Iš Moldovos atvykusi moteris Kačerginėje gyvena antrus metus ir mielai prisideda prie bendruomenės gyvenimo: pramokusi lietuvių kalbos ėmė dainuoti ansamblyje „Šypsnis“, rengia parodas, piešimo pamokas vaikams ir suaugusiesiems.

Menininkės įsiliejimu į bendruomenę ypač džiaugiasi Kačerginės seniūnė Aistė Ivanovaitė-Petraitienė. „Rodika yra nepaprastai aktyvi ir kūrybinga. Kiekvienas jos žaisliukas yra meno kūrinys“, – sakė seniūnė.

Kačerginės Kalėdų eglutę supa jaukiai šviečiantys nameliai su bažnyčia, greta jų apsigyveno du besimeldžiantys angelai. „Kai lipdžiau angelą, jis linko. Iš pradžių mėginau taisyti. Vėliau supratau, kad jis meldžiasi. Už tai, ko dabar labiausiai reikia, – taikos ir ramybės“, – šypsojosi menininkė.

Šiais kaip ir ankstesniais metais artėjant šventiniam laikotarpiui, kiekvienas „Vikonda grupės“ darbuotojas, kurių yra daugiau nei šeši šimtai keturiasdešimt, dovanų gavo po eglutę. Tai jau tampa tradicija, tad gal didelio siurprizo ir nebeliko, bet džiugi emocija, šventinė nuotaika dėl to tikrai nesumažėjo. Taip pat „Vikonda grupė“ nepamiršta ir bendruomenės, kurioje veikia. Todėl labai nudžiugino nuoširdi ir miela bendrystė su Kėdainių miesto ir rajono neįgaliųjų organizacijomis – jų narių dėka grupės įmonių eglutės buvo papuoštos originaliais rankų darbo žaisliukais.

Įmonių darbuotojams puošiant eglutes neįgaliųjų dovanotais žaisliukais džiugi ir šventiškai pasipuošusio kolektyvo nuotaika tvyrojo ore, šildė kalėdinė kakava, jaukumo suteikė gardūs imbieriniai meduoliai, simboliu jau seniai tapę mandarinai bei kiti šventiniai skanumynai. O žaisliukų grožis ir jų skleidžiama šiluma privertė aikčioti ne vieną, galbūt mintimis sugrįžti į vaikystės prisiminimus, jaukius, saugius, Kalėdomis kvepiančius namus.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Didesnis džiaugsmas duoti nei gauti

„Vikonda grupės“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis kalbėdamas apie dalinimosi džiaugsmą, akcentavo, jog labai svarbu pasirūpinti ne tik šalia esančiu, bet ir savo miesto ar rajono bendruomene, jos nariais.

„Būdavo įprasta, kad artėjant Kalėdoms, gruodžio mėnesį įmonės su partneriais keičiasi dovanomis, padėkoja už praėjusius metus, palinki sėkmės kitais metais. Tačiau ši tradicija jau kuris laikas keičiasi. Verslai, ypač didieji, galvodami apie tvarumą ir savo bendruomenę, vis labiau įsitraukia į socialinę veiklą, ieško, kaip prasmingiau pakeisti dovanas. Todėl mes, „Vikonda grupė“, jau ne pirmus metus pinigus, skirtus partnerių dovanoms, pervedame pasirinktoms organizacijoms“, – sakė M. Snarskis.

Toks dalinimasis, anot jo, pabrėžia įmonės vertybes, vieną iš jų – šeimyniškumą.

Būdavo įprasta, kad artėjant Kalėdoms, gruodžio mėnesį įmonės su partneriais keičiasi dovanomis, padėkoja už praėjusius metus, palinki sėkmės kitais metais. Tačiau ši tradicija jau kuris laikas keičiasi. Verslai, ypač didieji, galvodami apie tvarumą ir savo bendruomenę, vis labiau įsitraukia į socialinę veiklą, ieško, kaip prasmingiau pakeisti dovanas.

„Kaip tik šiais metais užmezgėme ryšius su dviem neįgaliais žmonėmis besirūpinančiomis organizacijomis, Kėdainių neįgaliųjų veiklos ir reabilitacijos centru „Likimas“ bei Kėdainių rajono neįgaliųjų draugija, turinčiomis gražų tikslą – pakeliauti po Lietuvą, aplankyti gražiausias šalies vietas. Norėdami prisidėti prie neįgaliųjų svajonės išsipildymo, Kalėdų proga mes dovanojome finansinę paramą, o jie, norėdami už tai atsidėkoti, mūsų įmonėse stovinčioms eglutėms pagamino gražių žaisliukų, – apie gražią bendrystę kalbėjo M. Snarskis. –

Manau, daugeliui didesnis džiaugsmas yra duoti nei gauti. Daugelis mokytojų, gydytojų, visuomenės veikėjų ar šiaip gerų žmonių, patvirtins šią tiesą. Ypač šiuo laiku, kai bendras fonas yra labai įtemptas, visuomenėje vyrauja susipriešinimas, rūpinimasis šalia esančiu įgauna dar daugiau prasmės.“

Mindaugas Snarskis. / „Vikonda grupės“ nuotr.

Skleidžia ypatingą aurą

Projektą prižiūrėjusi ir šventine nuotaika spinduliuojanti „Vikonda grupės“ administratorė Laura Šliavaitė pasakodama apie organizacijoje tvyrančią Kalėdų dvasią, visų pirma pasidžiaugė, kad pakilios nuotaikos ir džiaugsmo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems suteikia iškritęs sniegas.

„Smagu, kad Dievulis nepagailėjo mums oro, pradžiuginusio gyventojus, nuvargintus karantino, pandemijos – nors tiek gauname šviesos žiūrint per langelį“, – linksmai kalbėjo Laura.

