Kontekstai

Portreto žanras tapyboje suklestėjo baroko laikotarpiu. Darbuose dailininkai tolo nuo portretuojamojo idealizavimo ir stengėsi jį vaizduoti kuo tikroviškiau.

Naujos – realizmo – tendencijos šio žanro kūriniuose atsirado XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu į portreto žanro lauką vienas pirmųjų žengė prancūzų fotografas Nadaras, portretinėje fotografijoje akcentavęs psichologinius portretuojamojo bruožus. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje, tačiau paskatino dailininkus ieškoti naujų vizualinės raiškos formų.

XX a. viduryje portreto žanras tapyboje tarsi atgimė. Fotografijoje jis taip pat keitėsi. XX a. 2–4 dešimtmečiais fotografas Augustas Sanderis, 5–6 dešimtmečiais Richardas Avedonas, Diane Arbus pradėjo kurti atvirus, įtaigius socialinius portretus.

Dešimtmečiu vėliau JAV išpopuliarėjo tapybą ir fotografiją sujungęs fotorealizmas. Šiandien portreto žanras yra labai įvairus, stebinantis, laužantis įprastas šio žanro taisykles ir – vis dar aktualus.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis.

 

Apsinuoginimas

Prie portreto aktualumo reikšmingai prisideda socialiniuose tinkluose populiarios asmenukės. Priešingai nei tapyti portretai, jos yra (pa)daromos, o ne kuriamos, todėl jų tiražai dideli, o kokybė (tiek vertinant techninę, tiek idėjinę puses) kelia abejonių. Tačiau į jas pažiūrėti įdomu. Ypač kai koncentruojamasi į antraplanius dalykus, detales, esančias, pavyzdžiui, fone.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis, kurias pateikiant pritrūksta subtilumo. Asmenukėse taip pat atspindimos save fotografuojančio asmens nuotaikos – nuo ašarų iki (ne)natūralaus juoko. Iš tiesų, žvelgiant į konkretaus žmogaus asmenukę galima apie jį pasakyti labai daug. Per daug. Todėl tiek emocinio, tiek kūniško socialinių tinklų vartotojų apsinuoginimo galėtų būti mažiau.

Užrašai

Vis dėlto absoliutinti nereikėtų – ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

Tapytoja Laura Slavinskaitė parodoje eksponuojamame prieš ketverius metus pradėtame ir iki šiol tęsiamame portretų cikle „Užrašai“ įdėmiai pažvelgia į socialinių tinklų vartotojų taip mėgstamas asmenukes ir jas interpretuoja kurdama šeimos narių, draugų, kolegų, atsitiktinai sutiktųjų portretus.

Priešingai nei asmenukės, kiekvienas tapytojos kurtas portretas yra kitoks: skiriasi komponavimo būdas (menininkė nevengia netradicinių kompozicijų, kai nukertama viršutinė ar apatinė veido dalis), nuotaika (vieni portretuojamieji – mąslūs, kiti žvelgia tiesiai į juos tapančią menininkę, dar kiti pagauti darant judesį), šviesos ir šešėlio dinamika (kai kuriuose portretuose šviesa ir šešėlis ant veido kuria dekoratyvius raštus, kituose šviesa užleidžia vietą beveik visą portretuojamojo veidą uždengiančiam šešėliui).

Kūrinius jungia atpažįstamas L. Slavinskaitės tapybos stilius ir vienodas formatas, atkartojantis socialiniams tinklams būdingą nuotraukų pateikimo ekrane estetiką.

Menininkė nevengia netikėtumų, kritikuoja socialinius tinklus, atitrūkdama nuo jiems būdingos estetikos ir kūrinių eksponavimu pabrėždama kiekvieno portretuojamojo unikalumą, charakterį, dvasinę būseną.

Ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

 

Po dešimties metų

Socialinių tinklų tema įdomi ir menininkei Jūratei Kluonei. Kurdama portretus ji, kaip priemone, pasinaudojo feisbuku ir sukūrė tapybos darbų ciklą „Facebook’o draugai“, kuriame, kaip pati sako, perteikia švelniai ironišką žvilgsnį į šiandienos herojus.

Cikle – karantino laikotarpiu tapyti bendramokslių iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto portretai. Paskelbus karantiną feisbukas tapo priemone, suteikusia menininkei galimybę matyti bendramokslius, kadangi gyvi susitikimai buvo draudžiami.

Portretuose tapytoja atskleidžia, kaip per dešimtmetį pasikeitė tie žmonės, su kuriais studijų laikotarpiu leido nemažai laiko, o dabar draugystė palaikoma tik socialiniame tinkle. J. Kluonė ieškojo nuotraukų, kuriomis jie prisistato asmeniniuose profiliuose. Įdomu buvo tai, kad ne visi kelia savo portretus, todėl tapytojai teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas, kad atrastų fotografijas, į kurias žiūrėdama galėtų tapyti.

Tapant iš nuotraukų J. Kluonei pavyko išvengti tiesioginio jose regimo vaizdo citavimo. Darbuose nėra portretinėms nuotraukoms būdingo sustingimo ar oficialumo. Fotografijose portretuojamasis lieka statiškame dabarties momentu, o laikas tapytame portrete dažnai yra nenuspėjamas. J. Kluonės kurti bendramokslių portretai, kuriuose realistiškai ištapytos detalės derinamos su lengvais potėpiais ir eskiziško piešinio estetika, yra įtaigūs, gyvybingi, dinamiški.

Personažas

Veidas – tarsi veidrodis. Apie žmogų jis gali pasakyti daug. Raimonda Kielaitė, meno lauke prisistatanti kaip Mone Kielė, paveiksluose jam skiria visą savo dėmesį. Atrodo, kad menininkės drobėse nepakaktų vietos niekam kitam, tik portretui. Kiekvienas kūriniuose regimas veidas ryškus spalvinėmis dėmėmis, jų kontrastais, energingais potėpiais. Portretai traukia žvilgsnį. Jį norisi užlaikyti ir žiūrėti portretuojamajam tiesiai į akis, stengiantis įspėti mintis.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. Žmogus turi skirtingas puses. Vienas jų rodo, kitas – slepia. Tai ypač pastebima socialinių tinklų vartotojų profiliuose. Menininkės paveiksluose, man regis, paslapčių nėra. Tik nuo žiūrovo priklauso, kokią istoriją jis perskaitys tapytame veide.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. 

Dedikacija

Pasakojamos istorijos reikšmė yra labai svarbi „lūžio kartos“ tapytojos, pedagogės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kurtuose vienu ryškiausių Holokausto aukų simboliu tapusios Anos Frank portretuose. Kaip parodos anotacijoje teigia dr. Stanislovas Mostauskis, žvelgiant į tapytojos kūrinius užtenka konstatuoti, kad jie turi galią.

