimčiai, o baleto pamokų įvairovė – tik į naudą. Baleto užsiėmimus suaugusiesiems gali lankyti kiekvienas, atrankos nėra, bet ne kiekvienas sugeba sulaukti to momento, kai jau išmoksta baleto pagrindų ir po pamokos iš salės išskrenda kaip ant sparnų. Lengvumo pojūtis atsiranda todėl, kad visi baleto pratimai ir judesiai yra orientuoti į viršų, tarsi pakylėti. Kad tai pajaustum, reikia šiek tiek laiko, pastangų ir kantrybės. Labai norėčiau, kad tai pajaustų kuo daugiau žmonių, kurie ateina pas mane šokti.

Puantų magija

*Baleto suaugusiesiems mada į Lietuvą atkeliavo iš užsienio, kur jį išpopuliarino pramogų pasaulio žvaigždės: Madonna, Katie Holmes, Nataly Portman ir kt.

*Nemažai moterų mėgėjų baleto pamokas renkasi kaip veiksmingą fizinio aktyvumo formą ir galimybę išreikšti save.

*Baleto pamokos yra laikomos pranašesnėmis už aerobiką, nes raumenys treniruojami tempiant juos. Judesiai primena tempimo pratimus, tai suteikia lengvumo jausmą, padeda išsaugoti grakštumą.

*Per vieną valandą šokant baletą galima sudeginti apie 400 kalorijų.

– Ar vadintumėte poeziją savo pašaukimu? Jei taip, kada supratote?

– Dažnai besidomintys poezija žmonės klausia, kas yra pašaukimas, talentas, įkvėpimas, kūryba, kas tampa akstinu rašyti, pagaliau – kokia poeto misija. Tai lygiai tas pats, kas klausinėti astronomų, ar Visatoje išties esama kitų protingų būtybių, kitų gyvenamųjų planetų, kas paskatino Didįjį sprogimą, ar mes, jų požiūriu, esame tik smulkios dulkelės Didžiajame Visatos šokyje? Tai tas pats, kas klausti filosofų, kokia yra gyvenimo prasmė, vertė, tikslas, siekis? Į tokius klausimus, matyt, nėra vienareikšmių atsakymų, tai ne lygtis, turinti konkretų sprendimą, negalima hercais išmatuoti pašaukimo stiprumo, bangų ilgio.

Aš manau, kad pašaukimas yra užkoduotas kiekvieno žmogaus būtyje, bet priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, ar jis išgirstamas, pajaučiamas. Sunku tiksliai atsakyti, kada supratau tai sąmoningai. Bet aš jį išgirdau. Galbūt laikui bėgant ėmiau  atsakingiau suvokti poeto misiją – kaip originalų ir ypatingą dvasinį atsivėrimą, lietuvių klasikinės poezijos ir humanistinių vertybių tąsą. Šią misiją intensyviausiai jutau besimokydamas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dažnai į šį klausimą atsakau Evangelijos pagal Matą žodžiais: "Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų." Tada tiesiog draugiškai šypteliu.

Mūsų visuomenėje kūno nuogumas turbūt trikdo labiau už apnuogintą sielą. Tame pačiame žaliuojančiame parke vienus gali nuteisti už kūniško nuogumo demonstravimą, o už nuogos dūšios rodymą dar netgi paploja.

– Kuriais rašytojais labiausiai žavitės?

– Skaitau daug ir lietuvių, ir pasaulinės literatūros autorių. Sunku būtų išskirti, kurie yra patys pačiausi. Pirmiausia pradėsiu nuo poezijos. Jei atskaitos tašku laikyčiau užsienio autorius – tai būtų amplitudė nuo Homero iki Thomo Stearnso Elioto, Sylvios Plath, didelį įspūdį daro rusų sidabro amžiaus rašytojai, akmeistai. Ypač Ana Achmatova, Nikolajus Gumiliovas. Žinoma, Josifas Brodskis, Osipas Mandelštamas.

Lietuvių poeziją irgi matuočiau skale nuo Kristijono Donelaičio iki dabartinių autorių, tarkim, ypatinga klausa, tikrumu ir poezijos ugnim alsuojančiu Rimvydu Stankevičiumi. Praėjo ne vieni metai, kol mokykloje nuzulintą Maironį įvertinau naujai, kaip lietuvių poezijos silabotonikos meistrą ir kertinį akmenį. Labai patinka Henriko Radausko estetika, kurios esmę ir estafetę perėmė Aidas Marčėnas, žavi Jono Aisčio, ypač Jono Strielkūno melodika. Nuostabūs Vytauto Mačernio sonetai ir vizijos. Pauliaus Širvio paprastas, bet išgyventas skambesys. Patinka intelektuali Alfonso Nykos-Niliūno poetika. Universitete plačiai tyrinėtas Česlovas  Milošas, Vislava Šimborska. Didelį įspūdį daro Ezros Poundo intertekstai. Gyvenime visur lydi Marcelijaus Martinaičio Kukutis.

Iš prozininkų žaviuosi Broniumi Radzevičiumi, dūšiai labai artima visa Romualdo Granausko, Juozo Apučio kūryba. Pasąmonės duris mitopoetikai atvėrė Sauliaus Tomo Kondroto ir Eduardo Cinzo opusai. Antanas Škėma – kaipgi be jo! Jis mano kumyras dar nuo ankstyvosios paauglystės laikų.