Ilgametė įmonės darbuotoja prisimena, kad „Vikonda grupės“ darbuotojai kasmet puošia eglutę. Tačiau šiais metais jų yra ne viena, o žaisliukai ypatingi.

„Kiekvienais metais nuotaika yra puiki, nes šventės visiems yra smaugus dalykas. Kas mažiau, kas daugiau, bet visi laukia siurprizų, tikisi dovanėlių. Įmonė kiekvienais metais savo darbuotojams ir darbuotojų vaikučiams parengia dovanėles, o tai, manau, prisideda prie geros, šventinės nuotaikos, – gerų emocijų nestokojo administratorė. – Šiais metais mūsų eglučių puošimas turi ypatingą reikšmę ir svarbą, nes jas puoš neįgaliųjų kurtos dekoracijos. Todėl galime džiaugtis nuostabiais rankų darbo, su ypatinga emocija gamintų žaisliukų, kuriuos bus galima pamatyti ant kiekvienos įmonės eglutės.“

Laura Šliavaitė. / „Vikonda grupės“ nuotr.

Paprašyta pasidalinti įspūdžiais apie neįgaliųjų gamintus žaisliukus, Laura negailėjo gražių žodžių: „Tie žaisliukai apie šventes, apie stebuklą, optimizmą, teigiamą aurą. Iki stebuklo jiems tikrai nedaug trūksta, kiekvienas yra žaismingas, ypatingas, kai kurie gal vaikiški, o tai jiems suteikia jaukumo ir nuoširdumo – reikia tiesiog juos pamatyti. Kai žinai, kas žaisliukus gamino, kiek pastangų žmogui reikia, kad pagamintų šiuos nuostabius žaisliukus, jie įgauna dar didesnę vertę.“

Tiki Kalėdų seneliu

Gaminant dailius rankų darbo papuošimus „Vikonda grupės“ įmonių eglutėms neįgaliųjų organizacijose vyravo gera nuotaika ir Kalėdų laukimas.

„Mes kiekvienais metais ruošiamės šventiniam laikotarpiui – karpome snaiges, puošiame langus, centro patalpas“, – linksmai apie pasiruošimą Kalėdoms pasakojo Kėdainių neįgaliųjų veiklos ir reabilitacijos centro „Likimas“ darbuotoja Jolita Mališauskienė bei atskleidė, jog šiais metais kaip niekad juos užklupo kalėdinių darbų gausa: „Mūsų centras turi padalinį, kurio globėjai lanko vienišus senolius. Šių metų Kalėdoms turėjau idėją padaryti keletą ant stalelio pastatomų eglučių, kurios papuoštų vienišų senolių namus. Savo su meile ir nuoširdumu gamintais rankdarbiais pasidalinome ir su „Vikonda grupe“. Darbas vyko sklandžiai, procesas buvo kupinas gerų emocijų, džiaugsmo“.

Kiekvienas stengiasi savo darbą atlikti kuo geriau, kuo gražiau, bet tuo pačiu ir atsipalaiduoja, kol daro. O kai darbą baigia, aišku, jiems labai reikia pagyrimo, todėl visada pagiriame, paskatiname. Tada labai džiaugiasi, neša per kabinetus, visiems rodo, fotografuojamės – būna daug džiaugsmo, pasididžiavimo.

Nors J. Mališauskienė pripažįsta, kad darbo buvo daug, tačiau mūsų centro lankytojai tiesiog mėgavosi malonia veikla.

„Mūsų darbuotojos ir padėjėjos yra labai aktyvios. Dirbome visą lapkritį, o aš pati net ir nuo spalio vidurio, nors dar ir nežinojau, kad reikės gaminti žaisliukus, ėmiausi darbo. Veiklos buvo daug, bet niekas nesiskundė, vis prašė naujų užduočių, visiems labai patiko įsitraukti į šventinį procesą“, – juokėsi projekto koordinatorė J. Mališauskienė ir stebino toliau: „Kai kurie neįglieji labai tiki Kalėdų seneliu, net ir aš jau pradedu tikėti, kad jis yra. Kaip mes jo laukėme, ruošėmės, rengėme mini spektakliuką, kurį parodėme, kad ir nedidelei grupelei, bet bent keliems darbuotojams, praktikantėms. Repetavome, o dar turėjome ir kostiumus pasigaminti...“

Šventėms ruošiasi kasmet

Dideliu užimtumu prieššventiniu laikotarpiu džiaugėsi ir Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Daiva Sipavičienė.

„Nors mūsų draugijos nariai visuomet užsiėmę įvairiais darbeliais, dalyvauja muzikiniuose, literatų, sportiniuose renginiuose, o artėjant šventėms veiklos dar labiau padaugėja – gamina papuošimus draugijos patalpų pagražinimui, ruošiasi šventiniams renginiams ir pan. Tačiau jaučiamės pamaloninti, kad galime prisidėti ir prie grožio kūrimo „Vikonda grupėje“. Darbščiųjų rankų būrelio moterys su vadove Regina Ryliene priešaky su dideliu ūpu kibo į darbą ir per dvi savaites įdėjo tiek meilės, šilumos ir jėgų, kad gavosi puikūs, gražūs, įvairaus diametro žaislai iš karoliukų, perliukų. Darbštuolės jų pridarė arti šimto. Ne veltui mūsų amatų būrelis turi pavadinimą „Auksarankės“, – linksmai su užsidegimu draugijos nares gyrė pirmininkė ir pabrėžė, jog Kalėdiniam laikotarpiui ruošėsi ne tik šiais metais: „Šventėms amatų būrelis daro gražias kalėdines atvirutes, netgi jas išsiuvinėja. Karpo nuostabias snaiges, girliandas, daro puikius angeliukus, besmegenius, kuriais papuošia draugijos patalpas.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Šiemet koridorius pasipuošė vaza, kurioje įdėta šaka, apkabinėta gražiais dirbiniais. Lauke taip pat pasitinka šventiškai „nusiteikusi“ eglutės šaka. Daug minčių ir idėjų turi būrelio moterys ir siekia jas įgyvendinti kiekvienos artėjančios šventės metu. Džiaugiamės, kai galime prisidėti ir prie įmonių šventinės nuotaikos kūrimo jų eglutėms gamindami žaisliukus. Kad tik daugiau būtų pasiūlymų, mes stengsimės juos įgyvendinti!”

