Dabar ir Vilniuje atėjo rudais bateliais pasipuošęs T. V. Raskevičius prie Seimo ir supleškino A. Proulx „Kuprotą kalną“ (apysaką apie dviejų „diedų“ prigludimus).

Šiaip jau visada sklandžiai šnekantis parlamentaras rėžė ir prakalbą. Esą Lietuvoje Seimas įstatymu įvedė cenzūrą.

Vajėzau! Atrodytų, kad demokratijai, viešumai ir teisingumui atėjo Gomora. Grimstame į Viduramžius. Į ideologinį vandalizmą. Į kriminal-religines Gazos Ruožo tamsumas.

Tačiau vyras (?) vis dėlto, matyt, apsiriko – Seimas įstatymu nieko dar neapribojo, o cenzūrą Lietuvos teritorijoje draudžia Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis.

Tiesa, cenzoriauti norinčiųjų pas mus tikrai netrūksta. Tai byloja ir ta istorija, dėl kurios visi šitie fokusai su degtukais prie Seimo. Mat Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog buvo pažeistos rašytojos N. Macatės teisės, suspendavus jos knygos „Gintarinė širdis“ leidybą, tad Teisingumo ministerija parengė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisą.

Reikalas tas, kad tų knygų platinimas išties buvo sustabdytas, o vėliau jos padabintos dar ir įspėjimu: „Gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų“.

Ir kam čia reikėjo viso to erzelio? Kam reikėjo riboti platinimą, jei cenzūra Lietuvoje draudžiama? Galėjo dūlėti sau tas leidinys knygynuose ir be tokios reklamos. Juk dabar visi rašo knygas apie bet kokius niekus, pvz., premjero kabineto remontą, kažkokius pranešėjus, sardelių kepimą ir kitas durnystes. Niekas nebesiorientuoja į šedevrų lygį, nes niekas seniai nebeskaito nei Homero, nei J. Cortázaro, nei H. Hessės, visi plaukia lyg buvęs maistas paviršiumi.

P. S. Vakar LRT per šv. žinias apreiškė: Italijoje iš cirko pabėgęs liūtas buvo „pagautas, nuramintas ir sučiuptas“. Iškart matyti – dirba intelektualai.

Štai tik ką buvo kėsintasi suorganizuoti konferenciją apie tai, kaip mus turi ginti Lenkija. Net ir pačius lenkus į ją pakvietė.

Nekalbant apie begėdiškai absurdišką temos formulavimą, iš karto krito į akis organizacinė šio reikalo eklektika ir dėl jos kylanti totalinė gėda. Apie gynybos tema vyksiantį lyg ir tarptautinį renginį krašto apsaugos ministrui net nepranešta, jis sužinojo tik likus kelioms dienoms.

Reikalas, panašu, nebuvo iki galo suderintas nei su prezidentūra, nei su tomis atsakingomis institucijomis, kurios privalėjo žinoti, kas ir kaip čia mėgina spręsti šalies gynybos klausimus. Juk šiandien tai svarbiausias dalykas, nes ekspertai sako, kad iki Rusijos galvažudžių invazijos į Lietuvą teturime trejus ketverius metus.

Lenkai, supratę, kad juos tiesiog sumaustė ir ta konferencija tėra etnografinės politikos plebėjų namudinis reikalas, atsisakė joje dalyvauti ir turbūt pats dievas nežino, kokiais epitetais dabar mini genialiuosius lietuvius.

Kai paaiškėjo, kad viso šio iškilaus benefiso nebus, prasidėjo kaltųjų paieškos. Suprantama, pirštu bedant ne į savo galvos likutį, o į kitus asmenis. Veidaknygėse sproginėjo užuominų fejerverkas – ypatingos svarbos reikalą sužlugdė „aukštas ir gražus“. Kitaip tariant, Prezidentas. Esą iš jo kontoros skambinta į Lenkiją ir pranešta, kad tas renginys – proletarinis vėjų malūnas.