– Jei visgi reikėtų išskirti mėgstamiausius?

– Mėgstamiausi pasauliniai rašytojai – Michailas Bulgakovas, Hermannas Hessė, Erichas Maria Remarque'as, Romainas Gary.

– Kaip gimsta eilėraštis?

– Sunku suvokti tą sudėtingą, o gal kaip tik – paprastą procesą. Tai tam tikra dvasinė būsena. Iš kur ji atėjo? Nežinau. Galiu tik duoti patirties patikrintą receptą, kaip reikia elgtis su eilėraščiu:

Eilėraštį reikia

- saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių,

- laikyti sausoje ir tamsioje, vaikams nepasiekiamoje ir nepastebimoje vietoje,

- išsitraukti niekam nematant prieš tai uždengus užuolaidas ir prigesinus šviesas,

- įsitikinti ar tikrai esi vienas,

- tada gali skaityti ir laužyti strofas, permanyti mintis ir išbraukti jaustukų perteklių.

– Ar jaučiatės išskirtinis, nes tiek pasiekėte dar būdamas jaunas?

– Ir taip, ir ne. Poezija mane lydi nuo mažų dienų. Būdamas trylikos metų gavau nuostabią galimybę debiutuoti su pirmąja knyga "Lietaus spalvos". Tačiau suprantu, kad vėliau poetinis balsas neišvengiamai mutuoja, keičiasi, bręsta. Laikui bėgant tampi kritiškesnis. Matai savo, kaip debiutanto, klaidų, kurios neišvengiamos. Ilgą laiką jaučiausi kaip tas brolis jaunėlis tarp kitų, brandesnių, didesnę patirtį sukaupusių poetų. Tačiau kartu jutau jų draugiškumą, buvau priimtas į jų būrį.

Dabar, žvelgiant iš tam tikro laiko distancijos, manau, kad puoselėti kūrybą, kai esi kuo jaunesnis, tiesiog būtina. Jauni žmonės turi būti skatinami visose srityse, ne išimtis ir poezija. Jei yra noro ir talento, turi kaltis jauni daigai, lygiuotis į jau išstypusius ir virtusius girių galiūnais, tačiau kartu išlaikyti savąjį stuburą, originalumą.

O dėl pasiekimų... Na, visi įvertinimai ar premijos patys pasiveja poetą, niekada nesu kūręs dėl tam tikrų įvertinimų. Man įdomiausia pats procesas, poetinės raiškos siekis, o pasiekimas – tai tiesiog pavykęs siekio rezultatas, atėjęs laiku, kuris kiekvienam skirtas vis kitoks.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Įkvėpimo semiuosi iš šulinio, kurio gruntiniai vandenys praleidžia daugybę įvairių kultūrinių epochų ir sluoksnių, semiuosi saujomis iš upės, prie kurios ateina atsigaivinti baikščios stirnaitės, kur atsispindi dangus, protėvių veidai. Semiuosi iš erčios, kur gaivus vanduo.

– Ar nebaisu, kai tiek savęs įdedate į eilėraščius ir tarsi tampate pažeidžiamas?

– Baisu. Bet reikia nugalėti tą baimę, nes eilėraščiai yra intymūs atsivėrimai. Vis dėlto mūsų visuomenėje kūno nuogumas turbūt trikdo labiau už apnuogintą sielą. Tame pačiame žaliuojančiame parke vienus gali nuteisti už kūniško nuogumo demonstravimą, o už nuogos dūšios rodymą dar netgi paploja. Baisiau, jeigu būtų priešingai (juokiasi).

– Kaip reaguojate į kritiką?

– Į kritiką reaguoju, kaip sakoma, sveikai. Kritika kritikai nelygu. Džiaugiuosi, jei ji konstruktyvi, profesionali, kompetentinga. Humanitarinių autoritetų įžvalgos labai naudingos ir gerbtinos. Tačiau pasitaiko nemažai atvejų, kai literatūros kritika tiesiog yra asmeninių sąskaitų suvedimas su daugybe subjektyvumų. Dėl tokios kritikos tik skėsteliu rankomis retoriškai paklausdamas: o kas kritikuos kritikus?

– Kuriuo savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?

– Eilėraščiai man – lyg vientisas kūrybos srautas. Nenoriu išskirti nė vieno kūrinio, nes kiti gali nuliūsti ir įsižeisti.

– Jei reikėtų įvardyti vieną pagrindinę visų jūsų eilėraščių mintį, kokia ji būtų?

– Besąlygiškai – meilė. Bet ji juk vaikšto greta mirties. Dualumas. Eros ir Thanatos.

– Jūs, spėju, turite ne vien tą poetiškąją pusę. Kokiais hobiais užsiimate be poezijos?

– Mėgstu groti nervais, taip pat ir akustine gitara. Esu melomanas ir niekada neatsispiriu pagausinti vinilinių plokštelių kolekciją. Be galo mėgstu muziką, snobišką kiną (esu užkietėjęs sinefilas), dailę, žaviuosi architektūra ir viskuo, kas estetiška, kas taurina sielą.

– Ar pritartumėte stereotipui, kad poetai tarsi gyvena kitame pasaulyje, tarsi atsiriboję nuo realybės?