Intymią atmosferą tarp žiūrovo ir paveikslų motyvo sukuria drobių mastelis ir jų estetika, primenanti senas fotografijas. „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų“, – viename dienoraščio įraše rašė Ana Frank. Citatą apie popierių būtų galima perfrazuoti į: „Drobė atlaiko daugiau nei žmogus.“

Žiūrint į E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinius reikia įveikti kylančią baimę prisiminti žiaurią, nesuvokiamą, slegiančią trumpo Anos Frank gyvenimo istoriją. Jos užmiršti negalima. Nes istorija yra linkusi kartotis.

Menininkių kurti portretai – labai skirtingi. Keliantys žiūrovo susidomėjimą, skatinantys susimąstyti, žadinantys emocijas ir dovanojantys asmeninių patirčių. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad portreto žanras yra nemarus.

Paroda eksponuojama iki kovo 31 d.

1999 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidarytas „Fluxus“ kabinetas, supažindinantis smalsuolius su fluxus menu ir jo iniciatoriumi J. Mačiūnu. Tuometis muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis kabineto įkūrimo proga sumanė fluxišką atvirlaiškių akciją, kuri papildytų naujai įkurtą kabinetą. Fluxus judėjimo įkarštyje menininkai patys nevengė žaismingo atvirlaiškio formato, kuris buvo pigi, lengvai prieinama priemonė pakovoti prieš sistemą ir į fluxus meną įtraukti eilinį darbuotoją. Puikus to pavyzdys – Beno Vautiero atvirlaiškis „Paštininko pasirinkimas“. Šio atvirlaiškio abi pusės vienodos, todėl abiejose buvo galima įrašyti du adresatus, pageidautina – skirtingus. Toks kurioziškas laiškas pakliuvęs į paštininko akiratį sukūrė nejaukią dilemą: darbuotojas turėjo nuspręsti, kam atvirlaiškį perduoti. Jei šis pokštas likdavo nepastebėtas, adresatą padiktuodavo likimas – kuria puse paštininkas atvirlaiškį perskaitydavo, ten jis ir nukeliaudavo.

1997 m. pasirodė J. Meko autobiografija „Laiškai iš niekur“.

Kauno paveikslų galerijoje vykdyta akcija paprasta – visi menininkai gavo vienodą atvirlaiškį, kurį turėjo paversti į fluxus meno kūrinį, pratęsdami vienoje pusėje pateiktą frazę „FLUXUS is...“ (liet. fluxus yra). Kitoje pusėje atvirlaiškio centre laišką prižiūri J. Mačiūno atvaizdas su lagaminu rankoje (gal šiame lagamine jis laiko fluxus rinkinį?). Šioje pusėje matoma vieta pašto ženklui, adresatui, galerijos adresas ir trumpas prierašas, pašto menas skirtas J. Mačiūno kambariui atidaryti.

Kuratorė, kuriai buvo patikėta užduotis surasti menininkų adresus ir išsiųsti šiuos atvirlaiškius, kreipėsi į J. Meką. Būdamas artimas J. Mačiūno draugas, sužinojęs apie akciją ir J. Mačiūno kabinetą, J. Mekas ne tik pasidalijo menininkų adresais, bet ir parašė laišką, kuriame kreipėsi į J. Mačiūno ir fluxus draugus, ragindamas prisidėti prie akcijos. Laiško kopija buvo išsiųsta kiekvienam menininkui, o šiandien matoma ir galerijoje.

Parodoje galima išvysti vykusios akcijos rezultatą – žaismingą atvirlaiškių kolekciją su skirtingomis menininkų interpretacijomis, kas jiems yra fluxus. Vieno atvirlaiškio teigimu, fluxus yra pats J. Mačiūnas, kito – pieštas šuo. Yra ir tokių menininkų, kurie teigė, kad fluxus yra visur ir tebevyksta.

Dalis menininkų, įkvėpti kabineto idėjos, kartu su atvirlaiškiais muziejui padovanojo ir įvairių meno kūrinių, kurie ir šiandien papildo fluxus kabinetą, pavyzdžiui, J. Meko ar Philipo Cornerio dovanos. Po ekspozicijos stiklu slepiasi ir ikoniška Marianne Eigenheer padovanota „Milo Veneros prijuostė“.

Ši akcija ir J. Meko įsitraukimas susilaukė grandininės reakcijos, po kurios muziejus buvo papildytas naujais kūriniais. Menininkas Saulius Valius į muziejų pasikvietė J. Mačiūno draugą Ay-O, kuris 2001 m. sukūrė instaliaciją „Juodoji skylė“. Instaliacijos įrengimo dokumentacija taip pat matoma parodoje.

Kitas „Vieno laiško istorijoje“ rodomas kūrinys – J. Meko dovana muziejui, kuris poetiškai užbaigia ekspoziciją, prasidėjusią J. Meko laišku – filmas „Destrukcijos kvartetas“. Nuo pat 2000-ųjų J. Mekas žaidė su vaizdinės medžiagos pateikimu ir atrado naują eksponavimo būdą savo kūrybai. Kiekvienam iš skirtingų trumpų filmų menininkas naudoja vis kitą ekraną, kurie kartu kuria skirtingų televizijos kanalų įspūdį, žiniasklaidos ir naujienų masiškumą.

Keturiuose nesinchronizuotuose ekranuose galima matyti skirtingų naikinimo apraiškų, simboliškų ir tikrų destrukcijos momentų, susijusių su politika, terorizmu ir menu. Pirmame ekrane J. Mekas destrukciją tapatina su buldozerio griaunama siena. Nors sienos naikinimas atliepia kūrinio temą, tačiau tikroji destrukcija slypi jos paskirtyje, mat J. Mekas įamžino Berlyno sienos griuvimą.

Kitame ekrane matomas gaisro įvykis – Daniaus Kesmino „Ugnies linijos“ įamžinimas, nufilmuotas Niujorke. Trečias kvarteto vaizdas – Rugsėjo 11-osios teroristinė ataka. Paskutinė kvarteto dedamoji dalis – menininko Nam June Paiko performanso kadrai, kuriame jis sulaužo pianiną.

Neįvardydamas matomų kadrų, menininkas ne tik neišskiria iš prigimties gana skirtingų destrukcijos apraiškų, bet jas sugretina, nepalikdamas aiškiai skiriančios ribos, apeliuodamas į kiekvieno sąžinę atpažinti, kas yra tikra destrukcija – menas ar politika.

Sveikinimų akimirkos

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪK) jau 27-ąjį kartą rengia tarptautinę parodą „Ką pasėsi“. Per šį laikotarpį keleriopai išaugo renginio formatas, tobulėjo infrastruktūra, kasmet vis sparčiau modernėja bei stebina žemės ūkio veiklą efektyvinantys eksponatai. Šiemet tęsiamos tradicijos ir išrinkta geriausia ūkio technika.