Nesunku suvokti, jog tokie fantazijos pasikasymai tarsi turėtų visuomenei mesti žinią, kad per kitus rinkimus reikėtų balsuoti ne už G. Nausėdą.

Tik gal taip Lietuvoje gimsta vietinės pakampių politikos hiperboloidai. Ir suvedinėjamos ne tik politinės sąskaitos.

P. S. Metų įžvalga. M. Šeitelmanas apreiškė: su J. Prigožinu A. Lukašenka nesiderėjo. Derėjosi F. Kirkorovas. Todėl maištas ir virto kliedesiu.

Esą jeigu mes tvarkingai vykdysime savo energetikos strategiją, tapsime energetikos išteklių eksportuotojai.

Ir tokia žinia sklinda iš šalies, kurios elektros srautus dešimtmečius reguliuoja dispečerinė Maskvoje?

O tai kur sapalionės apie naujosios AE patogeną, kurio mirtinai reikia Marijos žemei? Juk vienų branduolinių kapinių, dedikuotų Visagino AE, mums mažai. Reikia dar vienų, naujų – perspektyvesnių. Gal ir svetimas atomines atmatas už padėką kišenėn būtų galima atsigabenti. Net japonai buvo iškviesti, referendumas išprovokuotas, akcinis kapitalas, o gal ir „otkatai“, kaip tąsyk gausiai kalbėta, iš anksto pasidalinti. Vyko reklaminė politkampanija „Mes be atomo nenurimsime“. Bankinių ekonomistų šutvė žvygčiojo, kokia šaliai reikalinga naujos AE investicija, kaip ji atgaivins ekonomiką, kaip kils algos ir pigs dešra.

Tik apie tai, kiek gaus bankai, tarpininkai, teisininkai, politikai ir oligarchai, niekas nieko nesakė. Kaip nesakė ir kas bus atominio kuro tiekėjai. Nepatogu kažkaip. Dabar ryškėja, jog tai galėjo būti „Rosatom“, kuriai iki šiol netaikomos jokios sankcijos, kad Europos branduolinės elektrinės neliktų be degalų. Kaip sako neišsilavinę tautiečiai, še tau, boba, ir Devintinės. Tai čia toks mūsų politikos vertybinis nuoseklumas – vaidinti negailestingus patriotus, o realiai dar tiesiau driektis Raudonosios aikštės link. Ir kur čia ta šv. mergelė Greta, madingoji ekologija, tvarumas ir kitos venerinės ligos?

Prireikė 10 metų, kad nors vienas Lietuvos klerkas pagaliau bent netiesiogiai prisipažintų: už tuos milijardus, kuriuos buvome užsimoję susmeigti į atominį monstrą, šiandien buvo galima gaminti žaliąją energiją ne tik sau, bet ir Centrinei Europai.

Ji tik pasakė, kad Stambulo konvencija "orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi", ir konstatavo, jog "ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei".

Trumpiau tariant, Z.Šličytė pasakė tiesą. Bet rėžti tiesą-šviesą šiais dekoratyvinio liberalizmo laikais pavojinga, nes tų poros sakinių pakako, kad kažkokio nepatenkinto asmens įžeista savimeilė virstų baudžiamąja byla.

Matyt, visą tą kliudytos orientacijos sagą galima vertinti kaip dekoratyvinio liberalizmo virsmą vulgariuoju, kai žmonės verčiami toleruoti tik tai, kas priimtina homoseksualiai savimonei. Tai, kas sava įprastiems žmonėms, tampa nepriimtina, o normalumas paverčiamas naujosios "dorovės" kančia, turinčia vesti "teisingu" keliu, kurio pabaigoje laukia būtis be lyties, sekrecija nuo žydrų daiktų ar bet kurių gyvių. Taip gauname apverstą socialinę paradigmą, kuri niūriai iškreipia ne tik fizinę esmę, bet ir apverčia vertybes aukštyn kojomis.

Jeigu vieną tapatybę toleruojame, o kitos – kategoriškai ne, gal reikėtų atsisakyti žodžio "tolerancija"?