– Kad ir kaip dažnai mėgstu nuneigti stereotipus, deja, šitam turiu iš dalies ir pritarti. Pats esu stereotipinis išsiblaškėlis, svajotojas. Vengiu tiesmuko socrealizmo. Domiuosi, kas vyksta aplinkui, bet man svarbiau tai, kas įkrenta į sielą ir sukelia virpesius. Kaip Nykos-Niliūno dienoraščiuose, mano gyvenime didesnius poslinkius daro kultūriniai įvykiai.

Kita vertus, esu ir visiška priešingybė tam, ką išvardijau. Nesu už asocialumą, pilietiškai domiuosi, kas vyksta ne tik kultūriniuose, bet ir politiniuose baruose, esu neabejingas aplinkosaugos temoms, ekologijai. Noriu, kad pasaulis aplink mus būtų švaresnis. Ne tik pasaulis, bet ir mintys. Norisi, kad aplink būtų kuo mažiau šiukšlių – aplinkoje, kalboje, mintyse ir darbuose. Mane vilioja neurobiologijos mokslas, minčių, pasąmonės galia. Mitologija ir istorija. Manau, kad reflektuodami ir nagrinėdami praeitį galime daug ką suprasti apie savo šaknis, apie dabarties pasaulį. Domina lingvistika, sociolingvistika. Na, viskas, kas dedasi aplinkui.

Nekenčiu melo pasaulio. Manau, kad yra poetų, kurie bando ne tik ištrūkti, bet ir kitus išvesti iš Ulro žemės, bet yra ir tų, kurie vaikšto po ja ir už nosies vedžioja kitus. Aš tikiu, kad esu pirmasis variantas.

* Česlovo Milošo savitoje intelektualinėje autobiografijoje "Ulro žemė" ieškoma XVIII a. prasidėjusio ir tebesitęsiančio civilizacijos irsmo, paveldo praradimo priežasčių ir bandoma išlaužti Ulro žemės – dvasios kančių krašto – vartus – aut. past.

An Dante

Dar nenuėjęs anei pusės kelio,

sustoji vienas miško vidury,

iš užmirštojo pėdsako geri,

ir tas vandens gėlumas lūpas gelia.

Na, o toliau – nė tako įžiūrėt,

ir tu lyg taurę apverti tą pėdą,

ir tik šermukšniais, raustančiais iš gėdos,

tarsi ugnis nubėga voverė.

Viršūnėm vėjai šnaras kažin ką,

girdėt, kaip sugirgžda lyg durys medis.

Atsimeni, čia dar vaikystėj vedės

tave rami ir sauganti ranka.

Dabar atrodo – nepažįsti vietos

ir atspindžio dugne regi tik tai,

į ką tu, gerdamas iš pėdos, pavirtai:

pusiau žmogus, pusiau, beveik poetas...

Prognozė

Diena bus šilta, debesuota, o protarpiais lis –

tikriausiai prapliups vėl visai ne laiku ir tik vietom.

Diena bus rami, per kurią tu labiausiai norėtum

stebėti, kaip Kafka pakrantėje stato pilis

iš laikrodžių smėlio, o jas vėl nuplauna banga

pakrantėje Nidos, atūžus iš sąmonės srauto.

Banga tam ir rieda, kad statomą pilį nuplautų,

kad tikštų purslai ir neliktų daugiau, apie ką

rašyt ir kalbėt, nes pasaulis čia pat akyse

sudūžta ir vėl ima kurtis iš dulkės, iš naujo

kvėpavimo Dievo, iš saulės nuliejamo kraujo,

iš kojos pirštu parašytos ant smėlio esė

apie "nebuvimą pasaulio", įkaltą kaip vinį

į delną dangaus, iš kurio krenta jūron lašai,

ir tu jų kritimą ant smėlio laike užrašai...

Diena bus graži, bet tikriausiai pati paskutinė.

Pagrindinė tema

Kas gi yra ta pati pagrindinė tema,

užrašyta eilėraščio genuose baltu ant juodo –

begalinė naktis, pilnatis, sniegas, varnos, žiema

ir kad šiąnakt ji man atsiduoda

neplikyta kava, lietumi ar mėlynių vynu,

kurio amžiną kvapą iš mūzos blakstienų geri,

o galbūt kad čia laikas sustingęs, o aš tik einu

ir rašau, ir braukau, ir vėl stoja tyla kambary...

Kasdieniai ritualai

"Ateinu į darbą aštuntą ryto, apžiūriu, ar niekas nesulūžę, ar visur saugu. Tokia apžiūra užtrunka apie pusvalandį ar valandą. Pasivaikštai po teritoriją, pasisveikini su savo prižiūrimais gyvūnais, pašnekini. Jie prie savų prižiūrėtojų pripratę, laukia nuo labo ryto", – pasakoja apie įprastą dienos pradžią M.Adomaitis.

Martynui tenka rūpintis snieginiais leopardais, amūriniais tigrais, liūtais, plėšriosiomis didžiosiomis katėmis.

"Ko gyvūnui dažniausiai reikia? Ko apskritai gyvūnui reikia, kad gerai jaustųsi? – retoriškai klausia patyręs prižiūrėtojas. – Atsakymas paprastas – maisto ir švaros. Didžiąją dalį dienos ir užima maisto paruošimas. Skirtingam gyvūnui – skirtingas maistas."