Paklausta, apie ką kalbasi draugijos narės, o gal net ir advento dainas dainuoja atlikdamos rankdarbius, D. Sipavičienė patikino, kad tam laiko nelieka.

„Dirba mūsų amatų būrelio moterys rimtai, tad pokalbiai būna tik apie daromą darbelį, nes turi išklausyti vadovės Reginos kaip vieną ar kitą darbą gerai, kruopščiai atlikti. Darant arbatos pertraukėles pasikalba ir apie šią dieną, apie vaikus, anūkus, šeimas, ligas, - kaip ir visur, manau“, – atskleidė draugijos pirmininkė.

Talentų netrūksta

Tuo metu J. Mališauskienė pasidžiaugė, kad dauguma centro lankytojų į pasiruošimo Kalėdoms procesą įsitraukia noriai.

„Mes esame užimtumo dienos centras, kuriame laiką leidžia proto negalią turintys suaugę žmonės. Galbūt vienas kitas lankytojas neprisideda prie veiklos, turi savo erdvę ir joje būna. Tačiau dauguma yra labai gabūs. Per tiek metų atrandame, kas kurioje srityje yra gabesnis.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Pavyzdžiui, kai iš siūlų vyniojome ir klijavome ant popierinio kūgio eglutes, matėme, su kokiu dideliu malonumu centro lankytojai tai darė, kaip jie proceso metu atsipalaiduoja, relaksuoja. Arba per vasarą prisirinkome kankorėžių, išdžiovinome ir sugalvojome padaryti paveikslą. Juos dažėme įvairių spalvų guašu. Vienam lankytojui taip patiko, jis taip buvo atsipalaidavęs, mėgavosi procesu, kad net gera buvo žiūrėti. Kaskart vis atrandi, kad kiekvienas lankytojas vis kažką kita mėgsta daryti: vienas vaikinas labai gražiai piešia, kitas – siuvinėja, treti – pas amatų specialistą daro labai gražius darbelius“, – neįgaliųjų talentais gėrėjosi projekto koordinatorė.

Ji pasakojo, jog darbeliams daryti naudojo įvairią techniką ir medžiagas.

„Kaskart eksperimentuojame, žiūrime, kas kam labiau patinka, kas išeina. Pavyzdžiui, „Vikonda grupei“ skirtus žaisliukus gaminome iš įvairių burbulų, kuriuos apdengėme medžiagos gabaliukais ir dekoravome. Taip pat gaminome įvairių dydžių vainikėlius, apvyniotus blizgučiais, medžiaga ir puošėme tuo, ką turėjome. Padarėme ir keletą nykštukų iš medžiagėlių skiautelių, besmegenius – iš baltų frotinių kojinių“, – išradingumą demonstravo centro „Likimas“ darbuotojai ir lankytojai.

Emocijos

Ne mažiau svarbi proceso dalis yra emocijos, kurios, pasisekus darbui, anot J. Mališauskienės, tiesiog liejasi per kraštus.

„Kiekvienas stengiasi savo darbą atlikti kuo geriau, kuo gražiau, bet tuo pačiu ir atsipalaiduoja, kol daro. O kai darbą baigia, aišku, jiems labai reikia pagyrimo, todėl visada pagiriame, paskatiname. Tada labai džiaugiasi, neša per kabinetus, visiems rodo, fotografuojamės – būna daug džiaugsmo, pasididžiavimo“, – pasakojo projekto koordinatorė ir pabrėžė, kad proceso metu visada skamba muzika: „Visi be išimties labai mėgsta muziką ir netgi žino daugiau dainų ir atlikėjų negu aš pati. Todėl pas mus nuolatos fone skamba radijas, kitame kabinete turime grotuvą, kartais poilsio kambaryje, jeigu nori pabūti atskirai, per savo telefonus įsijungia muziką ar per televizorių“.

Pašnekovė džiaugėsi verslo ir neįgaliųjų bendryste, kuri į pasiruošimą šventėms dar labiau įtraukė ir neįgaliuosius.

„Vikonda grupės“ nuotr.

„Labai smagus toks bendradarbiavimas, kad ir nedaug kai kurie prisidėjo prie žaisliukų, dekoracijų gamybos, bet vis tiek labai džiaugėsi, jautėsi pamaloninti ir reikalingi. Apėmė kalėdinė dvasia. Gal kažkas tą žaisliuką turės, kuris suteiks šilumos, jaukumo – viskas daryta su gera emocija, geru jausmu, nesitikint gauti finansinės grąžos“, – sakė projekto koordinatorė.

Šiluma ir šventinė aura sklinda ir iš „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojų namų, kuriuos puošia dailiai padabintos žaliaskarės. Jų grožiu galima bus pasidžiaugti viešai socialinio tinklo Facebook „Vikonda grupės“ profilyje.