„Šie apdovanojimai – tarsi parodos išvakarės. Tai renginys, kurį kuriame visi kartu. Džiaugiamės ir didžiuojamės galėdami stebėti kiekvieno parodos dalyvio istoriją. Matome, kaip viskas kasmet auga, kokie drąsūs parodos dalyviai, siekiantys dar didesnių tikslų. Norisi padėkoti už tiek metų trunkančią bendrystę. Tikiuosi, kad atsiimtas apdovanojimas prisidės prie kiekvienos įmonės sėkmės“, – prieš iškilmingą laureatų apdovanojimą ir specialiai parodai kurtų medalių įteikimą kalbėjo VDU ŽŪM Verslo ir socialinės partnerystės centro direktorė Rita Petlickaitė.

„Ką pasėsi“ parodos medalius kūrė menininkas Marijus Petrauskas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Šių metų tendencijos

Šiųmetinėje parodoje speciali komisija iš šešiolikos kandidatų atrinko dešimt geriausių žemės ūkio technikos tiekėjų ir gamintojų, kurių produkcija prisidės prie tvaresnio ūkininkavimo bei išteklių tausojimo.

Parodos medalių komisijos pirmininkas prof. dr. Egidijus Šarauskis tikino, kad renkant geriausius buvo kreipiamas dėmesys į įvairius kriterijus, tokius kaip tvarumas, modernumas, inovacijos, poveikis aplinkai ir žmogui, koks tų technologijų pritaikymas šiuolaikiniam ūkininkui ir pan.

Tikiuosi, kad atsiimtas apdovanojimas prisidės prie kiekvienos įmonės sėkmės.

„Labai svarbus kriterijus, ar tai Lietuvos gamintojas. Džiugu, kad šiais metais tarp laureatų turime dvi lietuviškos įmones, parodai pasiūliusios biostimuliantus ir vandenvežę. Kiti yra tiekėjai, pristatantys naujausias žemės ūkio technologijas į Lietuvą“, – pridūrė VDU ŽŪM profesorius.

Pasak jo, dabar visas dėmesys krypsta į žaliąjį kursą, todėl ir technologijos turi atitikti šiuolaikinius reikalavimus, kad ūkiuose būtų mažinamos dujų emisijos, trąšų sąnaudos ir kad pats darbas būtų kuo efektyvesnis. Tad stebint pastarųjų metų tendencijas, matomas labai tikslus ėjimas į precizišką ūkininkavimą, kad būtų sėjama ir tręšiama tik tiek, kiek reikia.

„Dabar mašinos labai robotizuojasi. Tiesa, Lietuvos žemės ūkyje robotų dar nėra labai daug, jų daugiau sutinkama gyvulininkystės sektoriuje. Kita populiarėjanti ir žemės ūkyje ateitį turinti sritis – dronai, kurie viską darys iš viršaus, nereikės spausti žemės, trypti sodmenų ir taip dar labiau efektyvinti darbą“, – tendencijas apžvelgė E. Šarauskis.

Parodos akcentai

Šiųmetė „Ką pasėsi… 2023“ paroda Akademijoje vyks kovo 30 – balandžio 1 dienomis. Parodos lankymas – nemokamas.

Tris dienas žinių ir inovacijų sklaidos centru tapsiančioje VDU Žemės ūkio akademijoje vyksianti paroda „Ką pasėsi… 2023“ dalyvių skaičiumi žada būti gausesnė bei tarptautiškesnė už praėjusiąją.

Planuojama, kad parodoje savo ekspozicijas pristatys apie 200 Lietuvos bei užsienio šalių įmonių ir tiek pat smulkiųjų prekybininkų, o renginį aplankys keliasdešimt tūkstančių lankytojų iš visos Lietuvos.

Šiemet žemės ūkio technikos įmonės itin atsakingai ir iš anksto planuoja savo ekspozicijas bei žada pademonstruoti tokių inovacijų, kokių Lietuvoje iki šiol nėra įdiegta. Parodos lankytojai turės galimybę tiesiogiai pasikonsultuoti su mokslininkais. Be to, lauks ir naujai atidaryta demonstracinė prototipų erdvė, kuri atspindės mokslo ir verslo bendradarbiavimo rezultatus.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Šalia parodų paviljonų, VDU ŽŪA mokomojo ūkio laukuose, bus demonstruojamas tręšimo skirtingų gamintojų barstytuvais procesas. Pirmą kartą parodoje vyks nacionalinis profesinio meistriškumo konkursas „Geriausias jaunasis automechanikas 2023“.

Visas parodos dienas vyks tradicinė smulkiųjų amatų ir sodinukų mugė.

Šių metų laureatai

Šiais metais tarptautinės žemės ūkio parodos „Ką pasėsi… 2023“ medalius ir diplomus gavo:

* Biostimuliantas BlueNTM (UAB „Agrokoncernas“)

* Žemės ūkio darbams skirtas autonominis robotas AgXeed AgBo 5.115T2 (UAB „Agrokoncerno technika“)

* Šienpjovių kombinacija KUHN FC 9330D-RA (UAB „Dojus AGRO“)

* Savaeigis purkštuvas AGRIFAC ONDOR VANGUARD (UAB „Dotnuva Baltic“)

* Grandininis diskinis skutikas DAL-BO POWERCHAIN 800 (AB „East West Agro“)

* Traktorius Fendt 700 Vario Gen7 (UAB „Ivabaltė“)

* Vandenvežė su chemijos tirpalų paruošimu PTL-16V (UAB „Laumetris“)

* Ratinis traktorius T7.315 HD (AB „Lytagra“)

* Akmenų rinktuvas Kivi Pekka 5 (UAB „Rovaltra“)

* Presas KUHN VB 7160 (UAB „Žemtiekimas“).

Skirtingi ir panašūs

Šios spalvingos parodos kuratorė – ekspresyvi ir veikli tapytoja I. Mika, o grupės GIRIA iniciatorė – originali menininkė tapytoja I. Budrytė.

Savita ekspresyvi ir dinamiška, kameriška parodos ekspozicija išsiskiria ryškiaspalviais paveikslais, laisvai plaukiojančiomis spalvų dėmėmis, primityvia stilistika. Šios spalvingos grupės narius jungia ekspresyvumas, pirmiausia koloristinis, primityvi stilistika, ypatingas dėmesys gamtos detalėms.

Mes grupėje esame kaip tie medžiai, randantys savo vietą girioje, bet nepamirštantys bendruomeniškumo.