Plėšrūnų skyriuje tas maistas – mėsa. Labai svarbus – kiaušinis. "Dėl kailio, sveikos mitybos bent vienas žalias kiaušinis per dieną priklauso. Pavyzdžiui, tigrui vakarais patiekiame apie 7–8 kg mėsos, o tą kiaušinį dažnai įtriname į mėsą. Liūtui patinka, kai paduodi lėkštę pieno, į kurį įmaišytas kiaušinis. Prižiūrėtojas ir turi sugalvoti, kaip vitaminus, vaistus paslėpti, kad gyvūnas suėstų", – dalijasi mažomis gudrybėmis.

Daug pastangų reikalauja ir švaros darbai. "Prižiūrėtojas privalo išvalyti ir aptvarus, ir lauko aikšteles, parūpinti gyvūnams, kaip mes vadiname, baldų: naujų kaladžių, rąstų, šakų", – vardija įprastus pirmosios dienos pusės darbus.

Po pietų pertraukos laukia kitos veiklos. Tenka ir su lankytojais pabendrauti, surengti parodomąjį šėrimą. "Mes vedame užsiėmimus lankytojams, pasakojame apie gyvūnus, savo darbą, atsakome į klausimus. Tokia edukacija – viena iš šiuolaikiško zoologijos sodo misijų", – džiaugiasi galintis prisidėti prie modernaus Zoologijos sodo kūrimo M.Adomaitis.

Pavyksta užmegzti ryšį

"Gyvūnai iškrečia daug išdaigų. Ateini iš ryto prie tigro ir randi kaladėmis užstatytas duris. Negali nei patekti pas gyvūną, nei jo uždaryti", – šypsosi pasakodamas apie Zoologijos sodo gyventojų eibes.

Labiausiai išdykę – beždžionės ir meškėnai. "Jie mėgsta prižiūrėtojui visokių išdaigų iškrėsti: ir spynas klibina, ir skylutes tinkle prasidrasko. Prižiūrėtojas turi visa tai pastebėti ir užtikrinti saugią aplinką", – atkreipia dėmesį į svarbią aplinkybę.

M.Adomaitis prisimena, kaip pirmaisiais darbo metais buvo pakrikštytas: "Aš buvau nepatyręs, o vienas mangustas, toks mažas gyvūnėlis, prasprūdo pro kojas ir ištrūko į teritoriją. Apibėgo aplink pastatą ir vėl grįžo pas savo gentainius, o aš ir likau toks visas išsigandęs, drebantis."

Pas lapes, meškėnus prižiūrėtojai turi eiti drąsiai. "Jie, žinoma, gali įkąsti, bet daug žalos nepadarys. Be to, jie prie savo prižiūrėtojų pripratę. Dauguma nuo mažens ant jų rankų augę. Kas kita – tigras. Jis ir žaisdamas gali subraižyti ir labai stipriai sužeisti", – pasakoja apie gyvūnų priežiūros ypatumus prižiūrėtojas.

Plėšrūnų narvuose lankytis pavojinga, prižiūrėtojai juk ne dresuotojai. "Žinoma, per daugelį metų mums pavyksta užmegzti ryšį su gyvūnais. Kiekvienas prižiūrėtojas turi savų paslapčių, kai kada tikrai gali paglostyti ausytę ar uodegos galiuką, bet mes to niekada nerodome lankytojams, kad ir jie nebandytų", – pasakoja M.Adomaitis.

Gyvūnai nemeluoja

"Tu nuolat esi gryname ore. Dirbdamas su gyvūnais patiri mažiau streso, nei su žmonėmis. Čia nėra nei veidmainystės, nei apsimetimo. Gyvūnas tau niekada nemeluoja: tu matai, kaip jis elgiasi, o jis tave stebi", – vardija savo darbo privalumus pašnekovas.

Martynas tikina į Zoologijos sodą einantis kaip į savo ūkį ir minusų šiame darbe neranda. "Tiesa, su kai kuriais gyvūnais dirbti pavojinga. Turi būti budrus, kad nepadarytum lemiamos klaidos, nebūtum sužalotas ir nepakenktum gyvūnui", – įvardija svarbiausią taisyklę.

Prižiūrėtojas jau priprato prie specifinio sode tvyrančio kvapo: "O kaip kitaip, juk dirbi su gyvūnais. Ir net namo parsineši tą kvapą, bet jis neerzina."

Egzotiškas Martyno darbas kelia susidomėjimą jo draugams ir pažįstamiems. Jie daug klausinėja ir apie gyvūnus, ir apie darbą su jais. Dažnai sulaukia klausimo, kada geriausia eiti į Zoologijos sodą, kad pamatytų kuo daugiau jo gyventojų.

"Jei nori išvysti gyvūnus judrius ir aktyvius, geriausia ateiti 10–11 valandą ryto. Tada jie laukia savo prižiūrėtojo, savo valgio. O po pietų mėgsta prigulti, užmiega", – paaiškina gyvūnų režimą.

Žvilgsnis iš arčiau

Per ilgus darbo metus M.Adomaitis daug sužinojo apie gyvūnus.