„Prieš pat Kalėdas, gruodžio 23–ąją, iš įkeltų nuotraukų apsilankiusieji „Vikonda grupės“ profilyje galės išsirinkti jiems labiausiai patikusią eglutę, o daugiausiai patiktukų sulaukusios žaliaskarės autorių apdovanosime specialiu prizu.“, – šypsojosi L. Šliavaitė.

Minčių ir svajonių turi daug

Daugiau nei aštuonis šimtus narių vienijančios Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių prie jos prisijungia ir dalyvauja įvairiausiose veiklose, nuo kurių neatbaidė net pandeminis laikotarpis.

„Aš labai džiaugiuosi savo nariais, darbuotojais, savanoriais, kurie padeda, dirba ir mėgina įsitraukti į naujas tradicijas. Su savo patarimais, atneštais dirbiniais bei užsidegimu padaryti tai, ko dar nedarę, negaminę, žmonės jungiasi į būrelių veiklas ir dirba“, – kalbėjo D. Sipavičienė.

Daug minčių ir idėjų turi būrelio moterys ir siekia jas įgyvendinti kiekvienos artėjančios šventės metu. Džiaugiamės, kai galime prisidėti ir prie įmonių šventinės nuotaikos kūrimo jų eglutėms gamindami žaisliukus.

O paklausta, kokių svajonių ir norų turi neįgalieji ateinantiems metams, sakė: „Svajonės, norai, mintys ateina pas žmogų tada, kai jam gera. Aš manau, kad mūsų draugija bus ta draugija, kurioje pildysis visos svajonės, geros mintys ir laiku padaryti geri darbai. Gerus darbus darome ne tik mes. Prie jų prisiliečia ir mūsų padėjėjai, kuriems esame labai dėkingi.“

Palinkėjimai

Artėjant šventėms abiejų neįgaliuosius globojančių organizacijų atstovės kiekvienam bendruomenės nariui linkėjo paprastų, bet labai reikšmingų dalykų.

„Visiems negalią turintiems asmenims, visiems miesto ir rajono gyventojams, pirmiausiai linkiu gyvenimo. Nes didžiausias kūrinys ir dovana yra mūsų pačių gyvenimas. O į jį įeina viskas: sveikata, stiprybė, ramybė, atjauta, nuoširdumas, supratingumas, dėmesys, pagarba . Ir žodžiai –„Kad mes neįgalieji esame lygiai tokie patys , kaip ir jūs“ – lieka nepamirštami...“, – sakė D. Sipavičienė.

„Vikonda grupės“ nuotr.

„Reikia mylėti žmogų, koks jis bebūtų. Jame atrasti gėrio, kurio vis tiek yra. Žmogus negali būti visiškai blogas. Taip pat mylėti savo darbą, stengtis suprasti žmogų, įnešti daugiau džiaugsmo, šypsotis, džiaugtis kiekviena akimirka.

Visai neseniai buvo apsnigti ir apšerkšniję medžiai. Juk šitaip gražu už lango! Smagu, kad jau daug kas ėmė pastebėti šitą grožį. Tiesiog galima pasidžiaugti kiekviena smulkmena. Linkiu kuo daugiau kūrybos – jeigu kuri, tuo metu nieko blogo negalvoji, nes tau gera. Reikia viduje turėti tą savo šviesą ir tada kitiems prie tavęs bus gera ir pats gerai jausiesi ją nešdamas“, – šiltai kalbėjo J. Mališauskienė.

Antras blynas – sėkmingas

Vilniuje gyvenanti floristė ir apželdintoja Viktorija sako, kad rankdarbiai visuomet buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis. Ji nėrė vąšeliu, vėlė veltinukus, užsiėmė dekupažu, bet vos išvydusi vatinukus internete jau nebegalėjo nurimti. Senoviniai žaisliukai užvaldė visas mintis.

Deja, iš pirmo karto pagaminti vatinuką nepavyko, todėl svajonę atidėjo į šalį. Kol vieną dieną sūnui į darželį neprireikė rankų darbo žaisliuko. Tuomet nusprendė pamėginti dar kartą. Padariusi du pirmuosius žaisliukus – Kalėdų Senelį ir Snieguolę – nunešė į darželį ir sulaukė daug gerų atsiliepimų.

Dabar vatinukų gamybos edukacijas vedanti Viktorija tąkart darbavosi beveik intuityviai, pagal interneto rekomendacijas, kurias rado socialiniame tinkle "Pinterest". Vėliau rankdarbių mėgėja panoro sužinoti, kaip vatinių žaislų gamyba būtų galima užsiimti profesionaliau.

Iš vatinukų istorijos

Viktorija pasakoja, kad vatinukų istorija prasidėjo Vokietijoje, kur XIX a. viduryje imta puošti eglutes rankų darbo žaisliukais iš vatos ir vatino. Tik jie buvo kiek kitokie: naudota daug kartono, įvairių dekoro elementų, o tūriui padidinti – ir vatos. Kiek vėliau ėmė rastis vien vatiniai žaislai, kurie su eglutės puošimo tradicijomis atkeliavo į Rusiją ir ten išplito.

Rusijoje vatiniai žaislai buvo pradėti gaminti dar prieš revoliuciją, o paskui atgaivinti apie 1935-uosius, kai vėl buvo leidžiama puošti eglutes. Tuo metu veikė tokių žaisliukų gaminimo artelės, kuriose jų gimdavo tūkstančiai. Kadangi šie žaislai, palyginti su stikliniais, buvo labai pigūs, juos įpirkdavo net neturtingiausių sluoksnių žmonės. Pavyzdinius žaisliukus iš pradžių gamindavo dailininkai, o paskui, perėję cenzūrą, jie pasklisdavo po arteles – mažas gamyklėles – ir būdavo tiražuojami masiškai, kaip fabrike, pasidalijus procesus: vieni darė žaisliukų karkasus, kiti suko vatą, treti spalvino, klijavo drabužėlius.