Grupės iniciatorė I. Budrytė sako sulaukusi I. Mikos kvietimo dalyvauti dailininkų sąjungos parodoje „Prieškvadrienalė“ 2022-ųjų rudenį Panevėžyje. „Mūsų – I. Mikos, mano ir G. Jagmino darbai buvo sukabinti greta, išryškėjo mūsų tapybos giminingumas. Mes saviti, bet kartu vienas kitą papildome ir paryškiname. Čia man ir kilo mintis, kad būtų įdomu surengti bendrą parodą“, – pasakojo dailininkė.

Būrelį papildė R. Averincevas, kurio darbais I. Budrytė sakė seniai besigėrianti, o G. Jagminas pakvietė A. Judicką, įnešusį savo spalvų, formų ir užbaigusį trumpinį GIRIA.

„Tapyba man – kaip medžiui ošimas vėjuotą dieną, mano vėjai kyla iš vaizduotės. Gustas, Irena, Romas ir Algirdas gal kiek kitokie medžiai, priežastys skatinančios mus tapyti gali būti skirtingos, bet mums tinka vienoje girioje augti. Reikšminga, kad pirmą mūsų parodą Irenos dėka pavyko surengti Kauno kultūros židinyje – Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje“, – sakė I. Budrytė.

Vaizdų viliojimas

I. Budrytė darbus šiai parodai parinko iš naujausių ir kelių anksčiau tapytų. Tarp jų – itin ekspresyvus ir šmaikštus ir žaismingas paveikslas „Dviese“ (2022 m.), kur mėlyname fone vaizduojamas vilką primenantis krokodilas, tupintis / sėdintis prie violetinio lagamino, o ant šakos – mažytis krokodiliukas raudonu apdaru nelyg vilkas / vilkiukas iš „Raudonkepuraitės“.

Rinkdama kolekciją parodai I. Budrytė sako pasikliovusi daugiau intuicija, nujaučiamais ryšiais tarp paveikslų, o ne loginiu pasakojimu.

„Einu tapyti ne tada, kai noriu realizuoti kokią susiformavusią idėją ar numatytą vaizdą, greičiau priešingai – einu ieškoti, tapymas man yra vaizdo viliojimas, ieškojimas. Kai galvoje vėjai nurimsta ir triukšmai nutyla, tuomet atsiranda jaukumo ir erdvumo, susiformuoja tuštuma, į kurią iš vaizduotės tankumyno pradeda slinkti miglos ir rodytis pavidalai, kuriuos bandau perkelti ir konkretizuoti ant drobės ar kartono. Vaizduotės turinys susikaupia iš viso gyvenimo patirties, iš sapnų, iš atgarsių, per kartų kartas ateinančių iš senovės girių. Visa tai vaizduotės tankmėje virsta individualiu turtu, kur galima aptikti netikėtų ir įdomių radinių“, – apie savo kūrybos procesą pasakojo I. Budrytė.

Dailininkės aliejinės tapybos pavyzdžiuose vyrauja geltonos, raudonos spalvos figūros, žmogystos. Menininkė linksta geometrizuoti savo figūrines kompozicijas – taip jos įgyja abstraktumo.

Būrimasis draugėn

Apie bendraminčių būrį paklaustas tapytojas G. Jagminas atskleidė spalvingą kolektyvo būrimo istoriją ir paantrino kolegei: girioje esą svarbus ir kiekvienas medis, ir visuma. „Taip ir mes esame GIRIOJE. Ištakos slypi tapytojų grupėje veikusioje 2021–2022 m. Tada vadinomės GISA – G. Jagminas, I. Budrytė, Sigita Maslauskaitė ir Aistė Bugailiškytė, surengėme keletą parodų. Ilgainiui grupė iširo“, – dėstė menininkas.

Su I. Budryte jis vis prasitardavęs apie naujas parodas ir apie R. Averincevą, su kuriuo tekę daug laiko praleisti kartu dalyvaujant 2010–2021 m. tapybos stovyklose Balninkuose.

„Labai vertinu Romano tapybą, tas jo kraštutinis – suprimityvintas – ekspresionizmas labai gyvas. Netrukus Inos iniciatyva tai ir įvyko, – Romanas sutiko, tiesa, dar prisijungė mums stilistiškai labai artima I. Mika. Taigi mūsų sudėtis buvo stilistiškai gana vientisa ir gerai sulimpanti ekspozicijose, ir tai džiugino. Du kauniečiai ir du vilniečiai“, – pasakojo tapytojas.

Pasikvietus savamokslį skulptorių ir tapytoją iš Daugų A. Judicką, radosi ir GIRIA. „Nors iš pradžių svarstėme, kad galėtume pasivadinti ir GIRA, kaip kūrybos raugas. Dar GISOS laikais juokaudavome, kad mus jungia kažkokia „ne visai teisinga tapyba“, kažkokie art brut reiškiniai, o GIRIOJE tas tapybos šiurkštus išraiškingumas tik dar labiau išsigrynino", – apie grupelę vienijančias jungtis sakė menininkas.

Gyvenimo ir kūrybos buveinės

G. Jagminas parodoje pristato keturis tapybos darbus – ekspresyvous žaliatonius peizažus, kuriais, paties žodžiais, lenkęs į P. Galaunės laikus, XX a. 4-ąjį dešimtmetį veikusios dailininkų grupės „Ars“ tradiciją, liaudies meno refleksijas. Todėl parodoje atsirado iš natūros tapytas liaudies menininko A. Judicko namas Dauguose, šviesaus atminimo profesoriaus Leopoldo Surgailio senelio namas Sudeikiuose.

G. Jagminas parodoje pristato keturis tapybos darbus, kuriuose – ekspresyvūs žaliatoniai vaizdai – peizažai.

„L. Surgailis buvo mano mokytojas studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Jis labai savitai, su didele laukiniška energija interpretavo liaudies meną ilgai trukusiame kūrybiniame tapytojo kelyje, taip pat savitai perdavė tą patirtį savo studentams“, – pasirinkimą aiškino menininkas.

Dar dviem peizažais jis sako mąstęs apie žmogaus ir gamtos tvarinių santykius ir įtampas: „Tapau buveines, kuriose galima būti, ir dirbdamas tarsi stoviu ar kybau tose tapomose buveinėse.“

Savitumas ir bendrystė

A. Judickas parodoje pristato tapybą, tikrovės pradu išsiskiriančius peizažus ir savo skulptūros pavyzdį – ekspresyvią gaidžio skulptūrėlę. „Dalyvavimas grupėje GIRIA – didelis malonumas ir atsakomybė. Mūsų grupė man tiesiogiai asocijuojasi su žodžiu „giria“, su mįslingumu ir gamta, jos didybe ir spalvomis, įvairove ir ramybe. Mes grupėje esame kaip tie medžiai, randantys savo vietą girioje, bet nepamirštantys bendruomeniškumo“, – pasakojo A. Judickas.