Klausimas: ar Tolerantiško jaunimo asociacija gali toleruoti heteroseksualumą arba homofobiją, kaip sako pats organizacijos pavadinimas? Faktas, kad asociacijos vadas svarsto galimybę apskųsti prokurorų sprendimą nutraukti bylą Z.Šličytei, byloja, jog veikiausiai ne. Argumentas – "tai nereiškia, kad ji nepadarė nusižengimo".

Vis dėlto tokia antinomija labai jau dirgina akis. Gi jeigu vieną tapatybę toleruojame, o kitos – kategoriškai ne, gal reikėtų atsisakyti žodžio "tolerancija"? Yra ir kitų gražių įvardijimų, pavyzdžiui, "Socialinės lyties susivienijimas", "Universalaus jaunimo lyga" arba karingiau – "Triuškinantis genderizmo legionas".

P.S. Gnoseologinis klausimas: jei žmogų traukia prie svetimų apatinių, jis jau gali save laikyti seksualine mažuma, neturinčia lyties?

Jie vaikšto šalia mūsų ir irzliai laukia ateinant savojo Mozės. Laukia V.Putino. Tarsi išsigelbėjimo. Lyg juos diskriminuotų. Lyg jie čia neturėtų savo organizacijų, tautinių mokyklų, tautinių centrų, išlaikomų už Lietuvos pinigus. Lyg čia nebūtų spaudos ar radijo, kalbančio nelietuviškai. Lyg kas nors verstų mokytis valstybinės kalbos, kurios taip ir neišmoko per dešimtmečius. Pagaliau jiems niekas nedraudžia keliaklupsčiauti prie tų betoninių stabų gegužės 9-ąją, žyminčią dar vieną Lietuvos Respublikos pavergimo pradžią. Jie kalba apie esą varžomą savo pačių laisvę, bet nepripažįsta, kad kiti irgi turi teisę būti laisvi.

Jie vaikšto šalia mūsų ir irzliai laukia ateinant savojo Mozės. Laukia V.Putino. Tarsi išsigelbėjimo.

Netgi jų valstybės rinkimus mes rodome per savo televiziją ir leidome F.Kirkorovui, tam asilo ir beždžionės hibridui, viešai per TV garbinti savąjį "kumyrą" Kremliuje.

Vis tiek jiems blogai. Vis tiek laisva Lietuva ne prie širdies. Vis tiek reikia V.Putino ir jo kaliošais mūvinčios alkanos kariaunos, paverčiančios kapinėmis daugiabučius. Vis tiek reikia lavonų gatvėse. Ugnies ir dūmų. "Žudyti, žudyti, žudyti", kaip sakė tik ką pats savo dukterį pražudęs rasinės šizofrenijos ideologas utėlėta barzda. Reikia vargo, skurdo ir lauko išviečių, saugomų azijato su kalašnikovu, kad koks nors civilis be spec. leidimo neįlįstų. Reikia kraujo, lyg viduramžiais, kur kažkada sustingo jų savimonė, taip ir nepajėgusi įgyti civilizuoto pavidalo. Reikia imperijos. Kad ir blyškios, nusususios, palaikomos tik Eritrėjos ir dar kelių nesipraususių čiabuvių.

Tik nebus Lietuvoje V.Putino. Nebus niekada. Jiems vis dar sunku tai suvokti. Gal fiziškai ir gali įžengti tos kariaunos guminiai batai, bet vis tiek čia niekados nebus V.Putino. Nes tie guminiai žingsniai čia būtų paskutinis imperijos pirstelėjimas.

P.S. Kada iki šiol tylėjusios tautinės bendrijos garsiai pareikš, su kuo jos?