Kolekcininkai, renkantys retus antikvarinius žaislus, jau turi ir mano kūrinių: juk gaminu juos pagal senovinę technologiją, kada nors jie irgi taps antikvariniais.

To laikmečio žaislų yra išlikę iki mūsų laikų: jų turi kolekcininkai, šeimos, išsaugojusios juos iš kartos į kartą kaip šeimos relikvijas. Keletą tokių egzempliorių Viktorijai teko laikyti rankose, tad pastebėjo, kad žaislai gana gerai išsilaikę. Svarbiausia sąlyga – laikyti juos sausai, kambario temperatūroje. Jokių kitų specialių sąlygų šiems žaislams nereikia.

Kartais dailininko sukurtas žaisliukas dėl vienokių ar kitokių priežasčių cenzūros neįveikdavo ir artelių (kad būtų pradėtas gaminti masiškai) nepasiekdavo. Tokių žaisliukų, bėgant laikui, išlikdavo vos keletas, tad šiandien jie – didieji kolekcininkų traukos objektai, kainuojantys milžiniškus pinigus.

Laikydama rankose savo gaminius pašnekovė prisimena, kad ankstyvoje vaikystėje jos močiutė turėjo vatinį Kalėdų Senį ir keletą gerokai apsitrynusių vatinių žaisliukų. Deja, iki šių dienų jie neišliko.

Perka ne tik dovanoms

Kadangi vieną žaisliuką sukurti užtrunka, Viktorija išsyk gamina po keletą vatinių žaislų. Jei sumanymas sudėtingesnis, vienu metu gimsta vienas arba du žaislai, jei paprastesnis – ir visas tuzinas.

Ar šie žaislai brangūs? Jų kūrėja juokiasi, kad su Rusijos meistrų kainomis kol kas lygintis negali. Rusijos rinkoje vienas 10 cm dydžio žaislas gali kainuoti ir iki 200 eurų. Ar žmonės supranta, už ką moka, ar vertina rankų darbą?

"Manau, kad taip. Kas bent kiek susipažinęs su šių vintažinių žaislų kūrimo technologija – dėl kainos nepurkštauja", – šypsosi  Viktorija ir  sako, kad jos vatinukus perka ne tik dovanoms, bet ir asmeninėms kolekcijoms.

"Šiuo metu dar pastebiu naują madą, kai mamos perka vatinius žaislus savo jau suaugusiems vaikams, kurių vaikystė prabėgo sovietiniais metais. Jiems šie žaislai kelia nemažai sentimentų. Turiu pirkėjų ir užsienyje. Kolekcininkai, renkantys retus antikvarinius žaislus, jau turi ir mano kūrinių: juk gaminu juos pagal senovinę technologiją, kada nors jie irgi taps antikvariniais", – tikina pašnekovė.

Įkvepia senoviniai atvirukai

"Vatos technika labai įdomi, unikali. Iš jos galima daryti skirtingas formas, faktūras – yra labai daug įdomių darbo su ja niuansų. Labai tikiuosi, kad dar ne viską apie ją žinau, kasdien atrandu kažką naujo, todėl ir kurti dar nenusibodo", – atvirauja Viktorija.

Jos kalėdiniai žaisliukai iš tiesų labai įvairūs. Menininkės įkvėpimo šaltinis – rusų animacija, buvusi populiari prieš 30–40 metų. Tai seneliai šalčiai, snieguolės, mergaitės, arkliukai, besmegeniai, angeliukai, žvėreliai, grybai ir kt. Koks tų laikų animacinio filmuko herojus pats populiariausias?

"Vieno įvardyti negaliu, – sako Viktorija. – Tiesiog kiekviena šeima turi savo mėgstamą filmuką, savo prisiminimus ir prašo pagaminti kažką iš jo."

Ar Viktorijai neteko kurti kultinių personažų iš animacinio serialo "Na, palauk!" – vilko ir kiškio? Moteris purto galvą. Juokiasi, kad tai kvepia plagiatu. Kur kas smagiau kurti pačiai, fantazuoti, eksperimentuoti.

V.Zausajevos įkvėpimo šaltinis – senoviniai XX a. pradžios atvirukai iš Vokietijos, Anglijos, rečiau – Rusijos. Kalėdiniai jų siužetai labai gražūs, jaukūs, su daug mielų detalių. Ten vaikai, aprengti žieminiais senoviniais drabužėliais, žaidžia visokius žiemos žaidimus. Kur ieško tokių senovinių vaizdelių? Vėlgi – internete.

Paklausta, ar galėtų prisiminti patį sudėtingiausią užsakymą, Viktorija trumpam susimąsto. "Kažkada kūriau tokią raganą – gana didelį žaislą-skulptūrą. Paprastai žaisliuko dydis siekia nuo 8 iki 13 cm, o toji ragana išėjo net 20 cm! Jai sukurti prireikė ir nemažai laiko, o dar daugiau pastangų, bet rezultatu likome patenkintos abi – tiek aš, tiek užsakovė", – džiaugiasi Viktorija.

Žaislų veidukai – stilizuoti

Žaisliukų, figūrėlių veidukus kūrėja daro iš polimerinio, savaime džiūstančio ore molio. Viktorijai jis labiausiai patinka dėl kiek grublėto, natūraliai atrodančio paviršiaus.