"Liūtai – miegaliai, tinginiai, nors turėtų būti visų gyvūnų karaliai, – atskleidžia mažai žinomą faktą. – Ruonis visada vandenyje, o šiltą dieną saulėje išdžiūvęs jo kailiukas toks aksominis tampa. Lankytojams nuostaba, kad ruonis turi tokius gražius "blondiniškus" plaukus. Paprastieji meškėnai labai švarūs, mėgsta plauti ne tik letenėles, bet ir maistą. Viską kiša į vandenį ir tik tada valgo. Taip pat yra labai protingi ir gali išspręsti įvairius galvosūkius." Žirafa savo liežuviu gali išsitraukti maistą iš bet kokių ertmių. Tad su dideliais gyvūnais prižiūrėtojams tikrai iškyla daug daug įdomių užduočių.

Su terariumo gyvūnais – kitaip. "Pitonas gali sverti ir 20, ir 30 kg, o jo ilgis siekti 5 m. Kai reikia tokį gyvūną pasverti, neužkeli jo ant svarstyklių. Tenka daugiau kolegų kviesti ir kažkaip užkelti, o tai yra pavojinga – gali ir įkasti. Be galo rimtas darbas, daug iššūkių, bet turi mokėti prieiti prie gyvūno ir atlikti savo užduotį", – konstatuoja savo darbą mėgstantis vyras.

Gydyti pavojinga

"Kai skiepijame didelius plėšrius gyvūnus, šauname iš toli su strėlytėmis. O va kai jiems koks dantis sugenda, skrandžio problemų atsiranda, tai jie užmigdomi, paguldomi, kad mes saugiai galėtume įeiti. Nors ir kai miega, nejauku užeiti, nes dideli gyvūnai ir miegodami gali besiraivydami nagais sužeisti", – M.Adomaitis pasakoja, kaip tenka pasirūpinti ir gyvūnų sveikata.

Visgi prižiūrėtojai stengiasi nedalyvauti atliekant gydymo procedūras – pasislepia, kad gyvūnai jų nė nematytų.

"Nesaugu vėliau būtų dirbti, jei gyvūnas su tavimi pradėtų sieti neigiamas emocijas. Visi gyvūnai pavojingi, plėšriosios katės – vienos pavojingiausių. Bet yra ir daugiau pavojų keliančių zoologijos sodo gyventojų. Pavyzdžiui, tinklinis pitonas – didelė stora gyvatė, be galo pavojinga. Prižiūrėtojai per atstumą ją turi šerti. Terariumas šėrimo metu išvis būna uždarytas, lankytojai negali eiti. Pavojinga ir žirafa ar stumbras. Jie turi daug jėgos, gali labai stipriai įspirti."

Lankytojai kelia iššūkių

"Lankytojai nuolat kelia iššūkių, – liūdnai palinguoja galvą prižiūrėtojas. – Jie nori šerti gyvūnus, nors nežino, kuo galima. Labiausiai dėl to kenčia kanopinių skyriaus augintiniai: ir žirafos, ir arkliukai. Žmonės primaitina juos įvairiomis žolėmis, batonu. Tiems gyvūnams išpučia pilvą, vidurius paleidžia."

Zoologijos sodo darbuotojai turi atidžiai stebėti, kad lankytojai neprimėtytų į aptvarus savo atsinešto maisto. Yra tekę ir pieniškų dešrelių, ir sviesto pakelį ištraukti.

"Lankytojams atrodo, kas čia tokio beždžionei sausainį duoti? Bet ne visoms net ir bananai tinka. Šerti griežtai draudžiama, nes gyvūnas gali pagauti tavo pirštą, įkąsti. Gyvūnai, ypač plėšrūnai, turi tokią savybę: specialiai meilinasi ir rodo, kad va tu ateitum, paglostytum, įkištum tą rankelę. Jie taip prisivilioja žmogų ir, jei žmogus kvailas, įkiš tą rankytę, gyvūnas ims ir įkąs. Plėšrūnai turi tokių medžiojimo savybių, apgauna net savo prižiūrėtoją", – nedailina tikrovės patyręs darbuotojas.

"Taip pat žiūrime, kad vaikai nemėtytų akmenų, – pasakoja apie kartais pasitaikančius atvejus ir atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu gyvūnų prižiūrėtojams tenka daugiau bendrauti su žmonėmis. – Negali visą laiką būti tik gyvūnų draugijoje. Tenka ir su lankytojais kalbėtis, jiems naudingos informacijos suteikti."

Turi būti budrus, kad nepadarytum lemiamos klaidos, nebūtum sužalotas ir nepakenktum gyvūnui.

Savanorių indėlis

Lietuvos zoologijos sode laukiami savanoriai. Veiklos čia yra daug. Čia laukiami turintys edukologinę patirtį ir idėjų rengti renginius, norintys talkinti zoomokyklėlėje. Tačiau labai praverčia ir rankos: tvarkyti aplinką, dažyti, remontuoti, krauti šieną ir t.t. Tiesa, dėl darbo saugos reikalavimų savanoriauti čia galima tik nuo 18 metų.

"Per metus sulaukiame apie 50 savanorių, kurie padeda ruošti maistą, valyti langus, žiemą sniegą kasti, rudenį lapus grėbti. Didžiausi darbai rudenį, kai visi medžiai numeta lapus, vos gali praeiti. Ir pasiruošimas žiemai tuomet intensyviausias. Daugiausiai pagalbos reikia paruošti patalpas, suvežti šiaudus", – vardija naudingus darbus M.Adomaitis.