Praėjusį trečiadienį D.Kreivys mėgino paaiškinti ir tai, dėl kokių priežasčių vidutinė elektros kaina "Nord Pool" biržoje tądien pasiekė 823 eurus už megavatvalandę. "Kaina galėjo būti šiek tiek mažesnė, tačiau mūsų generatorius Elektrėnuose yra labai didelio galingumo. Kai didelio galingumo generatorius įsijungia, jo pasiūlymą birža atmeta", – ELTA citavo D.Kreivį. (Kur dėtume srovę, jei būtume pasistatę politkorupcinį kliedesį – atominę elektrinę?)

Panašu, kad valdantieji visai nevaldo situacijos. Vienos nesąmonės, painiava ir desperacija.

Ministras pagrindė – Lietuvos generacija buvo atmesta dėl biržoje naudojamo algoritmo "paradokso". "Esmė ta, kad didžiulis kiekis elektros, jei jos poreikis mažesnis, yra nepriimamas. Tada priimamas kitas kito tiekėjo pasiūlymas, kuris yra aukštesne kaina, kuris gali pagaminti mažiau", – sakė D.Kreivys. Jis dar teigė, kad tokia "paradoksali situacija" įprastomis sąlygomis kartojasi maždaug kartą per metus, bet esant tokioms aukštoms energijos kainoms ji pradėjo kartotis kiekvieną mėnesį. "Tai yra europinio lygio reguliavimas, algoritmas. Jį apskaičiuoja ir nustato ACER – visų Europos reguliuotojų sąjunga. Paties algoritmo pakeisti neįmanoma, bet galbūt algoritme užkoduoti kai kuriuos instrumentus, kad paradoksas, kuris yra, nekeičiant algoritmo esmės, galėtų kažkaip kitaip veikti", – svarstė D.Kreivys.

Tai kodėl (nenorminis jaustukas!) šitaip gyvuliškai brangsta ta rozetės ir "štepselio" sąjunga?

Biurokratija sukūrė tokią sistemą, kad niekas čia nieko jau seniai nebesuvokia, o tuo metu kai kas gali primityviai tais "užkoduotais instrumentais" lupikauti. Koks pernai buvo "Ignitis grupės" pelnas (EBITDA)? Vajezau – 332,7 mln. eurų. Kiek bus šiemet?

P.S. Panašu, kad valdantieji visai nevaldo situacijos. Vienos nesąmonės, painiava ir desperacija.

Taip mes ir šliaužiojame pakampiais, nematydami, kad mūsų karaliai nuogi. Nejaugi dar neaišku, ką dabartinė valdžia pridirbo? Tik visi tylime, bijome pasakyti tiesą, nes žodžio laisvė pas mus užginta. Vien Z.Šličytės pavyzdys tą pasako.

"Vaivorykštiniai" gavo valdžią – mums vadovauja ir vis skundžiasi, kad juos ignoruoja. Bet pamąstykime: medicina jiems prieinama, mokslas taip pat, darbe niekas neišskiria, tai kokių privilegijų dar jiems reikia? Turbūt valdyti Lietuvą, legalizuoti narkotikus, paminti normalią šeimą.

Didesnė Lietuvos dalis tam prieštarauja, bet bijo pasakyti, tik "Respublikos" laikraštis, S.Pocius rašo tiesą. Laikraštį uždraudė pardavinėti, o gal ir S.Pociui norite uždėti apynasrį? Ar maža, kad visi teismai jau sukišti į šios valdžios kišenę? Mes teisybės nebematome.

Brangi "skaitytoja", nusiimkite rožinius akinius ir pažiūrėkite, kas Lietuvoje dedasi, kas dėl to kaltas. Juk matote, kad ir Europa baigia nuo mūsų nusigręžti. Visos prekės pas mus – brangiausios Europoje.

Su baime laukiame rudens, šildymo sezono. Kam kišenės pilnos, tas nesibaimina, bet didžioji dalis lietuvių jaučia siaubą. O jūs bijote tiesos.

Šaunuolis, S.Pociau, rašykite ir toliau nieko nevyniodamas į vatą. Jums daug sveikatos, stiprybės ir Dievo palaimos.

