Jau pusantrų metų Ukrainoje vyksta karas ir vis pranešama naujienų apie Ukrainos atominėms elektrinėms (AE) kylančias grėsmes. „Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie galimą pasiruošimą susprogdinti didžiausios Europoje Zaporižios AE reaktorius. Vien karinės technikos dislokavimas ir panaudojimas tokiame objekte – labai pavojingas, ką jau kalbėti apie sprogmenų įrengimą. Tai sunkiai suvokiama“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros dėstytojas, Radiacinės saugos centro atestavimo komisijos narys doc. Donatas Austys. Su juo kalbamės apie Zaporižios AE avarijos rizikas.

– Kokia šiuo metu yra situacija Zaporižios AE ir avarijos rizika? Kuo ši situacija skiriasi nuo Černobylio atvejo?

– Anot specialistų, Zaporižios AE atveju rizika yra šiek tiek mažesnė. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Černobylio AE reaktoriai buvo kitokio tipo: vadinamuosius branduolinio kuro vadinamuosius strypus supo grafito klojiniai. 1986 m. sprogus Černobylio AE, vyko degimas ir radioaktyviųjų medžiagų išmetimas į aplinką, įskaitant ir tą patį grafitą, kuris dalyvauja vykstant branduolinėms reakcijoms. Kalbant apie Zaporižios AE – ten nėra grafito, vietoje jo – vanduo: pakilus temperatūrai, vanduo pradėtų virti ir susidarytų burbuliukų, dėl kurių reaktoriaus galia sumažėtų ir branduolinė reakcija sulėtėtų. Antra vertus, Zaporižios AE reaktoriai jau ilgą laiką yra išjungti, dėl to radioaktyviųjų medžiagų smarkiai sumažėję. Taigi Zaporižios AE situacija daug saugesnė. Vis dėlto reikia turėti mintyje, kad radioaktyviosios medžiagos yra radioaktyvios nuolat, kitaip tariant, radioaktyvumo neišjungsi ir jos gali pasklisti plačioje teritorijoje. Be to, minėtas aušinti skirtas vanduo taip pat gali būti radioaktyvus.

Remiantis Tarptautinės atominės energijos agentūra, didžiausios rizikos atveju, t. y. įvykus tyčiniam susprogdinimui, didelės teritorijos būtų užterštos radioaktyviosiomis medžiagomis: jos galėtų patekti į upes, augalus, gyvūnus, maistą, gruntinį vandenį, taigi, ir į žmogaus organizmą. Kitaip sakant, įsitrauktų į mitybos grandines. Apšvita taip pat gali paveikti išoriškai: dūmai kartu su radioaktyviosiomis medžiagomis pakiltų į orą ir nusėstų ant įvairių paviršių – tų pačių augalų, gyvūnų, žmogaus odos.

– Kokios yra jonizuojančiosios apšvitos grėsmės sveikatai? Kokių amžiaus grupių žmonės pažeidžiamiausi?

– Pažeidžiamiausi yra vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Vaiko organizmas vystosi, ląstelės dauginasi labai greitai: iš vienos ląstelės, tarkime, turi susiformuoti 1 000 ląstelių, bet jei ta viena ląstelė mutuos, labai greitai iš jos susiformuos daug vadinamųjų blogų ląstelių, jeigu žus – organizmas potencialiai neteks didelio skaičiaus ląstelių. Senyvo amžiaus žmonėms – atvirkščiai: kiekviena ląstelė brangi, nes visi procesai organizme yra sulėtėję. Pažeisti senyvo amžiaus žmogaus organai sunkiai atsigauna. Patys atspariausi apšvitai – darbingo amžiaus žmonės.

Ilgalaikis jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis būna dvejopas. Jeigu žūva daug ląstelių, poveikis išryškėja labai greitai. Tokiu atveju atsiranda spindulinės ligos tikimybė (požymiai – galvos skausmai, plaukų slinkimas, traukuliai, kraujavimas tiek iš virškinimo trakto, tiek iš kitų organų, kitaip tariant, sunkiai sutrikdoma organų veikla). Gavęs didelę apšvitos dozę žmogus gali numirti labai greitai – net per kelias minutes. Kitas atvejis – kai organizmas gauna mažas dozes: daug ląstelių išgyvena, tačiau kai kurios iš jų mutuoja. Tuomet ilgalaikis poveikis pasireiškia onkologinėmis ligomis: atsiranda navikinių ląstelių, jos dalijasi, jų skaičius didėja, navikas plečiasi, pradeda spausti aplinkinius organus ir sutrikdoma jų veikla, gali susidaryti metastazės ir žmogus, jei gydymas nesėkmingas, miršta. Taigi, organizmui gavus dideles dozes, žmogus miršta labai greitai, mažesnes – onkologinės ligos išsivysto, tarkime, per 8–10 metų. Žinoma, žmogus gali susirgti ir ne onkologinėmis ligomis, pavyzdžiui, katarakta ar kt.

– Kaip gyventojai gali apsisaugoti ar sumažinti jonizuojančiosios apšvitos poveikį? Kaip reaguoti, ištikus branduolinei avarijai, ką gyventojai turėtų daryti pirmiausia?

– Saugotis galima įvairiai: užsidaryti patalpose mažinant oro patekimą iš lauko į vidų, iš atsakingų institucijų galima sulaukti  nurodymų nevartoti konkrečių maisto produktų ar vandens (paviršinio), taip pat – nurodymų dėvėti respiratorius. Tačiau tai kraštutiniai atvejai.

Manoma, kad, jeigu įvyktų Zaporižios AE avarija, radioaktyviosios medžiagos į aplinkines valstybes nepatektų (dėl minėtų kitokio tipo reaktorių, taip pat fakto, kad jie yra ilgą laiką išjungti), be to, mus skiria daugiau nei 900 km. Žinoma, tikimybė visada išlieka.

Kita vertus, su radioaktyviosiomis medžiagomis susiduriame kiekvieną dieną ir kiekvieno žmogaus organizme jų yra. Taigi panikuoti nereikia, tiesiog būkime pasiruošę, jei nutiktų nelaimė. Svarbu paminėti jodo tabletes: daugeliui neaišku, kam jos skirtos, kaip veikia ir kada jas reikia vartoti. Visų pirma, jodo tabletes reikia vartoti tik tada, kada toks nurodymas gaunamas iš atsakingų institucijų.

– Kur gyventojai gali ieškoti informacijos apie radiacinį foną Lietuvoje ir rekomendacijų, kaip elgtis ištikus nelaimei?

– Pagrindinis informacijos šaltinis – Radiacinės saugos centras. Tai įstaiga, pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai. Būtent Radiacinės saugos centras stebi jonizuojančiosios spinduliuotės foną Lietuvoje (išdėstyti detektoriai, modeliuojamos įvairios situacijos ir t. t.). Internetinėje Radiacinės saugos centro svetainėje pateikiama daug aktualios informacijos apie tai, kaip elgtis ištikus branduolinei avarijai, dalijamasi įvairių atliktų tyrimų duomenimis.