Ypatingas savanorių indėlis gaminant žaislus gyvūnams. "Išdažomos kartotinės dėžės, sujungiamos ir pagaminamas toks neva zebras, į kurio vidų įdeda mėsos. Ožkiukui ar kupranugariui, pavyzdžiui, šienas susukamas į kamuoliuką ir paslepiamas, kad jiems reikėtų ieškoti, pakapstyti, pasistiebti. Bet gyvo maisto tikrai neduodame, neskatiname medžioti. Dažniausiai tiekiame šaldytą, – atskleidžia ir daugiau gyvūnų priežiūros paslapčių Kaune įsikūrusio zoologijos sodo darbuotojas M.Adomaitis.

Tai nebuvo paprastas bičiulių susitikimas, mat viskas sukosi apie bendrą daugiabučių daržą smėlio dėžėje. Dėl to į Eigulius atvažiavo svečiai iš Rijekos Kroatijoje Kristianas Benićas ir Sonja Šegon. Jie atvyko kartu su Europos kultūros sostinės projektu, mat Rijeka bus Europos kultūros sostine 2020 m., o Kaunas – 2022 m.

Vakaras prasidėjo trumpais pašnekesiais apžiūrinėjant nedidelį darželį, dengiant stalą ir stebint žaidžiančius vaikus. Oficialiai pasisėdėjimą prie stalo pradėjo "Fluxus Labas" programos koordinatorė Stefanija Paulauskaitė, paprašiusi K.Benićo papasakoti apie Kroatiją ir kodėl jie domisi Eiguliais bei jų daržu. Svečias, rodydamas nuotraukas, aiškino, kad pas juos kaimynystėje nėra bendruomenės, nėra vietos, kur galima kartu praleisti laiką, mat namai sustatyti vos per 2 m vienas nuo kito, tad jam itin didelį įspūdį paliko platūs kiemai prie daugiabučių. Svečias itin išsamiai papasakojo Kroatijos istoriją.

Sukūrėme idėją, koks turėtų būti kiemas. Norime jį pasidaryti tokį, kad būtų malonus, prieinamas visiems.

Jo bendražygė S.Šegon antrino kolegai sakydama: "Pas mus net automobilių aikštelėje vietos nėra, kad galėtume kur nors mažą daržą sukurti." Ji paaiškino, kodėl jai atrodo svarbu turėti sodą ar daržą, maitinti vaikus kokybišku maistu, išmokyti skirti paprasčiausią pomidorą nuo bulvės, to, pasirodo, kai kurie jos draugai jau nežino. S.Šegon apie auginimą kalbėjo taip: "Daržas – tarsi socialinis eksperimentas, nes mes, visi gyventojai, turime kartu spręsti, ar aptverti daržą, ar dėti spyną... Ir yra daug žmonių, kurie net neateina į susirinkimus. Kiti atėję tyli, treti – rėkia, o susitarti vis tiek reikia", – bendravimo ypatumus tarp daugiabučio gyventojų vardijo Sonja.

Eigulių bendruomenės nariai įsitikinę – idealizuoti tokios iniciatyvos neverta, tačiau jau dabar ji po truputį suburia kaimynus: žmonės mielai dalijosi savo gamybos spurgomis, pyragais ir kitais gardėsiais, vaišinosi arbata ir šnekučiavosi. Viena iš įdomių temų, taip pat susijusi su daržu, buvo kroatų sugalvotas išradimas auginti nedidelius augalus buteliuose, kuriuos reikia pritvirtini prie balkono turėklų. Juose dažniausiai auginami agurkai, tačiau, pasak kroatų, galima auginti bet ką. Tokia nestandartinė idėja sužavėjo ne vieną susibūrimo dalyvį.

"Sukūrėme idėją, koks turėtų būti kiemas. Norime jį pasidaryti tokį, kad būtų malonus, prieinamas visiems. Tai būtų erdvė, kur galėtų susirinkti visi", mintimis dalijosi bendruomenių laboratorijos "Fluxus Labas!" atstovė Eiguliuose Raimonda Šiudeikytė. Tad ir daržo daugiabučio kieme esmė yra ne jo grožis ar išauginami produktai, bet pats jo kūrimo ir priežiūros procesas, kuriame dalyvauja kaimynai, kurdami stipresnę ir vieningesnę bendruomenę.

Gatvei solidumo priduoda šalia įsikūrę Prekybos, pramonės ir amatų rūmai bei Kauno apskrities viešoji biblioteka. Galima net pamanyti, kad tai – trečiasis pastatas Lydos gatvėje. Visgi tiek rūmai, tiek biblioteka priskiriami K.Donelaičio gatvei.

Nors gatvėje stovi tik du namai, juose įsikūrę ne tik gyventojai, bet ir kelios skirtingos įstaigos: notarų biuras, advokatas, reklamos agentūra, aplinkosaugos valdymo centras, graviravimo paslaugas teikianti įmonė. Vienas iš čia dirbančių žmonių pastebėjo, kad klientai kartais sunkiai randa Lydos gatvę: "Kartais žmonės sako, kad mes pasislėpę. Gerai, kad Parodos kalnas labai padeda rasti gatvę."