R. Averincevas, anot meno kritiko Astijaus Krauleidžio-Vermonto, dalyvaudamas grupinėje parodoje išsikėlė sau svarbų ir aktualų kūrybos uždavinį. Tapytojas sakė nenorėjęs nuvilti rimtos komandos.

Tapytoja I. Mika parodoje pristato itin ekspresyvius tapybos darbus, kuriuose dominuoja rausvas koloritas. Kai kurie paveikslai – apvalios formos, nelyg savotiškos inkrustacijos; pasirodo lyg ir karūnuotų valdovų / valdovių siluetai, kurių viena – Adelė Galaunienė.

Pati tapytoja grupę GIRIA mato kaip stiprią kūrybinę bendriją: neįsipareigoję taisyklėms ar manifestams dailininkai atranda bendruomenišką santykį, analizuoja, ką reiškia kurti ir būti drauge su kitais, ir išlieka ištikimi savo pasaulėjautoms. Ji tikisi, kad GIRIA liks besikeičianti – tęstinė – bendrija, vienijanti stiprius menininkus ir pabrėžianti jų pasaulėjautas ir pasaulėžiūras.

Kas? Paroda "Giria".

Kur? P. ir A. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? veikia iki kovo 25 d.

„Manau, kad mano tekstilės parodą galima būtų pavadinti „Sparnų pavėsy...“. Atskleidžiant žmogaus būties vaizdinius ir atspindžius vienumoje ir buvime su kitais: mes vienas kitą atspindime, tarsi randame save kitame. Paroda kalbėtų apie draugystę, bendrumą, taip pat apie susikaupimą, vienumos poeziją“, – taip autorė pati pristato savo parodos viziją ir pagrindinę idėją.

Tekstilininkė E. Jesulaitytė dažnai kalbina žiūrovą vaizdų poezija – lyg švelniais atodūsiais – ir daugiasluoksniais kūriniais. Sluoksnių ir detalių jos darbuose daug, tačiau meninis pokalbis patraukia nuoširdumu ir paprastumu – kūriniuose dažnai išvystame kone vaikiškai jaukių įvaizdžių, pastelinių spalvų, nesudėtingų technologijų.

Kūriniuose dažnai išvystame kone vaikiškai jaukių įvaizdžių, pastelinių spalvų, nesudėtingų technologijų.

Menininkei priimtina koliažinė technika, kai naudojamos mezginių, karpinių ar siuvinių aplikacijos, naudojant ne vien siūlus ir audinius, bet ir popierių, kartoną, plastiką. Vis dėl pavidalų stilizavimas, plastinė ritmika ir komponavimo įgūdžiai rodo, kad tai ne rankdarbių variacijos, o tikslingai formuojamas profesionalo pasaulėvaizdis.

Pasaulis, kurį paprastai gaubia sakralios patirtys ir neišsakomumo erdvės. Kuriame gausa nevargina, o švelniai, beveik nedrąsiai prisiliečia prie mūsų akių ir artina link ramybės. Kur apibendrintos žmonių figūros yra ne tiek konkretūs asmenys, kiek būtybės, prabylančios apie bendresnių dalykų paieškas ir atskleidžiančios, kad Eglei svarbus žmonių ryšys. Todėl toks gražus darbuose yra kontakto ilgesys arba jau patirta jo pilnatvė.

„Iš dangaus“ / E. Jesulaitytė.

Išsipildymo laukimas ar jo nuojautos šventė. Atrodo, kad menininkės kuriami Dievoieškos paukščiai pakyla, prieš tai sušilę tarp žmogaus delnų, – ir likusiems žemėje suteikia artėjančios palaimos pavėsį.

E. Jesulaitytė 1994 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo dailininkės-tekstilininkės specialybę. Nuo 1993 m. pradėjo dalyvauti parodose; Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapo 1999 m.

Jaukūs Eglės darbai lengvai randa ekspozicines erdves – turbūt todėl menininkė yra surengusi net 73 personalines parodas Lietuvoje ir Vokietijoje (Hamburgo valstybiniame Rade muziejuje ir Rainbeko pilyje). Ji aktyviai dalyvauja grupinėse parodose mūsų šalyje ir užsienyje, yra nuolatinė katalikų dailininkų religinio meno parodų „Gloria Deo“ dalyvė.

„Angelas“ / E. Jesulaitytė.

Į tekstilininkės kūrybinį akiratį dažniausiai patenka religiniai ir filosofiniai Dievoieškos horizontai, žmogiškojo ryšio paieškos, Lietuvos tremties ir pokario istorija, jautriai reflektuojant ištremtųjų patirtis ir likimus. Lietuvos tekstilės panoramoje Eglės kūriniai išsiskiria dėmesiu koliažinei technikai, aplikacijoms iš tariamai paprastų detalių, šviesiu ir tyru vizualiniu tekstu, jautrumo ir empatijos kokybėmis.

Kas? E. Jesulaitytės paroda „Sparnų pavėsy...“

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose.

Kada? veikia iki gegužės 31 d.

Tad ir iš darbų žvelgiantys nejaukūs veikėjų žvilgsniai stebėtojui tikrai nesukurs absoliutaus siaubo filmo efekto, neišgirsi ir nuaidinčio girgždančio parketo garso, tik pasinėrusių į istorijų tyrinėjimą lankytojų šurmulį. Džiugu! Parodos įspūdžiai tęsiasi ir užsivėrus muziejaus durims, kiek teko matyti per savaitę, palaipsniui persikelia ir į socialinius tinklus, taip skleidžiant žinią apie intriguojančią parodą.

A. Waliszewskos fenomenas

Parodą „Kraupios istorijos...“ sudaro žymios lenkų menininkės A. Waliszewskos ir 36 kitų menininkų, kūrusių nuo XIX a. iki mūsų dienų, darbai. Ne tik simbolizmas, bet ir A. Waliszewskos padiktuotas tematinis laukas jungia skirtingų šalių, kartų, amžių menininkus.

Kaip teigiama parodą pristatančiame tekste, siekta sukurti istorinį „genealoginį šeimos medį“. Ekspozicijos dėmesio centras neabejotinai – Lietuvoje pirmą kartą pristatomi A. Waliszewskos kūriniai, atgręžiantys mūsų dėmesį į XIX–XX a. simbolistų judėjimą ir kartu panardinantys į šiurpinančius naratyvus.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai. Jos kūryba siejama su simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ „meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile“. A. Waliszewska yra surengusi keliolika personalinių parodų, darbus eksponuoja grupinėse parodose, naujausiais darbais, kūrybiniu procesu aktyviai dalijasi ir virtualiosiose erdvėse: socialiniuose tinkluose, interneto puslapiuose ir kt.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai.