Kadangi Vilniaus pedagoginiame universitete yra baigusi dailę, veidukus piešti jai nėra didelis iššūkis. Pradedančioms menininkėms Viktorija siūlo įsigyti mikroteptuką (vos su keliais plaukeliais) ir akrilinių dažų, o paskui kruopščiai ir atsargiai mėginti išgauti norimus veido bruožus.

"Mano žaislų veidukai nelabai tikroviški – juk nesistengiu perteikti žmogaus atvaizdo. Sakyčiau, jie labiau primena stilizuotus lėlių veidukus", – aiškina V.Zausajeva, paskui tuos pabaigtus žaisliukus lakuojanti arba dar kartą tepanti kleisteriu, kad būtų kieti ir švelniai blizgėtų. Taip paruošti jie būna patvarūs ir ilgaamžiai.

Ar su savo vatiniais žaisliukais Viktorija dalyvauja mugėse, parodose? Anot moters, pirma, dabartinė pandeminė situacija to neleidžia, antra, žaisliukų Viktorijos namuose niekada nebūna per daug. Labiausiai jai patinkančius moteris mėgsta pasilikti sau.

Paklausta, ar didelė jos asmeninė žaisliukų kolekcija, Viktorija tik nusišypso. Nemaža. Yra ten ir žmogeliukų, ir meškiukų, ir filmukų herojų. Viktorijos vyras pats gaminti nebando, bet labai vertina žmonos darbą. Nepaisant to, kartais pažeria ir kritikos. Tik žmona dėl jos anaiptol nepyksta – sako, kad kitos akys pamato visai kitų dalykų, tad gali duoti ir aukso vertės patarimų.

Eglutę puošia savo žaislais

Artėjant Kalėdoms, Viktorija nebėgioja po parduotuves ieškodama naujų eglutės žaisliukų ar vaikydamasi naujų eglutės puošimo madų. Nerašyta šeimos tradicija – eglutę Kūčių vakarą puošti tik Viktorijos gamintais žaislais. Jų šeima jau turi (atrinktų ir pačių gražiausių) maždaug 30. Didieji eglutės puošimo pagalbininkai – Viktorijos vaikai, kurie mielai įsitraukia į smagų procesą.

"Svarbiausia, kad šie žaislai nedūžta, tad drąsiai duodu juos ir keturmečiui. Vis dėlto su vatinukais reikia elgtis labai atsargiai. Per daug suspaudus kokio rankytes ar kojas, galima sugadinti visą žaisliuką, – perspėja Viktorija. – Nepamirškite, kad vatinukai – ne žaidimo, o labiau ekspoziciniai žaislai."

Moteris juokiasi, kad, metams bėgant, visi artimieji jau apdalyti jos gamintais žaislais. "Kadangi mūsiškiai turi gerą humoro jausmą, darau juos kaip šaržus. Tarkim, mano tėvai pernai išėjo į pensiją, tai dovanų gavo žaisliukų, susijusius su jų profesija. Po Kalėdų jie pasistatė žaisliukus į sekciją kaip statulėles. Kai kurie mano klientai irgi taip padarė. Nepaslėpė žaisliukų iki kitų Kalėdų, bet pakabino juos matomoje vietoje, kad džiugintų akis ištisus metus", – džiaugiasi kūrėja.

Darbas – kaip meditacija

Šiuo metu ant Viktorijos darbo stalo – ne tigrai (pasitinkant Naujuosius Tigro metus), bet vabalai maldininkai. Tai nedidelės skulptūrėlės, kurias užsakė kolekcininkai, renkantys vabalus ir puošiantys jais savo namus.

Viktorija prisipažįsta savo vatinukus daranti namuose tik tuomet, kai vaikai iškeliauja į darželį. "Sugrįžus mažiesiems nelabai padirbsi. Tuomet gali tikėtis, kad prie žaislų prisėsi dar vakare, kai vaikai nueis miegoti", – aiškina menininkė, vidutiniškai žaislams gaminti skirianti kelias valandas per dieną.

Viktorija prisipažįsta, kad tas darbas ją labai ramina. Tai lyg meditacija. Šlapia vata turi visai kitą tekstūrą nei sausa ir visai kitokį judesį, kuris labai gerai nuteikia su ja dirbantį žmogų. Jei prie darbo stalo eisi blogos nuotaikos, ji bematant pasitaisys.

Žaislų eskizų Viktorija nedaro. Nebent kurtų kokį didesnį ir nerimautų dėl jo proporcijų. Žaislų drabužėliai dažniausiai klijuojami iš tos pačios vatos. Smulkios detalės kerpamos iš sausos, o didesnės – ir iš šlapios. Kartais vata iš karto nudažoma tekstiliniais dažais ir tuomet figūrėlės jau nereikia dažyti. Taigi Viktorijai tenka pabūti ir drabužių dizainere, ir dailininke, kad viskas gražiai derėtų.

Kaip pasigaminti grybuką

* Reikės vatos, lanksčios vielutės, plonų medvilninių siūlų ir kleisterio iš krakmolo. Dar – akvarelinių ar akrilinių dažų.

* Bet kokią vielutę (statybinę ar floristinę) susukame replytėmis taip, kad ji įgautų grybuko formą. Viktorija rekomenduoja varinę vielą, nes ji lanksti ir nesioksiduoja – vadinasi, jūsų žaisliuko neišteps rūdimis.

* Vatos galite pirkti iš vaistinės arba iš kosmetikos prekių – tik žiūrėkite, kad būtų šimtaprocentinė medvilnė. Kleisteriui pasigaminti reikia krakmolo, iš kurio turite išvirti geriamo jogurto tirštumo kisielių. Pasiruoškite ir baltų medvilninių siūlų, skirtų siūti. Jais turėsite sutvirtinti vatos gijomis apvyniotą vielos karkasą.