Ne vienus metus Lydos gatvėje dirbanti advokatė ir notarai sakė girdėję, kad ši gatvė – trumpiausia Kaune, bet tikino dėl to jokių problemų neturėję.

Pakalbintas vienas Lydos gatvės gyventojas papasakojo linksmą istoriją. "Sutinku mormonus Laisvės alėjoje, jie mane užkalbina. Pasikalbėjome, ir jie manęs paklausė, kur gyvenu. Pasakiau, kad prie senosios bibliotekos tokioje mažytėje gatvytėje. Ir jūs įsivaizduokite, tie mormonai, kuriems aš net nepasakiau gatvės pavadinimo, atėjo ir mane susirado. Aš net aukšto, kuriame gyvenu, jiems nepasakiau! Visiškai nustebęs buvau. Gali pasakyti žmogui, kad Lydos gatvėje gyveni, ir suranda", – stebėjosi kaunietis.

Dauguma kalbintų Lydos gatvės gyventojų ar čia dirbančiųjų žino, kad gyvena ar dirba trumpiausioje Kauno gatvėje, tačiau jie nė nenumano, kokio ilgio yra trumpiausia gatvė pasaulyje. Trumpiausios pasaulio gatvės titulas atitenka škotams – Ebenezer gatvė Wicko mieste yra vos 2 m ir 6 cm ilgio. Jei palygintume su Vilniumi, sostinėje trumpiausia – 75,7 m ilgio K.Griniaus gatvė.

Vos atėjus į Keramikos pastato kiemą, buvo galima išvysti būrelį žmonių: vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti varstė akimis meno dirbinius, sudėliotus ant spalvotų padėklų, treti šnekučiavosi, gėrė arbatą. Į Keramikos pastatą tikrai verta užsukti, nes čia įsikūrę daugiau nei 20 menininkų: nuo keramikų ar stiklapūčių iki tapytojų ar juvelyrų.

Pats pastatas yra itin senas, nerenovuotas ir kupinas istorijų. Užėjus į keramikės Gražinos Sakalauskaitės studiją galima pastebėti, jog keliose vietose lubas pakeitė fanera, staliuką – dėžė, o lentynėlės aplūžusios. Tačiau pati keramikė dėl to visai nesisieloja. Jos nuomone, taip ir turi atrodyti menininko dirbtuvės: "Čia, labai labai labai gera atmosfera. Nesvarbu, kad neremontuota, galėtume ir pasiremontuoti, bet būtų nebeįdomu paskui. Vienas draugas ir sako: "Jetau, čia jūsų stalas?! Taigi mes likviduojam mokyklą tokią, ten tų stalų, visokių baldų yra, mes čia jums stalą pastatysim". Kokia gi bus dirbtuvė, jei sustatys čia kažkokius stalus valdiškus?" Ir beveik visose dirbtuvėse yra šiokio tokio chaoso, tačiau visi ligi vieno menininkai teigė, kad taip jiems net smagiau.

Lauke buvo galima pastebėti, kad beveik visi renginio dalyviai yra pažįstami. Didžioji dalis – menininkai, kurie nuomojasi patalpas Keramikos pastate, kita dalis – jų draugai. Visgi per vakarą atėjo ir nemažai žmonių iš gatvės. Jie žavėjosi, kaip jaukiai ir kūrybingai buvo pasirengta šiam vakarui: padėklai vietoje stalų, kalėdinė girlianda ant medžio žavesiui suteikti, kampe sudėti užklotai, jei pasidarys vėsu, o rytietiška muzika ir projektoriaus kuriami vaizdai – tobulas vakaro apipavidalinimas. Tokia nuotaika tiesiog traukte traukė žmones ir pažindino juos ne tik su menu, bet ir su bendruomene.

Būtent todėl Kauno Europos kultūros sostinės puslapio "Fluxus Labas" koordinatorė Stefanija Paulauskaitė džiaugėsi. Vakaro pradžioje minėjo, kad bendruomenės subūrimas ir yra šio pasisėdėjimo tikslas: "Mūsų vienas tikslų yra aktyvinti Kauno miesto bendruomenes, kad jos tiesiog telktųsi ir aktyvėtų. Šitas renginukas yra vienas iš "Labas, Vilijampole" iniciatyvų."

Dalyvių registracija prasidėjo 9 ryto, o kad ji neprailgtų, dviratininkai galėjo apšilti prieš žygį, pravažiuodami trumputę trasą, kurią sudarė lenta, kūgiai ir vadinamieji "krokodilo dantys". Entuziastingą pasiruošimo nuotaiką palaikė fone skambančios dainos apie Aleksotą, dangų ir lėktuvus. Į dviračių žygio dalyvius kreipėsi Aleksoto bendruomenės pirmininkė Steputė Račkauskienė, o sėkmingiausiai įveikusiems apšilimo trasą įteikė medalius. Susirinkusiuosius į legendiniams lakūnams skirtą žygį pasveikino ir Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė.

Prieš pat dviračių žygio startą jo dalyviai Aviatorių memoriale prie S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo pagerbė mirusiuosius ir žuvusiuosius tylos minute ir pajudėjo Veiverių gatvės dviračių taku. Kadangi maršrutas tęsėsi judriomis miesto gatvėmis, dviratininkus lydėjo tiek policijos, tiek greitosios pagalbos ekipažai, kuriems kaip padėka buvo įteikti Aleksoto bendruomenės puodeliai.