Duoda, net trupiniai byra. Taip ir praėjusią savaitę – visi užsipuolė jaunąjį S.Gentvilą, kad tas sumažino želdynų plotų normas nuo 25 kv. m vienam gyventojui iki 12. Net STT įgrūdo trigrašį: esą tame ministro įsakyme "gali būti korupcinių rizikų" (bet gali ir nebūti). Feisbukinės veislės žiniasklaidoje tuoj pasigirdo žviegimas: jėzusmarija, kaip baisu! Giedant egzaltuotam pasmerkimo chorui, nė paties ministro nereikia išklausyti. Nes garsiai bliauti – patogiau nei suvokti teisybę. Protestuokime! Eikime mazgytis prie medžių! Tegyvuoja Greta Thunberg! Ura! Prokuratūra net iškėlė bylą, kuri vėl pasibaigs baltojo nieko dainelėmis.

Taigi kam pardavė Lietuvą ministras? O ar niekam nedriokstelėjo į galvą – gal tai smūgis architektų mafijai, kuri užvaldė urbanistiką, pasikinkė patiklius visuomenininkus, kad stimuliuotų neadekvačių nekilnojamojo turto (NT) kainų auginimą? Ar normalu yra šalyje, kurioje minimali alga 730 eurų, už kelių kambarių butą reikalauti 905 tūkstančių? Toks rinkos kliedesys egzistuoja todėl, kad nėra perteklinės NT pasiūlos, NT plėtra dirbtinai stabdoma.

Ministras argumentuoja: "Vilniuje vidutinis gyventojų tankis yra 1,3 tūkst. kvadratiniame kilometre, o Vienoje, Ciuriche ar Amsterdame – 4–5 tūkst." Apie ką čia kalba? Apie mūsų atsilikimą, piktybišką provincialumą ir itin neracionaliai naudojamus miestų plotus. Apie totalinius trukdžius vystyti NT projektus. Apie nepastatytus daugiabučius. Apie šimtus tūkstančių kvadratinių metrų palėpėse, kur galėtų gyventi žmonės, bet dėl biurokratizmo negyvena. Tik panaikinus trukdžius, klinikinius prisigalvojimus, dirbtines spragas, kurias įveikiant imami kyšiai, įmanoma turėti NT perteklių, adekvačias kainas ir civilizuotą gyventojų tankį.

Galima koneveikti S.Gentvilą dėl buko automobilių mokesčio, dėl arogancijos ar jaunatviško maksimalizmo, tačiau ne šiuo atveju. Nori gyventi gamtoje, eik į daržinę, bet nestatyk jos miesto centre.

P.S. O ką, kitos partijos neėmė dėžučių su buteliais?

Iš pradžių neatskyrėme Taivano nuo Tailando, o gal Talibano, paskui niekaip nesugebėjome atskirti trąšų nuo tranzito. Dabar, panašu, neatskyrusi patikros nuo draudimo, šita chebra visą šalį pakišo po tanku, ir vėl nulis atsakomybės. Niekas nieko nežino, sako – tai ne mes, tai ES. Čabanai atsibels mūsų vaikų žudyti – niekas nekaltas.

Sakykite, kodėl sprendimą uždrausti kai kurių prekių tranzitą į Kaliningradą rusams ant stalo tėškė ne URM, ne Vyriausybė, o geležinkelio depas? Ir šioje situacijoje jau nepakanka atsainaus premjerės numojimo ranka į klausimą, ar čia nėra lietuviškos saviveiklos. Kas ir kodėl realiai pas mus priėmė sprendimą stabdyti dalį tranzito?

Visa bėda, kad valdantieji priima sprendimus, vadovaudamiesi savo pačių prielaidomis, o ne realiais faktais.

