Koks bus galutinis Rusijos vyriausiosios rinkimų komisijos atsakymas Borisui Nadeždinui, taip energingai pradėjusiam prezidento rinkimų eksperimentą, dar nežinia. Tačiau šiai institucijai atmetus 15 proc. jo kandidatūrą parėmusių asmenų parašų, praregėti galėjo net ir didžiausi optimistai.

Kremlius bijo net suvaidintos politinės dvikovos. Ši išvada tinka ir tuo atveju, jei B. Nadeždinas buvo pradėtas (ar vis dar yra) kaip valdžios polittechnologų projektas. Vilties (pagal pavardę) kandidatas tapo nevilties (pagal realybę) kandidatu.

Vis dėlto šio veikėjo pasirodymas marionečių teatre, iš įpročio vadinamame Rusijos politika, nėra beprasmis. Egzilyje susitelkusi rusų opozicija mano sulaukusi įrodymo, kad ne visi RF gyventojai remia karą. Esą jei net 150 tūkst. nepabūgo pasiviešinti savo pozicijos, tų, kas nepasirašė B. Nadeždino paramos lapuose, bet remia jo pažadą stabdyti karą Ukrainoje, neabejotinai yra keliskart daugiau. Gal ir tiesa, bet šis faktas mums, mintyse nuo Rusijos jau atsitvėrusiems grioviu su krokodilais, visai neįdomus. Kur kas svarbiau, kad net Vladimiro Putino antipodas karą laiko blogiu dėl žūvančių RF piliečių, o ne dėl pažeistų tarptautinių susitarimų. B. Nadeždinas sako tai, ko tikrasis taikdarys neturėtų sakyti: išrinktas jis prisiektų padėjęs ranką ant Rusijos Konstitucijos, kurioje įtvirtinta Ukrainos žemių okupacija, o pastarąją panaikinti gali tik parlamentarai, galbūt surengus referendumą ir t. t.

Kitaip tariant, savo žemes ukrainiečiai atgautų tik privertę Maskvą kapituliuoti. Visais kitais atvejais būtų pradėti pseudoteisiniai žaidimai, nuolat rizikuojant, kad lengvai žemėmis užkapstytas karo kirvis bet kada vėl būtų paleistas į darbą.