Pirmasis žygio sustojimas – medžio drožėjo ir tautodailininko A.Kuliešos paminklinio akmens, skirto S.Dariui ir S.Girėnui atminti, atidengimas. Vėliau stota prie Aleksoto apžvalgos aikštelės. Ten buvo galima išgirsti kelias legendas, istorijas apie ryšius su Japonija.

Kitas aplankytas objektas – S.Dariaus namas, kuriame gyveno ne tik jis, bet ir lakūnas aviakonstruktorius Antanas Gustaitis. Iš čia žygio dalyviai mynė į Aleksoto parką, kur reikėjo pasivaržyti protmūšyje "Aleksotas", tinklinio turnyre, raidžių žaidime. Mažieji dviračių žygio dalyviai galėjo išbandyti jėgas piešinių konkurse.

Iš viso numynus apie 12 km dviratininkai grižo ten, kur viską pradėjo – prie Aleksoto seniūnijos, bet tuo žygis nesibaigė. Viena iš žygio dalyvių Joana surengė mankštą – šokį su dviračiais. Taip pat buvo apdovanojami tinklinio, protmūšio ir visų kitų žaidimų nugalėtojai. Po apdovanojimų ir padėkų dalyvių laukė karšta košė. Žygis baigėsi taip pat, kaip ir prasidėjo, – su linksma muzika ir gera nuotaika.

"Idėja tokį žygį rengti kilo dėl to, kad būtent iš liepos 16 d. į 17 d. čia, Aleksoto aerodrome, turėjo nusileisti "Lituanica". Deja, "Lituanica" sudužo ir tikslo nepasiekė. Minėdami šį legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį, kasmet organizuojame dviračių žygius. Jie prasidėjo, kad pažintume Aleksotą, vietas, susijusias su lakūnu Steponu Dariumi, kuris čia gyveno, dirbo, ir kurio sklypas yra čia", – apie žygio idėją pasakojo Aleksoto seniūnė L.Navickienė.

„Palapinė, kelionė ir muzika“ yra įdomus ir edukacinis žaidimas 1–5 klasių mokiniams, kurio tikslas – sudominti vaikus lietuvių muzika, jos istorija ir ryškiausiomis asmenybėmis. Tai padaryti padeda projekto vedėjų atnešti muzikos instrumentai: smuikas, fleita, trimitas ir klarnetas, taip pat – žaismingos palapinės ir, ko gero, įdomiausias popietės žaislas – didelis odinis kubelis, imituojantis stalo žaidimo kauliuką. Žaidimas „Palapinė, kelionė ir muzika“ yra sukurtas vykdant šiais metais startavusį projektą, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Iniciatyvą taip pat padėjo išpildyti Remigijus Gylys, suprojektavęs pirmąsias pasaulyje tokias įdomias ir unikalias palapines.

Edukacinio žaidimo taisyklės: vaikai, suaugusieji ir visi kiti, norintys dalyvauti, pasiskirsto po lygiai į penkias komandas. Kiekviena iš eilės ridena didelį kauliuką ir su figūrėle paeina tiek langelių, koks skaičius išriedėjo. Figūrėlei užlipus ant langelio su pavaizduotu klaustuku, reikia nueiti prie vieno iš greta stovinčių staliukų, paimti kortelę su klaustuku ir atsakyti į klausimą. Klausimai labai įvairūs: „Kuo opera skiriasi nuo operetės?“, „Kas parašė Lietuvos himną?“, „Kokie yra vyrų balsai?“. Žinoma, net ne visi suaugusieji atsako į tokius klausimus, tad yra palengvinimas – ant palapinių surašyti visi atsakymai. Atsakius teisingai, kauliukas vėl iš naujo ridenamas. Jei figūrėlė užlipa ant paveiksliuko su dėlione – tenka prieiti prie vieno iš staliukų, ant kurių yra sudėtos įvairiausios dėlionės, ir vieną jų sudėti. Figūrėlei atsistojus ant paveiksliuko su instrumentu – sugroti su smuiku, fleita, trimitu arba klarnetu ir t.t. Šis smagus žaidimas tęsiasi iki kol pasiekiamas finišas. O tada galima pradėti iš naujo! Tiems, kurie jau net kelis kartus viską išsprendė arba nori pasiilsėti, biblioteka leido išbandyti įvairiausius stalo žaidimus ir žaislus.

Muziejininkė Deimantė Kondrotaitė iš Kauno miesto muziejaus ir projekto „Palapinė, kelionė ir muzika“ koordinatorė taip pat dalijosi ir pagrindine šio projekto idėja: „Pradinė idėja buvo tokia, kad mes norėjome patekti į atokesnes Kauno vietoves, nes analizuodami muziejaus duomenis pastebėjome, kad iš rajonų vaikai arba, pavyzdžiui, Žiežmarių, kokios Punios miestelio, Alytaus, atvažiuoja pas mus daug daug rečiau. Tai dažnai įtakoja ir transportas, ir lėšų trūkumas. Taip mes norėjome, kad muzika, mūsų muziejus pasiektų ir juos. Taip gimė šitas projektas.“

O štai Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinio vadovė Inga Dulinskienė taip pat neslepia pagyrų tokiai iniciatyvai. Jos nuomone, palapinės – tai naujas būdas pažinti muziką.