* Iš pradžių susukame iš vielos grybuko kotą. Apvyniojame jį sausa vata, sutvirtiname baltais siuvimo siūlais. Vatą plėšome maždaug 30 cm ilgio plonytėmis juostelėmis. Grybo galvą formuojame iš sausos vatos ir taip pat sutvirtiname siūlais. Tuomet kleisteriu drėkiname jau visą žaislą ir dedame naujus šlapios vatos sluoksnius.

* Kiekvieną vatos sluoksnį reikia sutepti krakmolo klijais, panašiai kaip gamintume žaislą papjė mašė technika. Jei dirbti pasidarė nepatogu, vata čiuožinėja, limpa prie rankų – vadinasi, pats metas dėti jūsų gaminamą žaisliuką prie radiatoriaus ir džiovinti. Nebijokite, jei stingdama vata įgaus ne visiškai tokią formą, kokios tikėjotės. Visa tai bus pataisoma vėliau, klijuojant kitus vatos sluoksnius.

* Spalvinti Viktorija naudoja akvarelinius arba akrilinius dažus. Ji tą daro labai atsargiai, tapo po atskirą detalę, kad dažai nesusimaišytų.

Kvietė kurti

Nors daugelio mūsų planus koreguoja karantinas, Žaliakalnio gyventojai jam nesutinka atiduoti gražiausių metų švenčių. Pastarosios, anot aktyvistų, bus. Galbūt mažesniame artimųjų rate, bet būtinai su žėrinčių lempučių girliandomis, šerkšno piešiniais, advento vainikais, eglutėmis ir, žinoma, žaisliukais ant jų. Lapkričio 11, 18 ir 25 d., pakvietę miestiečius prie kompiuterių "Pelėdų kavos" virtualiųjų kūrybinių dirbtuvių mokytojai rodė, kaip atnaujinti seną ir pabodusį burbulą, kaip iš siūlų pasigaminti raudonkepurį švenčių pranašą, o iš šiaudelių – reketuką.

Kaip pasakojo Jūratė Miliutienė, Pelėdų kalno seniūnaitė ir viena iš "Pelėdų kavos" įkūrėjų, kalėdinių žaisliukų dirbtuvių metu pasirinktos namuose nesunkiai randamos priemonės, siekiant kuo daugiau žmonių įtraukti gaminti šventines puošmenas. Priemonių sąrašai buvo skelbiami prieš dirbtuvių pradžią, todėl žiūrovai galėjo pasiruošti iš anksto ir gaminti kartu su dirbtuvių vedėjomis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Trys skirtingi žaislai

Tapti pirmosios virtualiosios pamokos dalyviais kvietė kūrybinės studijos "Kurk" vadovė Inesa Uktverienė. Prie ekranų susirinkusioms kelioms dešimtims smalsuolių ji pasakojo, kaip namuose sukurti jaukumo, prisikviesti Kalėdų dvasią ir pasigaminti mielą nykštuką. Lapkričio 18-ąją virtualiosiose dirbtuvėse įsikūrė ir griežtų geometrinių formos šiaudų dirbinius pristatė Kauno tautinės kultūros centro metodininkė Kristina Kliucevičiūtė-Mikulskienė.

"Jei namuose neturite tokių kaip aš – nieko baisaus", – pasitelkti fantazija, o augalinius šiaudelius išmainyti į popierinius kvietė kūrėja.

Paskutinį lapkričio trečiadienį auksarankius prie kompiuterių ekranų subūrė Žaliakalnio progimnazijos meninio ugdymo pedagogė Edita Stankuvienė. Mokykloje ji veda neformaliojo ugdymo užsiėmimus vaikams, moko juos velti iš vilnos, lipdyti iš molio, ruošia įvairius darbelius iš žolynų.

"Žmonių susidomėjimas buvo nemažas. Tačiau ne visi galėjo prisijungti numatytu laiku", – dėl tam tikrų priežasčių nespėjusius kurti kartu J.Miliutienė pradžiugino. "Pelėdų kavos" feisbuko paskyroje galima rasti visas tris nuorodas į kūrybines dirbtuves.

Palapinėje – mainai

Žaisliukų gamyba, anot iniciatyvos sumanytojų – tik pirmasis etapas. Gruodžio 4, 5 d. gyventojai kviečiami atnešti savo kurtus žaisliukus į "Pelėdų kavos" palapinę, kuri stovės Žaliakalnio viešose erdvėse. Atnešus saviškį žaisliuką, jį bus galima išmainyti į kito bendruomenės nario kurtą kalėdinį žaislą arba palikti jį palapinėje dirbantiems savanoriams, kad kiekvienas jų šiuo ypatingu laikotarpiu atrastų naujus namus, savą eglę ir galbūt sielą, kuriai dabar kaip niekad reikia šviesių minčių. Visi atvykę bus vaišinami garsiąja gilių kava ir gardžiais sausainiais.

Dalyvaudami virtualiosiose dirbtuvėse, panašius žaisliukus galėjo pasidaryti visi norintys. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Žaisliukai bus sudėti į popierinius maišelius ir taip bent šiek tiek primins magiškus vaikystės vokus "Be Kūčių – nekišk nagučių", – pasakojo viena iš "Pelėdų kavos" įkūrėjų.

Rytoj nuo 13 iki 16 val. palapinė bus išskleista prie Kristaus Prisikėlimo bažnyčios, Žemaičių g. 31A. Šeštadienį nuo 12 val. savanoriai miestiečių lūkuriuos Žaliakalnio turgavietėje, Zanavykų g. 25H.