 

Šiandieniame pasaulyje išgyvenami įvykiai: pandemija, karas, stichinės nelaimės – skatina permąstyti būtį, galimą akistatą su mirtimi, o tai, žinoma, nulemia aktyvesnį susidomėjimą tokias temas reflektuojančiu menu. Tačiau, nors ši paroda atrodo kaip niekad laikiška, ne tik ankstesniųjų amžių kūrėjai, bet ir A. Waliszewska simbolistų idėjomis idėjomis domisi jau kelis dešimtmečius, tad kraupiosios istorijos inspiruotos ne tik šiandienos konteksto, bet subrandintos ilgesnio laiko refleksijų ir konceptualizuotos bendroje parodoje.

A. Waliszewskos ir kitų menininkų jungtis parodos kuratorių Natalios Sielewicz, Alison M. Gingeras jau išbandyta praėjusių metų birželį – Varšuvos modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje „Tamsieji menai: Aleksandra Waliszewska ir simbolizmas iš Rytų ir Šiaurės“ („The Dark Arts: Aleksandra Waliszewska and the Symbolism from the East and North“). Menininkės populiarumą tarptautiniame, skirtingų auditorijų kontekste lemia darbuose kuriami vizualiniai pasakojimai, kurie, viena vertus, apčiuopiami, atpažįstami, kita vertus, atviri ir tolesnėms interpretacijoms.

A. Waliszewskos kūrinių atvirumas žiūrovui grindžiamas ir sprendimu nesuteikti jiems suvokimo kryptį diktuojančių pavadinimų. Kaune eksponuojami darbai – be pavadinimų, jie įsiterpia tarp kitų menininkų drobių, papildo, pratęsia jų siužetus, kuria vizualinį dialogą arba diskusiją.

Menininkės kūryba neapsiriboja ant galerijų sienų eksponuojamais darbais. Jos kūrinys iliustruoja žymaus australų muzikos kūrėjo, atlikėjo dainų tekstų knygos (1978–2020) viršelį. A. Waliszewska yra 2012 m. graikų režisierės Athinos Rachel Tsangari sukurto trumpametražio filmo „Kapsulė“ („The Capsule“) dailininkė ir scenarijaus bendraautorė. Taikliai pasirinktos filmo lokacijos – dvaras, Kiklandų uolos, derinamos su provokatyviais, makabriškais vaizdiniais, efektais, kuriant estetiškai paveikų, galima sakyti, net siurrealų pasaulį. Šis filmas – apie nedidelę jaunų moterų bendruomenę, jai skirtą tam tikrą pamokų ciklą apie discipliną, troškimus, atradimus, išnykimą. Filmas buvo nominuotas Sandanso kino festivalyje trumpametražių filmų didžiajam žiuri prizui. „Kapsulės“ tiek vizualinė pusė, tiek siužetas nenutolsta nuo A. Waliszewskos interesų lauko, pratęsia dvimačiame paviršiuje kuriamus siužetus.

Centre – moterys ir katės

Pastele ant popieriaus arba dažais ant drobės A. Waliszewska fiksuoja žmonių figūras, kurios lyg apsėstos, ribinių sąmonės ir pasąmonės būsenų, dažnai ji fiksuoja moteris, merginas, kurios pasižymi vampyriškais ar zombiškais bruožais. Menininkei, palyginti su simbolizmo klasikais, būdingas kitoks atsigręžimas į moterį, teikiant jai individualizuotą, stiprią, neretai grėsmingą ar net agresyvią poziciją.

Šalia žmogaus figūros menininkė dažnai reflektuoja ir gamtovaizdžius, gyvūniją, tik ji kitokia – tamsi, bauginanti, klampi, įtraukianti ir, atrodo, nepaleidžianti iš tų tamsių miškų ar purvinų pelkių. Dažniausiai sutinkamas gyvūnas – katė, kuri įvairiausiuose mitologiniuose pasakojimuose sutinkama kaip tamsos, paslaptingumo, nelaimės ženklas. A. Waliszewskos katės pasižymi ir žmogiškosiomis savybėmis, siužetuose jos – ir mirties liudininkės, makabriškų įvykių dalyvės.

Menininkės dėmesys moters įvaizdžio kaitai, gyvūnų vaizdavimui sietinas su jos pačios biografija, meno pasaulyje įsitvirtinusiomis moterimis: jos prosenelė buvo pasakų rašytoja, močiutė kūrė fantastinių gyvūnų skulptūras, mama – profesionali menininkė, kurianti skulptūras ir paveikslus.

Klasikų darbų motyvai

Ekspozicijoje nemažai lenkų menininko Mariano Wawrzenieckio darbų, artimų A. Waliszewskai temomis, tačiau ne atlikimo raiška. Menininko kartuvių vaizdinys „Pakarti žmonės / Pabaiga“ (1907 m.) iš pirmo žvilgsnio savo koloritu diktuoja lyg pasakos iliustraciją ir tik paskui atkreipia žvilgsnį į nužudytuosius, iškankintus kūnus.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai.

M. Wawrzenieckis savo kūriniuose vaizduoja moteriškus personažus, kurie ir erotizuoti, bet kartu patalpinti į nejaukią, paslaptingą aplinką – „Šventas žengimas į slavišką paslapties vietą“ (1920 m.) ar vaizduojant kontrastą tarp gyvybės ir mirties „Senoji tiesa glūdi knygose“ (1910 m.), kur nuogas moters kūnas su kaukole vietoj galvos, nugriuvęs ant atverstos knygos ir suspaudęs kruviną šaknį, o kita moters figūra pasiduodanti gyvatės pinklėms.

Parodoje eksponuojama ir keletas 1903–1905 m. sukurtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, kurie, palyginti su parodos kontekstu, pasižymi nuosaikesne atmosfera, galbūt tik ugninis padaras, siekiantis nužengti iš paveikslo rėmų ir įsistebeilijęs į parodos lankytojus, gali kelti grėsmę ir prilygti kitiems šiurpą keliantiems darbams.

Parodoje mus pasitinka ir Elžbietos Daugvilienės praėjusio amžiaus 5–6-ajame dešimtmečiais sukurtos dinamiškos, baudžiavinę realybę atspindinčios medžio žievės, drobės ir molio skulptūros.

Ekspozicijos pradžioje – Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906 m.), kuriame vaizduojamas žmogus, apsuptas kažkokių būtybių. Ryškūs siužetai ir figūros susipina Vlado Drėmos darbe „Karas“. Detalus ir kiek žaismingai šiurpus siužetas kuriamas estų dailininko Aleksanderio Prometo kūrinyje „Pinigų skolintojo mirtis. Goblinas“ (1906 m.).

Čekų dailininko Karelo Šlengerio praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukurtas „Nykimas“ demonstruoja transformuotus žmonių kūnus, jų detales. Parodoje aptinkamas ir didžiulis, makabriškų ir sarkastiškų vaizdinių kupinas Mariano Henelio sukurtas gobelenas pavadinimu „Medalionai“ (1979 m.).

