VALGYTI ŠRŪDŲ SU VAŠYLAIS – UŽ DYKĄ

Kada mūsų politikuojantys viešojo sektoriaus herojai pagaliau įsisąmonins, kad moralė – ne dešra, pakabinta padėvėtų maisto produktų skyriuje?

Apskritai, kaip galima ne tik ėsti, bet ir girtauti ne už savo, o už valdiškus pinigus? Juk visi žmonės patys moka už paslaugas restorane ar viešbutyje.

Kaip ir užmoka už viską, kuo naudojasi arba ką suvartoja.

Atėję į kavinę paprasti piliečiai neskambina jos savininkui ir nesako, kad nesumokės tūkstantinės sąskaitos, nes nepratę to daryti.

Pagaliau maitintis už biudžeto pinigus yra amoralu, nes taip paprastai elgiasi bambalio iš rankų nepaleidžiantys "pašalpiniai".

Tačiau tai, ko negali mirtingieji, gali politikieriai, įpratę prie kasdienės nemokamos kavutės darbovietėje. Jie kažkaip pernelyg lengvai įteigė tautai, kad jų darbas toks išskirtinis, toks atsakingas ir sunkus, kad gali nevaržomai naudotis viešaisiais resursais.

Taip, iš tiesų, jų darbo sunkenybes gražiai regime kasdien.

Štai praėjusią savaitę net per radiją iš ryto pranešė: komisija rinksis ir spręs, kaip paskirti Laisvės premiją. Atkreipkite dėmesį: sunkiai darbuosis – "spręs, kaip paskirti premiją", o ne iš kur jai gauti pinigų.

Dar juokingiau, kad visi jau ir taip žino, kam ta premija bus paskirta.

Tačiau juk reikia imituoti darbą, kad už jį būtų sumokėta, o čia gal ir pietų kas nors pakvies arba bent jau kavos duos ir šrūdų su vašylais iš karaliaus Ūbo meniu. Nemokamai, aišku.

Tiksliau – sumokės mokesčių mokėtojai. Ir už kavą, ir už šrūdus, ir Laisvei dar liks, jei ką.

Štai tokia ta mūsų viešojo sektoriaus vegetatyvinė kasdienybė – premijos skyrimo rūpesčiams reikia daugiau pinigų nei pačiai premijai.

Tegyvuoja procesas maitintojas!

Tik bėda, kad visa tai iš tiesų yra ne kas kita, o įkyrėjusi socialinė gonorėja, kuri tariamą atsidavimą tautai pavertė veidmainiškomis visuomeninio veiksmo imitacijomis.