"Sieksime užtikrinti saugų atstumą tarp žmonių, būsime apsirūpinę COVID prevencinėmis, dezinfekcinėmis priemonėmis", – J.Miliutienė patikino, kad bus daroma viskas, kad prie palapinės būtų išvengta spūsčių, o žmonės neprarastų šventinės nuotaikos.

V. Kudirkos bibliotekos Tirkiliškių padalinyje susirinkę gyventojai kūrė puošmenas Narsiečių bendruomenės eglutei, kurią šiemet bendrai puoš pirmą kartą. Iš viso žaisliukų kurti buvo užsukę apie 70 žmonių. 

Žaisliukų gamybai vadovavusios Gintarė Pažėrienė ir Vilma Litvaitienė pasakojo, kad žaisliukai gaminti naudotos priemonės ir medžiagos, kurios įsigytos už lėšas, gautas iš bendruomenių projektinės veiklos.

Jau ruošiamas ir eglutės stovas, nors pati žaliaskarė, puošianti gyvenvietę per šventes, dar neišrinkta.

Puošmenos vadinamos pasakų žaisliukais, nes permatomo plastikinio burbulo viduje atsiras kurios nors pasakos motyvas.

„Labai norime puoselėti ir puošti aplinką, kurioje gyvename tuo pačiu aktyvinti vaikų meilę Tėvynei, aplinkai, kurioje jie auga, pagarbą praeičiai, jos istorijai“, - sakė G. Pažėrienė.

Eglutė bus įžiebta gruodžio 7 d.

Garliavoje gyvenanti Birutė Artmonienė atnešė į "Kauno dienos" redakciją 60 m. senumo Kalėdų eglutės papuošalą, parsivežtą iš Sibiro, kur buvo ištremta su tėvais.

Tas žaisliukas – tai iš blizgaus storo popieriaus susuktas inkiliukas, iš kurio kyšo sparnuoto gyventojo galvutė, pagaminta, matyt, iš veltinio. Inkiliukas apipintas plonyte vario spalvos vielute.

"Ant šventinės eglutės namuose visda randu garbingą vietą šitam inkilėliui. Į šį žaisliuką visada atkreipia dėmesį pirmą kartą jį išvydę žmonės, o mažieji siekia jį paliesti. Bet aš labai saugau inkiliuką – kaip vaikystės Sibire simbolį", – sakė Birutė, šešerius metus gyvenusi Rešiotų lagerių zonoje, Krasnojarsko krašte. 

Jos sesuo yra išsaugojusi per Kalėdas Sibire gautą dovanų knygą.

"Mes anuomet tikėjome, kad Kalėdų Senelis į mūsų gyvenvietę nusileidžia nuo Sajanų kalnų rogėmis – taip sakydavo mums, vaikams, tėvai. Jie mums rodydavo iš spygliuočiais apaugusių kalnų kylantį dūmelį (ten kažkas, matyt, gyveno) ir sakydavo, kad dabar Senelis sustojo pailsėti trobelėje, užkūrė ugnelę, kad sušiltų, išsivirtų arbatos ir galėtų keliauti pas vaikus su dovanomis".

Gruodžio 18 d. 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma eglutės žaisliukų ir puošmenų paroda „Kalėdų belaukiant...“ iš Nijolės Bendikaitės asmeninės kolekcijos. Renginyje dalyvaus ir savo rinkinį pristatys pati kolekcionierė. Paroda muziejuje bus eksponuojama iki 2015 m. vasario 1 d.

Nijolė Bendikaitė (1980 m.) gimė lietuvio ir rusės šeimoje. Sibiro platumose (BAMe) užaugusios merginos gražiausias vaikystės prisiminimas – naujametė eglutė. Jau tada eglę dabinę žaislai tarsi užburdavo Nijolę, tad maža mergaitė atsiguldavo po žaliaskare, o spindintys žaislai nunešdavo į pasakų šalį... Lyg iš pasakų šalies atkeliaudavo ir pasakojimas apie tėtį, kuris iš pirmųjų užsidirbtų pinigų pirko spindinčius žaisliukus...

Murmanske prabėgo merginos paauglystė, bet ir tada labiausiai laukdavo Naujųjų metų, kuomet sužibs spalvotos girliandos, po egle įsitaisys balta puošni Snieguolė, o lentynėlėje lyg sargas stovės Senis Šaltis.

1996 metais Nijolė atvyko gyventi į Lietuvą, tuomet čia jau švęsdavo Kalėdas. Ypatingos jos tapo tada, kai mama iš Rusijos parvežė didelę dėžę vaikystę menančių eglutės puošmenų, čia įsitaisę vatiniai žaisliukai  tarsi įspėjo – pasakų negalima pamiršti...

Taip prieš devynetą metų Nijolė Bendikaitė tapo tikra kalėdinių eglutės žaisliukų ir puošmenų kolekcininke. Kaip ji pati sako, iš pradžių dar skaičiavusi žėrinčias puošmenas, bet skaičiui perkopus penkis tūkstančius nustojo.

Labiausiai Nijolė brangina tuos žaisliukus, kuriuos pagamino jos devynerių metų dukrelė Julija. Kolekcijoje nėra nei vieno žaislo, pagaminto Kinijoje, o seniausieji – menantys praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Eglutės žaisliukus dabar renka visa šeima: tėtis, mama ir dukra. Nijolė didžiuojasi eglutės žaislais, kuriuos vertina ir kolekcininkai, grožisi stebuklingaisiais, pagamintais iš žėrinčių lempučių, o didžiausia brangenybė – A. Puškino vaikystės pasakų herojai, padaryti naudojant papjė mašė ir vatos technikas.

Šiandien parodos autorė ir kūrėja kviečia visus grįžti į pasaką: ten, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga... Ten, kur gyvena Kalėdų dvasia...