Atlikimo technika išsiskiria Wandos Bibrowicz  „Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams ir žuvims“ (1914 m.), sukurtas naudojant metalo siūlus. Akvarele ir pieštuku sukurtas pagavus latvių menininko Gustavo Škilterio kūrinys „Bedugnė“ vaizduoja trapų momentą, sankirtą tarp gyvenimo ir mirties.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai, kuriuose nors ir atsispindi „tėvų ar protėvių“ simbolistų, viduramžių, gotikinių, mitologinių ir kitokių pasakojimų, siužetų įtakos, tačiau jos transformuotos į kiek kitokią, galbūt atviresnę vizualinę raišką, per kurią matyti ir kuriamas akcentuotas tarpistorinis dialogas.

Naujoji paroda „Kraupios istorijos...“ vertinga ne tik aktualiomis temomis, kūrinių gausa ir įvairove, bet ir statomais tiltais tarp dailės istorijos puslapiuose įrašytų kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų. Šiek tiek gaila, kad nebuvo surengtas viešas parodos pristatymas, dalyvaujant kuratoriams (ir / ar autoriams), paroda atsivėrė lankytojams lyg savaime. Tačiau, girdėjau, bus susitikimų, renginių, skirtų šiai parodai, tad belieka laukti.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojama paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ puikiai iliustruoja dėl karo, pandemijos, klimato krizės stabilumą praradusį šiuolaikinį pasaulį ir mažo to pasaulio gyventojo bejėgiškumą.

Ligos, realybe tapę košmarai, susidūrimas akis į akį su fobijomis, žadą atimantis išgąstis, beviltiškumas, mirtis – tai dalis temų, su kuriomis į akistatą parodoje kviečiamas žiūrovas. 36 menininkai iš Lenkijos, Čekijos, Baltijos šalių ir 200 kūrinių, užėmusių kelias ekspozicines erdves, įtraukia į kraupias istorijas, kurios, deja, tęsiasi ir užvėrus sunkias muziejaus duris.

Simbolizmas ir šiandiena

Galbūt simbolizmas gali pasirodyti mažiau aktualus šiais laikais, nes galerijose, muziejuose, bienalėse dažniau eksponuojamas kitoks, šiuolaikinis, menas, bet temos, kurios vystomos šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose, yra fundamentalios, jų aktualumas, metams bėgant, nemenksta.

Įtampa, nuojauta, kad nutiks kažkas labai labai negero, priverčia žiūrovą, parodoje keliaujantį nuo vieno kūrinio prie kito, žvalgytis per petį.

 

Šiuolaikinis žmogus susiduria su situacijomis, kuriose išgyvenami jausmai ir patirtys simbolių kalba užrašyti parodoje pristatomuose darbuose. Per simbolius ir jais kuriamus vizualiai nuo realybės nutolusius, bet emocionaliai jaudinančius ir paveikius kūrinius menininkai tarsi keliauja laiku ir šioje parodoje susiduria su XXI a. žmogumi, kuris buvo pasiruošęs gyventi ramiai ir patogiai, neriboti savo norų ir galimybių, turėti viską ir galbūt netgi vieną dieną tapti nemirtingas. Tačiau pasaulis ėmė griūti, o norai ir svajonės dužti. Nesaugumas, laikinumas, skaudus ribotų savo galimybių pajautimas, netektys ir nežinojimas, kas laukia rytoj, tapo naujos realybės dalimi.

Žinoma, toji realybė ne visada tik tamsi, bet tikrovė, kai į ją gerai įsižiūrime, grožio turi nedaug, todėl šiuolaikiniam žmogui ir prireikia įvairių filtrų, kad padarytų ją artimesnę idealui. Tačiau idealų, žinoma, nebūna. Todėl šioje parodoje ir nėra to idealaus, gražaus, šviesaus, švelnaus pasaulio.

Penkios temos

Kadangi parodos ašis yra vienos žymiausių šiuolaikinių lenkų menininkių, kurią 2012 m. Lenkijoje leistas meno žurnalas „Exit“ apdovanojo kaip labiausiai intriguojančią kūrėją, A. Waliszewskos kūryba, ekspozicija yra suskirstyta pagal jos darbų temas. Pirmoji tema „Mirtis, ligos ir gedulas“ – vaizdingas priminimas apie žmogaus gyvybės trapumą.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, A. Waliszewskos kūryboje mirties tema yra vyraujanti. Lavonai, išdarkyti jų kūnai, karstai, kaukolės ir griaučiai, išniekinti kapai, giltinė – pagrindiniai simboliai, kuriais kuriamos vizualios istorijos.

Antroji tema „Manija katėms“ – šį tą atskleidžia apie pačią kūrėją. Katės yra apgaubtos paslaptimi. Vienose kultūrose jos buvo amžinybės, ramybės, laimės simbolis, kitose – velnio patikėtinės, nelaimės nešėjos. A. Waliszewska kates vaizduoja kaip personažus, kurie ir žavi, ir gąsdina, meistriškai įviliodami žiūrovą į paveikslų gilumas, į nežinomas teritorijas, kuriose šeimininkauja katės.

Trečioji tema „Upiór: slaviškoji gyvo mirusiojo figūra“ supažindina žiūrovą su upiór (liet. vampyras), kuris menininkės paveiksluose yra visuomenės atstumtųjų, nepritapėlių, engiamųjų, neatitinkančių normų, nesuprastųjų simbolis.

Ketvirtoji tema – „Kerintys peizažai: miškai ir pelkės“ – atveria slėpiningas erdves, kuriose gyvena pabaisos, zombiai, sirenos ir kitos paklydusios sielos.

Paskutiniojoje – penktojoje – temoje „Matriarchatas, Madonos, undinės ir mergelės“ A. Waliszewska, kaip rašoma parodos anotacijoje, išlaisvina moteris iš daugybės joms primestų stereotipų ir padoraus elgesio normų, kaip tik išryškindama poelgius, kurie galėtų būti laikomi amoraliais.

Lydinti įtampa

Intriguojanti menininkė A. Waliszewska ir jos kūryba Lietuvoje pristatoma pirmą kartą. Žavėdamasi praėjusių amžių menininkais (jai įtaką darė prancūzų, austrų, vokiečių simbolistų kūryba), dailininkė kuria šiuolaikines siaubo istorijas, paremtas tikrais faktais ar netgi asmeninėmis patirtimis.

Sujungti į vieną kraupią istoriją daugiau kaip 200 kūrinių – sudėtinga, bet parodos organizatoriai savo tikslą pasiekė.