Apie tai užklausus URM, atskriejo atsakymas, kad Lietuva „įgyvendina ES vieningai priimtas ribojamas priemones, įskaitant 2014 m. liepos 31 d. Tarybos Reglamentą Nr. 833/2014“. „Lietuva jokių vienašališkų, individualių ar papildomų ribojimų šiam tranzitui neįvedė.“

Į klausimą, kas atsakys, jei Rusijos Federacija pradės karinius veiksmus prieš Lietuvą, URM apskritai neatsakė. Žodžiu, nėra atsakingųjų, nes niekas už nieką Lietuvoje jau seniai neatsako. Neveikia ir Baudžiamojo kodekso straipsniai nei už karo kurstymą, nei už kenkimą valstybei.

P.S. Visa bėda, kad valdantieji priima sprendimus, vadovaudamiesi savo pačių prielaidomis, o ne realiais faktais. O faktai šiandien tokie: Kaliningrade įsakyta parengti slėptuvių, virš Lietuvos beveik nebelaigo NATO lėktuvai; į Baltarusiją gabenamas atominis ginklas, Vokietija savo piliečiams nerekomenduoja vykti į Lietuvą, mūsų šalis paskelbta pavojingiausia vieta Europoje.

P.S.P.S. Ar jums tikrai neatrodo, kad per ilgai taikstomasi su šita valdžia, lyg pagal užsakymą tempiančia mus tiesiai į pražūtį, apie kurią prakalbo Estijos premjerė K.Kallas? Gal laikas būtų kai kam katapultuotis. O gal ir Estijos premjerei mūsų politikos luošiai užlipdys vatnikės etiketę?

Ir nors Ufos suvirintojų mokyklos auklėtinio ir gydomojo vandens išradėjo Viktoro kompetencijos kelia ironiją, tam tikros tiesos čia vis dėlto esama. Nes tūpas žurnalystas – tokia pat dažna aplinkybė, kaip cezūra K.Donelaičio hegzametre. Dabar žurnalystai yra ir tinklaraštininkai, nuomonės formuotojai, ir šiaip visokie feisbuko pašlemėkai.

Tūpas žurnalystas turi aibę tam tikrų požymių. Jis įsitikinęs, kad lietuvių kalbos gramatika sugalvota 1547-aisiais, todėl yra atgyvena. Savo padrikose rašliavose jis mielai keverzoja „vidurį“ vietoj „viduryje“, kablelius deda pagal namudines sintaksės taisykles, neskiria „senai“ nuo „seniai“, žodžio „kuras“ nuo „degalai“. Kadangi neadekvatus žodžių vartojimas baigiasi atitrūkimu nuo reikšmių, painiojamos ir šios. Tūpas žurnalystas neskiria Seimo nuo Vyriausybės, kalėjimo nuo izoliatoriaus, o pašnekovų pavardes rašo be pirmųjų vardo raidžių. Todėl skaitytoją vis labiau painioja antraštės à la „Landsbergis išskrido į JAV“. Čia kuris Landsbergis – dievas tėvas, sūnus ar šventoji dvasia?

Tūpas žurnalystas būtinai išleis knygiūkštę apie nieką, bet prieš tai dar viešai pasigirs: „Taip taip. Premjere, mes apie jus rašome knygą.“

Imdamas interviu tūpas žurnalystas visada pateiks klausimų, ilgesnių už pašnekovo atsakymus, nuolat vartos asmeninį įvardį „aš“, tekste prirašys įterpinių – „šypsosi“, „kvatojasi“, „pirstelėjo“, „ačiū už pokalbį“.

Nuklystama ir į visiškų kliedesių palatas. Štai didžiausiuose portaluose skaitome: „vyras nukentėjusiajai su koja spyrė į galvą“; „pirmagimio laukiančiam broliui – 4 stadijos vėžys“; "„pardavėja įmušė alaus butelį į kasą“; „turtingose pasaulio šalyse sparčiai mažėja spermatozoidų“; „nužudytoji kreipėsi į policiją, bet pabrėžė, kad grasinimai nekėlė pavojaus jos gyvybei“.

Tikri šiuolaikinės raštijos paminklai pagrindinės galūnės atrofijai.

P.S. kaip pavadinti įprotį skaityti per radiją naujienas iš laikraščio ir jas pateikti kaip savo?