 

Menininkės paveiksluose daug tiksliai savo vietose esančių šiurpių detalių, perteikiančių nuolatinę kovą tarp gyvybės ir mirties. Darbuose ji nevengia vaizduoti ir savęs pačios, kadangi, kaip yra sakiusi viename interviu, darbas su gyvu modeliu jai kelia stresą, todėl ji mieliau tapo save, deformuotą ar pasenusį kūną.

A. Waliszewskos kuriamos kraupios istorijos savo atmosfera primena siaubo filmus, kuriais (ypač japoniškais) menininkė žavisi.

Įtampa, nuojauta, kad nutiks kažkas labai labai negero, priverčia žiūrovą, parodoje keliaujantį nuo vieno kūrinio prie kito, žvalgytis per petį. Tai puikus patvirtinimas, kokia neįtikėtina yra A. Waliszewskos vaizduotė.

Menininkės darbuose nėra jokios kūrybiškos netvarkos, nereikalingų detalių, atsitiktinių spalvų ar potėpių. Kūrinių kompozicijos – tikslios. A. Waliszewska kruopšti ir atidi smulkmenoms, ištapanti visus niuansus, kuriuos sukuria jos vaizduotė. Būtent dėl to žiūrovą, net jei jis nėra tokio meno gerbėjas, jos kūriniai įtraukia.

Iš kiekvienos paveikslo „išimant“ po vieną smulkią detalę, ją apžiūrinėjant (galbūt skirtingoje šviesoje) suvoki, kad tai, į ką žiūrima, – ties sveiko proto riba balansuojančio, bauginančio šiuolaikinio pasaulio dalys.

Viena kraupi istorija

Šalia daugiau kaip 100 dailininkės darbų parodoje eksponuojami ir kitų, nuo XIX a. iki šių dienų kūrusių, menininkų paveikslai, grafikos darbai, skulptūros, reljefai, gobelenai išplečiantys parodos kontekstą ir padedantys suvokti A. Waliszewskos kūrybos idėjas.

Nei savo temomis, nei estetika menininkų kūriniai negriauna taip apgalvotai, preciziškai parengtos ekspozicijos. Sujungti į vieną kraupią istoriją daugiau kaip 200 kūrinių – sudėtinga, bet parodos organizatoriai savo tikslą pasiekė. Pabaisos iš A. Waliszewskos darbų, rodos, perbėga į eksponuojamą Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą „Sielvartas”, o Elžbietos Daugvilienės medžio žievės skulptūros „Baudžiavinės kartuvės” ir „Baudžiavinė priespauda” atgręžia žiūrovui savo kančios iškreiptus veidus, neleidžiančius užmiršti apie gyvenimo ir mirties neatskiriamumą.

Šį jausmą sustiprina Mariano Wawrzenieckio kūrinys „Pakarti žmones / Pabaiga”, vaizduojantis dangumi sklendžiančią giltinę ir kartuvėse siūbuojančius bedvasius žmonių kūnus. Tamsiu apdaru apsigobusią mirtį vaizduoja ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis darbe „Kompozicija” (iš 10 paveikslų ciklo „Fantazijos”). Kūrinys sklidinas rūko, slepiančio regimo vaizdo kontūrus, paklaidinančio. Iš jo išeiti nepadėtų net Jano Rembowskio „Angelai gimtuosiuose laukuose” (triptiko I dalis).

Parodos žiūrovą tarsi užhipnotizuoja mažas, kraupus Mieczyslawo Jakimowicziaus darbas „Nuojauta”, o Rimanto Šulskio reljefas „Paukštis”, atrodo, išleidžia šaižų klyksmą, prišaukdamas Petro Kalpoko „Griaustinį – Audrą – Audronę”. Tokioje audroje dangus maišosi su žeme, žmonės išprotėja visai kaip Mariano Henelio gobelene „Medalionai”, todėl A. Waliszewskos katės, išlaukusios savo progos, įsiviešpatauja ir pradeda žaisti su žmonėmis mielus, bet mirtinus žaidimus. Nuo jų pabėgti stengiasi Marcės Katiliūtės „Urtė” (iliustracija Ievos Simonaitytės romanui „Aukštųjų Šimonių likimas”), jos žvilgsnis užkliūva už Barboros Didžiokienės paveikslo „Undinė, pelėda ir kriauklė”, tačiau ji greitai pradingsta Marios Anto „Vandos Varskos rūsyje”.

Tamsa. Pabaiga.

Parodą lydės įvairūs renginiai: nuo susitikimų, diskusijų, koncertų, ekskursijų ir edukacijų iki specialiai parengtos kino filmų programos „Romuvos“ kino centre.

Paroda nerekomenduojama lankytojams, jaunesniems nei 14 metų.

Kas: Tarptautinė paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“.

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: veikia iki gegužės 22 d.

Šiuolaikinio meno atstovė A. Kleizaitė – tekstilininkė, grafikė ir skulptorė. Baigė taikomosios grafikos studijas, vėliau studijavo tekstilę, 2000 m. tapo menų magistre.

Išraiškinguose grafikos darbuose tyrinėja Vakarų ir Rytų estetikos ir kultūros sankirtas. Jos piešiniai dažnai virsta trimačiais objektais ir instaliacijomis, juose susipina skirtingi žanrai, tad pastaraisiais metais rengtose ekspozicijose autorės objektai kalba kaip visuma.

Nuo 2002-ųjų A. Kleizaitė kasmet keliauja po Indiją. Ten kuria, domisi tradicijomis ir kultūra. Kelionės leido jai permąstyti žmogiškąją patirtį, kultūrų ir žmonių sąveiką. Jos darbuose aiškiai juntamas dėmesys vidinei žmogaus būsenai, noras gilintis į įvairius dvasinio gyvenimo aspektus. Jos kūryboje patirtis pinasi su tradicijomis, kultūromis, gamta ir kasdienybe.

Meno gimimo procese A. Kleizaitei svarbūs keturi pagrindiniai principai: šviesa, būsena, estetika ir istorija. Ji naudoja paprastas raiškos priemones (popierių, anglį, pastelę), tačiau visuomet linkusi eksperimentuoti. Jos meninė praktika – nesibaigiančios paieškos, kaip piešiniu perteikti neaprėpiamą idėjų, būvių ir būsenų amplitudę: karas ir taika, gyvenimas ir mirtis, meilė ir neapykanta, nesėkmė ir tikėjimas.

Nuo 1998 m. ji aktyviai dalyvauja meno parodose Lietuvoje ir užsienyje, vyko į tarptautines menininkų rezidencijas Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Airijoje, Graikijoje, Ukrainoje, Sakartvele ir Indijoje, surengė keliolika personalinių parodų.

2003–2004 m. buvo UNESCO-Aschberg programos stipendininkė. Jos objektas „The Art of Being a Girl“ („Menas būti mergina“) apdovanotas parodoje „Geriausias 2003 metų kūrinys“. Nemažai jos darbų yra privačiose kolekcijose.